Atsiradimai ir paaiškinimai. Vartiklis

Šiame puslapyje pateikiami keli paaiškinimai, kaip atsirado įvairūs dalykai. Jo tęsinys >>>>> Taip pat skaitykite Kaip veikia daiktai?

Šokoladas buvo mėgstamas majų, actekų ir kitų Mesoamerikos tautų gėrimas gerokai iki tol, kol ispanai „atrado“ jį ir atvežė į Senąjį pasaulį. Archeologiniai radiniai leidžia spėti, kad šokoladas geriamas jau 3100 m. Be to jis nebuvo vien maistas – jis buvo siūlomas dievams įvairių apeigų, tame tarpe ir susijusių su žmonių aukojimu, metu.

Tačiau tikrą perversmą padarė airių protestantas, gydytojas ir gamtininkas Hans Sloane (beje, kurio gausi knygų ir gamtos eksponatų kolekcija davė pradžią Britų muziejui) 1680-aisiais dirbo pas Jamaikos gubernatorių. Ten jis rinko artefaktus ir aprašinėjo vietinę florą ir fauną. Jis nustatė, kad vietinis šokolado gėrimas yra gerokai skanesnis, kai sumaišomas su pienu. Vėliau jis užpatentavo šį atradimą. Sloane variantas labai išpopuliarėjo Anglijoje ir likusioje Europoje. Pieną ėmė naudoti ir kietojo šokolado gamyboje ir dabar pieniškas šokoladas sudaro apie du trečdalius viso parduodamo šokolado.

Šokolado teigiami poveikiai yra gerai aprašyti. Antioksidantai (kaip polifenolis ir flavonoidai) sudaro iki 8% džiovintų kakavos pupelių svorio. Jie neutralizuoja reaktyvias molekules (vadinamuosius laisvuosius radikalus), kurios gali pažeisti ląsteles. Saikingas šokolado naudojimas turi teigiamą poveikį ktaujo spaudimui, sulėtina aterosklerozę ir sumažina „blogojo“ cholesterolio lygį. Jis padeda ir mąstymui – Norvegijoje atlikti bandmai parodė, kad senyvi žmonės, vartojantys flavonoidų gausius gaminius (šokoladą, vyną ar arbatą) geriau atlieka testus.

Žiniatinklis. 1989 m. kompiuterininkas Tim Berners-Lee dirbo CERN institute, esančiame netoli Ženevos, tuo metu, kai Didžiojo elektronų pozitronų kolideris išėjo į elektroninę erdvę. CERN buvo vienas didžiausių Interneto centrų, kuriame tūkstančiai mokslininkų dirbo su daugybe kompiuterinių sistemų. Informacija buvo saugoma hierarchiniu principu: dokumentai buvo medžio pavidalo centrinio depozitoriumo šakų galuose. Dokumento suradimui reikėjo nusigauti visą kelią medžio šakomis. CERN‘e visada buvo daugybė naujų darbuotojų (daugelis čia padirbdavo trumpai, iki 2 m), kuriems buvo sunku rasti tinkamą šaką.

Kovo mėnesį T. Berners-Lee pasiūlė sukurti sistemą, kuri veiktų panašiai į pačią organizaciją: „daug susiliejančių ‚voratinklių‘, kurių persidengimai su laiku vystosi“. Sistemą Berners-Lee užbaigė 1990 m. Kalėdų dieną. Ji buvo padaryta nepaprastai lanksčia: kiekvienas failas galėjo būti nurodytas unikaliu adresu (URL), o HTTP protokolas suteikė vieningą metodą, leidžiantį komunikuoti skirtingoms kompiuterinėms sistemoms. Nesudėtinga HTML kalba jungė dokumentus ir nurodydavo, kaip jie atrodo. Buvo sukurtos ir nemokomos komponentės vartotojams. Per pora dešimtmečių WWW įrodė, kad tai efektyviausias informacijos pateikimo būdas.
Taip pat skaitykite Interneto atsiradimas

Tektoninės plokštės. Alfredas Wegeneris knygoje „Žemynų ir vandenynų atsiradimas“ (1915) išsakė mintį, kad žemynai dreifuoja, tačiau dauguma geologų kelis dešimtmečius į tai žvelgė skeptiškai. Šiuolaikinę tektoninių plokščių judėjimo teoriją 1962 m. pasiūlė Harry H. Hess’as. Jis, plaukiodamas JAV karinio Internal Combustion Engine

transporto laivu Antrojo pasaulinio karo metais, sonariniais prietaisais matavo vandenyno dugną. Jis iškėlė hipotezę, kad visa žemės pluta yra judri, o ją judina po ja esančios mantijos srovės. Nauja pluta susiformuoja plutos lūžiuose vandenynuose, kai pakyla ir sustingsta karšta magma. Jauna pluta plinta nuo plyšių, o sena leidžiasi žemyn. Pluta ir po ja esantis viršutinis mantijos sluoksnis sudarytas iš judančių plokščių.

Hess‘o idėjos buvo pripažintos, kai vandenyno dugne esančių uolienų magnetiniai tyrimai patvirtino prognozes: Žemes magnetinis laukas, kuris sporadiškai keičia poliarumą, palieka pėdsakus sustingusioje uolienoje, turi alternatyvaus magnetizmo juostas, lygiagrečias plyšiams.

Vidaus degimo variklį 1876 m. užpatentavo Nikolaus Otto, panaudojęs prancūzo fiziko Sadi Carnot 1824 m. padarytus atradimus, kad variklio efektyvumas nepaprastai priklauso nuo temperatūrų skirtumo taro karšto energijos „šaltinio“ ir šalto „cilindro“. Keturių cilindrų variklis suspaudžia oro ir degalų mišinį ir jį uždega kibirkštimi taip sukurdamas mažos apimties, tačiau labai karštą šaltinį. Šio variklio efektyvumas iki šiol nepralenkiamas.

Kai kurių laikomas anachronizmu ir išnyksiančiu dėl naftos atsargų mažėjimo. Jį siūloma keisti elektros varikliais – ir čia reikia prisiminti, kad elektra varomos transporto priemonės kadaise (19 a. pab. ir 20 a. pr.) jau buvo populiaresnės. Kartą pakrovus, jomis buvo galima važinėti po miestą visą dieną, kadangi greitis buvo apribotas 12 mylių per valandą greičiu (derinantis prie arklių traukiamų karietų). Kai po Pirmojo pas. karo greičiai išaugo ir imta dažnai važinėti tarp miestų, naftos produktais varomos transporto priemonės paėmė viršų.

Kaip atsirado džinsai?

San Francisko siuvėjas Levis Štrausas tikriausiai būtų priblokštas sužinojęs, kokio populiarumo susilaukė jo kūdikis. Tada šis siuvėjas, kurdamas tą fasoną, mintijo apie savo amžininkus, susirgusius aukso karštlige. Šimtai tūkstančių laimės ieškotojų suplūdo į Kaliforniją, - ir siuvėjams dažnai skundėsi, kad, plaunant smėlį ar kertant uolieną prie aukso gyslos, kelnės bemat virsta skudurais.

Levis Štrausas pasiryžo įkurti džinsų kompaniją, - tebeklestinčią iki mūsų dienų, kamuojamą tik vienos bėdos, kad negali patenkinti visų paraiškų.

Viena firma konkurentė nutarė stipriai smogti garsiajai kompanijai ir paruošė specialią audinio technologiją, - tas audinys atrodo taip tarsi juos būtų nešiojusios bent trys Kalifornijos aukso ieškotojų kartos. Tik taip „pasendinti“ džinsai trečdaliu pabrango.

Cupcake - skanus kepinys, vienas pirmųjų ir labai paplitęs amerikiečių virtuvės indėlis pasauliui. Kaip ir daugelis kitų, jos išradimas prasmego laiko miglose. Anot kulinarijos istoriko A. Smith, cupcake receptas pirmąkart pateiktas 1828 m. Elizos Leslie kulinarijos knygoje (JAV). „Cup“ (puodelis) nurodė ne pyragaičio formą, o sunaudotą ingredientų kiekį (kai buvo nesveriama, o matuojama puodeliu). Ynne Olver atsekė indeliuose keptų pyragaičių receptus iki pat 1796-ųjų.

Šioje Atlanto pusėje, Anglijoje cupcake receptai pasirodė po 1850-ųjų ir plito labai lėtai. Net iki šiol tikrieji cupcake (ne tie, kurie pateikiami iškepti popieriniuose ar aliuminio indeliuose) retai sutinkami Europoje. Tuo tarpu JAV paskutiniaisiais metais pastebėtas cupcake renesansas. Kai kas tai sieja su „Seksas ir miestas“ veikėjų pomėgiais.

Cupcake - tai mažas pyragaitis dažnai keptas mažame popieriniame ar aliuminio indelyje. Dažnai įvairiai papuošiamas ir paskaninamas. Pradžioje keptas mažuose moliniuose indeliuose, kurių formą įgaudavo.

Velnio prietaisas?

Jau senovės egiptiečiai buvo žinomas perkūnsargis. Bet viduramžių Europoje bažnyčia draudė naudoti šį „velnio išradimą“ netgi po to, kai netoli Romos perkūnas trenkė į parako sandėlį, kuriam sprogus žuvo 3000 žmonių.

Įdomu, kad perkūnsargio propaguotoju tapo žymus Prancūzijos revoliucijos (1789-94) veikėjas advokatas Robespjeras. 1784 m. jis teisme gynė vieną paryžietį, ant savo namo įsirengusį masyvų varinį stiebą. Bažnytininkų sukurstyti miestiečiai pareikalavo pašalinti „pavojingą“ įrenginį. Ir įdomu, kad virš Prancūzijos bažnyčių žaibolaidžiai įrengti taip, kad nekristų žmonėms į akis.

Apendiksas - nebūtinas, tačiau nėra nenaudingas. Kai kas pokštauja, kad jis egzistuoja tam, kad Apendix

chirurgai neliktų be darbo. Leonardo da Vinči manė, kad jis gali būti skirtas „perteklinio vėjo“ nuleidimui apsaugant akląją žarną nuo sprogimo. Tai nėra pernelyg toli nuo tiesos, nes, atrodo, apendiksas atsirado tais laikais, kai primatai maitinosi daugiausia augalais, kurie sunkiau virškinami.

Apendiksas (appendix vermiformis, kirmėlinė atauga) yra ilga plona aklina aklosios žarnos (kuri pati yra nemažas kapšas storosios žarnos pradžioje) atauga, vidutiniškai 8-9 cm ilgio ir 0,5-1 cm skersmens. Kai maistas patenka į akląją žarną, žarnyno bakterijos padeda jį išskaidyti. Kai kurie žolėdžiai (pandos ar triušiai) turi didelius apendiksus, o kiti (tarp jų ir kai kurios beždžionės) jų visai neturi. Todėl biologai ir negali vienareikšmiškai nustatyti jo paskirties.

Galbūt, padėdama virškinimui, atauga įgavo naują vaidmenį – bent jau ankstyvojo gyvenimo etapo metu. Jos gleivinėje yra gausu imuninių ląstelių, stebinčių žarnyno būklę. Pirmosiomis savaitėmis kūdikio žarnyne apsigyvena simbiozinių mikrobų papildymai; ir kirmėlinė atauga gali būti mokymo centru, padedančiu „nepatyrusioms“ imuninėms ląstelėms išmokti atpažinti patogenus ir toleruoti nekenksmingus mikrobus. Jei nėra pašalinama ankstyvoje jaunystėje, kažkur apie gyvenimo vidurį kirmėlinė atauga užsidaro visiškai. Bet iki tol ji savo vaidmenį jau būna atlikusi.
Taip pat skaitykite Žarnyno bakterijų perspektyva Crazy Cow

Karvių kempinligė galėtų būti puikia iliustracija, kaip pavojinga būti kanibalais. Karvių kanibalizmas buvo ne dėl išgyvenimo, o dėl ekonominių aspektų. Pirmosios „pakvaišusios karvės“ aptiktos 1984 m. Anglijoje. Tikriausiai jos buvo užsikrėtusios jau prieš kelis metus, kai ėdė maistą, pagamintą iš karvių, avių ir kiaulių dalių, kurių žmonės nevartoja – diafragmų, tešmenų, kanopų, nugaros ir galvos smegenų ir pan. Jų perdirbimas į maistą – o taip pat kitus produktus, kaip sriubas ar vašką – egzistavo šimtus metų (angl. tai vadinama rendering). Anglijoje nuo 20 a. vidurio reikalauta naudoti tirpiklius ir virinti kelias valandas. Laikyta, kad tai turi sunaikinti visus patogenus, kurie buvo paskrestuose gyvuliuose – tame tarpe prioną, pavojingą proteino atmainą, kuri randama visuose žinduoliuose.

8-me dešimt. labai išaugo naftos kainos. Tai, kartu su ekonomine krize, vertė taupyti. Tai daryta ir su tirpikliais bei virimu, - atskyrimui panaudojant centrifugas. Matyt, tai leido išlikti prionams. Šie galėjo patekti iš spontaniškai užsikrėtusių karvių arba avių skrepi ligos, kuri šimtmečius gyvavo Anglijoje, tačiau neatrodė, kad keltų pavojų žmogui, tačiau sugebėjo persiduoti karvėms. O toliau procesas įsisuko... 1992- ais užregistruota 37 tūkst. susirgimų. Teko uždrausti naudoti kanibalistinį maitinimą.

Tai atkartoja Naujosios Gvinėjos fore genties žmonių sunykimą – praktikuojant kanibalistines laidotuvių apeigas paplito mirtina prioninė kuru liga.

Šviesoraštis pralaimėjo fotografijai, tačiau ilgą laiką buvo nepakeičiamas kopijuojant namų planus. 1842 m. balandžio 23 d. John Herschel‘is pastebėjo šviesos poveikį popieriaus lapui, kurį jis buvo paveikęs „potašo ferocianatu“ (dabar vadinamą kalio ferocianidu). Nuo šviesos chemikalas tapo mėlynu, tad Herschel‘is pamanė, kad rado pagrindą spalvotai fotografijai. Jis jau buvo prisidėjęs prie juodai-baltos BluePrint

fotografijos 1839 m., kai rado būdą fiksuoti natrio thiosulfatu. Ieškodamas kitų šviesai jautrių chemikalų jis išbandė viską nuo augalų ekstraktų iki šuns šlapimo. Ferocianatas sukurdavo aiškų vaizdą, ypač kai buvo derinamas su geležies ammonio citratu (ammonium ferric citrate), kuris išlikdavo išskalavus atvaizdą.

Herschel‘is savo išradimą pavadino „cianotipo“, tačiau nebuvo juo patenkintas, nes nepavyko jo pagalba gauti pozityvų – tik negatyvus. Herschel‘is taip ir nesulaukė tikrojo savo išradimo panaudojimo. Tik jam mirus 1872-ais, cianotipas buvo atgaivintas, kai Paryžiuje įsikūrusi „Marion ir Co“ pervardijo jį „feroprūsišku popieriumi“ ir ėmė jį naudoti architektūros planų kopijavimui. 1876 m. Filadelfijos parodoje išradimą pamatė JAV, kur prigijo kaip šviesoraštis (blueprint), nebrangus dokumentų kopijavimo būdas. Tereikėjo padaryti brėžinį ant skaidraus popieriaus, prispausti stiklu prie „Herschelio popieriaus“ ir apšviesti, o tada nuplauti vandeniu. Gaudavome negatyvą – juodos linijos būdavo atvaizduotos kaip baltos mėlyname fone. Šviesoraščių kontoros, įsikūrusios viršutiniuose aukštuose, kur gausu šviesos, gyvavo beveik šimtmetį. Jų veiklą 1950-1980 m. apmažino tik mažiau darbo reikalavęs ksero ir fotokopijavimas. Na o šiandien namo plano kopiją patogiausia atsispausdinti lazeriniu spausdintuvu.

Gama spinduliai yra tarsi gepardas – tai el. dalelių pasaulio charizmatinė fauna. Tai maksimalaus stiprumo šviesa, kurios bangų ilgis trumpesnis nei 10^-11. Tokiomis sąlygomis šviesos banginė prigimtis nuslopsta ir prasiveržia korpuskulinė prigimtis. Kiekvieno gama fotono energija didesnė nei 100 KeV, t.y. 100 tūkst. kartų didesnė nei įprastos šviesos – ir gali pasiekti net 100 TeV (o tai daugiau, nei gali pasiekti fizikai naudodami net Didįjį hadronų koliderį).

Tokios neįtikėtinų savybių daleles sukelia nepaprasti procesai: dalelių, judančių beveik šviesos greičiu, susidūrimai; materijos ir antimaterijos anihiliacija, kai visa masė virsta energija; energijos nutekėjimas iš „juodųjų skylių“, radioaktyvus skilimas ar termobranduolinė sintezė.

Labiausiai astronomus domina tie gama spinduliai, kurie susiję su mirusiais, mirštančiais ar mirsiančiais objektais. Kai masyvi žvaigždė išsidrasko supernovos sprogimu, jos nuolaužos išsilaksto su gama spinduliavimu, o jos vietoje lieka neutroninė žvaigždė arba „juodoji skylė“ – naujų gama spindulių šaltinis. Kai kuriuos gama šaltinius dar reikės nustatyti ir jie gali būti susiję su dar mokslui nežinomomis el. dalelėmis (skaitykite apie gama spindulių pliūpsnius). Ir jei žvaigždėtas dangus nuteikia romantikai, tai gama spinduliai rodo nežabotą Visatos atšiaurumą.
Taip pat skaitykite Sprogimai Visatoje

Mėlyna spalva kadaise buvo „brangenybė“. Dabar galite rinktis: kobaltas, prūsiškasis, azūritas ar ultramarinas. Bet 14-ojo amžiaus dailininku tobula mėlyna spalva galėjo kainuoti karališkai apvalią sumelę. Jos negalima net atspausdinti, ji anapus išgaunamų spalvų gamos, kurią apibrėžia keturių įprastinių spausdinimo spalvų maišymas. Prussian Blue Pigment

Seniausias žmogaus išgautas mėlynas pigmentas yra „egiptietiškas“: išdegant vieną dalį kreidos, vieną dalį vario oksido ir keturias dalis kvarco. Jo randama ant 2500 m. pr.m.e. datuojamų artefaktų ir vis dar tebenaudotas 79 m., kai Vezuvijus palaidojo Pompėją.

Viduramžiais spalva buvo vienas alchemikų apsėdimų – ir jie menininkams davė ultramariną, kuris buvo gaunamas iš mėlynojo lapis lazuli, kasamo Afganistane. Jį apdirbant pavykdavo gauti sodrią tamsiai mėlyną spalvą, kokią regime Nekaltos Mergelės drabužiuose. Mėlyna spalva išreiškė menininko patrono pamaldumą ir turtus. 1824 m. Prancūzijos Nacionalinės pramonės skatinimo bendrija skyrė 6 tūkst. frankų už sintetinio ultramarino sukūrimą. Šią premiją laimėjo Jean-Baptiste Guimet'as ir nuo 1870-ųjų poreikis natūraliam mėlynam pigmentui išnyko. Pramoninį ultramariną savo kūriniams pasirinko impresionistai: Renuaras, P. Cezanne ir Van Gogas.

Vibratorius - vienas pirmųjų elektrinių prietaisų, nutiesęs kelią į namus medicininiams taikymams. Gal ir keista matyti jį kaip gydymo priemonę, tačiau jis jau dešimtmečiai yra skiriamas kaip priemonė gydant isterijos susirgimą (nuo 19 a. vidurio šis terminas taikomas ir moterims su padidėjusia seksualiniu poreikiu – seksualine disfunkcija). Jai labai jautrios vienuolės, našlės ir senmergės, nors Viktorijos epochoje ji buvo būdinga ir vedusioms moterims. Klitorio orgazmą, kaip gydymo priemonę, randame dar 1 a. medicininiuose tekstuose. Gydytojai tą procedūrą atlikdavo savo rankomis.

Elektros išradimas palengvino problemos sprendimą. Po 1880-ųjų Joseph Mortimer Granville užpatentavo vibratorių raumenų skausmams mažinti, o gydytojai netruko išsiaiškinti, kad jis tinka ir kitoms kūno vietoms. Jis leido sutaupyti laiką gydytojams (ir palengvinti naštą jų rankoms) bei pastorinti pinigines.

3-ame dešimtmetyje Z. Froidas paraxysm (kitas isterijos pavadinimas) įvardijo seksualiniu reiškiniu. 1952 m. Amerikos psichiatrų asociacija (seksualinę) isteriją išbraukė iš ligų sąrašo. Tad vibratoriaus įsigijimo nereikėjo teisintis ligotumu.

Muzikos įrašai. 9 a. persų mokslininkai sukūrė pirmą mechaninį instrumentą, vandeniu varomus vargonus, kurie grojo muziką, užkoduotą ant besisukančio cilindro. Tai buvo apie 1000 m. iki tol, kol inžinieriai išmoko daryti priešingą dalyką – įrašinėti garsus. Pirmuoju tokiu įtaisu buvo 1857 m. Edouard-Leon Scott de Martinville sukurtas fonautografas. Jis naudojo ragą, kad sufokusuotų garso bangas ir jas nukreiptų į mažą diagramą, prie kurios buvo prijungta adata, kuri garso sukeltus virpesius braižė ant besisukančio suodžiais padengto stiklinio cilindro. Prietaisas parodė, kad garso bangas galima užrašyti, tačiau jsi liko tik istorine įdomybe dėl paprastos priežasties – nemokėta atkurti užrašytų garsų. Tik 2008 m. mokslininkai iššifravo įbrėžimus ir atkūrė 1860 m. moters sudainuotą Au Clair de la Lune. Sound Recording: Edouard-Leon Scott de Martinville

Sound Recording: Edouard-Leon Scott de Martinville

Ir vis tik fonautografo pagrindinės struktūrinės dalys (ragas, diagrama, adata ir cilindras) sudarė pagrindą garso užrašymui. 1874 m. Alexander‘is Graham‘as Bell‘as jame pabandė panaudoti numirėlio ausį, tačiau užmetė bandytus ir dėmesį nukreipė telefonui, kurį išrado 1876-ais. Kitais metais Martinville principus bandė pritaikyti Tomas Edisonas, kuris garso užrašymui bandė panaudoti ploną foliją – ir 1877 m. gruodžio mėn. „Scientific American“ redakcijai pademonstravo fonografą, kurį netrukus ir užpatentavo.

LSD (skaitykite >>>>>). Smalsus šveicarų chemikas išbandė pirmąją kelionę su „rūgštele“. Taip buvo pratęsta ilgametė eksperimentavimo su savimi tradicija. 1943 m. balandžio 16 d. Albertas Hofmann’as įkvėpė arba nurijo iš rugių skalsių pagamintą mėginį, kuris gavo LSD-25 pavadinimą. Jis pajuto anaiptol „ne nemalonią tarsi apsinuodijimo būseną, apibūdinamą ekstremaliai sužadinta vaizduote“, kaip jis prisiminė savo autobiografijoje “LSD: Mano probleminis vaikas” (1979). Jis tęsė: „Tarsi sapnuojant, užmerktomis akimis ... į mane sruvo nenutrūkstamas neįprastų formų fantastinių vaizdai su intensyviomis, kaleidoskopiškai besikeičiančiomis spalvomis...“.

Bebaimis tyrinėtojas nusprendė giliau išnagrinėti psichotropines substancijos, kurią tyrė, tačiau nebaigė, „Sandoz Laboratories“ kaip galimą stupuliantą kvėpavimui bei apytakai, savybes. Po kelių dienų jis kruopščiai atmatavo 0,25 mg dozę – ir netrukus „Sandoz“ laboratorija virto keista. Tądien žurnale paskutiniai užrašyti žodžiai buvo: „noras juoktis“. Jo būklė vertė palikti darbą anksčiau – jis namo išvažiavo dviračiu ir taip balandžio 19-oji tapo “dviračio diena“. Vėliau Hofmann‘as LSD išbandė dar šimtus kartų atverdamas kelią subkultūrai. Nors ir draudžiamas, jis tebetraukia ne tik vartotojus, bet ir tyrinėtojus.
Skaitykite Kaip atsivėrė suvokimo durys...

Vėžys. Ląstelių įvairovė turi savo privalumų, tačiau jie turi savo kainą. Darbų pasidalijimas reiškia, kad kiekviena ląstelė atlieka jai skirtą darbą, todėl turėjo išsivystyti reguliavimo mechanizmas. Beveik kiekviena iš maždaug trilijono žmogaus kūno ląstelių turi pilną genomo kopiją – instrukcijų rinkinį, apibrėžianti kaip sukurti ir poalaikyti žmogiškąją būtybę. Nurodoma, kurie genai (ir kada) turi būti aktyvuoti, o tai nusako ląstelės elgseną ir tapatumą. Skaitykite Mirtino susiliejimo teorija

Graikų gydytojas Hipokratas 4 a. pr.m.e. panaudojo terminą karkinos (krabas), kuriuo apibūdino piktybiškus auglius. Lotynų kalboje „krabas“ yra vėžys ir 2 a. pr.m.e. Romos gydytojas Galenas Horse Stirrup

žinojo, kad tos ataugos reiškia, kad normalių audinių vystymasis nekontroliuojamas. Jis tą organizmo disfunkciją laikė perteklinės juodosios tulžies poveikiu.
Skaitykite Nanomedicina nusitaiko į vėžį...

Balnakilpė. Nežymus jojimo patobulinimas dramatiškai pakeitė mūšio būdą. Ant žirgų žmonės ėmė jodinėti, kai tik prijaukino žirgus. Odiniai balnai pasirodė Kinijoje kažkur 3 a. pr.m.e. Užlipimas ant žirgo su šarvais ir ginklais buvo nemenkas išbandymas. Persų karalius Kambizas II (6 a. pr.m.e.) užsimušė, kai nukrito belipdamas ant žirgo.

4 a. kinai ėmė naudoti atramas kojoms iš kaltos geležies ar bronzos. O balnakilpė leido žirgui ir raiteliui papildyti vienas kitą. Tapo įmanoma šaudyti iš lanko šuoliuojant. Galėjo pasikelti ir smeigti ietimi didele jėga. Gali būti, kad arši avarų gentis į Bizantiją atnešė balnakilpes maždaug 6 a. Netrukus jas pritaikė ir frankai. Kai kurie mokslininkai spekuliuoja, kad feodalizmas Europoje atsirado dėl pažangesnės frankų kavalerijos.

Su kuo susidėsi, nuo to nukentėsi

Jei tikėsim senais dokumentais, pranciškonų vienuolis alchemikas Bertoldas Švarcas iš Freisburgo bandė gauti auksinius dažus iš salietros, sieros, švino ir aliejaus mišinio. Žvakės kibirkštis nukritusi į tą mišinį sukėlė sprogimą. Vienuolis užmetė idėją apie aukso dažus, paniro į sprogstamųjų mišinių tyrimus. Anot metraščių, jis Venecijai sukūrė mortyras, panaudotas kare su Genuja. Siekdami išsaugoti parako paslaptį, venecijiečiai laikė Švarcą kalėjime, iš kur jis Paminklas Bertoldui Švarcui, Freiburgas pabėgo, tačiau po kurio laiko dėl to pasigailėjo. Vokietijoje, sužinoję iš Švarco parako sudėtį, imperatoriaus Vaclavo įsakymu vienuolį susprogdino ant parako statinės.

Iš 14 a. vidurio prancūzų dokumentų žinoma, kad Prancūzijos karalius Jonas II Gerasis, sužinojęs apie Vokietijoje atsiradusias Švarco mortyras, 1354 m. gegužės 17 d. įsaku uždraudė parduoti varį užsieniečiams ir jį išvežti iš šalies. Belgijos „Gento miesto kronikoje“ minima, kad 1313 m. buvo panaudotos Vokietijoje vienuolio Švarco sukurtos „patrankos“.

Beje, 19 a. viduryje viename Florencijos muziejų buvo pristatyti 16 a. pabaigos italų dailininko Džiovanio Kreslio darbai. Viename buvo pavaizduotas vienuolis su keliais pagalbininkais, gaminantys paraką. Ant vienos piestų buvo užrašas „Bertoldas Švarcas, Danija, 1354“. Matyt, jis galėjo keliauti ir siūlyti karaliams savo kūrinį. Juk ir italų kronikininkas Monetrelis rašė, kad 1385 m. prancūzams apsiautus Damo tvirtovę Flandrijoje, besiginantieji iš mortyrų apšaudė Karlo VI stovyklą.

O parakas iš tikro (perkeltine prasme) griovė monarchiją. Jis sprogdino iki tol neprieinamas feodalų pilių sienas ir taip drebino feodalizmo pamatus. F. Engelsas rašė: „Šaunamojo ginklo iš pat pradžių tapo miestiečių ginklu ir jų parama prieš feodalinę dvarininkiją“ („Anti-Diuringas“).

Iš tikro, paraką išrado 12 a. pabaigoje ar net anksčiau; 1232 m. mongolams apgulus vieną kinų miestą, kinai į mongolus mėtė geležines bombas su „salietros mišiniu“. 13 a. pradžioje apie paraką sužinota ir Europoje. Tačiau parako veikimą ir sudėtį dar 1249 m. aprašė R. Bekonas, o taip pat 1280 m. Albertas Didysis, apie 1300-uosius jis aprašytas Marko Greko „Liber Ignium“ (apie tai žr. >>>>>). Pvz., R. Bekonas rašė 1242 m.: „Paimk 7 dalis salietros, 5 dalis jauno riešutmedžio [tikriausiai, išdegto į medžio anglį] ir 5 dalis sieros – ir, jei esi sumanus, sukursi griausmą ir griovimą“.
O seniausias šaunamasis ginklas, užtaisytas strėle, žinomas nuo 1326 m.

14 a. viduryje jau turėti „parako malūnai“. Ir tik apie 1380-uosius pasirodo bernardinų vienuolis, pravarde Juodasis (vok. Schwarz) – taip jį pavadino kiti vienuoliai, kaltinę Bertoldą alchemija ir burtais. Tačiau Bertoldas pirmasis ėmėsi atlikti mokslinius bandymus su šaunamuoju ginklu. Dauguma dvasininkų nemėgo Bertoldo, - jis pašiepiančiuose eilėraščiuose ir karikatūrose vaizduotas velnio tarnu.

Taip pat skaitykite Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui

Kramtomoji guma. Senovės graikai kramtė mastiką – mastikinių pistacijų dervą, o majai – čiklę, gaunamą iš paprastojo kukmedžio sakų (beje, šie vėliau ir tapo pagrindine kramtomosios gumos komponente). 1869 m. iš Meksikos ištremtas generolas Antonio Lopezas de Santa Anna nusamdė niujorkietį Thomą Adamsą, kad čiklės pagrindu sukurtų naują kramtomosios gumos rūšį, tinkamą gaminti pramoniniu būdu. Ir taip jis atado tai, ką majai žinojo jau prieš 1000 m. – ir suteikė „Adams New York No.1“ pavadinimą. Tačiau labiausiai pasisekė William Wrigley, 1982 m. pradėjusiam gaminti „Wrigley‘s Spearmint“, o netrukus ir „Wrigley‘s Juicy Fruit“. Jis gumą sumaišė su cukraus milteliais, įdėjo truputį mėtų, vaisinių priedų – ir suteikė formas: rutuliukus, lazdeles, juosteles... Lietuviška kramtomoji guma

1928 m. Walter Diemer’is išrado burbulinę kramtomąją gumą. Jis teturėjo tik vienos spalvos maistinius dažus, tad originali „Dubble Bubble“ guma buvo rausvos spalvos. O po dešimties metų „Topps Company“ išpopuliarėjo tuo, kad kitoje gumos popierėlio pusėje ėmė spausdinti komiksus.

Tarybų Sąjungoje pirmąją kramtomąją gumą pagamino estai – 1968 m. konditerijos fabrike „Kalev“. Tačiau ji netrukus buvo uždrausta – atseit, ji nesveika, o be to propaguoja kapitalistinį gyvenimo būdą. Rengiantis Maskvos olimpiadai 1979 m. gamyba buvo atnaujinta; įsigyta 4-ios gamybos linijos. Estiškoji guma netruko užimti pusę TSRS rinkos.

Lietuvoje daugiau jos ėmė rastis turguose apie 8-ą dešimtm. įvežant iš Lenkijos. Populiariausia buvo 60 kapeikų kainuojantis olandiškos „Donald“ gabaliukas, o lenkiška „Bolek i Lolek“ buvo perpus pigesnė. Abiejuose buvo trumputis komiksas. 1977 m. Vilniaus „Pergalėje“ imta gaminti ir lietuviška kramtomoji guma – dviejų rūšių: įprasto ir mėtų skonio. Ant pakuotės popierėlio buvo vaikams skirto žurnalo „Genys“ komiksų veikėjas paršiukas Čiukas.

Kontraceptinės piliulės - nevaisingumo gydymas atvedė į seksualinį liberalizmą. 4-me dešimtm. mokslininkai pradėjo atrasti steroidinių hormonų vaidmenį ir mastė apie jų terapeutinį potencialą, tačiau hormonų išgavimas iš gyvūnų buvo neleistinai brangus plačiam medicininiam naudojimui. 1939 m. chemikas Russel Marker‘is pasiūlė išgauti steroidus iš augalų – ir šis metodas išliko iki šių dienų. Jo įkurta kompanija „Synex“ netruko pagaminti skystą progesteroną iš laukinės dioskorėjos. Jis buvo patrauklus kandidatas menstruacijų sutrikimams gydyti, - tai sieta su nevaisingumu, nes jo vaidmuo buvo neleisti ovuliacijos nėštumo ir menstruacijos metu. 1951 m. „Sunex“ chemikas Carl Djerassi susintetino iš augalų išgaunamą progesteroną, kurį galima vartoti piliulės pavidalu.

Kai 1953 m. šeimos planavimo propaguotoja M. Sanger su turtingu rėmėja K.D. McCormick kreipėsi į steroidų tyrinėtoją G. Pincus, tasai dirbo nedideliame ir sunkumų turinčiame Masačūsetso „Worcester Jean-Charles Jacquard

Foundation for Experimental Biology“. Tačiau prieš 20 m. jis buvo sukėlęs skandalą sėkmingai dirbtinai apvaisinęs triušius. G. Pincus įdarbino J. Rock‘ą, kuris jau kelis mėnesius naudojo progesteroną pacienčių ovuliacijos sustabdymui tikintis, kad tai atstatys jų vaisingumą. Jiedu 1954 m. atliko pirmus bandymus su žmonėmis ir po kelių metų eksperimentų JAV 1960 m. aprobavo pirmąsias kontraceptines tabletes.

Mechaninės audimo staklės įkvėpė automatinį grojimą pianinu bei pirmuosius kompiuterius. Liono audėjas Jean-Charles Jacquard'as per savaitę išausdavo vos 6 colius šilkinio brokato. Tad jam kilo mintis sukurti stakles, pagreitinančias jo darbą. Jo idėja buvo audinio raštą saugoti perfokortose – po vieną kiekvienai gijai. Audimo staklės turėjo nuskaityti išperforuotas skylutes ir pagal jas valdyti stakles. Staklės buvo užpatentuotos 1804 m. ir jomis buvo galima išausti 2 pėdas brokato per dieną.

Perforuoto popieriaus idėja davė pagrindą bet kokiai programuojamai mašinai. Tad ir Č. Babidžas ją turėjo galvoje, kurdamas Analitinę mašiną. Perfokortas komandų įvedimui panaudojo ir H. Aikenas, sukurdamas pirmąjį “Mark I” kompiuterį. Ir nors šiuolaikiniai kompiuteriai popierinių perfokortų jau nebenaudoja, jų architektūra liko ta pati.
Taip pat skaitykite Skaičiavimo technikos vystymosi istorija

Pirmieji miesto „švyturiai“
Traffic light in Michigan Pirmasis automatinis šviesoforas Mičigane

19 a. 6-o dešimtm. pabaigoje Londono centre ėmė veikti pirmasis šviesoforas. Jį sudarė du dujų rageliai, iš raudono ir žalio stiklo. Jis turėjo dubliuoti reguliuotojo signalus tamsiu paros metu. Ragelius uždegdavo kartu su miesto žibintais. Reikiamu momentu dujų padavimą susilpnindavo ir vieno ar kito vamzdelio liepsna pasislėpdavo už neskaidraus korpuso. Sėkmingai veikęs kelis metus šis šviesoforas sprogo.

Pirmasis elektrinis šviesoforas buvo įrengtas 1920 m. Berlyno Potsdamo aikštėje. Trys žibintai (raudonas, geltonas ir žalias) buvo tvirtinami prie aikštės centre pastatyto bokštelio. Čia, 8,5 m aukštyje, buvo įrengta ir kabina policininkui, stebinčiam eismą ir įjungiančiam reikiamus signalus. Įdomiausia, kad šviesoforas reguliavo ne eismą, o 5-is reguliuotojus, stovinčius skirtingose aikštės vietose.

Pirmasis automatinis elektrinis šviesoforas 1928 m. pavasarį buvo pastatytas Lidse (Anglija). Raudona ir žalia šviesa degdavo po 28 sek., o geltona – 2 sek.

Akumuliatorių veikimas pagrįstas elektros krūvio judėjimu tarp įvairių substancijų. Pirmąjį akumuliatorių 1799 m. sukūrė A. Volta. Jo pagrindinė struktūra išliko ta pati. Kiekvienas akumuliatorius turi du elektrodus. Iš vieno jų (anodo, neigiamo krūvio) elektronai elektros grandine juda link katodo ir pakeliui gali atlikti naudingą darbą (pvz., įžiebti lemputę). O kad akumuliatorius veiktų, jo viduje teigiamai įelektrinti jonai iš anodo per elektrolitą juda link katodo. Būtent elektrolitas yra baterijos pagrindas.
Pvz., ličio akumuliatoriai, naudojami daugelyje kompiuterių ir mobiliųjų telefonų, turi anglies anodą prisotintą Ball Bearing

ličio atomų ir katodą, pagamintą iš tam tikros ličio pagrindu sudarytos substancijos. Akumuliatoriaus įkrovimas yra atvirkštinis procesas: įtampa tarp elektrodų verčia elektronus (ir ličio atomus) judėti link anodo.

Guoliai - pigus plienas buvo pagrindinis veiksnys, leidęs sukurti detalę, užtikrinančią sukimąsi priešingomis kryptimis. Daugelis šaltinių idėjos pradžią susieja su 1497 m. Leodarno da Vinči piešiniu. Tačiau mintis apie priešingomis kryptimis besisukančias dalis labai sena. Ji jau buvo atėjusi į galvą egiptiečiais, kai šie milžiniškus akmens luitus stūmė ant besisukančių akmeninių cilindrų.

Pirmieji guoliai karietos ašiai pasirodė 1794 m., kai buvo užregistruotas velsiečio Philip Vaughan patentas. Jis leido karietos ašiai nesisukti kartu su ratu. Tačiau kaltos geležies rutuliukai buvo trapūs ir linkę sutrupėti nuo smūgių. Tik Bessemer‘io pigaus plieno procesas, o taip pat dviračio išradimas įvirtino guolių idėją inžinierių galvose. Paryžietis dviračių gamintojas Jules-Pierre Suriray 1869 m. užpatentavo plieninių rutuliukų guolius.

Koriolio efektas - Žemės sukimasis paveikia uraganus, tačiau ne tualetus.

Paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečių artilerija apšaudė Paryžių iš 75 km atstumo, trajektoriją reikėjo tikslinti atsižvelgiant į daugiau veiksnių, nei šaudant artimesniu atstumu. Vienas jų, būtent Žemės sukimosi poveikis (Koriolio efektas) duodavo beveik pusės mylios paklaidą.

Prieš kelis dešimtmečius prancūzų mokslininkas Gaspard-Gustave de Coriolis 1835 m. straipsnyje tyrinėjo įrenginius su besisukančiomis dalimis (pvz., vandens malūnus). Koriolio efektas pasireiškia visose situacijose, kuriose yra sukamasis judėjimas. Tarkim du vaikai sukasi prieš laikrodžio rodyklę besisukančioje karuselėje ir vienas kitam meta kamuolį, jie mato, kad kamuolio trajektorija iškrypsta į dešinę. Tačiau bet kuriam, esančiam greta karuselės, kamuolys skrieja tiesiai. Panašų, tačiau silpnesnį, efektą sukelia ir besisukanti Žemė.

Koriolio efektas daro įtaką ciklonams ir kitiems orų reiškiniams (uraganams, taifūnams),kurie nusisuka palei laikrodžio rodyklę piečiau pusiaujo ir prieš laikrodžio rodyklę šiauriau pusiaujo. Dėl jo vėjai turi tendenciją pūsti aplink aukšto ir žemo slėgio sritis lygiagrečiai pastovaus slėgio linijoms, izobaroms (orų žemėlapyje), o ne tiesiai iš aukšto slėgimo srities į žemo slėgimo sritį statmenai izobaroms.

Pletkininkai sako, kad tualete nuleistas vanduo nukrypsta į vieną pusę, besileisdamas vamzdžiais. Tačiau Koriolio efektas yra per silpnas šiuo atveju, kad per kelias sekundes spėtų žymiai pakeisti vandens srautą. Artificial Heart

Antibiotikai - jų dauguma kilę iš dirvožemio bakterijų. Sveikas protas laiko, kad tie purvo gyviai susikūrė tuos komponentus kaip ginklą aršioje kovoje dėl maisto ir teritorijos. Tačiau kai kurie mikrobiologai mano kitaip: „jie jais kalbasi, o ne kaunasi“. Jie nurodo, kad dirvožemio bakterijos išskiria antibiotikus ten, kur nėra poreikio žudyti kaimyninius mikrobus. Atseit, tik didelė jų koncentracija pradeda kenkti bakterijoms.

Penicilino bakterinį antagonizmą pirmasis Anglijoje 1875 m. aprašė Dž. Tyndalis. Antibiozę pirmasis 1877 m. aprašė L. Pasteras ir Robertas Kochas. Šio tipo vaistus antibiotikais 1942 m. pavadino amerikietis S. Waksman‘as.

Dirbtinė širdis. 1982 m. Jutos chirurgai pirmąkart įstatė dirbtinę širdį 61 m. amžiaus Sietlo dantistui Barney Clark. Jis su ja išgyveno 112 d. Tai buvo universiteto Dirbtinių organų skyriaus Willem Kolff'o ir jo komandos triumfas. Tačiau netrukus jo vardo neprisiminė beveik tris dešimtmečius. O jis jau tada buvo žinomas dirbtinių organų specialistas - nuo tada, kai 1967 m. iš Klivlendo klinikų persikėlė į Jutą. Prieš 10 m. jis buvo sukūręs dirbtinį inkstą ir tais pačiais metais pradėjo darbus, susijusius su dirbtine širdimi. 1971 m. jis į darbą priėmė biomechaniką Robert‘ą Jarvik‘ą. Tasai įstojo į medicinos mokyklą ir tobulino širdį iki jos baigimo 1976-ais. Kolff’as turėjo įprotį naujus širdies variantus vadinti jaunų tyrėjų vardais, kad taip šiuos labiau motyvuotų ir sulaikytų nuo persikėlimo kitur. Jarvik‘as vadovavo patobulinimo projektui, kurio rezultatas buvo Jarvik-7, kurį 1981 m. aprobavo JAV Maisto ir vaistų administracija. Tuo metu Jarvik buvo 35 m. amžiaus. Jis pasirodė spaudos konferencijoje, nors nedalyvavo operacijos metu. Jis ir toliau dalyvaudavo spaudos konferencijose, o Kolff neafišavo. Todėl ir nenuostabu, kad tasai šimtų žmonių darbas liko siejamas su vienintelio žmogaus vardu.