Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas

Semiotika tiria kaip ženklai elgiasi visuomenėje. Ženklai naudojami įvairiose žmonių komunikavimo sistemose. Šio mokslo pradininkas buvo šveicaras Ferdinandas de Sosiūras, jo pradmenis sukūręs Paryžiuje ties 20 a. slenksčiu. Jo teorija sukosi apie dviejų priešpriešų aibes:
1) kalba ir šneka;
2) vaizdas (žymintysis) ir koncepcija (žymimasis).

Ženklo ir žymėjimo svarba tiek atsispindėjo filosofijos, tiek psichologijos istorijoje. Platonas ir Aristotelis tyrė ženklų ir pasaulio sąryšius, o Augustinas aptarė ženklo prigimties klausimą. Tai darė įtaką scholastinei
Eclipse by Michelangelo Antonioni
Tavo, kaip artisto, vigilumas yra amūriškas vigilumas, aistros vigilumas.
Iš R. Barthes laiško Michelangelo Antonioni, 1979
filosofijai. Umberto Eco „Semiotikoje ir kalbos filosofijoje“ (1984) tvirtino, kad semiotinės teorijos turi atspindį daugumos, jei ne visų, didžiųjų mąstytojų kūriniuose.

F. Sosiūras sakė, kad kalba, kad ir nepaprastai svarbi, tėra tik viena iš ženklų sistemų, leidžiančių bendrauti žmonėms. Kitos sistemos yra ženklų sistemos, socialiniai susitarimai, simbolinės apeigos...

Visos ženklų sistemos yra iš esmės atsitiktinės, t.y., nėra racionalaus ryšio tarp fizinio objekto (žymimojo) ir jam priskiriamo žodžio ar simbolio (žyminčiojo). Žalia šviesoforo spalva siejama su veiksmu „judėk“ lygiai taip pat galėjo būti purpurine arba mėlyna. Nieko nėra bendra tarp žalios spalvos ir požymio, kad yra saugu judėti pirmyn.

Prancūzų mokslininkas Rolandas Barthes‘as (1915-1980) toliau išplėtojo atsitiktinės ženklų prigimties sampratą, pasiremdamas tokiais teoretikais kaip K. Marksas,   Z. Froidas,  C. Levi-Strauss‘as,  M. Fuko,  Ž. Derida, Philippe Sollers, J. Kristeva*). Savo darbuose jis pabrėžė visų komunikacijos sistemų dirbtinumą.

Barthes‘as tikėjo, kad riba tarp tikrovės ir ją išreiškiančių simbolių nutįsta į daugelį kultūrinių formų (fotografiją, kiną, reklamą, muziką ir t.t.). Jis užsipuolė tas formas, kadangi jos nutrina ribą tarp tikrovės ir dirbtinumo. Pvz., nuotrauka yra ne tik užfiksuota akimirka, bet, net daugiau, ją gaubia struktūrinė prasmė, kuri yra reikšminga kultūriniu požiūriu. Tokiu pat būdu, sporto renginys gali būti priimamas kaip socialinių ir kultūrinių vertybių išraiška.

Semiologijos pagrindą sudaro struktūralizmo teorija. Ji kilo iš Sosiūro idėjos, kad šiuolaikinė lingvistika sudaryta iš struktūrų. Pvz., lietuvių kalba yra pilna struktūra, skirta išreikšti mintis ir keistis jomis. Struktūralizmas naudoja kalbą kaip modelį kitų simbolių sistemų nagrinėjimui. Žinios yra sustruktūrintos susitarimais, apimančiais ženklus ir ženklinimo praktikas. Tos žinios išvedamos iš ryšių tarp „tikrovės“, socialumo, individualumo ir pasąmonės.

Lingvistinis ženklas geriausiai suprantamas per sinchroninę analizę – loginius ir psichologinius ryšius, kurie sujungia vienalaikius terminus ir sudaro sistemą kalbėtojų kolektyvinėje sąmonėje. Tuo tarpu diachroninė lingvistika, priešingai, tyrinėja ryšius, kurie sujungia nuoseklius terminus, kurie nesuvokiami kolektyvinio mąstymo, tačiau pakeičiami vienas kitu nesuformuojant sistemos (Ungar, xiv).

Pagrindiniu paskutiniajai koncepcijai yra tai, ką Barthes‘as identifikavo Penkis kodus (S/Z, 1957). Tie kodai, atrodantys būtinais skaitant tekstą, ženklams suteikia kontekstą. Kitais žodžiais tariant, jie leidžia įsigilinti į tekste esančius ideologinių prasmių lygius.


*) Julija Kristeva (g. 1941 m.) – bulgarų kilmės prancūzų literatūros ir kalbos tyrinėtoja, semiotikė, filosofė, psichoanalitikė, oratorė, feministė, o vėliau ir rašytoja. 2016 m. dirbo Paryžiaus Didro un-te.
R. Barto mokinė, originalių „revoliucinės lingvopsichoanalizės“, intertekstualumo, geno- ir feno- teksto pradininkė. Kelių mokslinių knygų autorė, o taip pat ir principinio straipsnio „Poetikos sugriovimas“ (1967). Parašė kelis romanas, kurių, ko gere, vienas geresnių „Mirtis Bizantijoje“ (2005).


Daugiau apie Roland Barthes

Rolanas Bartas (1915-1980, Roland Barthes) – prancūzų filosofas-poststruktūralistas ir semiotikas.

R. Bartas gimė 1915 m. lapkričio 12 d. Šerbūro mieste, Normandijoje. Jo tėvas žuvo mūšyje Šiaurės jūroje, kai Rolanui nebuvo nė metukų. Motina su teta ir senele persikėlė į Bayonne, esantį Prancūzijos pietvakariuose. Čia Rolanas pirmąkart susidūrė su kultūros pasauliu - mokėsi groti fortepijonu. Gabumai išryškėjo mokantis Sorbonoje (1935-39), tačiau jo akademinei karjerai trukdė plaučių tuberkuliozė; ji sutrukdė ir dalyvauti kare.

Jaunystėje išryškėjo du pagrindiniai Barto bruožai: kairiosios pažiūros ir meilė teatrui. 1939-48 m. buvo baigiamos gramatikos ir filologijos studijos, publikuoti pirmieji straipsniai, mokomasi medicinos ir rūpinamasi sveikatos reikalais 1948 m. grįžo į akademinę veiklą, užimdamas trumpalaikes pareigas Prancūzijos, Rumunijos ir Egipto institutuose. Tuo metu bendradarbiavo su kairuolišku Paryžiaus laikraščiu „Combat“, iš kurio gavosi pirmasis išsamus veikalas „Nulio laipsnio rašymas“ (1953). 1948-50 m. jis Roland Barthes dėstė Bucharešte, kur patyrė A.Ž.-Greimo lingvo-semiotinių idėjų įtaką. 1952 m. apsistojo Paryžiaus Nacionaliniame mokslinių tyrimų centre. Pradėjo rašyti populiarių dvimėnesinių straipsnių seriją žurnalui „Les Lettres Nouvelles“, kurioje nuvainikavo populiarios kultūros mitus.

7-o dešimtm. pradžioje nagrinėjo semiologiją ir struktūralizmą, dirbdamas įvairiose Prancūzijos institucijose. Daugelis jo pažiūrų kirtosi su tradiciniais akademiniais literatūros kritikos požiūriais. Jo nestandartinis požiūris sukėlė konfliktą su kitu prancūzų mąstytoju R. Pikardu, užsipuolusiu Naująjį kriticizmą. 7-o dešimtm. pabaigoje Bartas vyko į JAV ir Japoniją. Tuo metu parašė savo žinomiausią kūrinį, esė „Autoriaus mirtis“ (1967), kuri, didėjančios Ž. Deridos dekonstrukcijos įtakos šviesoje, turėjo būti pereinamuoju kūriniu loginės struktūralizmo pabaigos tyrime. Kartu su Ph. Sollers‘u bendradarbiavo avangardiniame literatūriniame žurnale „Tel Quel“. 1970 m. parašę daugelio geriausiu laikomą Balzako „Saracėno“ kritinę analizę, pavadintą S/Z.

1977 m. buvo išrinktas Prancūzijos koledžo „Semiologie Litteraire“ vedėju ir tais metais mirė jo motina, su kuria jis gyveno 60 m. Jos netektis stipriai paveikė Bartą ir jo pagrindinis veikalas, esė „Camera Lucida“ yra apie fotografijos prigimtį ir apmąstė savo motinos nuotraukas.

1980 m. vasario 25 m. po F. Miterano surengtų pietų, einantį į namus, nutrenkė skalbyklos furgonas. Jis pasijuokė iš šio incidento, tačiau kovo 25 d., dėl tada patirtų sužalojimų. nukrito nuo laiptų ir mirė.

Po mirties F. Wahl paskelbė Barto esė rinkinį „Incidentai“ (1987). Į jį įėjo fragmentai iš jo dienoraščių: „Soirees de Paris“ (1979 m. ištrauka iš jo erotinio dienoraščio apie gyvenimą Paryžiuje), ankstyjųjų dienoraščių (erotiniai epizodai su berniukais Maroke), „Pietvakarių šviesa“ (vaikystės prisiminimai apie gyvenimą kaime).

Barto kūryba skirstoma į tris periodus: iki-struktūralistinį (6 dešimtm.), struktūralistinį (7 dešimtm.) ir potstruktūralistinį (8 dešimtm.).

5 dešimtm. pabaigoje – 6 dešimtm. pradžioje Bartas buvo veikiamas marksizmo ir egzistencializmo (ypač Ž.-P. Sartro), simpatizavo „naujajam romanui“, „absurdo teatro“ ir sceninėms B. Brechto idėjoms. Tuo metu jis reiškiasi kaip žurnalistas, laikraštyje „Komba“ publikuodamas literatūrinius-metodologinius straipsnius. 1953 m. paskelbė esė „Nulinis rašymo laipsnis“, kuriame bandė „sumarksistinti egzistencializmą“, kad išryškintų ir aprašytų (greta „kalbos“ ir individualaus rašytojo „stiliaus“) trečiąjį meninės formos „matavimą“ – „rašymą“. Kūrybinė veikla yra nuolatinio kitimo procesas. Idealiu tokio vyksmo pavyzdžiu Bartas laikė A. Kamiu „Svetimą“. Toliau tas idėjas Bartas išvystė kritinėje prancūzų istoriko analizėje „Michelet“.

7-ojo dešimtm. viduryje mąstytojas susidomėjo masinių komunikacijų analize. Jis pajuto, kad riboti nėra vien ženklai ir simboliai, bet ir kad Vakarų kultūra yra priklausoma nuo tikėjimo pastovumu bei standartais. 1966 m., nuvykęs į Japoniją, parašo „Ženklų imperiją“ (1970), apmąstymą apie japonų kultūros kovą su transcendentinio žymimojo nebuvimu

8-ojo dešimtm. pabaigoje Bartas buvo vis labiau susirūpinęs dviejų kalbos tipų konfliktu: populiariosios kultūros, kurią mąstytojas laikė ribota, ir neutraliosios, kurią laikė atvira. Tas nesutariančias puses vadino Doxa ir Para-doxa. Bartas manė, kad tiek marksistinė, tiek buržuazinė nuostata vienodai kaltos dėl kategoriškos kalbos naudojimo. Tad jis parašė „Teksto malonumas“ apie tai, ką laikė esant anapus abiejų sričių – hedonizmą.

Pagrindinės sąvokos

Viena pagrindinių problemų buvo kalbos ir valdžios problema. Kalba, iš vienos pusės, yra esminiu mazgu socializacijai, o iš kitos – su savo struktūra, sintakse ir gramatika turi tam tikrą užtaisą valdžiai.

Tokiame kontekste įdomus „mito“ sąvokos apmąstymas – Bartui tai ypatinga komunikatyvi sistema, pranešimas: mitas apibrėžiamas kaip konotatyvių žymenų, sudarančių latentinį (slaptą) ideologinį diskurso lygį, visuma. Mito prasme ir veikimo kryptis yra dvejopi:

  1. jis nukreiptas į realybės pokytį, jo tikslas – sukurti tokį tikrovės vaizdą, kuris sutaptų su vertybiniais mitinės sąmonės nešėjų lūkesčius;
  2. mitas labai susirūpinęs savojo ideologiškumo atskleidimu, t.y., jis siekia padaryti taip, kad jį priimtų kaip kažką natūralaus, savaime suprantama.

Įdomesni aspektai

1979 m. R. Bartas suvaidino V. Tekerėjo rolę filme „Brontės seserys“.

Vitgenšteino kopėčios
Ferdinandas de Sosiūras
Svetimų minčių problema
Postmodernistas Žakas Derida
Čarlzas Pirsas: jo atgimimas
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Ar mašina kada nors mąstys?
Ankstyvieji L. Vitgenšteino ieškojimai
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Vitgenšteino stilius - kliūtis jo supratimui
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Laiko vertė ir matas
R.Descartes. Cogito ergo sum
Jurgenas Habermasas
Piterio principas
Kinų kambarys
Filosofijos skiltis
Vartiklis