Celuloidas – plastmasių prosenelis

Kartą amerikietis tipografijos darbininkas Džonas Chejetas1) pamatė Niujorko firmos „Fellow and Collander“ skelbimą apie 10 tūkst. dolerių premiją už dirbtinės medžiagos biliardo rutuliams, galinčios pakeisti deficitinį dramblio kaulą, išradimą. Džonas prisiminė neseną atvejį, fotojuosta kai nusiplėšęs piršto odą, nuėjo į vaistinę, kad ant žaizdos užsidėtų kolodijaus*) plėvelę. Atsitiko taip, kad buteliukas nuvirto, o iš jo išsipylęs kolodijus*) sukietėjo. Ir Džonas pagalvojo, ar tos medžiagos negalima panaudoti rutulių gamybai? Ir ėmėsi ieškoti tvirtą medžiagą sudarančio nitrotirpalo. Kartu su broliu dėmesį atkreipė į kamparą – ir jiems pavyko.

Jie įsigijo A. Parkes‘o2) „parkesino“ patentą, o jau 1869 m. Dž. Chejetas1) užregistravo celuloido patentą, o po dviejų metų brolių įkurtas fabrikas pradėjo gaminti pirmąją pasaulyje plastmasę. O Džonas tebetęsė išradimus. Po 34 m. jis jau turėjo per 200 patentų, tarp kurių buvo vandens valymo, cukraus gamybos iš cukranendrių, ratukiniai padai. O Celuloidas žvilgsnį nuo biliardo nukreipė į fotomeną.

1881 m. F. Furtjė3) pasiūlė gaminti celuloidines fotojuosteles. 1887 m. H. Gudvinas4) gavo gamybos patentą, o 1888 m. D. Istmenas5) panaudojo iš celuloido pagamintą kinojuostą. Ir jau 1889 m. jis kartu su pagalbininku H. Raichenbachu6) sukūrė technologiją masinei kinojuostų gamybai. Po kurio laiko gimė ir kinematografas.

Celuloidas suvaidino savo vaidmenį ir technikos vystymesi. 1905 m. buvo užpatentuotas saugaus stiklo metodas kai du įprastinius stiklus sujungia celuloido lapas. 1912 m. E. Benediktusas7) (Spinozos palikuonis) pradėjo pramoninę „tripleksų“ gamybą. Pagrindinis nitroląstelienos trūkumas – labai lengvai užsiliepsnoja. Anglų chemikai E. Bivenas8) ir Č. Krosas9) nusprendė to išvengti ir pasinaudojo celiuliozės acetatu (acto rūgšties eteriu) ir jau 1894 m. sukūrė patogų ląstelienos acetilizavimo procesą. Jo dėka vokiečių chemikas A. Eichengriunas10) sukūrė „nedegų celuloidą“ – celoną. Celuloido laku per Pirmąjį pasaulinį karą buvo padengiami „Albatroso“ firmos lėktuvų fiuzeliažai.
Taip nuo celuloido prasidėjo įvairiausių plastmasių gamyba.

Taip pat skaitykite:
Popieriaus paslaptys
Popierius – civilizacijos atrama


*) Kolodijus (kolodionas; gr. kollodes - „tąsus, lipnus“) – degus, klampus piroksilino tirpalas eteryje arba alkoholyje, išdžiūvęs virstantis plona plėvele (dar vadinamas „nitroceliulioze“, „celiuliozės nitratu“, „užsiplieskiančiu popieriumi“, „patrankų kamšalu“). Jo yra du pagrindiniai variantai: lankstus ir nelankstus. Lankstus dažnai naudojamas medicininiams tikslams (žaizdų užklijavimui) arba pritvirtinimams. Nelankstus neretai naudojamas teatro makiažui. Atrastas 1847 m. Dž. Meinardo. 1851 m. F. Arčeris kolodijų ant stiklo panaudojo fotoatvaizdo (Ambrotipijaus) gavimui – taip atpigindams fotoplokštelių gamybą (lyginant su dagerotipu).

Trumpos biografijos

1) Džonas Chejetas (John Wesley Hyatt, 1837-1920) – amerikiečių išradėjas, labiausiai žinomas celuloido, pirmojo pramoninio plastiko, išradimu, užpatentuotą 1869 m. Tai padarė ieškodamas pakaitalo brangiam dramblio kaului, naudojamam biliardo rutuliams. Jo išradimo ypatybė ta, kad buvo sukurtas kieta nitroceliuliozės medžiaga. 1870 m. jis įkūrė „Albany Dental Plate Co“, tarp kitų dalykų gaminusią biliardo rutulius, dirbtinius dantis ir pianino klavišus. Panašią medžiagą Anglijoje sukūrė D. Spill‘as, 1877-84 m. bylinėjęsis su Dž. Chejetu.

2) Aleksandras Parkesas (Alexander Parkes, 1813-1890) – anglų metalurgas, išradėjas, sukūręs pirmąjį dirbtinį plastiką. 1846 m. patentavo gumos vulkanizacijos procesą; 1856 m. – parkesiną, pirmąjį termoplastiką (celuloidą), pademonstruotą 1862 m. Londono parodoje ir kt. - viso 66 patentus. Jo padėjėjas D. Spill’as vėliau patobulino parkesiną sukurdamas ksilonitą.

3) Fransua Furtjė (Francois Alphonse Fortier, 1825-1882) – prancūzų fotografas, SFP įkūrėjas (1854).

4) Hanibalas Gudvinas (Hannibal Williston Goodwin, 1822-1900) – JAV dvasininkas, 1887 m. užpatentavęs skaidrios, lanksčios susukamos fotojuostelės iš nitroceliuliozės gamybos būdą. Ji naudota T. Edisono kinetoskope, skirtame judančių vaizdų rodymui. Su atradimu jis baigė ir dvasininko darbą. Patentas buvo parduotas „Ansco”, kuri 1914 m. laimėjo bylą prieš “Kodak”.

5) Džordžas Istmanas (George Eastman, 1854-1932) – amerikiečių biznierius, išradėjas, „Eastman Kodak“ įkūrėjas, filantropas (ypač pasižymėjęs pagalba stomatologijos klinikoms). Gyvenimo pabaigoje sunkiai susirgo ir nusižudė.
1880 m. pradėjo pardavinėti fotoplokšteles, o 1883 m. pasiūlė ruloninę fotojuostelę, tinkančią beveik visiems fotoaparatams, skirtiems stiklinėms plokštelėms. 1888 m. išleido pirmą „Kodak“ markės fotoaparatą – ir tais metais „Kodak“ užregistravo kaip prekės ženklą. O susukamos fotojuostelės pasekme tapo T. Edisono išrasta kinojuosta, gauta perpus perpjovus fotojuostelę.

6) Henris Reichenbachas (Henry H. Reichenbach, ) – šiuolaikinės susukamos fotojuostelės išradėjas. 1886 m. buvo rekomenduotas Dž. Istmanui, kuriam reikėjo mokslinės pagalbos kuriant naują susukumą fotojusotelę, ir po 2 m. jau pateikė sprendimą nitroceliuliozės ir medžio spirito pagrindu. 1889 m. jį užpatentavo (bei įkūrė savo PMC kompaniją), o Dž. Istmanas išsiėmė atskirą patentą. 1896 m. Reichenbachas paliko PMC įkurdamas fotoaparatų kompaniją „Alta“.

7) Eduardas Benediktusas (Edouard Benedictus, 1879- 1930) – prancūzų chemikas, išradęs laminuotą (neperšaunamą ir saugų) stiklą. Taip pat buvo dailininku, kūriusiu art deco vaizdus.
Atrado atsitiktinai 1903 m., kai lipdamas kopėčiomis nuo lentynos netyčia numetė stiklinę kolbą su celiuliozės nitratu. Kolba sudužo, tačiau šukės vis tiek laikėsi kartu, daugiau ar mažiau išlaikydamos formą – mat buvo pasidengusios išgaravusio skysčio plėvele. Jis ėmė eksperimentuoti ir netrukus sukūrė saugų stiklą (tripleksą). Tačiau juo susidomėjo tik Pirmojo pasaulinio karo metu, kai imta naudoti dujokaukių stiklų gamybai. 1919 m. jį automobiliams ėmė naudoti H. Fordas.

8) Edvardas Bivenas (Edward John Bevan, 1856-1921) – anglų chemikas. 1885 m. susipažino su Č. Krosu ir abu 1888 m. paskelbė straipsnį, tapusį standartu popieriaus gamybai. 1892 m. su K. Bidlu užpatentavo viskozę, tapusę pagrindu ir celofano gamybai. M. 1894 su Č. Krosu užregistravo patentą celiuliozės acetatui, tapusiu pagrindu pramoninei jo gamybai.

9) Čarlis Krosas (Charles Frederick Cross1855-1935, ) – britų chemikas. Susidomėjęs celiuliozę, ėmė bendradarbiauti su E. Bivenu, su kuriuo užpatentavo celiuliozės acetatą.

10) Artūras Eichengriunas (Arthur Eichengrun, 1867-1949) – žydų kilmės vokiečių chemikas, išradėjas. Sukūrė labai efektyvų vaistą nuo gonorėjos (Ptotargol), naudotą 50 m. iki antibiotikų sukūrimo. Jis prisidėjo ir peie aspirino sukūrimo, nors to nuopelnus prisiėmė F. Hofmanas. Taip pat buvo plastmasių pionieriumi, su T. Becker’iu 1903 m. sukūręs pirmą tirpų celiuliozės acetatą (celitą) ir jo gamybos procesą. Pirmojo pasaulinio karo metu sukūrė nedegų celiuuliozės acetato laką (celoną), svarbų aeronautikai. Prisidėjo fotografijai sukurdamas celiuliozės acetato juostelės gamybos procesą (patentuotą su T. Bekeriu).
Karo metu 14 mėn. praleido koncentracijos stovykloje, tačiau išgyveno.

Pusfabrikačiai
Stikliniai laidai
Kaip veikia daiktai?
Pasaulis yra netikras?
Kompiuterių poveikis mums
Atsiradimai ir paaiškinimai
Popierius – civilizacijos atrama
Pasakykite tai mano avatarui
Tas saldus saldus cukrus
Kodėl matematikoje nežinomąjį žymi „x“?
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Ženklo savarankiškumo doktrina
Šarvuotųjų automobilių pirmeiviai
Laikrodžiai mūsų kūne
Kas išrado telefoną?
Garo tramdytojas
Popieriaus paslaptys
Mano sielos grobikai
Kam Elizai Internetas?
Informacijos ekologija
Vartiklis