Minkšta ir kieta kalbos. Vartiklis

Kieta ar minkšta?
(apie du skirtingus požiūrius į kalbą,
taip pat galite paskaityti šios temos tęsinį

Motto: ...nesistenk prievarta išgauti gerą mintį...
Luiso Kerolio Alisa klaidžioja Veidrodžio Karalystėje:
- Štai tau klausimas: kiek tu sakei, tau metų?
Greit suskaičiavusi Alisa atsakė:
- Septyneri metai ir šeši mėnesiai.
- Netiesa! - patenkintas sušuko Kliunkis Pliumpis. - Tu nieko panašaus nesi sakiusi!
- Aš maniau, kad norėjot sužinoti, kiek man metų, - paaiškino Alisa.
- Tuomet taip ir būčiau paklausęs, - atšovė Kliunkis Pliumpis.
< . . . >
- Kai aš sakau žodį, - išdidžiai tarė Kliunkis Pliumpis, - jis reiškia tiksliai tai, ką noriu, kad reikštų - nei daugiau, nei mažiau.
- Bet aš labai abejoju, ar galima priversti žodį reikšti tiek daug skirtingų dalykų? - nesutiko Alisa.
- Ko čia abejoti, svarbu kas ką valdo, ir baigtas kriukis, - atrėžė Kliunkis Pliumpis.

Kviečiu papildomai paskaityti pilnesnį Kerolio knygos fragmentą.

„Kietą“ ir „minkštą“ įrangą (hardware & software) turi ne tik kompiuteriai, tokios būna ne tik publikacijos (kaip minėta ankstesniame numeryje) - skiriasi ir požiūriai į kalbą. Bet prieš neriant į šio klausimo meditaciją, būtina užmesti akį į H. Hesės eilėraštį „Kalba“, kuris savotiškai sintezuoja savyje visą šiame tekste paliestą tematiką.

Griežta, kaip algebra

Iš vienos pusės, kalba turi „griežtą struktūrą“, tvirtai susiejančią ženklą su pažymėjimu. Tai ryšku sekant graikų tradiciją: ten žodis - daikto vardas. Taigi, ženklas ir jo reikšmė tiesiogiai susieti vieninteliu ryšiu. Platono „Kratile“ Sokratas kalba:

„...vardus reikia suteikti taip, kaip kad gamtoje pridera suteikti ir gauti vardus, o ne taip, kaip papuola, - jei, žinoma, norime, kad tai derėtų su mūsų ankstesniu svarstymu? Todėl, ne kiekvienam, Hermogenai, leista priskyrinėti vardus, o tik tokiam, kurį vadintume vardo kūrėju. Jis gi, matyt, ir yra įstatymų leidėjas, - o šis gi iš meistrų rečiausiai iš visų pasirodo tarp žmonių... Taigi, brangiausias mano, įstatymų leidėjas, apie kurį kalbame, taipogi privalo gebėti išreikšti garsais vardą, ir, būtent, tą patį, kuris bet kuriuo atveju skirtas gamtos. Ir jeigu ne visi kūrėjai įkūnija vardą tuose pat skiemenyse, tai neturėtų sukelti mumyse nesupratimo“.

Įdomus ryšys tarp graikiškos tradicijos ir ankstyvosios įvairių kraštų mitologijos. Štai Indijoje minima, kad daiktams vardus suteikė pasaulio kūrimo metu Savipatis, - kalbos valdovas. Ir Biblijos Pradžios knygoje Jahvė ("Tas, kurs yra", t.y. tas pats Savipatis) veda visus gyvus sutvėrimus pas Adomą ("Žmogų"), kad šis suteiktų jiems vardus. Egipte Ra valdo pasaulį, nes saugo Vardų Knygą, kurioje surašyti visų gyvių TIKRIEJI vardai (štai ir akivaizdu, kad Mozė iš Egipto išvedė ne tik savo tautą, bet išsinešė ir nemažą žinių bagažą). Ir Ra praranda valdžią, kai Izidė sužino jo paties tikrąjį vardą.

Argi nė vienas mūsų negirdėjo apie tauteles, kurių nariai slėpdavo savo tikrą vardą, nes jį sužinoję priešai galėjo juos nugalėti ar pavergti. Afrikoje, Australijoje, Polinezijoje, Šiaurės Amerikoje... Tai dažnai sutiksime ir fentezi pakraipos fantastikos kūriniuose. Pacituosiu tik artimiausių kaimynų - suomių „Kalevalą“, kurioje Leminkeinenas:
           Griauna sienas užkeikimais
           Sudrasko statinius į dalis....

           ...

           Staiga pabaisa pakilo, -
           Grąso nasrų nuodais
           Galvai Kaukamielio.
           Tad tarė Leminkeinenas
           Žodį pranašingą,
           Žodį amžių glūdumos, -
           Senolių apgintą.
Europoje iš graikų šis „užkratas“ pateko pas gnostikus su jų mokymais apie paslaptingas ir magiškas vardų savybes. Net ir mūsų laikais „patvorio bobutės“ (žiniuonės bei gerbiamų žmonių žmonos, kartais net su moksliniais titulais - ir ypač pamėgę pasirodymus TV) spėja likimą ne iš žvaigždžių, ne iš lubų, o iš vardo tavojo...
Iki jų ėjo šios nuotrupos per Viduramžių filosofiją ir slaptas draugijas, per Kabalą, paliesdamas ir D. Hartlį (18 a.):

„Kadangi žodžiai sulyginami su raidėmis, kaip kad naudojant algebroje, tad ir pačią kalbą galima pavadinti viena iš algebros atmainų. Ir atvirkščiai, algebra yra ne kas kita, o kalba, ypatingu būdu pritaikyta bet kokios prigimties dydžių aprašui...“

Vėliau kilo idealios kalbos mintis bei paieškos - bent jau mokslo reikmėms. Kaip vienareikšmiškai apibrėžti terminus? Gal išskirti „pirminiusv, kurie aiškūs savaime, ir „teorinius“, kurie išvedami iš pirminių (loginis pozityvizmas)? Bet tada „karalius Artūras“ labiau teorinė sąvoka, nes apie jį žinom mažiau nei „elektroną“.

Minkšta, kaip pagalvė

Bet buvo manančių, kad kalbos minkšta struktūra nėra trūkumas, o, būtent, jos tikroji vidinė jėga. Kalbos gyvavimas toks pat sudėtingas, kaip gyvų organizmų, teigė A. Šleicheris:

„Kalbos gyvenimas esmėje nesiskiria nuo visų gyvų organizmų - augalų ir gyvūnų - gyvenimo. Kaip ir šie, ji turi laikotarpį, kai vystosi iš paprasčiausių struktūrų link sudėtingesnių formų, ir senatvės laikotarpį, kai kalbos vis labiau tolsta nuo pasiekto aukščiausio išsivystymo lygio, o jos formos nyksta“.

Pamažu išsirutulioja mintis, kad prasmės reikia ieškoti ne žodžiuose - vardų ženkluose, - o tų žodžių deriniuose. Charakteringas Alisos pokalbis šio teksto pradžioje.
Savotiška šių krypčių kova atspindėta Nobelio premiją gavusiame H. Hesės „Stiklo karoliukų žaidime“, kuriame veiksmas vyksta XXII a. (ar tik ne fantastinis tai romanas?). Pasaulyje esančios trys pagrindinės jėgos (valstybė, bažnyčia ir kultūra) įsikūnija "pasaulyje", Mariafelzo vienuolyne ir Kastilijoje, kurioje Ordinas saugo ypatingą universalią kalbą, kurioje kiekvienas ženklas.

„iš tiesų visaapimantis, kiekvienas simbolis ar jų derinys veda ne kur nors, ne link kokio nors konkretaus pavyzdžio, eksperimento ar įrodymo, o į vidų, į visų pasaulio paslapčių paslaptį, prie visų žinių pagrindo“

Į šią kalbą sutelpa viskas:

„...astronominių paskaičiavimų formulė, senųjų amžių sonatos kūrimo principas, Konfucijaus posakiai ir kita - visa tai Žaidimo kalboje, ženkluose, šifruose, santrumpose bei pažymėjimuose“.

Vykdavo

„varžybos <...>, kurios tapdavo dar ir lenktynėmis kandidatų, turinčių daugiausia perspektyvų įvesti naujų Žaidimo ženklų, o aukščiausias, koks tik įmanomas, labai retas varžybų nugalėtojo apdovanojimas būdavo tas, kad ne tik jo partija, <...> būdavo iškilmingai atliekama, bet ir jo pateikti Žaidimo gramatikos bei leksikos papildai pripažįstami ir įtraukiami į Žaidimo archyvą bei Žaidimo kalbą“.

Žaidimas nebuvo vieningas, kaip ir krikščionybė ar budizmas.

„Turbūt visais amžiais tarp Stiklo karoliukų žaidimo išrinktųjų būta įvairių srovių, madų, kovų ie nepastovių aiškinimų, o tuo metu išryškėjo dvi pagrindinės pažiūros į žaidimą <...> - formalusis ir psichologinis.<...>

Formaliojo Žaidimo šalininkai stengėsi iš dalykinių kiekvienos partijos temų - matematinių, kalbinių, muzikinių ir t.t. - sudaryti kiek galint glaustą, vientisą, formaliai tobulą vienovę ir harmoniją.

Psichologinis Žaidimas, priešingai, siekė vienovės ir harmonijos, kosminio baigtumo bei tobulumo ne tiek temų parinkimu, rikiavimu, pynimu, siejimu ir statymu priešpriešiais, kiek po kiekvieno Žaidimo etapo einančia meditacija, kuri visų labiausiai ir buvo akcentuojama. <...>

Žaidimas <...> po atliktos meditacijos taip apgaubia žaidėją, kaip rutulio centras apgaubia savo centrą, ir sužadina jam jausmą, kad iš atsitiktinio ir pinklaus pasaulio pavyko išvaduoti ir priimti į save absoliučiai simetrišką ir harmoningą būtį. <...>

Šio žaidimo struktūra ir dimensijos <...> bus pagrįstos sena konfucine ritualine kinų namo statybos schema: orientavimas pagal pasaulio šalis, vartai, dvasių siena, pastatų ir kiemų santykiai ir paskirtys, jų suderinimas su žvaigždynais, su kalendorium, šeimos gyvenimu, be to, sodo simbolika ir stiliaus taisyklės. <...> Mitinė šių taisyklių tvarka ir reikšmė jam atrodė kaip itin patraukli ir miela kosmoso ir žmogaus vietos pasaulyje alegorija. <...>

Mūsų Stiklo karoliukų žaidimas jungia savyje visus tris pradus: mokslą, grožio kultą ir meditaciją“.

O užbaigdamas kviečiu paskaityti kartu fragmentą iš minėto Hesės romano apie „siekimą giedros“.
Ir neužmirškite dar kartą sugrįžti ir pamedituoti kartu su H. Hesės eilėraščiu „Kalba“, kuris savotiškai sintezuoja savyje visą šiame tekste paliestą tematiką.

Iš pateiktų citatų matosi, kaip sunku prasmingai apibrėšti kalbos esmę. Iš dalies tai todėl, kad tradiciniai lingvistai apsiriboja tik pačios kalbos struktūros tyrinėjimais, o atskalūnai (semiotikai) pasiėmę ypač plačią sritį – jie ėmėsi nagrinėti visas išmąstomas ženklų sistemas, o kalba juos tedomina tik tiek, kiek yra viena tokia ženklų sistema. Ir visai kitaip į tai pažiūrėjo nelingvistinė mintis: kalbos kategorijoje atsirado naujos sistemos: biologinio kodo kalba, abstraktaus meno kalba, muzikos kalba, dirbtinės (įskaitant programavimo) kalbos...

Į ženklų sistemų analizę galima žiūrėti ir kitaip. Tarkim, N. Kobozevo (1971) klausimas iškeltas taip: „... koks mechanizmas leidžia aiškiai entropiniam fizikiniam-cheminiam smegenų aparatui sukurti be-entropines konstrukcijas, jas išpildyti loginio mąstymo pagalba, tikslų kodavimą ir bet kurios mąstomojo produkcijos simbolinio užrašo atpažinimą “.
Neentropiniu, anot jo, yra „ne pats fizikinis-cheminis arba morfologinis simbolio kūnu, o tik jo atpažinimas sąmone ar mechanizmu, kuriam suteikta šios sąmonės funkcija“. Simbolių neentropiškumas išlaisvina sąmonę leisdamas jai atlikti aukštesnio lygio veiklą – kuo, atseit, ir skiriasi žmogaus ir gyvūnų psichika.
Galim formuluoti teiginį: ženklų sistema virsta kalba, kai ženklai suvokiami neentropiškai. Tai viena kalbos charakteristika. Ir ji, kaip ir kaip visos kitos jo charakteristikos, gali įgauti išsigimusį pobūdį – tai yra, pvz., muzikos kalboje, kurioje atskirų garsų atgaminimas jau yra skiriamąja ženklo ypatybe. Šis požiūris leidžia kalbą nagrinėti kaip ženklų sistemą, suteikiančią galimybę žmogaus mąstymo aparatui dirbti be išorinės neigiamos informacinės entropijos poveikio atstatant tvarką, kuri spontaniškai būtų pažeidžiama, jei mąstymas būtų sutvarkytas taip kai fizikinis pasaulis.

Galite paskaityti šios temos tęsinį ...

Deividas Hartlis
David Hurtley (1705-1757) – anglų filosofas, asociatyvinės psichologijos mokyklos pradininkas.
D. Hartlis gimė 1705 m. birželio 21 d. Greta Halifakso, Jorkšyre. Jo motina mirė po 3 mėn. Tėvas, anglikonų dvasininkas, mirė kai Deividui buvo 15 m. Jis mokėsi Bradfordo gramatikos mokykloje ir nuo 1527 m. - Kembridžo Jėzaus koledže. Ketino rengtis būti dvasininku, tačiau vėliau pradėjo studijuoti mediciną. Tačiau liko tikinčiuoju, o viena doktrinų, su kuria jis labiausiai nesutiko, buvo amžina bausmė.
D. Hartlis buvo vegetaras. Jis dirbo gydytoju, pradžioje Newark‘e, o galiausiai Bath‘e, kur ir mirė 1757 m. rugpjūčio 28 d.
Jo pagrindinis veikalas „Žmogaus, jo šlovės, pareigų ir lūkesčių stebėjimai“ (1749) sudarytas iš 2 dalių. Pirmojoje aptariamos žmogaus kūno ir mąstymo klausimai, o antrame – žmonijos pareigos ir viltys. Jo dvi pagrindinės teorijos buvo vibracijų doktrina ir asociacijų doktrina.
Kaip ir Dž. Lokas, D. Hartlis laikė, kad iki jutimų žmogaus mąstymas yra visiškai tuščias. Sąmonės būsenas atsiranda kartu su jutimais.
Hartlio medicininė teorija paskatino šiuolaikinės fiziologinių ir psichinių faktų ryšio analizės atsiradimą, nors pati nebuvo pilna. Jis tikėjo, kad jausmai yra smulkių dalelyčių nervuose vibracijos poveikio eteriui pasekmė. Malonumus sukelia saikingos vibracijos, o skaustą – tokios smarkios vibracijos, kad gali net suplėšyti nervus. Po vibracijų smegenyse lieka tendencija panašaus tipo vibracijos (vibratiunklės), atitinkančios „idėjas apie jausmus“. Tai paaiškina atminties reiškinį.
Prisiminimų ir minčių bendrai šaltiniu yra vibracijos smegenyse, kylančios iš šilumos bei pulsavimų jų kraujagyslėse. Tų vibracijų prigimtį nulemia žmogaus patirtis bei akimirkos aplinkybės. Susiję jausmai tampa susiję su atitinkamomis idėjomis, ir susijusių jausmų idėjos tampa irgi susijusiomis, kartais taip artimai, kad kartais atrodo kaip esanti nauja viena idėja.
Valios veiksmai aiškinti kaip stiprus ryšis tarp judesio ir jausmo arba „idėjos“, o taip pat, iš fizinės pusės, tarp „idealios“ ir motorinės vibracijos. Tad laisvos valios klausimu Hartlis buvo deterministu.

Literatūra:
R.C. Allen. David Hartley on Human Nature, 1999
J. Walls. The Philosophy of David Hartley and the Root Metaphor of Mechanism...// J. of Mind and Behavior, vol. 3, 1982

Augustas Šleicheris (August Schleicher, 1821-1868) – vokiečių kalbininkas, prisitėjęs prie lituanistikos vystymo pasaulyje. Garsėjo savo ateistinėmis pažiūromis, už kurias turėjo nemalonumų.
Hėgelio įtakoje suformavo savo teoriją apie kalbą kaip organizmą, turinčią vystymosi laikotarpius, brandą ir nuopuolį. 1850 m. „Europos kalbos sisteminėje perspektyvoje“ sistemiškai aprašė Europos kalbas. Nagrinėdamas kalbas Šleicheris griežtai rėmėsi darvinistiniais, evoliucionistiniais principais, kalbas klasifikavo it gyvus organizmus. Jis į kalbotyrą įvedė „kalbų medžio“ sampratą, kur kalbos vaizduojamos kaip kylančios iš vieno kamieno ir toliau besišakojančios pagal genetinę priklausomybę. Neigė buvus vieną žmonių prokalbę, o dabartines kalbas kildino iš keleto kalbų (poligenezė).
Šleicheris vienas pirmųjų bandė atkurti indoeuropiečių prokalbę („Lyginamosios indoeuropiečių kalbos gramatikos savadas“; 2 t, 1861-62). Atkurta prokalbe netgi parašė trumpą pasakėčią „Avis akvasas ka“ (Avis ir ašviai).
Augustas Šleicheris padarė nemažą įnašą į lietuvių kalbos ir baltų prokalbės tyrinėjimus. Tam jis ėmė rengtis dar nuo 1848 m. Gavęs Vienos akademijos paramą, 1852 m. atvyko į Lietuvą ir čia išmoko lietuvių kalbą, užrašinėjo dainas, pasakas, kitokią tautosaką. Jau 1853 m. pasirodė jo „Lituanica“, apybraižų rinkinys apie lietuvių kalbos gramatiką, fonklorą ir pan. Pagrindiniu lietuvių kalbai skirtu veikalu tapo „Handbuch der litauischen Sprache“ („Lietuvių kalbos vadovas“; 2 d., 1855 m. - gramatika, 1857 m. – chrestomatija ir žodynas). Jis lietuvių kalbą, kaip itin archajišką, įvedė į lyginamuosius indoeuropeistikos veikalus, sudarė veikalą, kuriame nagrinėjo baltų dievavardžių kilmę, išleido lietuvių kalbos gramatiką. Ilgą laiką jo veikalai buvo vienintelis šaltinis pasaulio mokslininkams apie lietuvių kalbą ir mitologiją.

Ruošiant naudotasi Nalimovo tikimybiniu kalbos modeliu.

Taip pat siūlome perskaityti Dorothes Franck straipsnį apie poezijos ir misticizmo ryšį.
Ir ar ne laikas dabar pasižvalgyti po mitologijos lankas?
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Kalbos pamoka su istoriniais intarpais
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Indo slėnio rašto dešifravimai
Ženklai ir simboliai
Savieji - atstumtieji
Fizika be gamtojo
Kietas ar minkštas
Indo slėnio raštas
Reikėtų vienodžiau
Rašmenys
Vartiklis