Tiltas per Beringą    

Rusijos, JAV ir Kanados šiaurėje gausu resursų ir šių rajonų ekonomikai svarbūs antžeminiai keliai. Malūnsparnis – patogi susisiekimo priemonė, bet labai brangi. Todėl jau senai svarstoma tilto per Beringo sąsiaurį idėja (tarp Čiukotos ir Siuardo pusiasalių) – juo važiuotų automobiliai, traukiniai, būtų nutiesti vamzdynai ir elektros perdavimo linijos.

Sujungti žemynus planuota dar 19 a. 1849 m. Kolorado valst. gubernatorius V. Džilpinas iškėlė geležinkelio nutiesimo mintį. Po dviejų metų Dž. Štrausas, statęs per 400 tiltų, Rusijos vyriausybei Beringo sąsiauris plane pateikė pirmą tilto pasiūlymą. O 1905 m. „Ramiojo vandenyno geležinkelių sąjungos“ prezidentas E. Harimanas, nuvykęs į Tokiją, ten rado šalininkų ir grįžo su sutartimi projektuoti Europos-Amerikos geležinkelį per Aliaską ir Sibirą. 1908 m. jis sudarė sąmatą granitiniam pylimui per Beringo sąsiaurį, kuriuo eitų bėgiai. Bet toliau tie reikalai nepasistūmėjo. Bet tuo metu buvo ir kitų iniciatyvų tuo klausimu.

1958 m. Kalifornijos Berklio un-to Civilinių inžinierių fakulteto prof. T. Linas ir Senato prekybos komisijos pirmininkas V. Magnusonas vėl pasiūlė statyti tiltą per Beringo sąsiaurį prekybai tarp šalių plėsti.

1960 m. tarybinis inžinierius P. Borisovas pasiūlė užtvenkti sąsiaurį. Užtvanka turėjo reguliuoti klimatą šiaurės pusrutulyje. Tam jis pasiūlė pumpuoti šaltą Arkties paviršinių sluoksnių vandenį į Ramųjį vandenyną. O A. Šumilinas taip pat siūlė panašią klimato reguliavimui skirtą užtvanką, bet manė, kad reikia pumpuoti šiltus Ramiojo vandenyno vandenis. Užtvanka turėjo eiti geležinkelis arba autostrada.

1968 m. T. Linas subūrė nekomercinę labdaros draugiją „Kontinentų taikos tiltas“ galimo tilto statybos problemų tyrimui. Manyta, jog tilto eskizas bus užbaigtas 1975 m., o techninį projektą ir statybą bus galima baigti 1975-85 m. T. Linas rėmėsi tokiais argumentais. Pirma – sąsiaurio geografine padėtimi: tiltas sujungtų ne tik Čiukotką su Aliaska, bet ir rytų bei vakarų pusrutulius. Nuo Beringo sąsiaurio maždaug vienodai nutolę didžiausi pasaulio pramonės ir kultūros centrai: Maskva ir Niujorkas ir kt. Tad tiltu turėtų būti suinteresuotos ne tik JAV, Rusija, Japonija, bet ir kitos šalys. Nuo 2005 m. tilto idėją propagavo Sun Myung Moon, buvo paskelbtas konkursas, kurį 2011 m. laimėjo „Diomidų archipelago“ projektas, siūlantis sąsiauryje sukurti papildomų dirbtinių salų su trim tuneliais, jungiančiais žemynus. Galiausiai 2014 m. Kinijos specialistai pasiūlė pastatyti apie 10 tūkst. km ilgio greitojo geležinkelio trasą iš Mandžiurijos į Jungtines Valstijas, o 2015 m. iškėlė kitą galimą bendradarbiavimo su Rusija galimybę sukuriant transportavimo sistemą per Sibirą ir Aliaskos vakarinę dalį.

Inžineriniu požiūriu Beringo sąsiauris nėra neįveikiamas. Jo plotis tiltui numatytoje vietoje – apie 85 km. Sąsiaurio vidury yra Diomido salos, tad tiltas būtų dviejų beveik lygių dalių – po maždaug 40 km. Trečiasis trumpas tiltas jungtų abi salas. Luizianos valst. per Pontčartreino ežerą jau yra permesti du 40 km ilgio tiltai. Kritiškiausiu parametru būtų ne bendras tilto ilgis, o atstumas tarp atramų, priklausantis nuo būsimo apkrovimo.

Vidutinis Beringo sąsiaurio gylis tik 45 m, didžiausias – 59 m. dugne yra 6 m nuosėdų sluoksnis, o po juo – tvirtas uolinis pagrindas. Toks gylis būtų rekordinis tiltų statyboje. Bet, pvz., tiltas per Naraganseto sąsiaurį prie Niuporto (Rod Ailendo valst.) yra virš 50 m gelmės. O praverstų ir naftos gavybos pakrančių šelfe patirtis – pvz., gręžimo platformos Meksikos įlankoje stovi virš 100 m gelmės, o JAV vakarų pakrantėje Santa Barbaros platformos pritaikytos net iki m gelmės, o JAV vakarų pakrantėje Santa Barbaros platformos pritaikytos net iki 300 m gyliui.

Tilto atsparumo vėjui, žemės drebėjimams paskaičiavimams vėlgi padėtų patirtis. Potvyniai, atoslūgiai, vandenynų srovės tame rajone nėra dideli. Vienintelė rimta problema – dreifuojantys ledai, bet čia nesti ledkalnių. P. Borisovo nuomone, sąsiauriu gali pajudėti ir ledų laukai iš Čiukotkos į Beringo jūrą per 50 audringų žiemos dienų. Vėjo genami 3-11 m storio ledo monolitai būtų pavojingi tilto atramoms. Aliaskos Kuko įlankoje esančių tilto konstrukcijų patyrimas rodo, kad galima išvengti šio pavojaus. Atramas sąlyčio su vandeniu vietoje nesunku suprofiliuoti taip, kad jų paviršius būtų nuožulnus. Kopdamos tokiu paviršiumi lytys netektų greičio ir suirtų, nepadarydamos žalos tiltui. Be to, atramas galima sutvirtinti inkarais. Dar vienas būdas – betoniniai pylimai arba dirbtinis ledų šarvas aplink atramas. Ekonomiškiausi – 300 m tarpai tarp atramų. Jei tiltas bus skirtas tik automobiliams ir dar laikys vamzdynus – tarpą galima padidinti iki 450 m. ir daugiau. Kaina priklausytų ir nuo atramų aukščio virš vandens – bet pakaktų tik kelių aukštesnių tilto tarpų didžiųjų laivų praplaukimui. Titas Beringo sąsiauryje

Pagrindinė medžiaga – gelžbetonis. Atramos būtų tuščiavidurės, tad jas į statymo vietą būtų galima nuplukdyti.

Istorijoje jau buvo unikalių projektų. Pvz., 1776 m. I. Kulibinas originaliai apskaičiavo medinio, vienos arkos tilto konstrukciją per Nevą – 298 m. ilgio arka buvo penkiskart didesnė nei kitų didžiausių to meto medinių tiltų. Jo 30 m ilgio modelis išlaikė net 56 t svorį! O juk dabartiniai tiltai statomi iš gerokai tvirtesnių medžiagų...

Bet didžiausias trikdis yra ekonominiai paskaičiavimai. Anot T. Lino, gelžbetoniniam tiltui reiktų 4 mln. m3 betono, 100 tūkst. t plieno, 300 tūkst. t. geležies armatūros. Tai, kartu su statyba, keli milijardai dolerių (1994 m. T. Linas vertino 4 mlrd.). Bet gal tos išlaidos ir atsipirktų? Bet kada tam bus tinkamos politinės valios sąlygos?

Kitas variantas – „kabantis“ tiltas. Tačiau svarstoma ir tunelio idėja. 20 a. 7-me dešimtm. amerikiečių inžinieriai siūlo sujungti Rusijos ir JAV energetines sistemas per tunelį po Beringo sąsiauriu. 2007 m. Rusijos vyriausybė sakė spaudai, kad pasirengusi pateikti 65 mlrd. vertės planą tunelio statybai, o 2011 m. rugpjūtį „Daily Mail“ paskelbė, kad ji tam patvirtino 60 mlrd. svarų sterlingų (tikintis, kad JAV skirs 100 mlrd. dolerių). 2012 m. Rusijos geležinkelių vadovas V. Jakuninas papasakojo apie perspektyvas pratęsti geležinkelio trasą iki Kamčiatkos ir toliau per tunelį į Šiaurės Ameriką.

Japonai ilgai gyveno užgrobtame Sachaline. 1945 m. Sachaliną atsikovojus Rusijai, kariškiai net su japonų kalbos žodynais nesugebėjo į rusų kalbą išversti Marauefusiki gyvenvietės pavadinimo. Tik paėmę senus 19 a. pabaigos rusų žemėlapius, jie nustatė, kad tai tiesiog pakeistas Muravjovkos pavadinimas. Japonai neturi „l“ raidės, tad jie dažnai ją keičia „r“ – tai kaip jie vadino Sachaliną – negi Sacharinu?

Paštas raketa
Laivai iš ledo
Tunelis po Atlantu
Transportas fantastikoje
Misisipės tyrinėtojas
Kai tokie keliai Rusijoje
Šorcų religiniai tikėjimai
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
A. de Tokvilis. Laiškas abatui Leziuerui Olbani
Ar tai tik pamėklė – auksas jūrų dugne?
Kur buvo karaliaus Artūro dvaras?
Senojo pasaulio ženklai Amerikoje
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Škotų masonai atrado Ameriką?
Airių pretenzijos dėl Amerikos
Botino - žvitrioji akis
Los Lunas dekalogas
Kaip veikia daiktai?
Eskimų kilmė
Vartiklis