Kalbos matas ir netiesinė struktūra

(Tai teksto apie minkštas ir kietas kalbas tęsinys
taip pat galite paskaityti šios temos tęsinį)

VII skyrius. Beprotiška arbatėlė

Priešais namą po medžiu stovėjo stalas, prie kurio susėdę Zuikis Paikis ir Skrybėlius gėrė arbatą. Tarp jų tupėjo ir padėjusi ant stalo galvą snūduriavo Pelė Snaudalė, o Zuikis Paikis ir Skrybėlius šnekučiavosi atsirėmę į ją kaip pagalvėlę alkūnėmis ir sukišę nosis virš jos galvos.

"Labai nepatogu tai Pelei Snaudalei, - pamanė Alisa. - Tik jei ji miega, matyt, nieko nejaučia".

Stalas buvo didelis, bet visas trejetas sėdėjo susispaudęs prie vieno kampo.
- Nėra vietos! Nėra vietos! - sušuko jie pamatę ateinančią Alisą.
- Vietos per akis, - pasipiktino Alisa ir atsisėdo į didelį krėslą gale stalo.
- Gal išgersi vyno? - padrąsino ją Zuikis Paikis.

Alisa apžvelgė stalą, bet ant jo nebuvo nieko, išskyrus arbatą.
- Nematau jokio vyno, - tarė ji.
- Čia jo ir nėra, - atsakė Zuikis Paikis.
- Tokiu atveju tamsta nelabai mandagus, siūlydamas išgerti, - tarė Alisa piktai.
- O tu nelabai mandagi, sėsdama nekviesta už stalo,- atkirto. Zuikis Paikis.

L.Kerolis. Alisa stebuklų šalyje


Balli buvo pirmas lingvistas, atkreipęs dėmesį į netiesinę kalbos struktūrą, išeinančią į dvimačią erdvę. "Ženklai tiesiniai, kai vieni seka kitus kalbos metu nepereidami vienas į kitą". Netiesinė struktūra iliustruojama prancūziška idioma "tout a coup", kurios atskiri žodžiai "tout", "a" ir "coup" patys savaime neturi jokios reikšmės. Posakio reikšmė atsiranda tik sąryšyje. Todėl teksto eilutėje atsiranda dvimatis ženklas, kurį turėtume žymėti taip:

    ... il a apercu tout un ...
                    a
                    coup

Į teksto eilutę kaip tiesinis elementas įeina visas šis dvimatis ženklas, turintis atskirą reikšmę.

Kiti dvimatės kalbos pavyzdžiai - chemijos formulės, muzikos natos. Tačiau, pasirodo, kad kasdieniame pasaulyje susiduriamama ir su didesnio mato kalbomis. Mūsų spalvų suvokimas yra trimatis (nors išorinio pasaulio energetinis spektras tik dvimatis), - jei tik pasaulis yra toks, kokį jį įsivaizduoja fizikai.

Klasikinei fizikai pakako trimačio pasaulio, nepriklausomo nuo laiko. Reliatyvumo teorijoje atstumas erdvėje yra jau

ds 2 = dx 2 + dy 2 + dz 2 - c 2 dt 2

su menama laiko koordinate. Taip Kanto erdvės ir laiko, kaip pirminių kategorijų, kurių mums nelemta patirti, samprata susikerta su šiuolaikine fizika.

Žmonės tarpusavyje bendrauja logikos lygmenyje. Pastoviai susiduriama su silogizmais, nors jie tiesiogiai ir neformuluojami, pavyzdžiui, kai pyktelėjusi mamytė įkyriai klausinėja mažo berniuko:

- Na pasakyk, kodėl gi tu ne mergaitė!?
Šis, kiek pagalvojęs, atsako:
- Tikriausiai todėl, kad esu berniukas.

Šioje entimemoje netiesiogiai panaudojama prielaida, kad vienu metu negalima būti ir berniuku, ir mergaite. Ir todėl, kad jis yra berniukas, tai negali būti mergaitė.

Ir net pagėrę žmogėnai bando samprotauti logiškai. Štai vagone-restorane vyriškis į klausimą, kodėl jis toks liūdnas, atsako:
"Todėl, kad žmona pametė".
O į klausimą, kodėl pametė, atšauna:
"Kodėl, kodėl... Todėl, kad aš ją jau anksčiau pamečiau!"...

Šioje situacijoje paslėptas toks postulatas: vedybas reikėjo nutraukti. Iš čia, žmona tai padarė vien todėl, kad jis jau padarė tai anksčiau.

Kadangi kalboje pradiniai postulatai tiesiogiai neišsakomi, jiems galima priskirti įvairius svorius, o tai praturtina samprotavimų sistemą, išplečia ją, nors, žinoma, po to ji nėra tokia griežta. Beja, panašiu principu pastatyta ir Kanto bei Hėgelio filosofija, kuriose nerasite griežtų prielaidų.

Štai ir etikoje, kaip 1903-iais parašė Muras, dažnai siekiama atsakyti į klausimą neįsigilinus į jo prasmę. Pvz., kaip atsakyti į tai, "kas yra gėris"? Arba teiginys, kad "Visata yra dvasinga". Čia žodis "dvasinga" turi daug reikšmių. Jei Visata bus pavadinta dvasinga, tai ir ... stalai, kėdės ar medžiai, bus artimesni mums, žmonėms, labiau, nei dabar apie tai manome.

Iš bandymo atsakyti, ką anglų kalba reiškia "good painting" ("geras paveikslas"), išaugo visa P.Cifo knyga. Pats klausimas iškilo peržiūrint rankraštį apie estetiką. O vėliau pasipylė visa klausimų seka: "Kodėl kažkas turi patikėti tuo, ką aš pasakiau?" arba "Kas mane verčia manyti, kad yra taip?"

O knygos pabaigoje Cifas analizuoja 160 posakių su žodžiu "geras", pvz.,

Tai gera žemuogė.
Tai gera citrina.
Tai geras peilis.

Iš karto pastebima, kad "geras" visais atvejais turi skirtingas reikšmes: citrina "gera", jeigu yra rūgšti, o žemuogė, atvirkščiai, jei saldi; geras peilis turi būti aštrus, o tai nieko bendro neturi su ankstesnėmis savybėmis. Puikus polimorfizmo pavyzdys!

Kiekvienas žodis gali turėti aibę reikšmių. Kiekvienam asmeniui šios žodžio reikšmės turi skirtingą svorį. Pavyzdžiui, vienam žodis "žaidimas" tėra krepšinis ir niekad neturės sąsajų su matematikos sritimi. Tad frazės reikšmę, kurią nori perduoti autorius, geriausiai supras tie, kuriems tų pačių žodžių pasiskirstymo funkcijos yra panašios. Pvz., įsivaizduokite, kaip įvairūs asmenys gali priimti posakį:
geras vartiklis

Tačiau "imtuvas" gali "pagauti bangą" dažnai sutikdamas "įtartiną žodį" jam neįprastuose (pvz. minėtu atveju, www puslapių) kontekstuose. Štai iliustracija iš S.Lemo "Joano Tyliojo žvaigždžių dienoraščio", kuriame yra keletas nežemiškos kilmės žodžių. Vienas iš jų "sepulkos", apie kurias "Kosminėje enciklopedijoje" rašoma:

Sepulkos - svarbus Andridų (žr.) civilizacijos Enteropijos (žr.) planetoje elementas. Žr. Sepuliarizacija
Sepulkarijus - daiktas, reikalingas sepuliarizacijai (žr.).
Sepuliarizacija - Andridų (žr.) veikla Enteropijos (žr.) planetoje. Žr. Sepulkos.

Toliau vyksta toks dialogas:

Priėjau prie prekystalio ir dalykiškai rimtai paprašiau paduoti vieną sepulką.
- Kokiam sepulkarijui? - paklausė pardavėjas, nusileisdamas nuo savo pakabos.
- Na, įprastiniam, - atsakiau.
- Kaip tai įprastiniam? - jis nustebo, - Pas mus yra tik su švilpuku.
- Gerai, prašau man vieną...
- O kur jūsų žiutka?
- Eeee, ... hmmm, aš jos nepasiėmiau su savimi.
- Na ir kur jūs ją paimsite be žmonos? - paklausė pardavėjas, tiriančiu žvilgsniu veriantis mane ir pamažu pilkėdamas.
- Aš neturiu žmonos, - netyčia išsprūdo man.
- Jūs ... neturite ... žmonos!?... - sumurmėjo pardavėjas, apstulbęs spoksodamas į mane, - ir jūs norite sepulkos?... - jis visas virpėjo.

Polimorfizmas susijęs ir su sinonimų naudojimu. Ir netikėtai paaiškėja, kad net neaišku, kas yra sinonimas. Pvz., patarlėje "Durnių ir bažnyčioje muša" negalima žodžio "durnas" pakeisti "silpnaprotis', nors šie žodžiai laikomi sinonomais.

Na, jei jau paminėjome šį žmonių sluoksnį, šis modelis paaiškina kai kuriuos jų veiksmų motyvus. Tos žodžių reikšmės, kurios "normaliam" asmeniui turi mažą svorį, psichiniam ligoniui (pvz., šizofrenikui) gali būti įpatingai svarbios. Pavyzdžiui, uždavus klausimą, "kas bendra tarp upės ir laikrodžio", jis gali atsakyti "Ir ten, ir ten yra akmenų".
[Testas skaitytojams: O KĄ ATSAKYTUMĖT JŪS? Parašykite, prašau]
Svarbiausia, kad tokiuose atsakymuose iš jų pusės nėra nė lašelio jumoro.

Ir kas įdomiausia, visa tai glaudžiai susiję su pokštų (ir anekdotų) supratimu. Jie ilgai "nedaeina" tiems, kuriems žodžių svorių pasiskirstymo funkcijos yra siauros, t.y. nėra ilgos mažai tikėtinų reikšmių (asociacijų) uodegos.

Ir dar vienas pavyzdėlis, tarkime susiruošėte į teatrą, o jūsų "palydovė" (žmona, draugė) taria: "Palauk sekundėlę". Ši "sekundėlė" nieko bendra neturi su astronomoniu laiko matavimo vienetu. Ir vieną kartą ši frazė gali reikšti, kad nėra ko skubėti ir ta "sekundė" gali trukti labai ilgai (atsimenate Strugackių "Ir virš amžiaus trunka diena", - netrukus "Fantastikos skyrelyje" bus pradėtas publikuoti šis kūrinys). O kitąkart, kad tikrai užtruksime tik akimirksnį - kiekvienu atveju reikšmė priklauso nuo konkrečios situacijos.

Taip pat vertimų problemos. kiekvienam svetimos kalbos žodžiui turime visą aibę atrodytų lygiaverčių žodžių, - kaip iš jų parinkti tinkamiausią? Neseniai susidūriau su sunkumais norėdamas vokietaitei angliškai parašyti "Laikykis!" ta prasme, kad "na dabar tau jau bus!". Aišku, norėjau parinkti vaizdų "stiprų" posakį, tačiau nebuvau tikras, kad būsiu suprastas, - pvz., norimo posakio nėra "anglų-lietuvių" žodyne. Teko "nusileisti" ir parašyti paprastai, tačiau garantuotai būti suprastam.

Stulbina situacija, kad galima teisingai išreikšti mintis daugiareikšmiais žodžiais. Tačiau kalbos logika leidžia naudoti ir visai nereikšmingus žodžius, pvz.,

Visi gudlai yra smurdai.
Va šis kabulas yra gudlas.
Taigi, jis yra smurdas.

Feingenbergas pateikia tokį žmonių elgsenos tikimybinio prognozavimo pavyzdį. Tarkime, stovime geležinkelio stoties perone, o garsiakalbis veikia prastai (kažkodėl, jie visada veikia nei šiaip, nei taip). ir vis tiek akimirksniu suvokiame, kad ištarė mūsų laukiamo traukinio numerį, - mes sugebame priimti informaciją (laukiamiems signalams priskirdsami labai aukštus svorius) esant ypatingai stipriam pašaliniam triukšmui.

Šarpantjė bandymai iliustruoja žmonių tikimybinį prognozavimą. Jei žmogui parodome vienodo svorio ir atrodančius taip, tarsi būtų pagaminti iš tos pačios medžiagos, daiktus, - paėmęs į rankas jis pasakys, kad sunkesnis mažesnis. Suveikia šoko reakcija, - jis tikėjosi priešingo efekto, kurio nebuvo.

Toks kalbos modelis išsprendžia žinomus logikos paradoksus, pvz., apie melagį (populiarios legendos apie tragiškas su juo susijusias pasekmes, - Diodoras Kronietis, suvokęs, kad jo neišspręs, numirė iš sielvarto; Filitas Koskis - nusižudė, o stoikas Chrizipas apie jį parašį tris veikalus.) Skamba jis taip: "Ar sakau tiesą, teigdamas esąs melagis?"

Jei tiesą, tai šįkart nesumelavau, todėl nesu melagis, - taigi pasakiau netiesą.
Jei netiesą, tai tada mano teiginys yra neteisingas ir aš nesu melagis. Taigi sakiau tiesą.
Abiem atvejais akivaizdus prieštaravimas.

Viskas stoja į savo vietas, jei žodžiui "meluoti" priskiriame "tikimybinę" reikšmę "pakankamai dažnai sakyti netiesą".

Kalba turi ir slaptų vidinių prieštaravimų bombą - metaforas, kai "viena sakau, o kita galvoje", pvz., Salomėjos Neries

                   "Diemedžiu žydėsiu"

Poezijoje kartais net sunku atskirti, kur metafora, o kur jau ne, pvz., tos pačios S.Neries

                   "Sužaliuos lazda"

Su metaforomis susiduriame ir programavimo pasaulyje:
"debug" reiškia "pašalinti vabzdžius", tačiau turi reikšmę "Programose surasti klaidas (jų vietą)".

Gyvai kalbant, metafora gali būti papildyta kitais elementais - mimika, intonacija ar žestais. Pvz., Čerčilis pavadino Musolinį žodeliu "the utensil", kuris tereiškia "rakandas" arba "indas". Ir tik balso tonas ar istorinės prielaidos, į kraują įaugusios tos šalies gyventojams, leidžia suprasti tokių posakių tikrą reikšmę.

Taigi, nors minėta, kad kalboje yra griežtos logikos elementų, tačiau mūsų kalba niekada nebūna iki galo griežtai logiška. Ir jei kas nors imtų sekti kiekviena pasakyto žodžio raide, jis greitai surastų savo vietą Naujojoje Vilnioje ar Rokiškyje.

Štai tuo ir žavi Luiso Kerolio "Alisa stebuklų šalyje", kad papuolme į kvailai griežtos logikos pasaulį.


Skrybėlius, girdėdamas tokius žodžius išpūtė akis. Bet pasakė tik tiek:
- Kodėl juodvarnis panašus į rašomąjį stalą?
"Puiku, truputį pažaisime! - pamanė Alisa. - Džiaugiuosi, kad jie pradėjo minti mįsles"
- Manau, kad šitą įminsiu, - pridūrė ji garsiai.
- Vadinasi tu manai rasti atsakymą į šitą klausimą? - pasitikslino Zuikis Paikis.
- Žinoma! - atsakė Alisa.

- Na tai sakyk, kaip tau atrodo, - neatstojo Zuikis Paikis.
- Aš manau, - atsakė ji greitai, - taip pat... taip pat, kaip sakau. O tai, kaip žinote, vienas ir tas pats.

- Visai ne tas pats, - tarė Skrybalius. Klausyk, negi tu galėtum tvirtinti, kad "Aš matau, ką valgau" yra tas pats kaip ir "Aš valgau, ką matau"!
- Ir lygiai taip pat galėtum aiškinti, - pridūrė Zuikis Paikis, - kad "mėgstu tai, ką turiu" yra tas pats kaip "turi tai, ką mėgstu"!
- Na ir ar galėtum sakyti, - lyg per sapną atsiliepė Pelė Snaudalė, - kad "kai miegu, kvėpuoju" yra tas pats kaip ir "kai kvėpuoju, miegu"!

- Tau tai, žinoma, vienas ir tas pats... - tarė Skrybėlius, ir staiga pokalbis nutrūko. Valandėlę visi sėdėjo tylėdami, o Alisa tuo tarpu stengėsi prisiminti visa, ką tik žinojo apie juodvarnius ir rašomuosius stalus, bet prisiminė labai nedaug.

L.Kerolis. Alisa stebuklų šalyje. (VII skyrius. Beprotiška arbatėlė)


(Tai buvo teksto apie minkštas ir kietas kalbas tęsinys)


Ruošiant naudotasi Nalimovo tikimybiniu kalbos modeliu.

Taip pat siūlome perskaityti Dorothes Franck straipsnį apie poezijos ir misticizmo ryšį
Nykstant kalboms
Ir ar ne laikas dabar pasižvalgyti po mitologijos lankas?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Kalbos pamoka su istoriniais intarpais
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Visų dienų apmąstymai
Kietas ar minkštas
Reikėtų vienodžiau
Rašmenys