Norvudas Hansonas. Atradimo modelis, 1965

Apie autorių žr. >>>>>

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

Stebėjimo teorinė apkrova

N. Hansoną mokslo filosofai visuotinai pripažįsta kaip vieną iš stebėjimo teorinio apkrovimo teorijos pradininkų, tačiau tik nedaugelis turi aiškų suvokimą apie jo filosofijos visumą ir jos motyvus. Ir reikia pastebėti, kad jis stebėjimo didelį apkrovimą laikė ne kliūtimi pažinimo objektyvumui ar patikimumui, o mokslinį mąstymą skatinančiu veiksniu. Būtent tai stebėjimą daro suprantamu, o tai jam buvo svarbiausias mokslo tikslas.

N. Hansonas savo „Atradimo šablonai“ (1958) teigia, kad „matymas“ nėra paprasta jutimų, generuojamų akies tinklainėje, suma, o turi konceptualią dedamąją. Pvz., ne kiekvienam rentgeno nuotrauka turi prasmę ir ne kiekvienas gali suprasti joje esančią informaciją (kaip gali gydytojas, turintis tam reikalingą kompetenciją). Iš to daroma išvada, kad pamatymo ir pamatytojo interpretacija – neatskiriami procesai. Mūsų suvokimas, mūsų stebėjimai apkrauti pamatyto interpretacijų sistema, kuri turi polinkį į subjektyvumą. Todėl mokslo kalbos ir bazinių teiginių neutralumas nėra įmanomas. Be to, be iškraipymų jutiminio suvokimo metu, stebėjimo teorinę apkrovą veikia ir psichologiniai veiksniai (viltis, siekiai, tikėjimas).

Stebėjimai laikomi „teoriškai perkrauti“, kai juos veikia teorinės prielaidos. Koncepcija atsirado 6-me dešimtm. kaip atsakas loginiam pozityvizmui (jame faktas laikytas kažkuo „labiausiai akivaizdžiu“, nuasmenintu; jam buvo būdingas empirinis faktų aiškinimas – visas pažinimas susiveda į patirtį, o patirtis traktuojama kaip „betarpiškos duotybės“ visuma), tačiau jos užuomazgos, bent jau netiesiogiai, buvo pasiūlytos dar P. Diuchemo (1861-1916) 20 a. pradžioje, kai jis daugeliu pavyzdžių parodė, kad sąvokų, kuriomis gali būti suprantami reiškiniai, pasirinkimas ir apibrėžimas priklauso nuo teorijos ir kad teorijos vystymasis keičia sąvokos, o taip verčia reinterpretuoti faktus.

Tai pailiustruosime optinių reiškinių tyrinėjimo istorija. 1808-15 m. šviesos poliarizacija buvo tiriama naudojantis korpuskulinės teorijos terminais – ir atrodė, kad faktai ją patvirtina. Tačiau 1815 m. O. Frenelis, nepriklausomai nuo T. Jungo, tirdamas nežymių kliūčių metamus šešėlius, aptiko šviesos interferenciją (kurią jau buvo stebėjęs F. Grimaldis ir, kaip korpuskulinės teorijos šalininkas, nutylėjęs I. Niutonas). Tad fizikams kilo pasirinkimo problema: jei pavyks aptikti poliarizuotos šviesos inteferenciją, teks rinktis banginę šviesos teoriją, jei ne – likti prie korpuskulinės. Ir tada 1921 m. O. Frenelis eksperimentiškai nustatė, kad du spinduliai, poliarizuoti lygiagrečiose plokštumose, visada interferuoja. Tad, „klasikiniu“ supratimu, ta turėjo tapti nepaneigiamu banginės teorijos teisingumo faktu. Tačiau anksčiau H. Herco (1887) ir V. Tomsono (1899) bandymai parodė, kad skleidžiamų elektronų energija nepriklauso nuo krentančios šviesos intensyvumo - tai tik padidina elektronų kiekį. O tai nederėjo su bangine teorija. Maža to, 1922 m. A. Komptonas nustatė rentgeno spinduliavimo bangos pokytį jį išsklaidant medžiagos elektronais, t.y rentgeno spinduliai, susidūrę su medžiagos atomais, keičia „spalvą“ (Komptono efektas). Komptonas tai paaiškino taip: rentgeno spinduliai yra lengvų dalelių, kurias jis pavadino fotonais (kaip realiai egzistuojančias daleles, kurioms būdingi energijos ir judėjimo kiekio išsaugojimo dėsniai), srautas. O kadangi elektroną, lyginant su greitu fotonu, galima laikyti „stovinčiu vietoje“, tai susidūręs fotonas netenka energijos, ją perduodamas elektronui. Tai gi šviesa pasižymi tiek korpuskulinėmis, tiek banginėmis savybėmis.

I skyrius. Stebėjimas

A

Jei akis nebūtų prisitaikiusi saulei,
Ji niekada nematytų Saulės.

Gėtė1)

Tarkim, turim du mikrobiologus. Jie žiūri į mėginio nuopjovas; paklausus, ką jie mato, jie duoda skirtingus atsakymus. Vienas ląstelėje mato svetimos materijos gniužulą: jis yra artefaktas, kilęs iš netvarkingo dažymo metodo. Šis gumulėlis su ląstele, in vivo, turi ne daugiau bendra, nei archeologo kastuvo padaryti įbrėžimai turi bendra su pradine kokios nors graikiškos vazos forma. Kitas biologas gniužulą identifikavo kaip ląstelės organoidą, „Goldžio kūnelį“. O dėl metodo, jis aiškina: „Standartinis ląstelės organoido aptikimas yra pritvirtinimas ir nudažymas. Kam išskirti šią vieną techniką kaip parodančią artefaktus, kai kitos atskleidžia tikrus organoidusPatterns of discovery

Prieštaravimai tęsiasi2). Jie apima visą mikroskopinių tyrinėjimų teoriją, ir jie nėra eksperimento aspektai. Tai susiję su tuo, ką sakosi matą mokslininkai. Matyt yra prasmės tame, kad du stebėtojai mato ne tą patį dalyką, nepradeda su tokiais pat duomenimis, nors jų regėjimas normalus ir jei žiūri į tą patį objektą.

Įsivaizduokime, kad jie stebi pirmuonį – amebą. Vienas jų mato vienaląstį gyvūną, kitas – beląstį gyvūną. Vienas mato amebą su visomis analogijomis su įvairių ląstelių tipais: kepenų ląstelėmis, neuronais, epitelio ląstelėmis. Jos turi membranas, branduolį, citoplazmą ir t.t. Toje klasėje ameba išskiriama tik jos nepriklausomybe. Tačiau kitas mato amebos panašumą ne su atskiromis ląstelėmis, o visu organizmu. Kaip gyvūnai, ameba virškina ir įsisavina maistą. Ji šalina atliekas, dauginasi ir yra judri – panašiau į visą gyvūną, o ne atskirą audinių ląstelę.

Tai nėra eksperimento aspektas, tačiau tai gali paveikti eksperimentą. Tai, kokius svarbius klausimus ar duomenis gali pasirinkti žmogus, gali būti paveikta nuo to, kurį žodį jis pabrėžia frazėje „vienaląstis gyvūnas“3).

Kai kurie filosofai turi parengtą atsakymą tokiai situacijai: „Žinoma, jie mato tą patį dalyką. Jie atlieka tokį pat stebėjimą, nes pradeda su tais pačiais vizualiais duomenimis. Tačiau jie skirtingai interpretuoja tai, ką mato. Jie aiškina skirtingais būdais“ 4). Tada uždavinys yra parodyti, kaip suliejami tie skirtingų teorijų, aiškinimų ar mąstymo konstrukcijų duomenys.

Filosofai nemažai grūmėsi su šia užduotimi. Tačiau faktiškai jie pradėjo nuo pernelyg paprasto dalyko, kad apimtų stebėjimų fizikoje prigimtį. Gal anksčiau minėti filosofai nepradėjo savo tyrimų su tais pačiais duomenimis, ar atliko ne tuos pačius stebėjimus, ar matė net ne tą patį dalyką? Čia gali būti daug koncepcijų. Turime atidžiai pažiūrėti, kad iš to, kad du mokslininkai, žvelgdami į x, nematė to paties, visada yra išankstinė sąlyga, kad jie žiūrėjo į tą patį dalyką. Tad esmė yra: „Kuris iš tų aspektų labiausiai atspindi stebėtojiškos fizikos supratimą?“

Šie biologiniai pavyzdžiai yra perdaug sudėtingi. Tad paimkime Johaną Keplerį ir įsivaizduokime jį stebintį aušrą nuo kalvos. Su juo yra Tycho Brahė. Kepleris laiko Saulę fiksuota: tai žemė sukasi apie ją. Tačiau Brahė laikosi Ptolomėjaus ir Aristotelio sampratos: žemė yra fiksuota ir visi kiti dangaus kūnai sukasi aplink ją. Ar Kepleris ir Brahė mato tą patį Saulei tekant?

Galime tai priimti kaip eksperimentinį ar stebėtojišką klausimą skirtingai nuo klausimų „Ar egzistuoja Goldžio kūneliai?“ ir „Ar pirmuonys yra vienaląsčiai ar beląsčiai?“ Ne taip buvo 16-17 a. Galileo sakė Ptolemėjaus šalininkui: „nei Aristotelis, nei jūs negali įrodyti, kad žemė de facto yra visatos centru“ 5). „Ar Kepleris ir Brahė mato tą patį auštant?“ tikriausiai nėra labiau de facto klausimas, o labiau koncepcijų ir stebėjimo tyrinėjimų pradžia.

Diskusija gali vykti taip:
- Taip, tą patį.
- Ne, ne tą patį.
- Taip, tą patį.
- Ne, ne tą patį.

Galima spėti, kad tame ginče gali būti abiejų pusių priežasčių. Tad peržvelkime kai kuriuos aspektus6).

Fizikiniai reiškiniai, vykstantys Kepleriui ir Brahei stebint aušrą, nieko neverti. Saulė skleidžia identiškus fotonus, jie perskrodžia tą pačią erdvę bei atmosferą. Abiejų astronomų regėjimas normalus, tad tie fotonai vienodai praeina abiejų astronomų rageną, vandeningą kamerą, rainelę, lęšiuką ir stiklakūnį. Tokie pat elektro-cheminiai pokyčiai įvyksta Saulės baterijose. Tas tats susiformuoja tiek Keplerio, tiek Brahės tinklainėje. Tad jie regi tą patį dalyką.

Lokas kartais kalbėjo apie matymą tokiu būdu: žmogus mato saulę, jei tinklainėje yra teisingai susidaręs Saulės vaizdas. Seras W. Raselas Brainas kalbėjo apie mūsų tinklainės jutimus kaip indikatorius bei signalus. Viskas, kas vyksta už tinklainės, yra, kaip jis sakė, „sąmonės veiksmas pagrįstas daugiausiai nevizualia patirtimi“ 7). Ką regime, yra pokyčiai tunica retina [tinklainėje]. Ida Mann tinklainės geltonąją dėmę laikė kaip pačią „matančią ryškioje šviesoje“, o kulbeles kaip „matančius artėjančius automobilius“. Agnė Arber kalba apie akį kaip savaime matančią8). Dažnai, kalbant apie regėjimą, dėmesys nukreipiamas į tinklainę. Normalūs žmonės atskiriami nuo tų, kuriems vaizdas nesusidaro tinklainėje; apie pirmuosius galime pasakyti, kad jie gali matyti, o antrieji – ne. Pranešimai, kad tam tikri raudoni taškai gali būti matomi, okulistui suteikia reikiamą informaciją apie tinklainės būklę.

Tais nereikia sekti. Tie autoriai sakė neatsakingai: Saulės matymas nėra Saulės vaizdo tinklainėje matymas. Vaizdai Keplerio ir Brahės tinklainėje buvo keturi, invertuoti ir gana smulkūs9). Astronomai negali remtis jais, kai sako, kad mato Saulę. Jei jie būtų užhipnotizuoti, apsvaiginti narkotikais ar alkoholiu, jie galėjo nematyti Saulės, net jei jų tinklainėje ir būtų jos lygiai toks pat kaip visada vaizdas.

Žiūrėjimas yra patirtis. Tinklainės reakcija tėra tik fizinė būsena – fotocheminis sužadinimas. Fiziologai ne visada pripažino skirtumą tarp patirčių ir fizinių būsenų10). Mato žmonės, o ne akys. Kameros ir akių obuoliai yra akli. Bandymus kažką tokio kaip „matymas“ talpinti regos organuose (ar tinklelyje už tinklainės) reikia atmesti. Tad klausimas, ar Kepleris ar Brahė mato ar nemato tą patį dalyką, negali būti priskiriamas fizinei tinklainės, regos nervams ar vizualinei žievės sričiai būsenai: matymas yra daugiau susidūrimas su akies obuoliu.

Aišku, Brahė ir Kepleris matė tą patį objektą. Abu jie vizualiai matė Saulę. Jei jie būtų patalpinti tamsiame kambaryje ir paprašyti pranešti, kai pamatys kažką – bet ką – jie abu galėtų pranešti apie tą patį objektą ir tuo pačiu metu. Tarkim, kad vienintelis objektas, kurį jie gali pamatyti, yra švininis cilindras. Abu pamatytų tą daiktą – kada jis bepasirodytų. Tačiau būtent čia iškyla sunkumas, nes Brahė mato tiesiog vamzdį, o Kepleris – teleskopą, instrumentą, apie kurį jam rašė Galileo.

Jei jie abu vizualiai nesuvokia to paties objekto, nėra jokio filosofinio poreikio klausti, ar jie mato, ar nemato tą patį dalyką. Jei abu jie nemato saulės, mūsų ankstesnis klausimas negali net kibirkšties išskelti.

Vis tik, Brahė ir Kepleris turi tam tikros rūšies bendrą patirtį. Ją, matyt, sudaro to paties dalyko matymas. Tai netgi galėtų būti matymu logiškai didesniu nei kažkas išreikštas pasakymu „Aš matau saulę“ (kai kiekvienam šiek tiek kitką reiškia „saulė“). Jei jiems tai, ką reiškia „saulė“, turėtų tik vieną variantą, tada Brahė ir Kepleris galėtų nematyti to paties dalyko, net jei žvelgtų į tą patį objektą.

Tačiau jei paklaustume ne „Ar jie mato tą patį dalyką?“, o „Kas tai, ką jie mato?“, galėtume gauti vienareikšmį atsakymą. Brahė ir Kepleris abu identifikuoja ryškų gelsvai baltą diską mėlyname plote virš žalio ploto. Toks „jutimų duotas“ vaizdas yra vienintelis ir neiškraipytas. Jo nesuvokti reikštų, kad jo nėra. Arba jis pilnai užima asmens dėmesį, arba jo išvis nėra.

Jei Brahė ir Kepleris suvokia kažką vizualiai, tai yra tam tikras spalvų derinys. Ir kas kita galėtų būti? Mes savo akimis neliečiame ir negirdime, o tik jomis priimame šviesą11). Šis prastas derinys yra toks pat abiem stebėtojams. Neabejotinai, jei paprašytumėm nupiešti jų vizualinį lauką, jie galėtų abu nupiešti tam tikrą pusapskritimį prie horizonto linijos12). Jie sako, kad mato saulę. Bet jie nemato visų saulės aspektų tuo pat metu; tad iš tikro tai, ką jie iš tikro regi, tėra diskoidas. Tai vizualus saulės aspektas. Bet kuriam atskiram stebėjimui yra ryškus šviesus diskas, moneta nupiešta su spinduliais.

Tad kažkas jų vizualioje patirtyje auštant yra tas pat: ryškus gelsvai baltas diskas centre tarp žalių ir mėlynų sričių; eskizas to ką jie mato gali būti identiškas – sutampantis. Ta prasme Brahė ir Kepleris auštant mato tą patį dalyką. Saulė abiems pasirodo vienodu pat būdu. Tas pats vaizdas duodamas abiem.

Iš tikro, mes dažnai taip sakome. Štai neseniai vykusio saulės užtemimo liudijimas: „Liko tik plonas pjautuvas; balta šviesa visai nublanko; dangus tapo tamsiai mėlynu, beveik purpuriniu, ir kraštovaizdis pasidarė monochromiškai žalias... ant disko pakraščių matosi žybsniai ir ryškus pjautuvas kairėje...“. Niutonas panašiai rašė „Optikoje“: „Tie lankai, pasirodę pradžioje, buvo violetinės ir mėlynos spalvų, ir tarp jų buvo balti skritulio lankai, kurie ... savo vidinėse ataugų dalyse nežymiai raudonijo ir gelto...“13) Kiekvienas fizikas panaudoja linijų, spalvų, apraiškų, šešėlių kalbą. Kol abu stebėtojai naudoja tą pačią kalbą tam pačiam įvykiui aprašyti, jie pradeda tuo pačiu: jie stebi tą patį. Skirtumai tarp jų privalo kilti aiškinant tuos duomenis.

Tad apibendrinant, pasakymas, kad Kepleris ir Brahė mato tą patį dalyką auštant vien todėl, kad jų akys vienodai paveikiamos, yra elementari klaida. Egzistuoja skirtumas tarp fizinės būsenos ir vizualiosios patirties. Tačiau tarkime, kad argumentuojama kaip prieš tai – kad jie mato tą patį dalyką, kadangi jie gauna tuos pačius jutimų duomenis. Nesugretinimai atsiranda to, ką mato, ex post facto interpretacijose, o ne fundamentaliuose vizualiuose duomenyse. Jei taip yra argumentuojama, netrukus iškyla daugiau sunkumų.

Pradžia  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis

Išnašos:

1) War' nicht das Auge sonnenhaft / Die Sonne konnt' es nie erblicken; Goethe, Zahfme Xenien, Werke, 1887-1918, Lb.3, 1805

2) Žr. Baker ir Gatonby straipsnius „Nature“, 1949-1958

3) Tai nėra vien konceptualinis reikalas. Žr. Wittgenstein, Philosophical Investigations, 1953

4) G. Berkeley. Essay Towards a New Theory of Vision, Works, vol. I; T. Nelson, 1948-1956 ... ir kt.

5) Galileo, Dialogue Concerning the Two Chief World Systems, 1953

6) „'Das ist doch kein Sehen!'-'Das ist doch ein Sehen!' Beide müssen sich begrifflich rechtfertigen lassen“ [‚Tai ne matymas‘, ‚Tai matymas‘ – abu turi būti konceptualiai pateisinti]; Wittgenstein, Phil. Inv., p.203

7) Brain, Recent Advances in Neurology, 1929, p. 88. Palyg. H. von Helmholtz'o: „Las sensaciones son signos de nuestra conciencia, y es tarea de nuestra inteligencia aprender a entender su significado“ [Jutimai – mūsų sąmonės ženklai; ir mūsų proto užduotimi yra išmokti suprasti jų prasmę`] ; Handbuch der physiologischen Optik, 1867, vol. III, p. 433. Taip pat žr. E. Husserl'io, „Ideen zu einer reinen Phenomenologie“, en Jahrbuch für Philosophie, vol. I (1913), pp. 75, 79 bei Handvjorierbuch der Physiologie de Wagner, vol. III, sección I (1846), p. 183

8) Mann. The Science of Seeing, Londres, 1949, pp. 48-9, Arber. The Mind and the Eye, 1954.   Palyg. Müller: „Bet kuriame žiūrėjimo lauke pati tinklainė mato jų erdviniame lauke poveikio būsenoje. Ji save priima kaip ... ir t.t.“, Zur vergleichenden Physiologie des Gesichtesinnes des Menschen und der Thiere, 1826, p. 54.

9) Véase Whewell, Philosophy of Discovery, 1860, „The Paradoxes of Vision“.

10) Žr. pvz., J.Z. Young, Doubt and Certainty in Science, The Reith Lectures, 1951; ir straipsnyje Gray Walter en Aspects of Form, L.L. Whyte (ed.), 1953. Palyg. pas Niutoną: „Saulės spinduliai, krentantys į tolimas akies sritis, sužadina virpesius. Tie virpesiai sklinda nervų skaidulomis į smegenis, sukeldami regėjimo pojūtį“, Optics, 1769, kn. III, 1 skyrius

11) „Raudona ir žalia aš galiu tik išvysti, o ne išgirsti“, Vitgenšteinas, Fil. tyr., 209

12) „Vaizdas yra tas pats kai ta pati akis veikiama taip pat“, J. Lambertas. Photometria, 1760;
„Turime skirtingus pojūčius, kai už jų yra skirtingos sąlygos“, H. von Helmholtz. Wissenschaftliche Abhandlungen, 1882, vol. II
Ir pas H. Hercą: „Mes susidarome išorinių objektų vaizdus arba simbolius taip, kad mąstymui logiškai reikalingos pasekmės yra atitinkamų materialių objektų pasekmės“, Principles of Mechanics, 1889
H. Weyl‘as (Philosophy of Mathematics and Natural Science, 1949, p. 125) nurodo, kad viena akis priima dvimačiame lauke, nes jis dalijamas linijos. Tačiau koncepciniai sunkumai išlieka net tada, kai Kepleris ir Tycho užmerkę vieną akį. Ar du stebėtojai gauna tuos pačius vizualius duomenis susiveda tiesiai į tai, ar objektai jų žvilgsnio lauke yra identiški ar kažkuo skiriasi. Tada galime viešai aptarti stebimus vaizdus, kuriuos nupiešė Kepleris ir Tycho pagal tai, ką matė, o ne tas mistines esybes, privačias, uždarytas jų vizualiniame žinojime. Tikslus vaizdas ir jutimų duomenys privalo būti identiški, kaip jie galėtų skirtis?

13) Newton, Optics, kn. II, 1 skyrius. Kl. Ptolemėjaus tekstai kartais primena fenomenalisto knygą, pvz., „Kai jūs paliečiate apibrėžtą šešėlį iš vidaus“, „Kai apskritimai liečia vienas kitą iš išorės“ (Almagestas, VI, 2 sk.). Ptolemėjas nuolat siekia atvaizduoti ir prognozuoti šviesos taškų dangaus skliaute „pasirodymus”. „Almageste“ atsisakoma paaiškinti bet kokį tų pasirodymų mechanizmą.
Žr. pas Papusą „(Apskritimas), kuris dalija baltą sritį, kuri už savo spalvą dėkinga Saulei, ir peleninę sritį dėkingą Mėnuliui, neatskiriamas nuo didesniojo apskritimo“.

Papildomi komentarai:

Organoidas (arba organelė) - membranos apgaubtas funkcinis vienetas, esantis ląstelės viduje. Kiekvienas organoidas atlieka specifines ląstelei būtinas funkcijas. Skirtingai nuo ląstelės, kuri gali būti mažiausia savarankiška gyva būtybė, organelės, išimtos iš ląstelės, suyra. Organoidų pavyzdžiai: mitochondrijos, chloroplastai, endoplazminis tinklas, Goldžio kompleksas, lizosomos, peroksisomos, pernašos pūslelės, vakuolės...

Goldžio kūnelis - ląstelėsvienmembranis organoidas, kurį 1898 m. atrado italas K. Goldžis. Epitelinėse ląstelėse jis yra tarp branduolio ir viršūninės ląstelės dalies, sekrecinėse ląstelėse – tarp branduolio ir sekretą išskiriančios ląstelės dalies. Sudarytas iš suspaustų maišelių, cisternų, taip pat iš smulkių pūslelių ir iš stambių vakuolių. Smulkiosios pūslelės – tai transportinė struktūra, užtikrinanti ryšį tarp endoplazminio tinklo ir Goldžio komplekso.

Pirmuonys - eukariotų grupė, nepriskiriamų gyvūnams, augalams ar grybams. Daugelis protistų yra vienaląsčiai organizmai, tačiau jiems priskiriami ir daugialąsčiai organizmai, neturintys diferencijuotų audinių. gyvena daugiausia vandenyje. Daugelis vienaląsčių pirmuonių prisitaikę judėti žiuželiais arba blakstienėlėmis, o dalis jų gyvena prisitvirtinę, žiuželius ar blakstienėles naudodami maisto dalelėms iš vandens košti. Žiuželių neturintys pirmuonys neretai juda ameboidiškai, keisdami ląstelės pavidalą. Dalis pirmuonių turi ilgas ataugas, kuriomis tiesiog plūduriuoja vandenyje. Jų pavyzdžiu gali būti dumbliai ir amebos, infuzorijos ir pan...

Amebos (Amoeba) - žiuželių neturinti pirmuonių gentis iš amebinių (Amoebidae) šeimos. Jas pirmąkart 1755 m. aptiko A. fon Rozengofas, o pavadinimą suteikė Bery Saint Vincent‘as (1778-1846) – mat graikų kalba amoibe reiškia 'kitimas' (o iki tol jas vadino protėjais - pagal graikų dievą Protėjų, galintį keisti formą). Amebos dydis iki 0,7 mm; turi ploną membraną ir stambų branduolį. Pasižymi ilgu genomo kodu. Juda keisdama visos ląstelės pavidalą: ląstelė išaugina išaugas (pseudopodijas), į kurias pamažu perteka ląstelės viduje esanti citoplazma. Judėdama tokiu būdu, ameba per pusvalandį gali nukeliauti 1 cm. Gyvena tvenkiniuose, balose, kituose vandens telkiniuose, drėgnoje dirvoje, ant augalų ir gyvūnų viduje. Maitinasi pseudopodijomis apgaubdamos maisto dalelę ir ją įtraukdamos į ląstelės vidų. Šalina atliekas per susitraukiančią vakuolę.

Ida Mann (Dame Ida Caroline Mann, 1893-1983) – britų oftalmologė, akies embriologijos ir vystymosi tyrimų pradininkė. Nagrinėjo genetikos ir socialinių veiksnių poveikį akių susirgimams. Ji nustatė trachomos epidemiją tarp Kimberley aborigenų ir daug keliavo po vakarų Australiją tirdama ir gydydama nuo trachomos aborigenus.

Agnė Arber (Agnes Robertson Arber, 1879-1960) – britų augalų morfologė, anatomė, botanikos istorikė, biologijos filosofė. Pagrindinį dėmesį skyrė lelijinių žydinčių augalų grupei. Vėliau koncentravosi filosofiniams biologijos aspektams.

Papildomi skaitiniai:
Kinų kambarys
Svetimų minčių problema
Kuo būtent abejojo Dekartas?
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
T. Nagelis. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Otto Weininger. ,,Aš" problema ir genialumas
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Postmodernistas Žakas Derida
Filosofijos atsiradimo istorija
Ferdinandas de Sosiūras
Rortis apie tiesą
Aš nekuriu hipotezių...
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis