Robertas Kochas ir Lietuva. Vartiklis

Tuberkuliozės, choleros ir juodligės sukėlėjų atradėjas, 1905 m. Nobelio medicinos premijos laureatas Robertas Kochas buvo ir Vilniaus medicinos draugijos (VMD) garbės narys nuo 1895 m. Literatūroje tai neužfiksuota, tik paminėta, kad R. Kochą pagerbė Rusijos draugijos. Tuberkulose Culture

VMD, įkurtos 1805 m., didelį dėmesį skyrė infekcinėms ligoms, jos pirmininkas A. Sniadeckis ir sekretorius J. Frankas^*) rašė apie džiovą, o kaip profilaktikos priemonę, ypač vaikams, siūlė mankštintis gryname ore. VU bibliotekos archyve rasta draugijoje skaitytų pranešimų apie tuberkuliozę. Tad VMD narius sudomino R. Kocho atrasta „Kocho lazdelė“ (1882) bei choleros vibrionas (1883-84). Tad VMD pirmininkavę A. Majevskis, O. Jundzilas, E. Erbšteinas pradėjo susirašinėti su R. Kochu. Matyt to įtakoje, 1895 m. vasario 13 d. protokole matome siūlymą steigti bakteriorologinį skyrių kovai su tuberkulioze. VU bibliotekos rankraščių skyriuje rasta 1895 m. gruodžio 12 d. diplomo, kuriuo buvo apdovanotas R. Kochas, kopija, o taip pat R. Kocho padėkos laiškas:

Berlynas, Šarite, 1896 m. gegužės 15 d.

Didžiai gerbiamas Pone!

Tik dabar, grįžęs iš kelių mėnesių kelionės po Tolimuosius Rytus, gavau Jūsų man labai brangų laišką su pranešimu apie mano išrinkimą Vilniaus gydytojų Imperatoriškosios draugijos garbės nariu bei tai patvirtinantį dokumentą. Pranešdamas apie šio dokumento priėmimą, noriu kreiptis Jums ir šios garbingos draugijos Prezidentui išreikšdamas padėką už tokį garbingą apdovanojimą.

Išrinkimas mane labai nudžiugino; tai vertinu kaip mano darbų įvertinimą bei paraginimą toliau eiti tuo pačiu keliu bei įsipareigojimą, kurį įgyvendinsiu visomis jėgomis.

Su didžiausia pabarba ir atsidavimu R. Kochas

Ten saugoma ir į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą įtraukta VMD narių registracijos „Aukso knyga“, kurioje K. Kochas įrašytas 985 numeriu (nurodant ir jo mirties datą).

Beje, 1896 m. R. Kochas Mažojoje Lietuvoje tyrė raupsus; jo iniciatyva 1899 m. Klaipėdoje įsteigtas leprozoriumas.

^*) Jozefas Frankas (Joseph Frank, 1771-1842) – vokiečių gydytojas, Vilniaus un-to profesorius (1805-1823), Terapijos klinikos vadovas, kartu su prof. A.L. Bekiu įkūrė Vakcinacijos institute (1808), taip pat įkūrė Motinystės institute (1809). Europoje tokių įstaigų tuo metu dar nebuvo. Jo namuose 1805 m. gruodžio 12 d. buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija, kurios sekretoriumi buvo 20 m. VU dėstė patologiją ir spečialiąją terapiją. Buvo vienas įtakingiausių Brauno medicinos sistemos propaguotojų. Lietuvoje užsiėmė žmonių sergamumo ir mirtingumo tyrimais, nagrinėjo ligų ryšį su gyvenama vieta, klimato ypatybėmis. Į medicinos praktiką įvedė ligos istoriją ir privalomą mirusiųjų skrodimą klinikose. Rašė ir medicinines knygas, kurių „Praktinės medicinos taisyklės“ (1811-1824) ilgus metus buvo gydymo enciklopedija studentams ir gydytojams. Namas Didžiojoje gatvėje, kuriame gyveno profesorius, ilgą laiką buvo vadinamas Franko namu. Palikęs Vilnių dėl akių ligos, paskutinius gyvenimo metus J.Frankas praleido Italijoje, savo viloje prie Komo ežero. Jo „Atsiminimai apie Vilnių“ yra vertingas žinių šaltinis apie to meto Lietuvos kultūrą ir socialinį gyvenimą.

Robertas Kochas gimė 1843 m. gruodžio 11 d. Žemutinės Saksonijos Klaustalio mieste kalnakasybos inžinieriaus šeimoje. Baigė vietinę gimnaziją, studijavo (1862-66) Getingeno universiteto Gamtos, o vėliau Medicinos fakultetuose. Tuo metu ten profesoriavo J. Henle, 1840 m. paskelbęs nuomonę, kad ligas sukelia parazitai. 1866 m. Berlyno un-te studijavo chemiją, kur vyravo R. Virchovo (irgi VMD garbės narys nuo 1870 m.) mokslas, irgi turėjęs įtakos jaunajam gydytojui.

Nuo 1867 m. R. Kochas dirbo mažuose Prūsijos miesteliuose, Hamburgo ligoninėje. 1870 m. dalyvavo Prancūzijos-Prūsijos kare. Nuo 1872 m. pradėjo dirbti Volšteine (netoli Poznanės, kurioje dabar įkurtas R. Kocho muziejus), kur praleido 16 m.

Mokslinį darbą pradėjo primityviomis sąlygomis. Pirmąjį mikroskopą padovanojo žmona; mažytę laboratoriją įsirengė greta ligonių priėmimo. Peles eksperimentams gaudydavo pats. Tačiau sugebėjo nustatyti Sibiro opos sukėlėją, 1876 m. išsiaiškino sporų buvimą ir teigė, kad ne pačios bakterijos lemia ligonio mirtį, o jų išskirti baltyminiai nuodai. Jis sakė, kad bakterijos skiriasi ir kiekviena liga turi savo bakteriją.

1876 m. atrado juodligės sukėlėją Bacillus anthracis), 1877 m. ištyrė mikroorganizmų augimą biologinėse kultūrų terpėse, pritaikė mikrobų diagnozavimo metodą (lėkštelės tebevadinamos jo asistento J.R. Petri vardu). 1878 m. paskelbė straipsnių apie žaizdų infekcijų priežastis, kuriuose teigė:

1882 m. kovo 22 d. Berlyno fiziologų draugijoje paskelbė apie tuberkuliozės sukėlėją Mycobacterium tuberculosis. 1884. išleido monografiją „Tuberkuliozės etiologijos klausimu“. Tie darbai suteikė R. Kochui pasaulinę šlovę. Po 1883-84 m. ekspedicijų Egipte ir Indijoje paskelbė apie choleros vibriono atradimą. 1885 m. išrinktas profesoriumi Berlyno un-te, 1891. gavo profesoriaus ir direktoriaus vietą Prūsijos infekcinių ligų institute (vėliau pavadintame jo vardu). Tyrė miego ligos, maliarijos, gyvulių maro sukėlėjus. Sukūrė dezinfekcijos būdų, bakterijų tyrimų metodų, 1891 m. atardo reakciją, leidžiančią nustatyti, ar žmogus užsikrėtęs tuberkulioze. 1896 m. išskyrė tuberkuliną. 1905 m. R. Kochui paskirta Nobelio premija.

R. Kochas mirė Baden Badene 1910 m. gegužės 27 d. nuo širdies smūgio. Lietuvoje nekrologas paskelbtas gegužės 29 d. „Kurjer Vilenski“ numeryje.