Šiame puslapyje pateikiami keli paaiškinimai, kodėl taip yra su įvairiais dalykais. Puslapis bus praplėstas. Taip pat skaitykite Atsiradimai ir paaiškinimai.

Kodėl vėjo turbinos turi tris siauras mentes?

Wind Engine

Tai jau įprastas vaizdas mūsų akiai, tačiau namuose ventiliatoriai dažniausiai turi penkias plačias mentes. Kodėl? Tas skirtumas yra dėl panaudojimo: vėjo turbinos skirtos smarkiai pučiančiam vėjui pagauti, kad galėtų efektyviai generuoti elektros energiją, o namų ventiliatoriai turi priversti mažu greitu cirkuliuoti patalpos orą.

Kad būtų efektyvios, vėjo turbinos turi suktis greitai bei nekelti didelio triukšmo (lėtas sukimasis padidintų sukimosi momentą ir reiktų ir reikėtų naudoti sunkesnes bei brangesnes dalis). Todėl naudojamos mentės, panašios į lėktuvo propelerį, persisukančios ir smailėjančios. Tai sukuria skirtingą slėgį – didesnį vienoje pusėje ir mažesnį kitoje mentės pusėje, kad verčia mentes suktis. Dėl ekonominių sumetimų naudojamos trys mentės (jei jų būtų mažiau, tada reikėtų užtikrinti sudėtingesnę dinamiką, o jei jų būtų daugiau, tai padidėtų kaina – dėl pačių menčių ir jų tvirtinimų).

Namų ventiliatorius suprojektavo taip, kad jie keltų mažiau triukšmo, kai šie sukasi lėtai (iš saugumo sumetimų), o taip pat būtų pigūs. Energijos taupymas nebuvo pagrindinis veiksnys, nes jie sunaudoja santykinai nedaug energijos (veikdami visą laiką per mėnesį apie 60 kWh). Tad dauguma namų ventiliatorių menčių stumia orą vertikaliai nuo savęs. Plačios ir plokščios mentės santykinai pigios ir gana gerai stumia orą. O kuo jų daugiau, tuo geriau.

Tiesa, 2001 m. buvo paskelbta, kad D. Parker'is sukūrė efektyvesnį ventiliatorių, kurio galutinis variantas yra tarytum abiejų variantų hibridas.


Popieriaus paslaptys

Sausas popierius tvirtas (A4 lapas išlaiko 60 kg svorį), o sudrėkęs ištįžta. Kodėl?

Mat popieriaus pagrindas yra celiuliozė – pagrindinis augalų ląstelių sienelių elementas. Ji sudaryta iš ilgų grandinių iš cukrų, kurios grandimis yra gliukozės molekulių liekanos. Tai, kas gaunama iš medienos, atrodo tarsi mikroskopinių spagečių porcija. Norint iš jos pagaminti popierių, tereikia masę suploti ir išdžiovinti. Jokių klijų, jokių sutvirtinimų... tik molekulių persipynimas.

Tvirtumą popieriui suteikia toks pat reiškinys, koks jungia vandens molekules – vadinamasis vandenilinis ryšys. Iš celiuliozės molekulės kyšo daugybė uodegyčių, kurių kiekvieną sudaro vienas vandenilio ir vienas deguonies atomas. Deguonies pusė turi neigiamą krūvį, o vandenilio – teigiamą. Susiliečiant celiuliozės molekulėms, šie skirtingo ženklo krūviai vienas kitą traukia, ir molekules laiko tvirtai sujungtas.

Tačiau vanduo šią idiliją greitai suardo. Mat vandens molekulės sudarytos iš vandenilio ir deguonies, sujungtų tokiu pat principu kaip ir celiuliozėje. Tai leidžia vandens molekulėms prasiskverbti tarp celiuliozės grandinių. Jos „aplimpa“ grandines ir jas nustumia viena nuo kitos, celiuliozės skaidulos išbrinksta 15-20%. Kai tik celiuliozės grandys nutolsta viena nuo kitos, jos liaujasi liestis. Tvirti ryšiai trūkinėja, grandinės slysta viena kita neužsikabindamos... ir popierius tįžta ir plyšta...

Papildomai skaitykite: Popierius – civilizacijos atrama
Celuloidas – plastmasių prosenelis


Solar Battery Kaip veikia Saulės baterijos?

Kai Saulės spinduliai (fotonai) atsitrenkia į saulės panelę, saulės energija išlaisvina joje elektronus ir taip sukuria elektros srovę.

Tradicinėse silicio baterijose atomai silicio kristaluose turi bendrus elektronus. Absorbavus Saulės šviesą, kai kurie tų elektronų pakula į aukštesnį energijos lygį. Jie gali kristale judėti laisviau ir taip sukurti elektros srovę. Silicio saulės baterijų efektyvumas yra apie 22-23%. Palydovuose įrengiamos ypač efektyvios baterijos, kurių efektyvumas pasiekia iki 50%. Ant stogų ir pan. įrengiamos saulės baterijos ne tokios efektyvios – 15-18%. Tad mokslininkai ieško būdų efektyviau panaudoti Saulės energiją, mat silicio baterijos netinka masiniam naudojimui dėl savo brangumo.


Kodėl įrašytas mano balsas skamba kitaip?

Garsas vidinę ausį gali pasiekti dviem skirtingais būdais. Oru perduotas garsas praeina išoriniu ausies kanalu, pro ausies būgnelį bei viduriniąją ausį iki sraigės (cochlea), Cochlea / sraigė (vidinė ausis) skysčiu užpildytos spiralės vidinėje ausyje. Kaulais sklindantis garsas sraigės pasiekia tiesiogiai per kaukolės audinius.

Kalbant, jūsų balsas sklinda oru, tačiau kartu nuo balso stygų ir kt. balsą generuojančių organų keliauja ir tiesiai prie sraigės. Mechaninės galvos charakteristikos padidina jo žemo dažnio vibracijas. Garsas, kurį girdite kalbėdami, yra garsų, perduotų abiem būdais, derinys.

Kai klauso įrašyto savo balso, lieka tik oru perduodamo garso suvokimas. Dar kitokį efektą patiriate, kai kalbate užsikišę ausis – tokiu atveju „girdite" tik audiniais perduotą savo balsą. Kai kurie žmonės tokie jautrūs šiam būdui, kad juos trikdo net jų kvėpavimo garsai ar akių obuolio sukiojimasis.

Netobulumas padėjo progresui

Berlyno mėlio1), tamsiai mėlynų dažų, kurį 1706 m. atrado vokiečių chemikas Disbachas2), pradžioje trūko dėl žaliavų trūkumo. Be to, jo gamybos metodas 20 m. buvo laikytas paslaptyje. Tačiau tada chemijai į pagalbą atėjo juodoji metalurgija.

Anglijos Kindo miestelyje buvo senovinių akmeninių lydymo krosnių. Jų naudojimas buvo naudingas tuo, kad ketaus gamybai visos reikalingos medžiagos buvo išgaunamos greta – ir ketaus savikaina neviršijo pramoniniu būdu lydomo ketaus iš atvežtinių žaliavų. Tačiau netrukus Kindo metalurgai, nenorėdami atsilikti nuo labiau šiuolaikinių krosnių savininkų, nusprendė pagreitinti lydymo procesą ir ėmė naudoti pūtimą. Ir staiga akmeninės krosnys ėmė tekėti. Per plyšius jų sienelėse ėmė sunktis kažkokia skysta druska.

Inžinierius Klarkas susidomėjo tomis išskyromis ir nustatė, kad 53% jų sudaro mėlynasis kalis, kurio taip trūko Berlyno mėlio gamybai. Vėliau jis nustatė, kad spaudžiamas įkaitęs deguonis, besijungdamas su geležies oksidu, kaip tik ir skatino tokių išskyrų susidarymą.

Ir netrukus rinkoje atsirado daugelio atspalvių dažų - nuo šviesiai žydros iki tamsiai žalių chrominių ir cinkinių – žalumų. Atpigus jie imti naudoti odos apdirbime, tipografijose ir dailėje.


1) Berlyno mėlis (arba „Prūsų“, „Karaliaučiaus“, o dailėje - „Paryžiaus“ mėlis) – tamsiai mėlynas pigmentas, ferocianidas, kurio ideali formulė yra Fe7(CN) 18 (kitaip - Fe4(Fe(CN)6)3. „Prūsišką” pavadinimą jis įgavo todėl, kad nuo 18 a. pradžios tokios spalvos buvo šaulių ir artileristų uniformos.
Seniausias žinomas paveikslas, kuriame panaudotas šis pigmentas yra P. van der Werff‘o „Kristaus laidojimas“. Šiuo metu Karaliaučiaus mėlis naudojamas retokai, vietoje jo dažniau naudojamas stabilesnis ftalocianinas. Tačiau jis naudojamas medicinoje sunkiai apsinuodijus metalais, pvz., taliu ar radioaktyviais cezio izotopais.

2) Johanas Disbachas (Johann Jacob Diesbach) - šveicarų pigmentų ir dažų gamintojas, kuris apie 1706 m. dirbdamas Berlyne J. Dippel’io laboratorijoje atsitiktinai pirmąkart susintetino Berlyno mėlį. Tai buvo svarbus atradimas, nes kiti mėlyni pigmentai nebuvo labai geri arba buvo neprieinami plačiam naudojimui. Pigmentą pirmąkart paminėjo ornitologas J. Frisch‘as (1666-1743) 1708 m. kovo mėn. 31 d. laiške Leibnicui.

Tėvo veiksnys
Stikliniai laidai
Garo tramdytojas
Mechaninis žvėrynas
Šiltnamio efektas
Apylankos į naudą
Loterijų matematika
Kas išrado telefoną?
Mėnulis ir jo ypatybės
Žygiuojam į Saulės amžių
Atsiradimai ir paaiškinimai
Žarnyno bakterijų perspektyva
Ar vasaros laikas taupo?
Tokios tad buvo lenktynės
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Vilniaus televizijos bokštas
Neversti: tylioji revoliucija
Kodėl dangus žydras?
Laikrodžiai mūsų kūne
Tas saldus saldus cukrus
Langų stiklas Lietuvoje
Naglumas – sėkmės garantas
Transportas fantastikoje
Robotų iškilimas
Žvejybos matematika
Kanaano karalienė?
Senovės mechanika
Geodinamika
Triukšmai
Vartiklis