Rimtas poreikis žaisti  

Nevaržomas, kūrybinis žaidimas yra svarbus normaliam socialiniam, emociniam ir protiniam vystymuisi. Jis leidžia būti geriau prisitaikiusiu, guvesniu ir patirti mažiau streso.

Adult Gaming 1966 m. rugpjūčio 1 d., kai psichiatras S. Brown‘as pradėjo dirbti profesoriaus padėjėju Hiustono Medicinos koledže, 25 m. amžiaus Charles Whitman‘as užlipo į Teksaso universiteto bokštą ir iš ten nušovė 46 žmones. Iš Whitman‘o, inžinierinių mokslų studento ir buvusio Jūrų laivyno snaiperio, to tikėtis buvo galima mažiausiai. Kai S. Brown‘ą skyrė incidento tyrimui, jis, apklausęs 26-s žudikus iš Teksaso, nustatė, kad dauguma jų, įskaitant Whitman‘ą, turėjo du bendrus dalykus: jie buvo iš asocialių šeimų ir vaikystėje nežaidė žaidimų.

S. Brown‘as nežinojo, kuris šių veiksnių yra svarbesnis, tačiau vėliau per 40 m. klausinėjo per 6000 žmonių apie jų vaikystę – ir padarė išvadą, kad kūrybinių žaidimų nebuvimas vaikystėje gali tapti priežastimis, kodėl žmogus nėra laimingas.

Su tokiu teiginiu iki galo nesutiks kai kurie psichologai, tačiau tyrimai rodo, kad nuo 9-ojo dešimtm. vaikų „nevaržomų žaidimų“ sumažėjo per 25%. Norėdami, kad vaikai įstotų į gerus koledžus, tėvai aukoja vaikų žaidimus vardan kitokios veiklos. Jie perkrauti muzikos pamokomis bei sporto užsiėmimais.

Laimei pradėti žaisti niekada nevėlu – tai galima daryti net suaugus. O štai 1961 m. Danijoje įsikūrė Tarptautinė žaidimo asociacija, kuri siekia apsaugoti vaikų teisę į nevaržomus žaidimus. Vėliau visame pasaulyje ėmė steigtis kitos panašios organizacijos.

Bet vaikai lanko futbolo ar krepšinio treniruotes – kuo blogesni šie žaidimai? Jie nuo vadinamųjų „nevaržomų“ skiriasi tuo, kad turi griežtas taisykles. „Nevaržomame žaidime“, vaikai naudojasi savo vaizduote ir bando naujas veiklas bei vaidmenis. Jis gali įsivaizduoti esąs gydytoju ar princese – ir tokie žaidimai kartais primena gyvūnų žaidimus.

Visų pirma, „nevaržomame žaidime“ vaikai lavina socialinius įgūdžius. Mokytojai jų neišmokys, juos įgauname bendraudami su savo bendraamžiais – tarkime, negali visos mergaitės būti tik fėjomis, nes greitai neliktų su kuo žaisti. Antra, kai kurie tyrimai rodo, kad žaidimas vysto smegenų sritis, susijusias su emocijomis bei socialiniu mokymusi. Pvz., grumtynių metu išskiriamas BDNF proteinas, skatinantis naujų neuronų susidarymą. Pagaliau, atrodo, kad žaidimas lavina ir kalbą, nors rezultatus galima vertinti ir kukliau – tuo metu, kai žaidė, vaikai neužsiėmė „nenaudinga“ veikla, pvz., nežiūrėjo TV.

Kiekvienas savaip eina iš proto

Kozma Prutkovas sakė: „Žvelgdamas į pasaulį negali nesistebėti“.  

Solidus ir konservatyvių pažiūrų vokiečių istorikas Teodoras Momzenas su amžiumi turėjo problemų su atmintimi. O neretai jį pavesdavo ir akys bei ausys. Kartą prie savo namų vis nelengvai išskyrė du besipešančius vaikigalius. Jaunesniojo paklausė: „Kaip tavo vardas?“ Tas atsakė: „Tėti! Tai juk aš, Karlas Momzenas!“ Profesorius tęsė: „O koks tavo skriaudėjo vardas?“. Karlas atsakė: „Taigi tai mano brolis, Vilhelmas Momzenas“. Profesorius griežtai tarė: „Būtinai paskųsiu jį jo tėvams ir tą peštuką nubaus jo tėvas“. Broliukai gerai žinojo apie tėvo užmirštumą ir nekantriai mindžikavo, laukdami, kol viskas baigsis.

Vienas geriausių ginklų kūrėjų V.P. Grabinas Penktadienis 13 - nelaiminga diena savo memuaruose prisiminė artilerijos akademijos dėstytojus. Šaudymo teorijos dėstytojo P.A. Gelvicho paskaitos buvo daugiažodės ir sunkiai suprantamos. Jų konspektai mažai tiko ruošiantis egzaminams. Į priekaištus Gelvichas juokdamasis atsakė: „Būčiau nustebės, jei būtumėt pasakę, kad jūs suprantat mano paskaitas“.

V.I. Rdultovskis buvo sprogdiklių ir distancinių vamzdelių konstruktorius. Patį pavojingiausią darbą – sprogdiklio patikrinimą nesprogusiame užtaise – jis atlikdavo pats, kad rastų sutrikimo priežastį. Tas drąsus žmogus paniškai bujojo vadovybės ir į kabinetą eidavo vos ne ant pirštų galiukų, be perstojo atsiprašinėdamas: „... jei ardau sprogdiklį, žinau, ką jis gali man iškrėsti... O vadovybė ... ji man vadovauja, ir ką ji gali man padaryti, nežinau“.

Kartą jį iškvietė į Maskvą. Jam reikėjo išvažiuoti 13-ą dieną. Jau tai jį slėgė – o dar ir bilietą nupirko į 13-ą vagoną, kuriame ir vieta buvo 13-a. Jis nerimavo, pasidarė užmaršus, neatidus – ir namuose pamiršo kažką labai svarbaus. O prietaringam žmogui grįžti – nėra nieko baisiau. Bet grįžti būtina. Tad jis ėjo namo atbulas, pakilo iki savo buto, pabeldė duris koja. Atidarius paprašė paduoti reikiamą daiktą. Jis jį paėmė , įsidėjo į portfelį ir nuėjo į akademiją. Tačiau tądien paskaitų skaityti negalėjo – iki tokio lygio buvo sutrikęs.

O štai anglas D. Keili 1809 sukonstravo sklandytuvą, tačiau pats nesiryžo jo bandyti. Tą liepė padaryti vežėjui. Pamatęs, kad sklandytuvas perskrido per nedidelį slėnį, Keili džiūgavo, tačiau vežėjas buvo labai piktas: „Sere! Mane pasamdėte, kad važnyčiočiau arklius, o ne tam, kad skraidyčiau. Aš prieštarauju!“

Kiekvienam sava priežastis

Kartą anglų bakteriologas A. Flemingas gavo kvietimą aplankyti didelę amerikiečių laboratoriją. Jos darbuotojai tvarkingai sutvarkė laboratoriją ir savo darbo vietas. Nustebintas tokios tvarko Flemingas skeptiškai mestelėjo: „Jei savo laiku būčiau dirbęs tokioje sterilioje laboratorijoje, niekada nebūčiau atradęs penicilino“.

Vokiečių chemikas Robertas Bunzenas turėjo pusbrolį Karlą, kuris gyvenimo pabaigoje rengė teologinį traktatą. Matyt jis buvo pažadėjęs vienam Amerikos teologui jį iškart, kai jis bus atspausdintas. Tačiau jis nespėjo jo išleisti. O amerikietis, matyt supainiojęs brolius, ėmė Robertą atakuoti priminimais apie pažadą. Jis taip nusibodo, kad Robertas nusiuntė jam atsakymą:
„Kūrinys, kurį prašėte atsiųsti, gaila, liko nebaigtas dėl mano ankstyvos mirties, ir, tikiuosi, ši įtikinama priežastis bus bent koks pasiteisinimas, kad jo negaliu atsiųsti“.


Mankštintis kenksminga!

Tirdami primatų medžiagų apykaitą mokslininkai aptiko, kad su fizkultūra viršsvorio neatsikratysi. Ir net daugiau – gyvenant labai aktyvų gyvenimo būdą galima greičiau susenti ir netgi trumpiau gyventi.

Tarptautinė antropologų grupė ilgą laiką stebėjo Afrikos chadza genties medžiotojus, gyvenančius judrų gyvenimą. Paaiškėjo, kad per dieną jie sunaudoja tiek pat kalorijų, kiek ir mažai judrūs europiečiai. Jiems antrina ir JAV zoologai, stebintys primatus – nustatę, kad egzistuoja ryšys tarp lėtos medžiagų apykaitos, vėlyvo lytinio subrendimo ir ilgaamžiškumo. Jie atliko keletą eksperimentų, įvertindami 17-os primatų rūšių energijos eikvojimą. Ir gavo, kad lėtas gyvenimo ritmas paaiškinamas ekonomišku metabolizmu, nes spartus vystymasis ir dažnas dauginimasis reikalauja didesnių energetinių sąnaudų, o aktyvus energijos eikvojimas sendina.

Kas dabar beeis į sporto klubus?

Tiltai nestatomi išilgai upės  

1959 m. vasarą C.P. Snow*) paskelbė savo garsiąją esė „Dvi kultūros“, kurioje išskyrė dvi dideles kultūrines grupes „mokslą“ ir „meną“. Jis teigė, kad progresui reikia, kad abiejų grupių nariai nutiestų jas jungiančius tiltus.

Vizija liko neįgyvendinta. Tik J. Brockman nurodė esant ir „trečią kultūrą“, mokslininkus, kurie apie savo darbus skelbia tiesiogiai, nesikreipdami pagalbos į „rašančiųjų“ gildiją. Tuo tarpu absoliuti dauguma humanitarų, menininkų ir politikų ir toliau lieka moksliškai neraštingi.

Tam yra geras pagrindas. Visų pirma, kad ir kaip verkšlentume dėl prasto mokslų mokymo mokyklose, mokslinis neraštingumas nėra kliūtis sėkmei versle, politikoje ir meninėje veikloje. Dideli ponai neretai netgi oriai pareiškia, kad mokslo žinios visai ne jų reikalas.

[ įrodymui, seimo ir vyriausybės narių moksliškumo lygis sugretinamas su kadaise populiariu šūkiu „kiekviena melžėja gali valdyti valstybę“ ]


*) Čarlzas Snou (Charles Percy Snow, 1905-1980) – britų fizikinis chemikas, rašytojas ir politikas. Žinomas romanų ciklais „Svetimi ir broliai” ir „Realistai“ bei esė “Dvi kultūros ir mokslo revoliucija” (1959), kurioje išreiškė gailestį dėl ryšio tarp mokslo ir meno nutrūkimą. Joje pasmerkiama brikų mokymo sistema, kaip nepajėgią ruošti tinkamus specialistus šiuolaikiniam technologiniam pasauliui.


Neversti: tylioji revoliucija

Daugelį amžių vyravusi praktika ariant apversti velėną prieš sėjant naujus pasėlius buvo pagrindinė dirbamos žemės išsekimo priežastimi. Nemažai žemdirbių arimą ima laikyti praeities atgyvena.

Arimas palaidoja ankstesnio derliaus likučius, mėšlą, piktžoles, o taip pat sušildo dirvą. Tačiau kartu padaro ją pažeidžiamą vėjo ir vandens erozijai. Tai skatina dirbamos žemės Juodas arimas prastėjimą, kas yra viena rimčiausių žemdirbystės problemų. Kartu arimas skatina dirvožemio, trąšų ir pesticidų didesnį patekimą į vandens telkinius.

Neariant žemės, sėklos į dirvą įterpiamos specialiomis sėjamosiomis. Nuo neatmenamų laikų žemdirbystėje naudotas šis būdas, o besivystančiose šalyse neariant ir primityviomis priemonėmis sėklos įterpiamos į dirvą iki šiol. Be to, neapartas derliaus likutis padeda dirvos drėkinimui ir trukdo įvairių medžiagų nuplovimus. Kartu tai išlaiko didesnį dirvožemio faunos (įvairių kirminų) tankį, - tai didina dirvos purenimą bei organinių atliekų perdirbimą.

Su laiku mechaninis dirvos apdirbimas įsigalėjo. 19 a. viduryje plūgas padėjo įsisavinti didžiulius dirvonuojančios žemės plotus rytų Europoje, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje. Mechanizacija žemdirbystėje didėjo 20 a. pradžioje, atsirado traktoriai, galintys tempti daug plūgų vienu metu. Tačiau Dulkių katilo laikotarpis 1931-39 m. parodė ariamos žemdirbystės pažeidžiamumą, nes vėjas nupūsdavo derlingą dirvos paviršių. 1943 m. E. Folkneris išspausdino prieštaringai sutiktą „Artojo kvailystę", kuriame ginčijo arimo būtinybę. Jis akcentavo herbicidų naudojimą. Tačiau šiuolaikinai dirvos įdirbimo metodai nenaudojant arimo ėmė skintis kelią 7-me dešimtmetyje. Jų trūkumas tas, kad jiems pritaikyta technika yra gerokai brangesnė, todėl vargingesni ir mažesni ūkiai ją sunkiai beįperka.

Laivai iš ledo
Stikliniai laidai
Žudantys smegenys
Kelio suradimas
Saulė sukelia čiaudulį
Pinavija - kelius vija
Žygiuojam į Saulės amžių
Tingios akies įdarbinimas
Tamsioji vunderkindų pusė
Kaip veikia Saulės baterijos?
Kas blogai su tuo piešiniu?
Naujienos: Matematika ir biologija
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Džordžas Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Leonardo da Vinči kaip neurologas
Alavijai - dekoratyvus vaistas
P. Fejerabendas prieš mokslą
Robertas Kochas ir Lietuva
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Mozarto muzikos galia
Ugnies kultas Rusijoje
Kas rašoma ant lapų?
Mechaninis žvėrynas
Bandymai su DNR
Geodinamika
Skurdo kultūra
Vartiklis