Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai: Vartiklis

Šaudantis dviratis

19 a. pabaigoje britų karinės pajėgos buvo neįsivaizduojamos be žirgų. Vėliau ėmė atsirasti ir transporto priemonių su varikliais. Pirmasis šarvuotojo automobilio projektas buvo sukurtas 1896 m. JAV išradėjo E. Peningtono (1858-1911). O 1899 m. inžinierius F.R. Simms’as^*) pademonstravo keturratį su pagalbiniu varikliu ir kulkosvaidžiu. Degalų užtekdavo 190 km, o ginklu šaudė šaulys iš už geležinio apsauginio skydo. Tačiau šios transporto priemonės taip ir nebuvo pradėtos naudoti. Bet Simmsas neprarado entuziazmo ir 1902 m. sukonstravo pirmąjį pasaulyje šarvuotąjį automobilį Motor War Car, turintį ne tik kulkosvaidį, bet ir patranką. Šarvuočiai tuo metu kurti ir kitose Europos šalyse, tačiau iki Pirmojo pasaulinio karo dėmesys jiems nebuvo didelis.

1905 m. M.A. Nakašidzės^**) šarvuotieji automobiliai buvo pagaminti Prancūzijoje „Šarron Žirardo & Vait“ gamykloje. Jis buvo pirmuoju ginklą patalpinęs besisukiojančiame bokštelyje. Prancūzija tais laikais laikyta techninių naujovių novatore. „Reno FT-17”, gaminta daugiausia 1918 m. – šarvuota vikšrinė mašina su besisukiojančiu bokšteliu buvo šiuolaikinio tanko pirmtakė (TSRS jo kopija, gaminta 1928-31 m., vadinta T-18; tai pirmas tarybinis tankas).

Maždaug 1920-30 m. karinės technikos konstruktoriai negalėjo tiksliai nustatyti, kuria kryptimi reikia eiti, o ir tankistų-teoretikų padėtis buvo ne geresnė.

Bent jau tankams TSRS tuo metu labai „pasisekė“. Pačioje 4 dešimtm. pradžioje iš amerikiečio Dž. Kristi^***) buvo nusipirktas ratinis-vikšrinis tankas su teise jį gaminti. Tą šarvuotį tik su dideliu vargu galima pavadinti tanku. Tačiau tarybiniams konstruktoriams buvo „pasufleruota“ ir idėja K.B. Koškino dėka išsivystė į tanką BT, o kitų – į T-34, o šis jau tapo klasikiniu tanko pavyzdžiu. Tačiau tankų junginiai negali sėkmingai kautis be pėstininkų palaikymo. Tuo tarpu bandymai sukurti ratinį šarvuotį, greičiu ir praeinamumu sulyginamą su tanku nebuvo sėkmingi. Ir karo pradžioje specializuoto karinio transporto pėstininkams tarp kariaujančių šalių dar nebuvo. Iš čia reikėjo „suflerio“.

Idėja atsirado ir V.A. Gračiovas sukūrė didelę plaukiojančią amfibiją BAV, o jos idėjos buvo tiek progresyvios, kad stipriai paveikė tolimesnį karinės technikos (BTR-60, 70, 80) ir aplamai autopramonės (sunkvežimiai-visureigiai ZIL, Ural) vystymąsi.

O viskas prasidėjo taip. 1944 m. į Rusiją land-lease pagrindu buvo tiekiamas amerikietiškas triašis plaukiojantis transporteris DUKW-353, sukurtas GMC 2,5-tonio sunkvežimio su 6 varomaisiais ratais. O ambibijai sunkiausia yra oro ir sausumos ribos įveikimas. DUKW-353 turėjo esminę naujovę – centralizuotą oro spaudimo padangose valdymo sistemą. Įveikiant minkšto pakrantės grumto atkarpą vairuotojas išleisdavo dalį oro taip dėl suplokštėjusių sumažindamas santykinį slėgimą į dirvą. Tik buvo du trūkumai: oras į padangas buvo paduodamas išorinėmis žarnomis (nuolatinis pažeidimo pavojus), o padangos nebuvo skirtos ilgam tarnavimui esant sumažintam oro slėgiui (o tai reiškė, kad taip buvo prasminga daryti tik retkarčiais).

V. Gračiovo konstruktorių skyrius Dnepropetrovsko gamykloje rado būdą tai išspręsti. V. Gračiovas tuo metu jau kūrė triašį GAZ-AAA, karinį visureigį GAZ-64, šarvuotį BA-64 ir ratinį savieigį KSP-76. 1948 m. Gračiovo KS, maksimaliai modernizavęs automobilį ZIS-150, sukūrė 4-tonį DAZ-150 ir pirmąkart šalyje autopakrovėjus su hidrauliniu keltuvu. O 1949 m. viduryje pradėtas transporterio-amfibijos DAZ-485 (būsimos BAV) projektavimas panaudojant DUKW-353 centralizuotą padangų oro slėgio valdymą ir sraigto bei valdymo prievadą, o iš ZIS-151 ir GAZ-63 paimant variklį, tiltus ir pakabą. Iškart atsisakė dviskiaučių užpakalinių ratų (kaip ZIS-151), nes jie klampiose ir snieguotose vietose prieš save rita visą volą, taip išeikvodami trauką, o tarpą tarp padangų užkemša purvas, kuris mažina sukibimą.

Turėdami ne ypač galingus variklius, konstruktoriai nusprendė visuose tiltuose panaudoti didelio skersmens ratus viena eile – užpakaliniai riedėjo priekinių vėže nenaudodami papildomos jėgos naujos vėžės sudarymui (didelio skersmens ratai turėjo mažesnį pasipriešinimą netvirtiems gruntams). Buvo suprojektuotas plonas, hermetiškas plaukus korpusas, tinkamas masinei gamybai. Trimentis sraigtas, patalpintas giliame tunelyje, užtikrino gerą greitį vandenyje. Specialios plonasienės didelio skersmens padangos su tvirtais protektoriais galėjo ilgai tarnauti esant žemam oro slėgiui jose bei šonų deformacijoms. Oro slėgio sumažinimas nuo 3,5 iki 0,7 kg/cm³ slėgį gruntui sumažindavo 4 kartus, o traukos atsarga padidėdavo 2 kartus (kuo ji didesnė, tuo didesnis pravažiuojamumas). Amfibijos kompresorius galėjo palaikyti normalų slėgį padangose esant 5 kiauriems prašovimams (10 skylių) kiekviename rate.

Visos tos naujovės buvo išbandytos ant DAZ-485 1952-ais. Beje, 1950 m. į rikiuotę buvo priimtas triašis BTR-152, tačiau jo padangose pasipriešinimui kulkoms buvo įrengiamos po dvi kameras. Sėkmingai pasirodžius DAZ-485, oro slėgio reguliavimo sistema su išoriniu oro padavimu įrengta ir BTR- 152 (1955 m. spalį).

Pakeliui 1953-55 m. buvo išbandomi didesnio pravažiuojamumo triašiai ZIS-121V, ZIS-126, ZIS-128 – ir kaip rezultatas 1955 m. pasirodė pirmasis garsusis ZIS-157. Tačiau Gračiovo KS nenusiramino ir sukūrė revoliucinę naujovę, tapusią klasika. 1953 m. V.B. Lavrentjevas sukūrė vidinį oro prievadą padangoms – per rato stebulę. Tai leido išvengti išorinių šlangų pažeidimų, o kartu ir netrukdė ratų pakeitimui. Tai buvo išbandyta amfibijoje DAZ ir nuo 1958 m. įrengiama ZIS-157.

Tačiau DAZ tapo karine įmone, DAZ-485 patapo BAV, o V. Gračiovą „išvijo“ į Maską. O Gračiovo skyriaus darbai labai padėjo V.A. Dedkovui kuriant BTR-60P, o tobulinami BTR tapo pavyzdžiais visame pasaulyje. BAV (DAZ-485) tapo pradiniu tašku tiek amfibijoms, tiek visureigiams.

^*) Frederikas Simsas (Frederick Richard Simms, 1863- 1944) – vokiečių kilmės britų išradėjas, verslininkas, automobilių pramonės Britanijoje. Nuo 28 m. amžiaus užsiėmė „Daimler“ variklių importu. Jo 1905 m. sukonstruotas „Simms-Welbeck“ turėjo pirmąjį pasaulyje bamperį bei posūkių prototipą. Įvedė terminus „petrol“ ir „motorcar“. Jis laikė, kad ateities karuose lemiamą vaidmenį turės automobiliai, todėl kūrė transporto priemones, skirtas karinėms reikmėms.

^**) Michailas Nakašidzė (1873-1906) – gruzinų kilmingasis, kunigaikštis, Rusijos kariškis ir verslininkas. Savanoriu dalyvavo rusų-japonų kare (1904-05). 1904-06 m. organizavo šarvuotojo automobilio („Nakašidzė-Šaron“) kūrimą prancūzų „Charron, Girardot et Voigt“ firmoje, kurios šarvų skyriaus vadovu jis buvo 1903-06 m. Iki 1908 m. buvo sukurti keli šio tipo automobiliai, kurių dalis pateko į Rusiją. Speciali komisija 1906 m. pripažino automobilį tinkamu žvalgybai, ryšiams, kovai su kavalerija bei priešo persekiojimui, bet rado ir trūkumų: gremėzdiškumą ir didelį svorį, mažą manevringumą ir pravažiuojamumą, ginkluotės nepakankamumą ir pan. – ir padarė išvadą, kad toks šarvuotis „negali būti priimtas“ į ginkluotąsias pajėgas. Dėl jo panaudojimo policijos reikmėms M. Nakašidzė nusprendė kreiptis tiesiai į Vidaus reikalų ministrą P. Stolypiną, priiminėjusį lankytojus vasarnamyje Aptiekos saloje Nevos upėje. Kai ten rugpjūčio 25 d. jis laukė priėmimo, nugriaudėjo eserų-maksimalistų surengtas sprogimas, kurio metu ministras beveik nenukentėjo, tačiau žuvo apie trys dešimtys žmonių, tarp kurių buvo ir M. Nakašidzė. Kartu prapuolė ir visi šarvuočio brėžiniai ir kiti dokumentai.

^***) Džonas Valteris Kristis (John Walter Christie, 1865-1944) – amerikiečių inžinierius, išradėjas. 1904 m. sukūrė keletą lenktyninių automobilių, o 1912 m. įsteigė kompaniją jų, bei ratuotų traktorių, gamybai, tačiau sėkmės neturėjo. 1915 m. ant savaeigės šasi sukonstravo 76,2 mm zenitinę patranką, kūrė ir kitas savaeiges artilerijos sistemas, bet kariuomenė jų neįdiegė. 1921 m. pagamino pirmą tanką, kurio privalumas buvo, kad galėjo važiuoti tiek ratais, tiek vikšrais, o važiavimo būdo pakeitimas tetruko 15 min. 1930 m. modelio ypatybe irgi buvo važiuoklė: po 4-is didelius ratus abiejose pusėse ir pakaba iš stiprių spyruoklių ant ilgų metalinių strypų („žvakių“); dėl pakabų mažėjo vietos tanke, kas buvo jo trūkumu, tačiau tai užtikrino geresnę eigą. Tačiau JAV atsisakė masinės jų gamybos, tad imta ieškoti rinkos užsienyje – ir taip tankas pasiekė Rusiją ir Angliją. Tai buvo „greitaeigių tankų“ principas, kurį panaudojo kai kuriuose Antrojo pasaulinio karo tankuose, tokiuose kaip tarybiniuose BT ir T-34, britų „Crusader“, „Comet“ ir kt.