Genijaus keliai ir klystkeliai. Vartiklis

Genijaus keliai ir klystkeliai

Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1642-1727) - anglų fizikas, matematikas, astronomas, mechanikas, filosofas. Užsiiminėjo ir alchemija.

„Matematiniuose gamtos filosofijos pagrinduose“ (1687) pateikė visuotinės traukos dėsnius ir tris pagrindinius klasikinės mechanikos dėsnius. Be mechanikos ir optikos, Niutonas tyrinėjo šiluminės fizikos, chemijos, geografijos, istorijos srityse, sukūrė spalvų teoriją. Išvystė diferencialinį ir integralinį skaičiavimus ir daugelį kitų fizikos bei matematikos teorijų.

Būdamas giliai religingas, Bibliją nagrinėjo iš racionalistinių pozicijų, dėl ko, matyt, nepripažino Trejybės doktrinos. Tyrinėtojai mano, kad jo religinės pažiūros buvo artimos Ariano mokymui. Kartu yra ir deizmo požymių - jis tikėjo materialiu Dievo buvimu kiekviename Visatos taške ir tą erdvę vadino „Dievo jutykla“ (sensorium Dei). Tačiau Niutonas liko lojalus anglikonų bažnyčiai. Savo teologinius samprotavimus paskelbė gyvenimo pabaigoje. Jis netgi paskaičiavo pasaulio pabaigos datą – ji neturėtų ateiti anksčiau 2060-ųjų.

Niutonas nelabai rūpinosi savo atradimų skelbimu. Kai pokalbyje su juo E. Halis¹⁾ paminėjo planetų judėjimo dėsnius, Niutonas jam papasakojo apie atrastą visuotinį traukos dėsnį. Atsigavęs iš nuostabos, Halis ėmė įkalbinėti Niutoną kuo galima greičiau apie tai pranešti Karališkajai draugijai. Tačiau pamatęs, kad Niutonas visai neskuba skelbti savo atradimo, Halis pats pranešė Karališkajai draugijai, kad pas Niutoną matė rankraštį su nepaprastomis formulėmis. Ir jis su matematiku Pedžetu įkalbėjo Niutoną parašyti laišką Karališkai draugijai apie ketinimą išleisti savo darbus – ir po metų, 1686 m. balandį, toji gavo „Gamtos filosofijos matematinius pagrindus“. O prieš tai Niutono išrastas reflektorinis teleskopas, leidžiantis išvengti refraktoriniams teleskopams būdingos chromatinės aberacijos, tarp astronomų sukėlė sensaciją. Beveik nieko nežinoma apie jo santykius su moterimis. O dėl protinio išsekimo 1693 m. arkivyskupo draugijoje ėmė kalbėti tokius keistus ir kvailus dalykus, kad artimiems draugams (Konduitas²⁾ ir kt.) teko jam skirti padidintą dėmesį. Atsarguoklis-asketas, kuris važiuodamas karieta visada laikėsi įsikibęs už rankenų, staiga į dvikovą iškviečia Vilarą. Psichiniai sutrikimai pasireikšdavo tikrovės nesuvokimu ir liguistu įtarumu. Niutonas rašė Lokui: „Spėjęs, kad norite mane supainioti moterų ir kitų pagundų pagalba, ir sužinojęs, kad jaučiatės prastai, ėmiau laukti jūsų mirties...“. Tokie genijų likimai... Ir neretai būna, kad mokslininkai drąsiai kitus apšaukia kvailiais. Jei išsekimo momentais Niutono prašydavo paaiškinti kai kurias neaiškias vietas jo darbuose, jis patardavo: „Kreipkitės į Muavrą [prancūzų matematiką], jis tame geriau gaudosi“. Daugelis mokslininkų iškart išsakė savo nepritarimą „Chronologijoje“, 40 m. darbo rezultato, išdėstytiems Niutono požiūriams. Vaistonas³⁾, Niutono įpėdinis Kembridžo katedroje, parašė neigiamą recenziją. Vėliau parašė: „Toji chronologija įtikina ne daugiau nei šmaikštus istorinis romanas, kaip parašiau jos paneigime...“. Tačiau anot D. Arago, jis nedrįso spausdinti savo paneigimo bijodamas, kad Niutonas jį .... užmuš. Tokie tie draugai-mokslininkai... I. Niutonui karalienė suteikė riterio vardą, tačiau paties Niutono požiūris į tai liko nežinomas. Tačiau M. Faradėjus⁴⁾ tai vertino taip: „Kiek Anglijoje didžių mokslininkų? Dvi-trys dešimtys. O kilmingųjų tūkstančiai. Ką mokslininko šlovei duos tai, kad jį, priklausantį geriausiųjų dvidešimtukui, priskirs šalia tūkstančių“. Truputį apie T. Hobsą⁵⁾, kuris, skaitydamas Euklido „Pradmenis“, nusprendė tapti matematiku... Kai jis paskelbė kelis darbu su absurdiškais tvirtinimais, tapo aišku, kad matematiku jis netapo. Jį išjuokė matematikas Valisas⁶⁾. Hobsas nenusileido: „Arba aš išprotėjau, arba jie visi ne savo prote. Trečio nėra...“ Valisas su kolegomis atrėmė: „Hobso argumentas nediskutuotinas, nes jei jis išprotėjo, tai vargu ar galime jį įtikinti protingais tvirtinimais. Jei mes ne savo prote, tai nepajėgūs net pabandyti jį atremti“. Šiame ketvirtį amžiaus trukusiame kivirče dalyvavo daugelis matematikų. Seras Izaokas Niutonas, 17 a. matematikas ir mokslininkas, buvo aistringas alchemikas. Nors jai skyrė per milijoną žodžių, po mirties 1727 m. Karališkoji draugija manė, kad jie „netinkami publikavimui“. Tekstai tebuvo surasti tik 20 viduryje. Tapo aišku, kad Niutono dėsniai apie šviesą ir gravitacijos teorija išsivystė iš jo alcheminių darbų. Jais jis buvo užsidegęs. Vienas tarnų parašė: „Jis retai eidavo į lovą anksčiau dviejų ar trijų [nakties], kartais [dirbdamas] iki penkių ar šešių; gulėdavo apie keturias ar penkias valandas, ypač pavasarį ar rudenį, kai laboratorijoje praleisdavo maždaug šešias savaites, ugniai degant naktį ar dieną. Aš nepajėgiu suprasti, koks buvo jo tikslas“. I. Niutono užrašų knygutės yra milžiniškos dėlionės, - tik tai nebuvo vaikiškas žaidimas – labiau tarsi mįslė su daugybe klaidinančių detalių. I. Niutonas alchemikui Robertui Boyle parašė laišką, raginantį jį „labai susilaikyti“ viešai aptariant alchemijos principus: „... tai gali būti įėjimas į kažką tauresnio, kas negali būti paskelbta be didelės žalos pasauliui ... Yra kitų dalykų be metalų transformacijos...“ Ieškant juodos katės tamsiame kambaryje Savo laiku specialistai ginčijosi dėl juodų ir baltų zebro dryžių – ar tai juodas arkliukas su baltais dryžiais ar baltas su juodais? Galiausiai dauguma pasirinko pirmąjį variantą. Juostos tik dvi, o visų nuomonių dėl jų nesuskaičiuosi! Štai vienas amerikiečių berniukas turėjo savo svarią nuomonę dviejų kupiūrų atžvilgiu. Išradėjo R. Fultono (Robert Fulton, 1765-1815) jubiliejaus proga buvo išleista 2 dolerių kupiūra su R. Fultono atvaizdu. Labiausiai džiaugėsi jo anūkas: „Kaip šaunu, kad senelis nupieštas ant dviejų, o ne šimto dolerių banknoto! Tai reiškia, kad dažnai matysiu senelį“. Gudruolis, iškart užčiuopė svarbiausią dalyką. Didysis J.V. Gėtė buvo parašęs „Mokymą apie spalvą“ (1810) – tai jo indėlis į gamtos mokslus. Jam prireikė daug laiko ir pastangų, atliko šimtus bandymų ieškant įrodymų, kad gamtoje tėra tik dvi spalvos – balta ir juoda. Visos kitos tėra šių dviejų sumaišymas - labai jau jam norėjosi paneigti Niutono atradimą, kad balta spalva apima visų spalvų gamą. Nors tai žinota jau seniai, Niutonas tik ištyrinėjo šį reiškinį ir suformulavo pagrindinius dėsningumus. O patį dispersijos reiškinį 1648 m. atrado medicinos profesorius vokietis Markas Marci (Johannes Marcus Marci, 1595-1667; Niutonas tuo metu buvo 5-metis berniūkštis). Ir kol mokslininkai rankose vartė stiklinę prizmę, stebėdami „vaivorykštę“, škotas D. Briusteris (Sir David Brewster, 1781-1868) 1803 m., pasigaminęs veidrodinę prizmę, išrado kaleidoskopą – žaislą iki šiol žavintį mažylius. Na tai bent kokia nauda iš tų fizikų... Nors ne, - A. Stoletovas (1839-1896), išradus sireną, ją pavadino „pirmuoju fizikos muzikos instrumentu“. Niutonas naudojosi nekokybišku monochromatoriumi, todėl nepastebėjo fluorescencijos reiškinio, o prastas spektroskopas neleido aptikti tamsių linijų Saulės spektre. Tačiau svarbiausius optikos teiginius jis suformulavo. O kas būtų, jei jis būtų turėjęs kokybiškus prietaisus – ir atradęs Stokso poslinkį? Niutonas aišku genijus, tačiau jis buvo tiek įtikėjęs mechanistiniais principais, kad būtų aiškinęs liuminescenciją atspindžiu nuo dalelių. Pasakojama, kad taip atsirado pasakojimas apie juodą katę tamsiame kambaryje (prieš 300 m.). Robertas Hukas (Robert Hooke, 1635-1703 ; dievinęs ginčytis su Niutonu) paprieštaravo, kad akės akys gali spindėti tamsoje. Niutonas,užtikrinęs visišką tamsą kambaryje, įrodė, kad tamsoje katės akys nespindi. Ginčas buvo ilgas (katę greitai užmiršo, ne iki jos buvo) ir beprasmis. Bandymas buvo neteisingas iš pat pradžių. Mat katės akys išvis nesusiję su liuminescencija, o liuminescencinės medžiagos gali švytėti tamsoje tik prieš tai apšviestos. Įdomu, kad saulės šviesa visur vienoda, o dar neseniai turkmėnų kalboje mėlyna ir žalia spalvos buvo išreiškiamos vienu žodžiu, o daugelyje šiuolaikinių kalbų (anglų, prancūzų, portugalų) mėlyna ir žydra spalvos yra neskiriamos, - ir todėl Homero poezijoje nėra žodžio „mėlynas“. Jam jūra „vynaspalvė“...