Robotų iškilimas. Vartiklis

„... Krėsle, nugara į langą, koja ant kojos ir remdamasis į brangų staliuką, atlošta galva sėdėjo jaunas vyriškis, apsirengęs tarsi madingame paveiksle. Jis žvelgė didelėmis žydromis akimis, savimi patenkinta šypsena žaidė rožiniame veide, patamsintame tamsiais ūsiukais...“

Įdėmus skaitytojas tikriausiai jau pastebėjo kažką manekeniško? Biorobotas? ... kuriuos taip mėgsta vaizduoti fantastai. O toliau:

… Mes visi atsistojom prieš jį. Haluėjus pratarė:
- Tikiuosi, kad jūsų Ksaveras nekalba, nes priešingu atveju jus, Hanuveri, kaltinu burtais ir sukelsiu sensaciją.
- Tai naujiena! - pasigirdo aštrus, aiškiai žodžius tariantis balsas, o aš krūptelėjau. - Pakaks, jei kaltinate save netinkamu pokštu!
- Ach! – aiktelėjo Digė ir įtraukė galvą. Visi buvo sukrėsti. O Haluėjus aiškiai išsigando, tai mačiau iš jo bejėgio veido, kai jis atsitraukė atatupstas. Net Diurokas, nervingai vyptelėjęs, palingavo galva.
- Išeinam! – pusbalsiu ištarė Digė. – Baisus dalykas.
- Tikiuos, kad Kvaseras mūsų neįžeidinės? – sušnabždėjo Haluėjus.
- Pasilikite, aš nepiktybiškas,, manekenas tai ištarė tokiu tonu, kokiu kalba su kurčiais, ir sukeitė kojas.

Tai ištrauka iš Aleksandro Gryno^*) „Aukso grandinės“ (1925). Tais laikais fantastikoje dar tik tebuvo pradėję nedrąsiai žirglioti nerangūs „televoksai“, sugebantys nebent pakloti lovas ir pašluoti kambarius. Ir tik kai kurie drąsuoliai išgrįsdavo jiems priskirti ir protavimą.

Robotai pasirodė per literatūrą, kai 20 a. pradžios rašytojai ir kinematografai per juos išreiškė technologijos eros viltis ir baimes. Nuo F. Lango „Metropolio“ iki I. Azimovo^**) „Aš, robotas“ iki „WALL-E“ ir „Terminatoriaus“ filmų jie atliko savo misiją.

Tačiau tikrovėje robotai nuvylė. Taip, jie atlieka tai, ko žmonės nesugeba (pvz., tyrinėti Marsą) ar nemėgsta (išminuoti bombas ar siurbti grindis (pasaulyje apie 10 mln. siurblių ropoja kilimais); ir yra naudingi gamyboje. Tačiau „išmanius“ robotus sukurti sunku, nes jie vis dar gana buki.

Tačiau reikalai gali keistis. Nuolatinis lustų galios augimas, tobulėjant skaitmeniniams jutikliams ir greitėjant komunikacijoms jau patobulino visus kitus gaminius. Per tai robotų mokslas vystosi. Nauji standartai leidžia migruoti tarp platformų. Ir robotai pinga.

Kitas veiksnys yra investicijos. 2013 m. „Google“ nupirko 8 perspektyvius robotų startuolius. Dėl robotų varžosi ir „Amazon“, siekdama juos panaudoti automatizuojant sandėlius ir pristatant prekes nepilotuojamomis transporto priemonėmis. Pietų Korėjoje ir kitur bandoma robotus perkelti į naujas gamybos sritis.

Trečiasis veiksnys yra vaizduotė. Robotai pasirodo naujose srityse. Pvz., filmas „Gravitacija“ nebūtų nufilmuotas be robotų, perkeliančių kameras ir apšvietimą. Skaidantys dronai gali padėti žemdirbiams prižiūrėti pasėlius, žurnalistams ir žiniasklaidai stebėti įvykius, stebėti eismą ir gaisrus. Robotai gali apžiūrėti ir taisyti pažeidimus. Jau nekalbant apie robotų pagalbą buityje.

Kuriant robotus, rankos išbandytos imituojant gamtą – viską, nuo termitų iki pterodaktilių. O robotizuoti dulkių siurbliai primena dėžutes picoms. Botais vadinami robotai, neturintys fizinių apraiškų, pvz., programinės įrangos botai. Pentagonų tyrimų agentūrai DARPA priklausanti DRC kuria robotus, nes tikisi, kad iššūkiai technologijai stiprėja. Jų kuriami robotai daugiausia žmogiškų išvaizdų. Tačiau yra ir išimčių, pvz., „RoboSimian“, skirtas JPL, labiau primena ateivį ir juda tarsi voras. O SHAFT, turintis rankas ir kojas, neturi žmogiškos galvos.

Žmogiškos formos pasirinkimas susijęs su tuo, kad robotai turi funkcionuoti žmonėms pritaikytoje aplinkoje. Laiptai, durys, sklendės ir griuvėsiai pas DRC skirti patikrinti, kaip gerai robotai gali veikti nusiųsti į žmonėms neprieinamas vietas (pvz., branduolinių elektrinių ar chemijos gamyklų avarijų metu).

Nenuostabu, kad tokia veikla yra tipinė mokslinėje fantastikoje – robotų gimvietėje. Visais laikais buvo pasakojimų apie dirbtinius žmones ir nepaprastus mechanizmus. 20 a. Pasirodė kažkas nauja – masinė gamyba. Tarsi fabrikuose pagaminti darbininkai, kuriems pirmąkart duotas robotų pavadinimas K. Čapeko pjesėje „R.U.R.: Rosumo Universalieji Robotai“(1920), jie tampa tiek industrinės technologijos produktu, tiek technologinių poveikių aspektu.

... Vieną nuostabią akimirką... autoriui atėjo pjesės siužetas. Ir kol geležis buvo karšta, jis su nauja idėja atbėgo pas brolį Jozefą, dailininką, kuris tuo metu stovėjo prie molberto ir mojavo teptuku taip, kad tasai net traškėjo.
- Ei, Jozefai, - pradėjo Jozefas, - aš kaip ir radau pjesės idėją.
- Kokios? – numykė dailininkas (jis tiesiogine prasme mykė, nes antrąjį teptuką laikė sukandęs burnoje).

Autorius išdėstė siužetą taip trumpai, kaip tegalėjo.
- Na taip ir rašyk, - tarstelėjo dailininkas, net neišsimindamas teptuko ir nesiliaudamas gruntavęs drobę. Tai buvo tiesiog įžeidžiantis abejingumas.
- Bet aš nežinau, kaip pavadinti tuos dirbtinius darbininkus. Pavadinčiau juos laboržiais, bet man atrodo, kai tai labai jau knygiška.
- Tai pavadink juos robotais, - sumurmėjo dailininkas, iš burnos nepaleisdamas teptuko ir toliau gruntuodamas...

K. Čapeko fabrikiniai robotai iškilo tam, kad nušluotų žmonių rasę – ir nemažai jų pasekėjų to paties siekė. Tačiau Izaokas Azimovas, Rusijoje gimęs amerikietis, pasiūlė mielesnę, sudėtingesnę konflikto tarp kūrėjo ir kūrinio versiją. Dar iki kompiuterių įsigalėjimo, Azimovas suprato, kad robotai gali būti programuojami, todėl ir riboti turimų programų. Jis taip pat suprato, kad žmonės gali nežinoti, kam robotai suprogramuoti, ir tas nesupratimas tarp to, ko tikimasi iš roboto ir kaip jis iš tikrųjų pasielgia, gali būti gausus konfliktų šaltinis.

Pirmas dalykas, kurį Č. Dikensas pasako skaitytojas „Kalėdų giesmėje“, yra tai, kad Marley buvo „negyvas tarsi durų rankena“. Panašiai galima apibūdinti ir robotų bukumą. Kaip jais besižavėtume, turime suprasti, kiek nedaug minties juose – jų protas tarsi mažo vabalo.

Vis tik Dirbtinis intelektas (DI), iš kurio išsivystė robotai, smarkiai pasistūmėjo nuo atsiradimo 7-me dešimtmetyje. Tačiau nieko neatsirado apie protą, regą, suvokimą ir planavimą. Ir nors kompiuteriai gali daryti tai, kas sunkiai sekasi žmonėms (pvz., žaisti šachmatais), jie negali „pagauti“ tų dalykų, ką žmonės sugeba nemąstydami. Jei ką robotai ir gali padaryti išmintingai, tai tik su žmogaus įdiegta pagalba.

„Google“ patirtis didelių duomenų kiekių srityje yra svarbi kompanijos planams. Jos robotai, Paremti debesų architektūra, galėtų padaryti gerokai daugiau. Tą idėją iliustruoja savieigis automobilis: jis gali daviklių perduotą informaciją kombinuoti su debesyje saugomu žemėlapiu bei įvairiomis programomis, naudojančiomis palygimus, duodant komandas varikliams, vairui ir pan. „Debesų robotechnika“ („Google“ darbuotojo James Kuffner‘io terminas) leistų robotams geriau atpažinti objektus.

Jau dabar debesyje saugomos bibliotekos ir programos. ES „RoboEarth“ projektas įsivaizduoja debesimi paremtą sistemą, kurioje bus saugoma informacija tokia forma, kurią gali panaudoti robotai – ir tai leis robotams mokytis vieni iš kitų, tiek apie aplinkinį pasaulį, tiek apie efektyvesnius darbų jame atlikimo būdus.

Dronai pakeis karus. 2003 m. karo su Iraku pradžioje JAV jų turėjo apie pora šimtų, o paliekant Iraką – jau apie 10 tūkst. Labai mažas jų kiekis panaudotas tiesioginėms atakoms – dažnai šalyse (Pakistanas, Jemenas, Somalis), su kuriomis JAV nekariavo. Daugumą tų atakų surengė CŽV, kuriai ne naujiena žudyti žmones, kuriuos laiko priešais („Fenikso“ operacijos metu pietų Vietname 8-me dešimtm. nužudyta dešimtys tūkstančių asmenų).

Kariniai dronai nėra protingesni už kitus robotus. Jie efektingi, kadangi ore gali sutikti mažiau kliūčių ir dauguma užduočių gali būti atliktos nukreipiant kamerą ar sviedinį reikiama kryptimi. Gudresnieji, netekę ryšio, gali atlikti ir tokias komandas: „lik vietoje“, „vykdyk tą skrydžio planą“, „grįžk ir nusileisk“. Ir visada neaiškiose situacijose sprendimą už juos priima žmogus.

Tai gali pasikeisti. Kuo daugiau robotų naudojama, tuo didesni reikalavimai jų autonomiškumui – dėl kainos ir dėl saugumo. Labiau autonominius dronus sunkiau užpulti. Ir ne tik dronus,. Bet ir automatinius povandeninius laivus.

Nemažai žmonių susirūpino autonomiškų ginklų naudojimu ir siekia uždrausti jų naudojimą. Tačiau kai kuriais atvejais autonominės priemonės tiesiog būtinos, pvz., ginant laivus nuo torpedų (dėl reakcijos greičio). Tačiau vis tik klausimas platesnis. Ar moralu perleisti robotams teisę žudyti žmones? Ir gal dėlto robotams skirtas Pentagono biudžetas karpomas. Ir, tarkim, Oro pajėgose dronai turi mažesnį prioritetą nei kiti brangūs projektai, pvz,. F-35 naikintuvas.

Kiti dėl to nerimauja, nes mano kad be tobulesnių dronų prarandamos galimybės. Imkim lėktuvnešius. Priartėjus prie kranto didėja jo užpuolimo rizika. Iš jo kylantys dronai galėtų smogti iš didesnių atstumų. Tačiau šiuo metu nevykdomos jokios programos, kad lėktuvnešiai iš jūros galėtų atakuoti gerai apgintus taikinius sausumoje. Dabartiniai dronai nepajėgūs įveikti priešo gynybos.

Robotai yra tiek geri, kiek juos sukūrę žmonės. Azimovas klydo manydamas, kad robotų „etikos“ taisyklės turi būti įdėtos į kiekvieno roboto „galvą“, tačiau buvo teisus, kad robotų veikla turi būti reguliuojama. Robotai neturi savo valios. Iškyla tokie klausimai, kas atsakys už robotų padarytą žalą (avarija, padaryta savaeigės transporto priemonės, ar roboto-chirurgo klaida)?

^*) Aleksandras Grynas (A. Grinevskis, 1880-1932) – rusų rašytojas, išgarsėjęs romantiškomis apysakomis ir apsakymais, kurių dauguma vyko neįvardintoje išgalvotoje žemėje, turinčioje Europos ir Amerikos bruožų (gerbėjai, kritiko K. Zelinskio dėka, ją įvardijo Grinlandija). Daugelis istorijų susijusių su jūra, nuotykiais ir meile. Jo kūriniai turi filosofinių-psichologinių, simbolinės fantastikos elementų. Įtakos jam turėjo E. Po, R. Stivensonas

^**) Aizekas Azimovas (Isaac Asimov, 1920-1992) – rusų žydų kilmės amerikiečių biochemikas, rašytojas fantastas, mokslo populiarintojasPirmąjį fantastinį apsakymą „Įkalinti prie Vestos“ parašė 1939 m. Išleido apie 500 knygų: daugiausia rašė mokslinę fantastiką, tačiau yra ir fentezi, detektyvų, kūrinių vaikams. Ypač vertinamas apsakymas „Užslinks naktis“ (Nightfall, 1940). Apsakyme „Robis“ (1940) suformulavo 3 dėsnius, laikomus robotų moralės kodeksu. 1942 m. pradėjo romanų seriją „Fondas“. Pats rašytojas labiausiai vertino apsakymus „Paskutinis klausimas“ (1956), „Dviejų šimtų amžiaus žmogus“ (1976), „Bjaurus berniūkštis“ (1958) bei romaną „Net patys dievai“ (1972 ). Jo garbei pavadinti asteroidas 5020, krateris Marse, „Honda“ robotas ASIMO