Genijaus keliai ir klystkeliai    

Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1642-1727) - anglų fizikas, matematikas, astronomas, mechanikas, filosofas. Užsiiminėjo ir alchemija.

„Matematiniuose gamtos filosofijos pagrinduose“ (1687) pateikė visuotinės traukos dėsnius ir tris pagrindinius klasikinės mechanikos dėsnius. Be mechanikos ir optikos, Niutonas tyrinėjo šiluminės fizikos, chemijos, geografijos, istorijos srityse, sukūrė spalvų teoriją. Išvystė diferencialinį ir integralinį skaičiavimus ir daugelį kitų fizikos bei matematikos teorijų.

Būdamas giliai religingas, Bibliją nagrinėjo iš racionalistinių pozicijų, dėl ko, matyt, nepripažino Trejybės doktrinos. Tyrinėtojai mano, kad jo religinės pažiūros buvo artimos Ariano mokymui. Kartu yra ir deizmo požymių - jis tikėjo materialiu Dievo buvimu kiekviename Visatos taške ir tą erdvę vadino „Dievo jutykla“ (sensorium Dei). Tačiau Niutonas liko lojalus anglikonų bažnyčiai. Savo teologinius samprotavimus paskelbė gyvenimo pabaigoje. Jis netgi paskaičiavo pasaulio pabaigos datą – ji neturėtų ateiti anksčiau 2060-ųjų.

Niutonas nelabai rūpinosi savo atradimų skelbimu. Kai pokalbyje su juo E. Halis1) paminėjo planetų judėjimo dėsnius, Niutonas jam papasakojo apie atrastą visuotinį traukos dėsnį. Atsigavęs iš nuostabos, Halis ėmė įkalbinėti Niutoną kuo galima greičiau apie tai pranešti Karališkajai draugijai. Tačiau pamatęs, kad Niutonas visai neskuba skelbti savo atradimo, Halis pats pranešė Karališkajai draugijai, kad pas Niutoną matė rankraštį su nepaprastomis formulėmis. Ir jis su matematiku Pedžetu įkalbėjo Niutoną parašyti laišką Karališkai draugijai apie ketinimą išleisti savo darbus – ir po metų, 1686 m. balandį, toji gavo „Gamtos filosofijos matematinius pagrindus“.

O prieš tai Niutono išrastas reflektorinis teleskopas, leidžiantis išvengti refraktoriniams teleskopams būdingos chromatinės aberacijos, tarp astronomų sukėlė sensaciją.

Beveik nieko nežinoma apie jo santykius su moterimis. O dėl protinio išsekimo 1693 m. arkivyskupo draugijoje ėmė kalbėti tokius keistus ir kvailus dalykus, kad artimiems draugams (Konduitas2) ir kt.) teko jam skirti padidintą dėmesį. Atsarguoklis-asketas, kuris važiuodamas karieta visada laikėsi įsikibęs už rankenų, staiga į dvikovą iškviečia Vilarą. Psichiniai sutrikimai pasireikšdavo tikrovės nesuvokimu ir liguistu įtarumu. Niutonas rašė Lokui: „Spėjęs, kad norite mane supainioti moterų ir kitų pagundų pagalba, ir sužinojęs, kad jaučiatės prastai, ėmiau laukti jūsų mirties...“. Tokie genijų likimai...

Ir neretai būna, kad mokslininkai drąsiai kitus apšaukia kvailiais. Jei išsekimo momentais Niutono prašydavo paaiškinti kai kurias neaiškias vietas jo darbuose, jis patardavo: „Kreipkitės į Muavrą [prancūzų matematiką], jis tame geriau gaudosi“.

Daugelis mokslininkų iškart išsakė savo nepritarimą „Chronologijoje“, 40 m. darbo rezultato, išdėstytiems Niutono požiūriams. Vaistonas3), Niutono įpėdinis Kembridžo katedroje, parašė neigiamą recenziją. Vėliau parašė: „Toji chronologija įtikina ne daugiau nei šmaikštus istorinis romanas, kaip parašiau jos paneigime...“. Tačiau anot D. Arago, jis nedrįso spausdinti savo paneigimo bijodamas, kad Niutonas jį .... užmuš. Tokie tie draugai-mokslininkai...

I. Niutonui karalienė suteikė riterio vardą, tačiau paties Niutono požiūris į tai liko nežinomas. Tačiau M. Faradėjus4) tai vertino taip: „Kiek Anglijoje didžių mokslininkų? Dvi-trys dešimtys. O kilmingųjų tūkstančiai. Ką mokslininko šlovei duos tai, kad jį, priklausantį geriausiųjų dvidešimtukui, priskirs šalia tūkstančių“.

Truputį apie T. Hobsą5), kuris, skaitydamas Euklido „Pradmenis“, nusprendė tapti matematiku... Kai jis paskelbė kelis darbu su absurdiškais tvirtinimais, tapo aišku, kad matematiku jis netapo. Jį išjuokė matematikas Valisas6). Hobsas nenusileido: „Arba aš išprotėjau, arba jie visi ne savo prote. Trečio nėra...“ Valisas su kolegomis atrėmė: „Hobso argumentas nediskutuotinas, nes jei jis išprotėjo, tai vargu ar galime jį įtikinti protingais tvirtinimais. Jei mes ne savo prote, tai nepajėgūs net pabandyti jį atremti“. Šiame ketvirtį amžiaus trukusiame kivirče dalyvavo daugelis matematikų.


Ieškant juodos katės tamsiame kambaryje

Savo laiku specialistai ginčijosi dėl juodų ir baltų zebro dryžių – ar tai juodas arkliukas su baltais dryžiais ar baltas su juodais? Galiausiai dauguma pasirinko pirmąjį variantą. Juostos tik dvi, o visų nuomonių dėl jų nesuskaičiuosi!

Štai vienas amerikiečių berniukas turėjo savo svarią nuomonę dviejų kupiūrų atžvilgiu. Išradėjo R. Fultono (Robert Fulton, 1765-1815) jubiliejaus proga buvo išleista 2 dolerių kupiūra su R. Fultono atvaizdu. Labiausiai džiaugėsi jo anūkas: „Kaip šaunu, kad senelis nupieštas ant dviejų, o ne šimto dolerių banknoto! Tai reiškia, kad dažnai matysiu senelį“. Gudruolis, iškart užčiuopė svarbiausią dalyką.

Didysis J.V. Gėtė buvo parašęs „Mokymą apie spalvą“ (1810) – tai jo indėlis į gamtos mokslus. Jam prireikė daug laiko ir pastangų, atliko šimtus bandymų ieškant įrodymų, kad gamtoje tėra tik dvi spalvos – balta ir juoda. Visos kitos tėra šių dviejų sumaišymas - labai jau jam norėjosi paneigti Niutono atradimą, kad balta spalva apima visų spalvų gamą. Nors tai žinota jau seniai, Niutonas tik ištyrinėjo šį reiškinį ir suformulavo pagrindinius dėsningumus. O patį dispersijos reiškinį 1648 m. atrado medicinos profesorius vokietis Markas Marci (Johannes Marcus Marci, 1595-1667; Niutonas tuo metu buvo 5-metis berniūkštis).

Ir kol mokslininkai rankose vartė stiklinę prizmę, stebėdami „vaivorykštę“, škotas D. Briusteris (Sir David Brewster, 1781-1868) 1803 m., pasigaminęs veidrodinę prizmę, išrado kaleidoskopą – žaislą iki šiol žavintį mažylius. Na tai bent kokia nauda iš tų fizikų... Nors ne, - A. Stoletovas (1839-1896), išradus sireną, ją pavadino „pirmuoju fizikos muzikos instrumentu“.

Niutonas naudojosi nekokybišku monochromatoriumi, todėl nepastebėjo fluorescencijos reiškinio, o prastas spektroskopas neleido aptikti tamsių linijų Saulės spektre. Tačiau svarbiausius optikos teiginius jis suformulavo. O kas būtų, jei jis būtų turėjęs kokybiškus prietaisus – ir atradęs Stokso poslinkį? Niutonas aišku genijus, tačiau jis buvo tiek įtikėjęs mechanistiniais principais, kad būtų aiškinęs liuminescenciją atspindžiu nuo dalelių.

Pasakojama, kad taip atsirado pasakojimas apie juodą katę tamsiame kambaryje (prieš 300 m.). Robertas Hukas (Robert Hooke, 1635-1703 ; dievinęs ginčytis su Niutonu) paprieštaravo, kad akės akys gali spindėti tamsoje. Niutonas,užtikrinęs visišką tamsą kambaryje, įrodė, kad tamsoje katės akys nespindi. Ginčas buvo ilgas (katę greitai užmiršo, ne iki jos buvo) ir beprasmis. Bandymas buvo neteisingas iš pat pradžių. Mat katės akys išvis nesusiję su liuminescencija, o liuminescencinės medžiagos gali švytėti tamsoje tik prieš tai apšviestos.

Įdomu, kad saulės šviesa visur vienoda, o dar neseniai turkmėnų kalboje mėlyna ir žalia spalvos buvo išreiškiamos vienu žodžiu, o daugelyje šiuolaikinių kalbų (anglų, prancūzų, portugalų) mėlyna ir žydra spalvos yra neskiriamos, - ir todėl Homero poezijoje nėra žodžio „mėlynas“. Jam jūra „vynaspalvė“...


Trumpos biografijos

1) Edmundas Halis (Edmond Halley, 1656-1742) – anglų astronomas, fizikas, matematikas, geofizikas, meteorologas. Išgarsėjo paskaičiavęs Halio kometos orbitą.
Halis tyrinėjo planetas valdančią jėgą ir 1684 m. savarankiškai išvedė, kad ji atvirkščiai proporcinga atstumui iki planetos. Bet, kaip ir kiti fizikai, neįstengė nustatyti, kokios formos, šios jėgos veikiamos, bus planetų orbitos. O tai jau prieš du dešimtmečius jau buvo išsprendęs I. Niutonas, kuris, vienok, nesiruošė publikuoti savo rezultatų. Tai sužinojęs Halis įtikino Niutoną atnaujinti tyrinėjimus ir prisiėmė jų rezultatų leidybos išlaidas. Taip ir pasirodė „Matematiniai gamtos filosofijos pagrindai“.

2) Džonas Konduitas (John Conduitt,1688-1737) – britų parlamento narys, Monetų kalyklos vadovas, vedęs I. Niutono dukterėčią. Palaidotas taip pat greta (dešinėje) I. Niutono.

3) Viljamas Vaistonas (William Whiston, 1667-1752) – anglų teologas, matematikas ir istorikas.
1698 m. paskelbė „Naująją Žemės istoriją nuo jos sutvėrimo“, kurioje iškėlė hipotezę apie Žemės kiltį iš kometos, o Tvaną, atseit, sukėlė Žemės praskridimas pro milžiniškos kometos uodegą. 1703 m. gavo profesoriaus postą Kembridžo un-te, tačiau 1710 m. jo neteko, nes ėmė viešai ginti Arijaus mokymą. Tam skirtas ir jo 5 t. veikalas „Pirminės krikščionybės atgaivinimas“ (1711-12).

4) Maiklas Faradėjus (Michael Faraday, 1791-1867) – anglų fizikas eksperimentatorius ir chemikas, daug prisidėjęs kuriant elektromagnetinių reiškinių teoriją; atrado elektromagnetinę indukciją ir sukūrė pirmąjį elektros variklio modelį, pirmasis pavartojo elektrinio bei magnetinio lauko sąvokas (vėliau išvystytas Maksvelo), iškėlė mintį apie elektrinių, magnetinių ir šviesos reiškinių sąryšį bei elektromagnetines bangas. Taip pat sukūrė pirmąjį transformatorių, 1833–34 m. suformulavo du elektrolizės dėsnius; 1825 m. šviečiančiosiose dujose atrado benzeną C6H6 – paprasčiausią aromatinį angliavandenilį. Įvedė terminus: jons, anodas, katodas, elektrolitas, dielektrikas ir kt.

5) Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588-1679) – anglų filosofas, politinės filosofijos atstovas. „Leviatane“ (1651) pristatė „socialinės sutarties“ teoriją, tapusią daugelio vėlesnių politinės filosofijos mokymų pagrindu. Jis sukūrė pirmąją išbaigtą mechanistinio materializmo sistemą. Polemikoje su Dekartu atmetė ypatingos mąstančios substancijos egzistavimą, laikydamas, kad mąstanti esybė yra grynai materiali. Mokslinio mąstymo idealiais pavyzdžiais jam buvo geometrija ir mechanika. Juslinės savybės Hobso laikytos ne pačių daiktų savybėmis, o kaip jų suvokimo formos.

6) Džonas Valisas (John Wallis, 1616-1703) – anglų matematikas, vienas matematinės analizės pradininkų. 1643-1689 tarnavo Parlamento, o vėliau karaliaus rūmų kriptografu. Jam priskiriamas begalybės simbolio įvedimas (¥).

1655 m. paskelbė „Begalinumo aritmetiką“, kur pateikė griežtą kintamojo ribos apibrėžimą, išplėtojo Dekarto idėjas, pirmąkart įedė neigiamas abscises, paskaičiavo begalinių eillučių reikšmes. Ten yra ir jo garsioji formulė:
PI/2

Vėliau paskelbė ir kitus darbus: savo lekcijas (1657), o vėliau papildytą „Algebros traktatą“ (1685)... Valiso darbai labai įkvėpė jaunąjį Niutoną savajai diferencialinio skaičiavimo versijai (1692). Užsiiminėjo ir geometrija, rašė traktatus apie logiką ir net anglų gramatiką, apie kurčnebylių mokymą kalbėti ir daugybę religinių ir filosofinių traktatų...

Jo vardu pavadintas asteroidas 31982.

Galileo Galilėjus
Garo tramdytojas
Aplenkęs savo laiką
Lyginamoji kosmologija
Tamsioji vunderkindų pusė
Kvantinio pasaulio katinai
Hadronų koliderio kūrėjas
Specialioji reliatyvumo teorija
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas
Įvairiapusis Ričardas Feinmanas
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Paslaptingas Tesla: gyvenimas ir palikimas
Kvantinė mechanika: Triumfas ar ribotumas?
Stivenas Hokingas: nenurimstantis invalidas
Thomas Huxley – išgarsėjęs savamokslis
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Galvaninės teorijos pradžia
Tadžikai apie astronomiją
Einšteinas: Ecce homo
Vieningo lauko teorija
Vartiklis