Rimtas poreikis žaisti

Nevaržomas, kūrybinis žaidimas yra svarbus normaliam socialiniam, emociniam ir protiniam vystymuisi. Jis leidžia būti geriau prisitaikiusiu, guvesniu ir patirti mažiau streso.

Adult Gaming 1966 m. rugpjūčio 1 d., kai psichiatras S. Brown‘as pradėjo dirbti profesoriaus padėjėju Hiustono Medicinos koledže, 25 m. amžiaus Charles Whitman‘as užlipo į Teksaso universiteto bokštą ir iš ten nušovė 46 žmones. Iš Whitman‘o, inžinierinių mokslų studento ir buvusio Jūrų laivyno snaiperio, to tikėtis buvo galima mažiausiai. Kai S. Brown‘ą skyrė incidento tyrimui, jis, apklausęs 26-s žudikus iš Teksaso, nustatė, kad dauguma jų, įskaitant Whitman‘ą, turėjo du bendrus dalykus: jie buvo iš asocialių šeimų ir vaikystėje nežaidė žaidimų.

S. Brown‘as nežinojo, kuris šių veiksnių yra svarbesnis, tačiau vėliau per 40 m. klausinėjo per 6000 žmonių apie jų vaikystę – ir padarė išvadą, kad kūrybinių žaidimų nebuvimas vaikystėje gali tapti priežastimis, kodėl žmogus nėra laimingas.

Su tokiu teiginiu iki galo nesutiks kai kurie psichologai, tačiau tyrimai rodo, kad nuo 9-ojo dešimtm. vaikų „nevaržomų žaidimų“ sumažėjo per 25%. Norėdami, kad vaikai įstotų į gerus koledžus, tėvai aukoja vaikų žaidimus vardan kitokios veiklos. Jie perkrauti muzikos pamokomis bei sporto užsiėmimais.

Laimei pradėti žaisti niekada nevėlu – tai galima daryti net suaugus. O štai 1961 m. Danijoje įsikūrė Tarptautinė žaidimo asociacija, kuri siekia apsaugoti vaikų teisę į nevaržomus žaidimus. Vėliau visame pasaulyje ėmė steigtis kitos panašios organizacijos.

Bet vaikai lanko futbolo ar krepšinio treniruotes – kuo blogesni šie žaidimai? Jie nuo vadinamųjų „nevaržomų“ skiriasi tuo, kad turi griežtas taisykles. „Nevaržomame žaidime“, vaikai naudojasi savo vaizduote ir bando naujas veiklas bei vaidmenis. Jis gali įsivaizduoti esąs gydytoju ar princese – ir tokie žaidimai kartais primena gyvūnų žaidimus.

Visų pirma, „nevaržomame žaidime“ vaikai lavina socialinius įgūdžius. Mokytojai jų neišmokys, juos įgauname bendraudami su savo bendraamžiais – tarkime, negali visos mergaitės būti tik fėjomis, nes greitai neliktų su kuo žaisti. Antra, kai kurie tyrimai rodo, kad žaidimas vysto smegenų sritis, susijusias su emocijomis bei socialiniu mokymusi. Pvz., grumtynių metu išskiriamas BDNF proteinas, skatinantis naujų neuronų susidarymą. Pagaliau, atrodo, kad žaidimas lavina ir kalbą, nors rezultatus galima vertinti ir kukliau – tuo metu, kai žaidė, vaikai neužsiėmė „nenaudinga“ veikla, pvz., nežiūrėjo TV.

Tiltai nestatomi išilgai upės

1959 m. vasarą C.P. Snow paskelbė savo garsiąją esė „Dvi kultūros“, kurioje išskyrė dvi dideles kultūrines grupes „mokslą“ ir „meną“. Jis teigė, kad progresui reikia, kad abiejų grupių nariai nutiestų jas jungiančius tiltus.

Vizija liko neįgyvendinta. Tik J. Brockman nurodė esant ir „trečią kultūrą“, mokslininkus, kurie apie savo darbus skelbia tiesiogiai, nesikreipdami pagalbos į „rašančiųjų“ gildiją. Tuo tarpu absoliuti dauguma humanitarų, menininkų ir politikų ir toliau lieka moksliškai neraštingi.

Tam yra geras pagrindas. Visų pirma, kad ir kaip verkšlentume dėl prasto mokslų mokymo mokyklose, mokslinis neraštingumas nėra kliūtis sėkmei versle, politikoje ir meninėje veikloje. Dideli ponai neretai netgi oriai pareiškia, kad mokslo žinios visai ne jų reikalas.

[ įrodymui, seimo ir vyriausybės narių moksliškumo lygis sugretinamas su kadaise populiariu šūkiu „kiekviena melžėja gali valdyti valstybę“ ]

Neversti: tylioji revoliucija

Daugelį amžių vyravusi praktika ariant apversti velėną prieš sėjant naujus pasėlius buvo pagrindinė dirbamos žemės išsekimo priežastimi. Nemažai žemdirbių arimą ima laikyti praeities atgyvena.

Arimas palaidoja ankstesnio derliaus likučius, mėšlą, piktžoles, o taip pat sušildo dirvą. Tačiau kartu padaro ją pažeidžiamą vėjo ir vandens erozijai. Tai skatina dirbamos žemės Juodas arimas prastėjimą, kas yra viena rimčiausių žemdirbystės problemų. Kartu arimas skatina dirvožemio, trąšų ir pesticidų didesnį patekimą į vandens telkinius.

Neariant žemės, sėklos į dirvą įterpiamos specialiomis sėjamosiomis. Nuo neatmenamų laikų žemdirbystėje naudotas šis būdas, o besivystančiose šalyse neariant ir primityviomis priemonėmis sėklos įterpiamos į dirvą iki šiol. Be to, neapartas derliaus likutis padeda dirvos drėkinimui ir trukdo įvairių medžiagų nuplovimus. Kartu tai išlaiko didesnį dirvožemio faunos (įvairių kirminų) tankį, - tai didina dirvos purenimą bei organinių atliekų perdirbimą.

Su laiku mechaninis dirvos apdirbimas įsigalėjo. 19 a. viduryje plūgas padėjo įsisavinti didžiulius dirvonuojančios žemės plotus rytų Europoje, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Mechanizacija žemdirbystėje didėjo 20 a. pradžioje, atsirado traktoriai, galintys tempti daug plūgų vienu metu. Tačiau Dulkių katilo laikotarpis 1931-39 m. parodė ariamos žemdirbystės pažeidžiamumą, nes vėjas nupūsdavo derlingą dirvos paviršių. 1943 m. E. Folkneris išspausdino prieštaringai sutiktą „Artojo kvailystę", kuriame ginčijo arimo būtinybę. Jis akcentavo herbicidų naudojimą. Tačiau šiuolaikinai dirvos įdirbimo metodai nenaudojant arimo ėmė skintis kelią 7-me dešimtmetyje. Jų trūkumas tas, kad jiems pritaikyta technika yra gerokai brangesnė, todėl vargingesni ir mažesni ūkiai ją sunkiai beįperka.

Žudantys smegenys
Kelio suradimas
Saulė sukelia čiaudulį
Pinavija - kelius vija
Tingios akies įdarbinimas
V. Vernadskio noosfera
Tamsioji vunderkindų pusė
Kaip veikia Saulės baterijos?
Kas blogai su tuo piešiniu?
Naujienos: Matematika ir biologija
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Džordžas Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Alavijai - dekoratyvus vaistas
P. Fejerabendas prieš mokslą
Robertas Kochas ir Lietuva
Mozarto muzikos galia
Ugnies kultas Rusijoje
Kas rašoma ant lapų?
Šokio neurologija
Bandymai su DNR
Vartiklio naujienos
Skurdo kultūra