Fizika be gamtojo. Vartiklis

Redaktorius: Šis straipsnelis apie fizikos terminų vystymąsi buvo parengtas anksčiau,tačiau per laiką jam gulint „stalčiuje“ (net jei tasai stalčius ir elektroninis) kažkaip sunyko pirmosios pora jo pastraipų – gal pelės (irgoi elektroninės) sugraužė? Kadangi nėra jėgų jų atstatinėjimui – nusprendžiau publikuoti tai, kas kilo... Manau, kad tekstas vertingas ir be įžangos...
Pavadinime panaudotas A. Vireliūno pasiūlytas, bet neprigijęs (gaila, o gal negaila) terminas „gamtojas“, kuriuo siūlyta vadinti „fizikinį kūną“.

[ ... ] Elektra vadinta „spėka“, [ ... ] ...es kilęs iš šiaurės Lietuvos, netoli Latvijos sienos, pasinaudojo latvišku žodžiu (latv. „jėga“ – „speks“). Vileišis¹⁾ ir Adomaitis²⁾ rašo „krutėjimas“; Vileišis rašo „elektra“, Šliūpas – „elektrybė“, Adomaitis – „elektrika“ ir t.t.

O kadangi terminai nenusistovėję, laikui bėgant autoriai tas pačias sąvokas vadino vis kitaip: P. Vileišis¹⁾ 1885 m. rašo „kwizika“, o vėliau „fyzika“ – mat tada dar nebuvo nusistovėjęs „f“ vartojimas. Pvz., Vilešis 1899 m. rankvedyje perkūnsargį vadina „žaibo atvedėju“, o 1908 m. – jau „žaibginėju“. Gamtojas Vireliūno kortelėje

Rimčiau terminija susirūpinta tik po 1918 m., kai Vilniuje įsteigta Terminologijos komisija, kuriai priklausė J. Jablonskis (1860-1930), Pr. Mašiotas (1863-1940), M. Šikšnys (1874-1970) ir kt., tačiau jos darbas greit nutrūko. Darbas tęstas ir tarpukariu, nors ir nelabai sklandžiai ir sistemingai.

Daug gerų iniciatyvų, kuriant fizikos terminus, yra iškėlęs mokytojas kalbininkas Antanas Vireliūnas (1887-1925), kai tarnaudamas Švietimo ministerijoje sugebėjo atkurti minėtą Terminologijos komisijoje, kurioje dalyvavo ir Kazimieras Būga (1879-1924), tačiau jos veikla vėl nutrūko mirus Būgai ir Vireliūnui.

A. Vireliūnas komisijos apsvarstytus fizikos terminus 1924 m. atspausdino žurnale „Švietimo darbas“ (A-K raidėms), kurie kalbiniu požiūriu buvo gana turtingi, nors, aišku, vėliau ne visi įsitvirtino. Vireliūnas siūlė naudoti nemažai iki tol fizikoje nenaudotų priesagų: su -ojas jis siūlė žodžius dangojas (dangaus kūnas), gamtojas (fizikinis kūnas), pradojas (elementas); su -alas - tvirtalas (fiksažas); su -inys - gavinys (rezultatas); su -uo - šilmuo (kalorija), lygmuo (ekvivalentas); su -ėnas - kalėnas (metaloidas); su -ynas - skambynas (gama); su -umas - atsparumas (varža) ir kt.

Greta to A. Vireliūnas siūlė ir daug naujadarų tarptautinių žodžių pakeitimui, pvz., agna (energija), gintra (elektra), gamtojų mokslas (fizika), šiltis (temperatūra), medžiagomokslis (chemija) ir kt.

Komisijos darbai imti skelbti tik 1924, nors 1920 m. jau pasirodė pirmieji lietuviški vadovėliai. Jų autoriams teko patiems kurti fizikos terminus. Didžiausią įnašą čia padarė Konstantinas Šakenis³⁾, parašęs 3-ių dalių fizikos vadovėlį (1920-40 m. 5 leidimus) ir Kauno un-to prof. Vincas Čepinskas, 1923-26 m. išleidęs septynias „Fizikos paskaitų” dalis aukštosioms mokykloms.

K. Šakenis siūlė terminus: varža, talpumas, mainioji srovė, difrakcijos kroteliai. Vėliau, sekdamas Terminologijos komisijos nurodymais, jau rašė: atsparumas, jamumas, kintamoji srovė, difrakcijos gardeliai. V. Čepinskis⁴⁾ pradėjo leisti kai komisijos darbas jau buvo gerokai įsisiūbavęs, tačiau jos rekomendacijomis pasinaudojo laisviau ir greta jos siūlomų įvedė savo „darybos“ terminus: fokas (židinys), linzė (lęšis), vibracija (virpėjimas) ir kt.

Istoriškai įdomūs terminai, kuriuos siūlė kalbininkas ir vertėjas Stasys Dabušis⁵⁾, parašęs ir išvertęs nemažai populiarių fizikos leidinių: „Elektra ir jos burtai“, „Fizika pašnekesiais“ ir kt. Juose jis berte bėrė savitus terminus, stengdamasis juos kuo labiau sulietuvinti: šaliarodys (kompasas), tirštintuvas (kondensatorius), elektrastilys (voltmetras), suašigalinimas (poliarizavimas) ir kt. Tik tie naujadarai neprigijo...

Nutrūkus komisijos darbui fizikai vis tiek reikėjo naujų terminų, tad 1937 m. maža Kauno un- te dirbusių žmonių grupelė ėmė pamažu rinkti terminus ir juos nagrinėti. Buvo surinkta ir kortelėse užrašyta apie 1800 terminų.

Vienu aktyviausių terminų kūrėjų buvo Kazimieras Baršauskas⁶⁾, parašęs keletą vadovėlių vidurinėms mokykloms. Jo dėka pasirodė: krūvis, slėgis, lūžis, pagreitis, tankis, jėgų poris, specifinis svoris, tūris, specifinė šiluma ir kt.

Karas sutrikdė terminų veiklą – tik 1954 m. buvo sušauktas pirmasis fizikų pasitarimas, kuriame paraginta kuo skubiau imtis fizikos terminų tvarkymo. Sudaryta komisija, pirmininkaujama prof. Povilo Brazdžiūno. 1958 m. pasirodė jos darbo vaisius – fizikos terminų žodynas lietuvių-rusų kalbomis. Jame pateikti terminai labai skyrėsi nuo A. Vireliūno pasiūlytųjų priesagų. K. Baršausko terminus „lūžis“ ir „slėgis“ čia pakeitė „lūžimas“, „slėgimas“. „Krūvis“, „tankis“, „specifinis svoris“, „būvis“ – išliko. „Jėgų poris“ (pas Vireliūną – „jėgų grutė“) pasikeitė į „jėgų dvejetą“; „gardelis“, „kroteliai“ pakeisti į „gardelę“ ir t.t.

Fizikos terminai buvo kuriami ir toliau, komisija tebedirbo, o jai talkino 1971 m. prie MA įkurta prof. V. Mažiulio vadovaujama Terminologijos taryba, o konsultavo MA Lietuvių kalbos ir literatūros inst-to kalbininkai.

¹⁾ Petras Vileišis (1851-1926) – lietuvių inžinierius, visuomenės veikėjas, filantropas. Buvo geležinkelininkas, statė geležinkelių tiltus Rusijos imperijoje. 1885-1877 m. lietuviškai leido laikraštėlį, knygeles, padėjo knygnešiams gabenti knygas. 1900 m., grįžo į Vilnių, 1904 m. pastatė spaustuvę lietuviškoms knygoms leisti, savo lėšomis išleido apie 100 leidinių. Pasibaigus lėšoms, 1908 m. vėl išvažiavo į Rusiją, bet ir toliau rėmė lietuviškus reikalus.
Sukūrė keletą apsakymų, scenos vaizdelių, eilėraščių, išvertė prozos kūrinių; parašė ir išvertė apie 30 mokslo populiarinimo knygelių. Pasirašinėjo Petras Nėris, P. N., Giedris, Ramojus, V. Gintautas.

²⁾ Juozas Adomaitis-Šernas (1859-1922) - mokslo populiarintojas, publicistas, knygnešys. Rašė straipsnius „Varpui“. 1895 m. emigravo į JAV, kur 1895-17 m. redagavo savaitraštį „Lietuva“.
Paskelbė apie 2000 publicistinių straipsnių, parengė apie 20 mokslo populiarinimo knygų; „Varpe“ paskelbė straipsnių, skirtų lietuvių literatūros ir kalbos problemoms („Apie mūsų poeziją“, „Audiatur et altera pars“, „Mūsų statrašas“ ir kt.).

³⁾ Konstantinas Šakenis (1881-1959) – lietuvių inžinierius, pedagogas, visuomenės veikėjas. Baigęs mokslus Peterburge nuo 1912 m. ėmė dėstyti fiziką Vilniaus Aleksandro gimnazijoje.
1918-19 m. vienas Lietuvos technikų draugijos ir Aukštųjų kursų steigėjų. Aktyviai įsitraukė į švietimo pertvarką, skleidė pažangias didaktines ir pedagogikos pažiūras. Rūpinosi vadovėlių leidyba, parašė trijų dalių fizikos vadovėlį gimnazijoms (1918), paruošė lietuviškų fizikos terminų žodynėlį. Domėjosi grožine literatūra ir istorija. 1924 m. išvertė Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“. 1933 m. parašė knygą „Aušra ir jos gadynė“. 1935 m. išleido monografiją apie Vabalninką.

⁴⁾ Vincas Čepinskis (1871-1940) - lietuvių fizikas, fizikos ir fizikinės chemijos pradininkas Lietuvoje, profesorius, Steigiamojo seimo narys. Studijavo ir dirbo Rusijos imperijoje. Į Vilnių grįžo 1918 m., kur rūpinosi universiteto atgaivinimu. Nuo 1922 m. vasario 16 d. – Lietuvos universiteto, nuo 1936 m. – Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vėliau prorektorius ir rektorius.
Rašė lietuviškus vadovėlius; daugelio knygų ir straipsnių autorius.

Kai prieškarinės Lietuvos seime klerikalai sumanė posėdžių salėje pakabinti krucifiksą (nukryžiuotąjį), prof. V. Čepinskis tarsi socialdemokratų vardu pareiškė sutiksiąs tik su sąlyga, kad po juo būtų žodžiai: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“.

⁵⁾ Stasys Dabušis (1898-1974) – lietuvių kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas.
1923-24 m. parengė rusų - lietuvių kalbų žodyną (neišleistas). Užrašė daugiau, kaip 1000 dzūkų dainų, žodžių lietuvių kalbos žodynui, apie 60 000 kortelių kartoteką įsigijo Kazys Būga. Paskelbė daugiau, kaip 200 kalbos, rašybos straipsnių, vertė prozos kūrinius. Sukūrė daug naujadarų, iš kurių prigijo aklavietė, darbuotojas, indauja, santuoka, sąveika, viryklė ir kt.

⁶⁾ Kazimieras Baršauskas (1904-1964) – lietuvių fizikas, pedagogas, akademikas (nuo 1956 m.), vienas KPI kūrėjų, jo rektorius (1950-64).
1930-46 m. su pertraukomis dėstė VDU. Rūpinosi lietuvių inžinierių rengimu, lietuviškos techninės inteligentijos ugdymu. Paskelbė per 60 mokslinių straipsnių - svarbiausi darbai iš antrinių kosminių spindulių energijos pasiskirstymo.