Atsiradimai ir paaiškinimai, 2 dalis  

Tęsinys,  pradžia >>>>  Šiame puslapyje pratęsiami paaiškinimai, kaip atsirado įvairūs dalykai. Taip pat skaitykite Kaip veikia daiktai?

Kiaušinis. 2006 m. kovo mėn. Disnėjaus kompanija, „Mažojo viščiuko“ DVD išleidimo proga, nusprendė padėti tašką seniai visus kamuojančiai mįslei - kas atsirado pirma, višta ar kiaušinis. Nuosprendis buvo griežtas: „Pirmasis viščiukas turėjo skirtis genetiškai nuo savo tėvų taip, kad tasai paukštis buvo pirmasis, kuris visiškai tenkino kriterijus, taikomus vištai. Taigi, gyvas organizmas kiaušinyje turėjo turėti tokią pat DNR kaip ir viščiukas, kuris iš jo išsirito“. Tad – pirma buvo kiaušinis!

Tačiau, nors ir patvirtintas trijų gerbiamų asmenų (biologo, mokslo filosofo ir fermerio), tasai verdiktas yra nepilnas, o galbūt ir klaidinantis. Jei vištą laikysime paukščiu, priklausančiu Gallus gallus domesticus rūšiai (pietų Azijos laukinių paukščių porūšiui), kuri buvo prijaukinta maždaug prieš 10 tūkst. m., tad mums reiktų klausti, kokia forma pasirodė šios rūšies egzempliorius: viščiuko ar kiaušinio.

Iš tikro, rūšies atsiradimas nepriklauso nuo vieno atskiro individo. Ji vystosi per daugelį kartų. Todėl beprasmiška kalbėti apie pirmąjį kiaušinį ar viščiuką. Galima kalbėti tik apie pirmąją paukščių grupę, kurios dalis, matyt, buvo kiaušinio forma. Viola dezodorantas
Taip pat skaitykite Višta mitologijoje

Dezodorantai.  Pats prakaitas kvapo neturi, o jis atsiranda, kai jame ima knibždėti mikroorganizmai, - nemalonų kvapą skleidžia jų išskirtos medžiagos. Prieš juos ir nukreipti dezodorantai ir antiperspirantai (šie, paprastai turintys aliuminio ar cinko druskų, sutraukia prakaito liaukas taip mažindami prakaitavimą).

Senovės egiptiečiai pažastis trynė citrinų ir cinamono mišiniu. Kinijoje prieš 5500 m. naudoti aliuminio turintys mineralai. Senovės Romoje vyrai pažastyse nešiojosi maišelius su maloniai kvepiančiomis žolėmis. Pesai jas tepė aliejaus ir druskų mišiniu. Lietuvoje močiutės pažastis trynė actu arba su krakmolu sumaišyta valgomąja soda.

Pirmasis šiuolaikinis dezodorantas užpatentuotas 1888 m. Filadelfijoje, kuris buvo cinko chlorido ir vaško mišinys kremo pavidalu ir buvo tepamas pirštais. Jis vadinosi „Mum“, o jį gaminusią gamyklėlę 1931 m. nupirko farmacijos milžinė „Bristol-Myers“, 1952 m. ėmusi gaminti tos pačios sudėties rutulinius dezodorantus „Ban Roll-On“.

1960 m. „Gillete“ pradėjo gaminti pirmąjį aerozolinį antiperspirantą „Right Guard“. 8-me dešimtm. JAV apie 82% antiperspirantų buvo aerozoliai, tačiau netrukus paaiškėjo, kad juose esančios freono dujos naikina ozono sluoksnį, o aliuminio ir cirkonio chlorhidratai kenkia plaučiams. Dabar populiariausi pieštukiniai dezodorantai ir antiperspirantai.

Į Lietuvą dezodorantai atkeliavo 7-me dešimtm. Sovietiniai produktai pasižymėjo stipriu kvapu, kuris prakaito dvoką tiesiog nustelbdavo. 9-o dešimtm. pradžioje pasirodė ir įvairiakvapiai „Fa“ dezodorantai (tada atrodė, kad jie nepaprastai gaivūs).

Lipni juosta („skočas“). 20 a. 4-me dešimtm. maisto pakavimo kompanijos gavo santykinai naują ir geresnę plėvelę, vadinamą celofanu, kuri gaminama iš celiuliozės. Ši pakuotė ne tik leido išlaikyti šviežius produktus, bet ir matyti, kas yra viduje. Tačiau šių paketų užpakavimas buvo problema, kol 3M kompanija neišrado „Scotch“ juostos. Jos klijai su medžiaga, prie kurios prilimpa, nesudaro cheminių junginių. O paspaudimas leidžia klijams įsiskverbti į mažiausias paviršiaus nelygumus. 3M lipni juosta
Iš tikro, lipnią juostą dar 1925 m. išrado 3M kompanijos amerikietis inžinierius Ričardas Driu (R. Drew, 1899- 1980). Dar 1923 m. jis pastebėjo, kad automobilių salonuose yra tam tikrų problemų dažant automobilius – tuo metu labai madinga buvo dviejų spalvų automobiliai. Bet tik po 3 m. jo komandai pavyko sukurti lipnią, atsparią vandeniui juostelę, kuria galima uždengti kitos spalvos sritis. Taupymo sumetimais pradžioje klijais ištepdavo tik juostelės kraštus, tad klientai ir pavadino šį gaminį „Scotch“ (kas reiškia ir „škotą“, ir „skūpus“). Toliau vystant 1930 m. jau buvo sukurta lipni plėvelė celofano pagrindu, jau pilna padengta klijais. 1939 m. 3M pateikė „sraigės“ įrenginį.
Pastaba: 3M gaminamos lipnios juostos prekinis vardas yra „Scotch tape“ – nuo čia atsirado bendrinis neoficialus „skotčo“ įvardijimas lipnioms.
Įdomu, kad 1953 m. nustatyta, kad vakuume lipnios juostos plėšimo vietoje dėl triboliuminiscencijos atsiranda rentgeno spinduliavimas, o 2008 m. nustatyta, kad jo galios pakanka, kad foto popieriuje gautume būdingą vaizdą.

Sąvaržėlės. Kinijoje žmonės popieriaus lapus susegdavo kažkur nuo 2 a., tačiau sąvaržėlę iš suraitytos vielos tik 1867 m. užpatentavo Samuel‘is B. Fay. Gem stiliaus (ovalas ovale) sąvaržėlė pasirodė po 1892-ųjų ir niekada nebuvo užpatentuota. Jų atsiradimui reikėjo ir tinkamos vielos, ir tinkamos įrangos, kad ši galėtų išlankstyti vielą į tinkamą formą, kad dėžutę sąvaržėlių būtų galima parduoti už skatikus.

Tiek sąvaržėlių, tiek jų gamybos įrangos ištakos susiję su smeigtukais. 19 a. pradžioje įstaigų klerkai popieriaus lapus persmeigdavo smeigtukais. Viktorijos laikų įranga jau buvo išsprendusi pigių smeigtukų gamybos klausimą. Tad išmokyti smeigtukus gaminančias mašinas imti lankstytis sąvaržėles jau nebuvo didelis perdarymas. PaperClip

Šiandien įvairių formų sąvaržėlės gaminamos iš lydyto plastiko, vielos, padengtos spalvingo plastiko danga, ir aliuminio pusapskritimių, kurie prilaiko popierius viršutinius kampus (o kartu gali būti panaudoti ir logotipo atvaizdavimui).

Banknotai. Popierinių pinigų atsiradimas Kinijoje prieš tūkstantį metų (Tangų dinastijos valdymo metais, 618-907 m.) paskatino santaupų kaupimą, deficito susidarymą ir kreditavimo išplitimą – taip atverdamas kelią dabartinei krizei. Popieriniai pinigai leido kinų pirkliams dideliais atstumais gabentis dideles pinigų sumas. Kai 13 a. Marko Polo aplankė Mongoliją, jis stebėjosi tariamu jos ekonomikos klestėjimu (nepastebėdamas infliacijos, kurią kėlė gausus pinigų spausdinimas). Europoje banknotai, kaip mokėjimo priemonė, pasirodė 17 a. viduryje. Dabar banknotai gaminami ne tik iš popieriaus, bet ir tankaus audinio ar plastiko, ir dažniausiai yra stačiakampės formos (yra ir vertikaliai orientuotų banknotų). Juos šiuo metu išleidžia, kaip taisyklė, centriniai (valstybiniai) bankai. Kad banknotai būtų sunkiau suklastojami, juose nustyta visa eilė apsaugos priemonių. Banknotų klastojimas yra draudžiamas įstatymų. Susidėvėję banknotai turi būti sunaikinami. Banknotų kolekcionavimas, kaip numizmatikos atmaina, vadinama bonistika (kaip ir banknote tyrinėjimas).

Grafenas - mechaniškai tvirčiausia ir ploniausia medžiaga, gerai praleidžianti šilumą ir elektros srovę. Jis gaunamas iš grafito – pieštukams gaminti naudojamos medžiagos. Grafitas yra sluoksniuotos struktūros, kai anglies atomai daug tvirčiau sujungti sluoksniuose nei tarp jų. Toks vienas grafito sluoksniai ir yra grafenas.

Ilgą laiką manyta, kad yra 3 pagrindinės alotropinės anglies atmainos, bet 20 a. viduryje jų nustatyta daugiau, o 2004 m. gautas ir grafenas, kurį susintetino iš Rusijos kilusių Andre Geimo ir Konstantino Novosiolovo vadovaujama grupė. O teoriniai jo tyrimai prasidėjo dar 20 a. viduryje. Mokslininkams teko stabilizuoti grafeno struktūrą, nes jis virsta kitomis anglies alotropinėmis atmainomis – fulerenais, anglies nanovamzdeliais ar amorfine anglimi. Pirmieji, gavę grafeną, naudojo grafitą ir lipnią juostą, kurią, užlipdę ant grafito plokštelės, atplėšdavo.

Naudojant grafeną dar 2006 m. buvo sukurtas tranzistorius. Kadangi grafenas elektros srovę paleidžia daug geriau nei silicis, tad tokie tranzistoriai pagreitintų kompiuterių spartą. Jį galima panaudoti ir saulės baterijoms, lietimui jautriems ekranams, didelės talpos greitai įkraunamiems akumuliatoriams. O taip pat panaudoti jutikliuose, pvz., dujų nustatymui. Nusimato ir daugiau jo taikymo sričių.

Penicilinas ir antibiotikai

Jau 19 a. ieškota „stebuklingos“ priemonės, sunaikinančios žmogui ligą sukėlusius virusus. Ir 1896 m. prancūzas Ernestas Diušenas1), kad tam tikras pelėsis naikina bakterijas – taip atrandant peniciliną, pirmąjį veiksnų antibiotiką. Tik tuomet šis atradimas nebuvo tinkamai įvertintas – ir tik po gerų 30 m. škotas Aleksanderis Flemingas suprato tikrąją jo svarbą medicinai. A. Flemingo atradimas, kaip neretai būna, buvo atsitiktinis dėl netvarkos laboratorijoje (apie tai žr. >>>>>) – kai vienas indelis su stafilokokų kultūra buvo užkrėstas pelėjūno (Penicillium). Jis spėjo, kad pelėjūnas išskiria ypatingą medžiagą – ir pelėjūno vardas davė pavadinimą tai medžiagai, penicilinui. Bet ir A. Flemingui paskelbus apie peniciliną spaudoje, dėmesio nesulaukta ir tik prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas privertė jį prisiminti. Penicilino pelėsis

1938 m. australų farmakologas Valteris Florey2), senuose leidiniuose suradęs A. Flemingo straipsnį, su kolega vokiečių biochemiku Ernstu B. Čeinu3) Oksfordo un-te išskyrė gryną peniciliną, o 1941 m. vasario 12 d. jis pirmą kartą suleistas žmogui (policininkui, rimtai sužeistu veidu su prasidėjusia infekcija) ir taip pradėtas gydymas juo. Už penicilino atradimą ir panaudojimą gydymui šiai trijulei skirta Nobelio premija (1945).

O antibiotikų pavadinimą 1942 m. pasiūlė iš Ukrainos kilęs mikrobiologas Abraomas Vaksmanas4), atradęs antibiotiką nuo tuberkuliozės (už ką jam 1952 m. irgi skirta Nobelio premija).

Ir nors antibiotikai neginčytinai buvo proveržis medicinoje, juose slypi ir neigiamos savybės, ką liudija jau pats jų pavadinimas: anti- ir biotikos - „prieš gyvastį“. Mat jie paveikia ne tik ligos sukėlėjus, bet ir visus organizme esančius mikroorganizmus. Jų vartojimas gali sukelti virškinimo trakto sutrikimus ar alergiją. Be to ilgainiui bakterijos tampa atsparios naudojamiems antibiotikams.


1) Ernestas Diušenas (Ernest Duchesne, 1874-1912) – prancūzų gydytojas, aptikęs antibakterines penicilino savybes. 1897 m. jis pastebėjo, kad arabų arklininkai pelėsius nuo balnų naudoja žirgų žaizdų gydymui. Jis Penicillium grybelius išbandė su jūrų kiaulytėmis ir aptiko jų poveikį vidurių šiltinės lazdelei. Is pateikė disertaciją daktaro laipsniui apie „antagonizmą tarp pelėsių ir mikrobų“. Tolimesniems jo tyrimams sutrukdė karinė tarnyba. Jo indėlis buvo pripažintas tik 1949-ais.

2) Hovardas Floris (Howard Walter Florey, 1898-1968) – australų kilmės britų farmakologas, Nobelio premijos laureatas (1945). 1935 m. pradėjo dirbti profesoriumi Oksforde. Atradę penicilino gydomąsias savybes, kūrė jo gamybos metodus pramoninėms apimtims – ir 1945 m. jis jau naudotas Antrojo pasaulinio karo sąjungininkų.

3) Ernstas Borisas Čeinas (Ernst Boris Chain, 1906-1979) – žydų iš Vokietijos kilmės britų biochemikas, Nobelio premijos laureatas (1945). Jį Angliją emigravo 1933 m.; 1935 m. pradėjo dirbti Oksforde. 1939 m. kartu su H. Floriu tyrinėjo natūralias antibakterines mikroorganizmų gaminamas medžiagas. Jie išsiaiškino, kaip išskirti peniciliną. Vėliau tapo aršiu sionistu ir 1939 m tapo Veicmano mokslo instituto tarybos nariu.

4) Abraomas Vaksmanas (Selman Abraham Waksman, 1888-1973) – žydų iš Ukrainos kilmės amerikiečių mikrobiologas, biochemikas, Nobelio premijos laureatas (1952). Į JAV emigravo 1910 m. Nuo 1925-ųjų dirba Rutgerso un- te Niu Džersio valstijoje. 1932 m. jo paprašė ištirti tuberkuliozės lazdelės žuvimą dirvoje – ir 1942 m. buvo atrastas streptomicinas. Jam priskiriamas termino antibiotikai įvedimas, nors jį dar 1871 m. panaudojo prancūzų dermatologas F.H. Hallopeau, kaip substanciją, priešingą gyvybės vystymuisi.

Stikliniai laidai
Metro etalonas
Mechaninis žvėrynas
Kas išrado telefoną?
Kaip veikia daiktai?
Tai matėte ne kartą...
Langų stiklas Lietuvoje
Zingeris ir jo siuvamoji
Tiltas per Beringo sąsiaurį
Robotai - dirbtiniai žmonės
Senas, bet mielas dviratis
Atsiradimai ir paaiškinimai, 1 d.
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Elektra, kol dar nebuvo vartotojų
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Thomas Huxley: išgarsėjęs anglų savamokslis
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Neurobiologija: kas spręstina?
DNR - kvantinis kompiuteris?
Galvos chirurgija senovėje
Laikrodžiai mūsų kūne
Karai dėl telefono
Senasis mano kūnas
Robotų iškilimas
Garo tramdytojas
Vartiklis