Mokslo įdomybės

Šiame skyrelyje pradedame kaupti įvairius įdomius nutikimus mokslo pasaulyje...

Elektra, kol dar nebuvo vartotojų    

Štai vokiečių fizikas Oto fon Gerikė1) (1602-1686) buvo ir Magdeburgo burmistru. Ir būtent jis nutraukė teoretikų ginčus apie tuščios erdvės (vakuumo) negalimumą – atlikęs bandymą su „Magdeburgo pusrutuliais“. Tačiau jis atlikinėjo bandymus ir su elektra bei sukūrė elektroforinės mašinos prototipą – nedidelį sieros rutulį, sukamą rankenos pagalba ir trinamą delnais. Stebėti kibirkščiavimą ir silpną rutulio švytėjimą buvo įdomu, tačiau dar įdomiau buvo tai, kad įelektrintų dalelių atstūmimas nesudomino tyrinėtojų. Po 50 m. sieros rutulį pakeiti stikliniu cilindru, o delnus – odinėmis pagalvėlėmis. Ir padorioje draugijoje tapo madinga užsiimti bandymais su elektra.

Galvani eksperimentas Olandų fizikas Piteris van Mušenbrukas2) (1692-1761), pirmasis susisteminęs fizikos kursą, 1745 m. išrado Leideno stiklinę (pirmąjį elektros kaupiklį – kondensatorių), - ir elektros tyrinėjimai įgavo kryptį. Kartą netyčia Mušenbrukas patyrė tokią stiprią iškrovą, kad „net dėl Prancūzijos karūnos jis nesutiktų dar kartą tą baisumą patirti“.

Petro I praktiką į užsienį mokytis siųsti didikų vaikus atnaujino Jekaterinos II laikais. Tarp 1766 m. į Leipcigą išsiųstų 12-os jaunuolių buvo Rimskis-Korsakovas, Kutuzovas ir būsimas “Kelionės iš Peterburgo į Maskvą” autorius A.N. Radiščevas. Kiekvienam studentui buvo skiriama 800 rublių metams. Prižiūrėtojas majoras E.F. Bokumas apvaginėjo studentus. Jis save laikė stipruoliu ir drąsuoliu, o studentai pastebėjo, kad jis kvailas kaip čebato aulas ir be galo savimi pasitikintis. Ir nusprendė iš jo pasijuokti. Jie jam pranešė, kad Mušenbrukas nesutinka elektros smūgio išbandyti net „dėl Prancūzijos karūnos“. Studentų gofmeisteris Bokumas nusprendė pasirodyti esąs „tikru vyru“. A. Radiščevas tai aprašė taip: „“Pradžioje elektros iškrovos buvo silpnos, o kad įtikintų Bokumą jo pranašumu, jas išbandė ir daugelis kitų. Visi pagal susitarimą krisdavo ant žemės, tik jis vienas likdavo stovėti, jausdamas pranašumą virš nukritusiųjų. Įtikinus jį dėl jo pranašumo, iškrovos stiprėjo, jis jas išlaikydavo neparodydamos, kokios jos skausmingos; pagaliau jos tapo tokiomis stipriomis, kad vos neišvertė iš kojų“. Pokštas buvo labai pavojingas, nes visai neseniai Paryžiaus abatas Žanas Antuanas Molė3) atlikinėjo bandymus su paukščiais ir nustatė, kad elektros iškrova gali būti mirtinai pavojinga žmogaus organizmui. O fizikas Vinklelis4), gavęs elektros smūgius, pažymėjo konvulsijas, kraujo tekėjimą iš nosies ir stiprius skausmus rankose.

Danų mokslininkas Ch. Kratcenšteinas5) bandė elektros srove gydyti galūnių paralyžių. Jis buvo Peterburgo akademijos pakviestas padėti akademikui G.V. Richmanui6), tyrusiam atmosferos elektrą. 1753 m. eksperimento metu Richmaną nutrenkė žaibas, o Kratcenšteinas buvo greta jo. Danas buvo sukrėstas – ir nepratęsdamas penkių metų trukmės kontrakto grįžo į tėvynę. Beje, Žanas-Polis Maratas7) (kritęs nuo moters rankos) parašė 3 knygas apie elektrą, tačiau kažkodėl buvo žaibolaidžio priešininku. Čia reiktų prisiminti, kad kasdien pasaulyje žybteli 8 mln. žaibų, - tad kaip kam pasiseks.

O 18 a. ypač nesisekė italų varlėms. Ir tada, ir dabar (mumyse į jas žvelgiama gana neutraliai, o Prancūzijoje ir tada jos buvo įtrauktos į gastronomijos skyrių) - Italijoje jos yra vaistu. Tvirtina, kad kelios varlės, iš kurių ketino paruošti gydomąjį viralą L. Galvani8) žmonai (1771 m.), pasitarnavo galvanizmo pradžiai. Beveik iki 19 a. vidurio mokslininkai atlikinėjo varlių galvanoskopiją (tarp jų Humboltas, Bruniateli9), Mateuči10)). Vėliau, kai šaltakraujų varlių nervai nustojo dominti tyrinėtojus, o ir elektra buvo visur, eilė atėjo pelėms, šunims, triušiams, beždžionėms ir ... žmonėms.


Su kuo susidėsi, nuo to nukentėsi  

Taisyklė: jei yra galimybė ką nors atlikti neteisingai, tai visada atsiras, kas tai ir padarys.

Vokiečių chemikas Robertas Bunzenas11) per sprogimą neteko akies ir sunkiai apsinuodijo žiurkių nuodais. Anglų Bean eksperimentas chemikas H. Deivis12) sprogimo metu laboratorijoje sunkiai susižalojo akis ir rankas. Organinės chemijos „specas“ A.M. Butlerovas puikiai žinojo. Kad drąsa beviltiška prieš cheminį pavojų. Kartą, įeidamas į laboratoriją, jis pastebėjo du laborantus, kurie prie ventiliacinės spintos kažką kaitino ant spiritinės lemputės. Vienas jų, sakydamas „Štai, išgauname sinilo rūgštį, ištiesė ranką su kolba. Ši išslydo, nukrito ir sudužo. Profesorius, prie kojų išvydęs stiprių nuodų balą, kulka išlėkė iš laboratorijos. Tada išgirdo juoką ir asistentų šūksnius: „Su balandžio pirmąja!” Tas pats Butlerovas pasakojo apie savo dėstytoją, Kazanės un-to dėstytoją K. Klausą, kuris nuolat studentus ragino būti atsargiais. Pabaltijo akcentu jis kartojo savo įprastinę frazę: „Ponai! Sprogimas nors ir retai įvyksta, tačiau dažnai nutinka“.

O štai periodinė Mendelejevo lentelė pildėsi labai keistai, jei paimsime statistikos požiūriu. Anglai atrado per 20 elementų ir jų kryptis buvo „dujos-metalas“: inertinės dujso, deguonis, vandenilis, azotas, chloras, šarminiai metalai. Antri buvo švedai, „metalistai“: vanadis, kobaltas, molibdenas... treti prancūzai su „ekskliuzyvais“, halogenais: floras, bromas, jodas ir daug retųjų elementų. Vokiečiai irgi nučiupo desėtką: aliuminis, germanis, titanas, uranas.... O štai Mendelejevo gentainiai lyg ir atsiliko, bet jie pagrindė 40o „vodką“ – o tai irgi gyvybiškai svarbus žmogui elementas...


Trumpos biografijos

1) Otas fon Gerikė (Otto von Guericke, 1602-1686) – vokiečių mokslininkas, išradėjas ir politikas (nuo 1646 m. - Magdeburgo burmistras). Jo indėlis - vakuumo fizikos sukūrimas ir elektrostatinės stūmos atradimas. Otas fon Gerike nuo 1954 m. viešai demonstruodavo atmosferos slėgį: suglausdavo du tuščiavidurius pusrutulius ir ištraukdavo iš jų orą. Reikėjo keturių porų arklių iš abiejų pusių, kad atplėštų vieną pusrutulį nuo kito. 1663 m. Gerikė iš smalsumo atliko kitą eksperimentą su elektrostatika: patrynęs audeklo gabalą rankomis ir greitai besisukantį sieros rutulį, jis sukurdavo didelį kiekį statinio krūvio ant rutulio paviršiaus. 1657 m. išrado vandens barometrą, kuriuo 1660 m nuspėjo artėjančią audrą. 1672 m. nustatė, kad įkrautas rutulys spragsi ir švyti tamsoje (elektroliuminescencija).
Jo garbei pavadintas krateris Mėnulyje.

2) Piteris van Mušenbrukas (Pieter van Musschenbroek, 1692-1761) – olandų fizikas, išgarsėjęs „Leideno stiklinės“ (kondensatoriaus) sukūrimu (1746). Daug dirbo su elektra, tačiau neigė elektrinę žaibo prigimtį. Kitos veiklos sritys – šiluma ir optika. 1731 m. išrado pirometrą, kurį naudojo kai kurių metalų lydymosi temperatūros nustatymui. Taip pat užsiėmė statybinių medžiagų tvirtumo tyrimais, kaip įvairios spalvos sugeria šviesą ore.

3) Žanas-Antuanas Nolė (Jean-Antoine Nollet, 1700-1770) – prancūzų abatas ir fizikas, bendradarbiavęs su R. Reomiuru. Tyrinėjo elektros, molekulinės fizikos ir optikos srityse. Jis įvedė terminą „Leideno stiklinė“. Parašė fizikos vadovėlių.
1746 m. jis maždaug mylios skersmens ratu sustatė apie 200 vienuolių, sujungtų vielą, ir iš „Leideno stiklinių“ paleido elektros srovę. Jis pastebėjo, kad kiekvienas vienuolis sureagavo tuo pat metu, kas rodė, kad elektra sklinda labai greitai.

4) Johanas Vinkleris (Johann Heinrich Winckler, 1703-1770) – vokiečių mokslininkas, fizikas, filosofas, filologas; Leipcigo un-to rektorius. 1750 m. Pradėjo dėstyti fiziką Leipcigo un-te ir susidomėjo elektros reiškiniais. Patobulino „Leideno stiklinę“ padidindamas jos talpą. 1746 m. paskelbė straipsnį, kad žaibas yra elektros iškrova iš debesų į žemę.

5) Christianas Kratcenšteinas (Christian Gottlieb Kratzenstein, 1723-1795) – vokiečių kilmės danų gydytojas, fizikas ir inžinierius. 1748 m., pakviestas L. Oilerio, atvyko į Peterburgą, kur tyrė žaido išlydžius. 1754 m. išvyko į Kopenhagą, kur skaitė paskaitas apie mediciną. Užsiėmė dujų teorija, elektros taikymu medicinoje, 1779 m. sukūrė kalbos sintezatoriaus prototipą, ištariantį 5 balses.

6) Georgas Vilhelmas Richmanas (Georg Wilhelm Richmann, 1711-1753) – rusų fizikas iš Estijos, daugiausia užsiimdavę kolorimetrija ir elektra. Išvedė formulę temperatūrai mišinio, kurio dalys yra skirtingos temperatūros. Pasiūlė veikianti elektroskopo modelį. Žuvo nuo kamuolinio žaibo tyrinėdamas atmosferos reiškinius.

7) Žanas-Polis Maratas (Jean-Paul Marat, 1743-1793) – prancūzų politikos teoretikas, mokslininkas ir gydytojas; vienas pagrindinių Prancūzijos revoliucijos veikėjų. Maratas prijautė jakobinams, o taip pat jis prisidėjo prie žirondistų klubo sutriuškinimo. Revoliucijos įkarštyje Maratas buvo nužudytas Šarlotės Kordė, kuri prijautė žirondistam. Pasisakė už elektros naudojimą medicinoje.

8) Luidžis Galvanis (Luigi Aloisio Galvani, 1737-1798) – italų psichiatras, fizikas, biologas ir filosofas. 1791 m. jis atrado, kad negyvos varlės kojų raumenys reaguoja per juos perleidus elektros srovę. Jis tikėjo, kad gyvūnų elektrą sukelia jų raumenys. Aptiko potencialų skirtumą kontaktuojant įvairiems metalams su elektrolitu.
Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

9) Luidžis Bruniatelis (Luigi Valentino Brugnatelli, 1761-1818) – italų farmacininkas ir išradėjas; mokslo propaguotojas. 1796 m. pradėjo dėstyti chemiją Pavijos un-te ir 1813 tapo rektoriumi. 1802 m. atliko pirmus galvanoplastikos eksperimentus.

10) Karlas Mateučis (Carlo Matteucci, 1811-1868) – italų gydytojas, neurofiziologas, valstybės veikėjas; bioelektros reiškinių tyrinėjimo pradininkas, tęsės L. Galvanio tyrinėjimus (1830-1865).

11) Robertas Bunzenas (Robert Wilhelm Eberhard Bunse, 1811-1899) - vokiečių chemikas, tyrinėjęs įkaitusių elementų spektrus, atradęs cezį ir rubidį (kartu su G. Kirchofu), buvo fotochemijos pradininku. Žmonijai nusipelnė atradęs priešnuodį apsinuodijimui arsenu.

12) Hemfris Deivis (Sir Humphry Davy, 1778-1829) – britų chemikas, fizikas ir geologas, išgryninęs daugybę cheminių elementų, bei pradžioje rėmęs M. Faradėjų; nuo 1820 m. Londono Karališkosios draugijos pirmininkas. 1799 m. atrado „juoko dujas”, kartu nustatęs ir jų anestizuojantį poveikį. Tais pačiais metais vienas pirmųjų išskaidė vandenį į deguonį ir vandenilį, tuo patvirtindamas Lavuazjė spėjimą. 1801-02 m. užsiėmė agrochemija ir galvanine teorija. 1815 m. sukonstravo saugią, nesukeliančią sprogimo lempą angliakasiams. 1813-15 m. kelionės po Prancūziją ir Italiją metu, Florencijoje saulės spindulių pagalba sudegino deimantą, taip įrodydamas, kad jis sudarytas iš grynos anglies.

Triukšmai
Laivai iš ledo
Galileo Galilėjus
Garo tramdytojas
Senovės mechanika
Langų stiklas Lietuvoje
Žygiuojam į Saulės amžių
Genijaus keliai ir klystkeliai
Galvaninės teorijos pradžia
Šarvuotų automobilių pirmeiviai
Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas
8-i alternatyvūs energijos šaltiniai
V. Bušas: žmogus, kuris neišrado kompiuterio
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
„Apie ugnį neprieteliaus sudeginimui“
Kvantinė chemija – ateities mokslas?
Sunkusis ir metalinis vandenilis
S. Lemas. Televizija be korseto
Celuloidas – plastmasių prosenelis
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Zingeris ir jo siuvamoji
Robotai - dirbtiniai žmonės
Hadronų koliderio kūrėjas
Robotų iškilimas
Stikliniai laidai
Metro etalonas
Geodinamika
Vartiklis
NSO.LT