Kvantinė chemija – ateities mokslas? Vartiklis

Kvantinė chemija – ateities mokslas?

Kvantinė chemija gimė 20 a. 3-io dešimtm. viduryje ir vystėsi kartu su kvantine mechanika. Įdomu, kad pagrindiniai jos metodai buvo išvystyti per labai trumpą, 10 m., laiką.

Kuo labiau vystėsi chemija, tuo daugiau klausimų kilo. Kodėl iš vandenilio atomų susidaro tik dviatomės molekulės? Kodėl H₂O yra trikampio formos, o CO₂ visi atomai yra tiesėje? Kodėl iš anglies sudarytas deimantas yra izoliatorius, o grafitas – laidininkas? Ir t.t. Teoriniu pagrindu tokiems atsakymams tapo kvantinė chemija.

Faktiškai pagrindinė kvantinės mechanikos lygtį, Šriodingerio lygtį, galima užrašyti sistemai, susidedančiai iš branduolių ir elektronų, o jos sprendinys bangų funkcijos pavidalu pilnai apibrėš jos sandarą ir elgseną. Pagrindinė kliūtis tik ta, kad net vos dviejų elektronų atveju ši lygtis neturi tikslaus sprendinio, o jų kiekiui augant sunkumai nepaprastai didėja.

Tad nuo pat pradžių kilo būtinybė supaprastinimams. Teko kurti skaičiavimo metodus, neretai besiremiančius netiksliomis taisyklėmis, būti išradingiems ir turėti gerą intuiciją. Tada nebuvo vieningos teorijos. Ir bendradarbiaudama su fizika ir perėmusi jos matematinį aparatą, chemija virto tiksliuoju mokslu.

Pradžią kvantinei mechanikai padarė Vernerio Heizenbergo 1926 m. darbas. Jisai atliko helio atomo paskaičiavimus, parodęs galimybę, kad jis gali egzistuoti dviejose būsenose, ir įvedė „kvantinio-mechaninio rezonanso“ sąvoką. 1927 m. Valteris Heitleris ir Linus Paulig Fricas Londonas ėmėsi kurti kvantinę cheminių ryšių teoriją ir atliko pirmus apytikslius vandenilio molekulės paskaičiavimus. 1928 m. būsimas Nobelio premijos laureatas (1954 m., o 1962 m. gavęs ir Nobelio taikos premiją) Linus Paulingas pasiūlė rezonanso teoriją (labai tiksliai aprašančią paprastai cheminiais ryšiais, vienos elektronų poros, jungiamas molekules, tačiau netinkančios sudėtingoms molekulių struktūroms) bei iškėlė idėją apie atomų orbitalių hibridizaciją. Jis vėliau su Džonu K. Sleiteriu sukūrė valentinių ryšių metodą, kurio pagrindinė idėja yra tai, kad atomai molekulėse išsaugo žymią savo konfigūracijos dalį (vidinių apvalkalų elektronus), o jungimosi jėgas nulemia išorinių apvalkalų elektronai per sukinių suporinimą. 1932 m. L. Paulingas įvedė elektroneigiamumo sąvoką.

Duglas Hartris, vystydamas multi-elektroninių struktūrų teoriją, pasiūlė savaime susiderinančio lauko metodą, kurį pritaikė atomų ir jų spektrų skaičiavimui. Atskirai sudėtingos struktūros (kristalo, tirpalo, molekulės ir kt.) dalelės būsena apibrėžiama suvidurkintu lauku, kuriamu visų kitų dalelių ir priklausomu nuo kiekvienos dalelės būsenos. Taip sistemos būsena suderinama su jos dalių (atomų, jonų, elektronų) būsenomis. 1930 m. akademikas Aleksandras Fokas išvystė Hartrio metodą, padidindamas skaičiavimų tikslumą.

Tuo metu buvo sukurtas molekulinių orbitalių metodas. E. Šriodingerio, M. Borno ir V. Heizenbergo paskelbtų matematinių paskaičiavimų formules galima buvo panaudoti elektronų elgesiui molekulėse aprašyti. Vis tik molekulių analizė buvo sunki ir R.S. Malikenas (1966 m. Nobelio premija) su F. Hundu pasiūlė, kad atomai molekulėse jungiasi taip. kad jų išoriniai elektronai pilnai asocijuojasi su molekule, t.y. yra molekulių, o ne atomų orbitalėse, kurias galima aprašyti tiksliomis matematinėmis formulėmis.

Dar vienu kvantinės chemijos perlu tapo Hanso A. Betės 1929 m. sukurta kristalinio lauko teorija. O vokiečių mokslininkas Hansas Helmanas, 1934 m. emigravęs į TSRS, nepriklausomai nuo R. Feinmano, išvedė elektrostatinės teoremos formules. Tai turėjo ir filosofinę reikšmę. Šriodingeris, Heizenbergas, P. Dirakas pagrindinį dėmesį skyrė energijos sąvokai, o jėgos sąvokos jie nenaudojo. Tačiau pagal N. Borą privalėjo būti tam tikras ryšis tarp klasikinių ir kvantinių dydžių. Būtent Helmano-Feinmano teorema į kvantinę mechaniką įvedė jėgos analogą. Be to Helmanas įvedė „valentinės būsenos“, į kurią pereina suartėję atomai, sąvoką, cheminėms reakcijoms suteikusią kiekybinį pagrindą.

Vienas didžiausių sunkumų yra Šriodingerio lygties sprendimas, nes tais laikais tobuliausiais instrumentais buvo aritmometrai. Skaičiavimo metu dėl apvalinimų kaupėsi paklaidos, savo dydžiu prilygstančios ieškomai reikšmei. H. Helmanas pasiūlė spendimui naudoti eksperimento metu gautus duomenis – naudoti pusiau-empirinį metodą.

Po karo ėmus vystytis kompiuterinei technikai, išryškėjo dvi tendencijos:
a) pusiau-empiriniai metodai, kuriuose apie 70% laiko užimančių tarpelektroninės sąveikos integralų paskaičiavimų buvo pakeičiama pastoviais dydžiais – vadinamoji integralų parametrizacija. Jų kokybę galima įvertinti pagal du kriterijus:
1) koks integralų kiekis parametrizuojamas;
2) eksperimentinių duomenų patikimumas. Šie metodai vystėsi 1950-90 m.
b) grynai teoriniai metodai, ikurių privalumas yra aukštas tikslumo lygis, tačiau jie nepaprastai sudėtingi, todėl jų panaudojimas nėra platus.

Modeliuojant kvantinės chemijos metodais atsiranda galimybė, visų pirma, sukurti efektyvius ir nebrangius katalizatorius, kurie yra šių dienų naftos ir dujų (bei kitų šakų) pramonės pagrindas. Kvantinė chemija gali patvirtinti ar paneigti tam tikrų intermediatų^*) egzistavimą, nes turi galimybę patikrinti tam tikrų molekulinių orbitalių egzistavimą. Pvz., ji paaiškina, kad etileno dimerizacija tegali vykti tik su katalizatoriais, o be jų negalima.

^*) Intermediatas (nuo lot. intermedius - vidurinis) – trumpai egzistuojanti tarpinė medžiaga, susidaranti cheminių reakcijų metu ir vėliau reaguojanti toliau, kol susidaro galutiniai reakcijos produktai. Kadangi jie reaguoja labai sparčiai, jų koncentracija reagento mišinyje labai maža. Tad jų susidarymas arba postuluojamas teoriškai, arba aptinkamas naudojant šiuolaikinius fiziko-cheminius analizės metodus.

Heitleris, Betė, L. Brillouin, L. Meitner, G. Vasilievičius Romoje, apie 1931 m.

Valteris Heitleris ( Walter Heinrich Heitler, 1904-1981) – žydų kilmės vokiečių fizikas, pasižymjęs kvantinės elektrodinamikos ir kvantinės lauko teorijos srityse, sukūręs kovalentinę ryšių teoriją.

Apie 1926 m. pasirodė pagrindiniai straipsniai apie kvantinę mechaniką (Heizenbergas, Boras, Bornas, Šriodingeris). Dirbdamas Ciuriche, kartu su F. Londonu, kvantinę mechaniką pritaikė molekulių struktūros klausimams, įvesdamas elektronų apsikeitimo sampratą, ir pirmąkart paskaičiavo vandenilio molekulės struktūrą (1927). Tai buvo kvantinės chemijos pradžia, ir šią sritį toliau ypač vystė L. Paulingas.

1933 m. M. Bornas, saugodamas mokslininką nuo antsemitizmo, rado darbą Bristolyje, o vėliau jis dirbo Vilso laboratorijoje. Čia su H. Bete paskelbė straipsnį apie gama-kvantų stabdomąjį spinduliavimą atomo branduolio kuloniniame lauke, išvesdami Betės-Heitlerio formulę. Prisidėjo prie kosminių spindulių tyrimo, o taip pat nuspėjo neutraliojo pi-mezono egzistavimą.

1936 m. paskelbė savo pagrindinį darbą iš kvantinės elektrodinamikos „Kvantinė spinduliavimo teorija“.

Karo metu Dubline dirbo su H. Pengu spinduliavimo damping ir mezono scattering srityse, išvesdamas Heitlerio-Pengo integralą, o taip pat parengė bangų mechanikos kursą (1942-43), tapusį „Elementarioji bangų mechanika“ (1943, peržiūrėti leidimai 1956, 1961 m.) pagrindu.

Po Šriodingerio išėjimo į pensiją 1946 m., tapo Teorinės fizikos mokyklos (Dubline) direktoriumi, o 1949-74 m. dirbo Ciuricho universiteto profesoriumi ir Teorinės fizikos insttituto direktoriumi. Tais metais jis pradėjo rašyti apie filosofinius mokslo ir religijos sąryšius.

Fricas Londonas ( Fritz Wolfgang London, 1900-1954) – vokiečių kilmės Amerikos fizikas teoretikas. Žymus indėlis į cheminių sąryšių ir tarpmolekulinių jėgų (Londono dispersinės jėgos) teoriją. Kartu su broliu Haincu daug prisidėjo prie superlaidumo elektromagnetinių savybių supratimo (Londonų lygtis).

Gimė Breslau (dab. Vroclavas Lenkijoje). Valdžią užėmus naciams, neteko pareigų Berlyno un-te, laikinai dirbo Anglijoje ir Prancūzijoje, o galiausiai persikėlė į JAV (1939). Po karo iki mirties buvo Djuko un-to profesoriumi. 1953 m. apdovanotas Lorenco medaliu.

F. Londonas su Šriodingeriu Berlyne, 1928 m.

Ankstyvajame straipsnyje (1927), parašytame kartu su V. Heitleriu, teisingai paaiškintas ryšis homobranduolių molekulėse, tokiose kaip H₂. Kitas ankstyvojolaikotarpio darbas buvo skirtas tarpmolekuliniams ryšiams. Jis įvedė „dispersinio efekto“ sąvoką traukai tarp dviejų išretėjusių dujų atomų dideliais atstumais (iki 1 mm) – dabar tos jėgos vadinamos „Londono jėgos“. 1930 m. kartu su R. Ezenšicu paaiškina sąveiką tarp dviejų inertinių dujų atomų, kai trauka vyksta esant dideliais atstumais, o atostūmis – mažais. Tai sukelia bangos funkcijos asimetrija elektronų perstatai, kurios reikalauja Paulio principas, kadangi elektronai yra fermionai. Atomams ir nepoliarinėms molekulėms Londono jėgos – vienintelės tarpmolekulinės jėgos, atsakingos už medžiagų skystą ir kietą būvį (poliarinėms molekulėms tai viena Van der Waals’o jėgos sudedamųjų).

F. Londonas pirmasis išsakė mintį, kad supertakumas susijęs su Bozė-Einšteino bozinų kondensacija. Jis vienas pirmųjų (įskaitant Šriodingerį) teisingai aprašiusių kalibruotą invariantiškumą kvantinės mechanikos kontekste. Jis, kartu su broliu, nuspėjo magnetinio srauto kvantinį efektą superlaidininkuose. F. Londonas pasiūlė jų elektrodinamikos aprašymą. Išvystė besisukančio superlaidininko teoriją – kai generuojamas magnetinis laukas (Londono momentas) – ji panaudojama besisukančių neutroninių žvaigždžių dinamikai.

Linus Paulingas ( Linus Carl Pauling , 1901-1994) - amerikiečių kvantinės chemijos teoretikas ir biochemikas, pripažintas kristalografas, molekulinės biologijos atstovas ir medicinos tyrėjas. Dviejų Nobelio premijų laureatas (chemijos – 1954; taikos – 1962).

Daugelis mokslininkų pasirenka siaurą nišą, o Paulingo mokslinių interesų ratas buvo platus: kvantinė mechanika, kristalografija, mineralogija, struktūrinė chemija, anestezija, imunologija, medicina, evoliucija. Geriausiai žinomas indėliu į cheminių ryšių nustatymu, antrinės baltymų struktūros pagrindinių elementų, alfa spiralės bei beta lapo, nustatymu, molekulinio susirgimo identifikacija...

L. Paulingas 1922 m. įstojo į aspirantūrą Kalifornijos technologijų institute ir jame liko 40 m. 1926 m. atvykęs į Miuncheną iškart suprato, kad naujajai kvantinei fizikai lemta tapti pagrindu molekulių struktūros ir elgsenos supratimui. Tam skirtas jo pirmasis straipsnis, išspausdintas Londono Karališkosios draugijos (1927). Grįžęs į Kaliforniją, per 12 m. paskelbė daugybę puikių straipsnių - padėjusių pagrindą struktūrinei chemijai.

Pastebėjęs, kad paprastos joninės medžiagos, tokios kaip šarminiai halogenidai, turi ribotą kristalinių struktūrų tipų kiekį, spėjo, kad sudėtingesnių medžiagų, tokių kaip žėrutis, galimybės didesnės. 1929 m. jis suformulavo taisykles apie tokių medžiagų stabilumą. 1958 m. L. Paulingas pagrindžia išlengto cheminio ryšio teoriją.

Gyvenimo pabaigoje visą energiją skyrė sveikatos bei kovos prieš karą.klausimams. Jo kova prieš branduolinius bandymus privedė prie jo politinio persekiojimo bei prisidėjo prie 1963 m. sutarties dėl branduolinių bandymų uždraudimo atmosferoje.

Paulingo vardas inomas ir dėl didelių vitamino C vartojimo dozių bendros sveikatos būklės pagerinimui ir tokių ligų kaip peršalimas bei vėžys profilaktikai. 1966 m. jis ėmė kasdien gerti po 3 g. Vitamino C – ir iškart tapo gyvesnis ir sveikesnis, išnygo peršalimai, persekioję jį visą gyvenimą. Tačiau tai sukėlė Amerikos medicinos bendrijos nepasitenkinimą. Monografijoje „Vitaminas C ir peršalimas“ (1971) jis apibendrino praktinius ir teorinius vitamino C vartojimo pagrindus. 8-o dešimtm. pabaigoje suformulavo ortomolekuliarinės medicinos teoriją, kurioje pabrėžiama vitaminų ir amino rūgščių svarba. 1979 m. išleista knyga “ Vėžys ir vitaminas C”, išpopuliarėjusi visuomenėje, o ne medicinėje aplinkoje. Tai nėra patvirtinama, nor sir pripažįstama, kad superdozės (net iki 15 g) sukelia kompensatorinę reakciją: vidinių mechanizmų suaktyvinimą.

Džonas Klarkas Sleiteris (John Clark Slater, 1900-1976) – amerikiečių fizikas ir chemikas-teoretikas.

1924 m. su N. Boru ir H. Kramersu sukūrė BKS teoriją (straipsnis „Kvandinė spinduliavimo teorija“), pastūmėjusią V. Heizenbergą kvantinės mechanikos kūrimui. 1929 m. pasiūlė patogų būdą asimetrinių bangų funkcijų išraiškai [Sleiterio] determinantu. 1930 m. įvedė eksponentines funkcijas atomo orbitalijų (Sleiterio tipo orbitalijos) aprašymui.

1930-66 m. buvo MIT profesoriumi. Išleido 14 knygų. Karo metu jo darbai mikrobangų transmisijos srityje buvo ypač svarbūs sukuriant radarą. Taip pat jis atkalbėjo R. Feinmaną nuo MIT baigimo “jo paties naudai”. Kai dėl antisemitizmo R. Feinmanas turėjo problemų, Sleiterio rekomendacija padėjo įsidarbinti Prinstono un-te. 1966-76 m. buvo Floridos un-to chemijos ir fizikos profesoriumi.

Duglas Reineris Hartris (Douglas Rayner Hartree, 1897-1958) - anglų matematikas ir fizikas, žinomas skaitmeninių metodų vystymu ir jų taikymu atomo fizikoje. Yra vienas iš skaičiavimo technikos vystymo pionierių. Jo darbai daugiausia skirti kvantinei teorijai ir atomo fizikai.

Studijas Kembridžo Šv. Jono koledže nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Jis prisijungė prie mokslininkų grupės, dirbančios prie priešlėktuvinės balistikos, kur įgijo įgūdžių ir susidomėjo praktiniais skaičiavimais bei skaitmeniniais metodais.

Hartris su A.Porteriu prie dif.analizatoriaus Mančesteryje, 1935 m.

1921 m. vizitas pas N. Borą pastūmėjo Duglą skaitmeninės analizės žinias sprendžiant diferencialines lygtis pritaikyti atomų banginėms funkcijoms skaičiuoti. Jo sukurtas metodas dabar vadinamas Hartrio ir Foko metodu. 1928 m. pasiūlė savisusiderinančio lauko metodą kvantiniaim daugelio kūnų aprašymui, vėliau patobulintą V. Foko. Tais pat metais pateikė matematinį informacijos apibrėžimą.

1933 m. lankėsi MIT, kur aiškinosi diferencialinį analizatorių. Grįžęs į Mančesterį nusprendė iš „Meccano“ konstruktoriaus (metalinių juostelių, plokštelių su varžtais ir kt. konstruktorius) pasigaminti savo analizatorių. Gavęs finansavimą, sukonstravo ir sudėtingesnę mašiną. Ją panaudojo sudarant Londono Midlando ir Scottish‘o geležinkelio tvarkaraščius. Vėliau analizatorius buvo panaudotas balistikoje ir kituose kariniuose skaičiavimuose. JAV atsiradus pirmiesiems kompiuteriams (ENIAC) Hartlis konsultavo apie jų panaudojimo galimybes. Jis prisidėjo prie skaičiavimo technikos kūrimo Didžiojoje Britanijoje (žr. apie „Baby“ kompiuterį).

Vladimiras Fokas (1898-1974) – tarybinis fizikas-teoretikas, vystęs kvantinę mechaniką ir kvantinę elektrodinamiką, parašė vieną pirmųjų kvantinės mechanikos vadovėlių. Represijų metais buvo areštuotas (1935, 1937).

Darbai iš kvantinės mechanikos, kvantinės elektrodinamikos, kvantinės lauko teorijos, multielektroninių sistemų teorijos, statistinės ir matematinės fizikos, reliatyvumo teorijos, gravitacijos teorijos, radiofizikos, taikomosios fizikos, filosofinių fizikos klausimų sričių. Jo vardu vadinama daug fundamentalių kvantinės fizikos terminų. Leningrade įkūrė teorinės fizikos mokyklą.

Maksas Bornas ( Max Born, 1882-1970) – žydų kilmės vokiečių-britų fizikas ir matematikas, vienas iš kvantins mechanikos kūrėjų, Nobelio premijos laureatas (1954), mokslininkų judėjimo už taiką vienas iniciatorių.

Jis buvo vienu matricinės mechanikos kūrėju, pasiūlė tikimybinę Šriodingerio bangų funkcijos interpretaciją, prisidėjo prie kvantinės išsisklaidymo teorijos vystymo, užsiėmė kristalinių gardelių dinamika, termodinamika ir kinetine kieto kūno, skysčio ir dujų teorija, reliatyvumo teorija, tamprumo teorija.

1933 m. paliko Vokietiją. Edinburge. Į Vokietiją grįžo tik 1953 m. jau garbaus amžiaus. Tebesidomėjo mokslu, išleido kelias knygas, daug dėmesio skyrė filosofiniams mokslo aspektams ir mokslininkų rolei visuomenėje.

Visą gyvenimą Bornas išsaugojo meilę muzikai, grojo su rojaliu, Berlyne kartu su Einšteinu dažnai atlikdavo sonatas smuikui, o Getinberge jo muzikiniu partneriu buvo jo mokinys V. Heizenbergas. Jis taip pat buvo geras vokiečių ir anglų literatūros žinovas, rašė eilėraščius, domėjosi istorija ir kitais humanitariniais mokslais.

Robertas Malikenas ( Robert Sanderson Mulliken , 1896-1986) – amerikiečių fizikas ir chemikas, Nobelio premijos laureatas (1966).

Jau vaikystėje padėjo tėvui redaguoti keturtomį skirtą organinių junginių nomenklatūrai. 1925 m. atvyko į Europą, kur dirbo su E. Šriodingeriu, P. Diraku, V. Heizenbergu, Lui de Broiliu, M. Bornu, V. Bete. Kartu su F. Hundu sukūrė naują molekulių elektrononės struktūros ir cheminių ryšių aprašymo metodą (molekulinių orbitalijų). 1928 m. grįžo į JAV ir dirbo fizikos ir chemijos sandūros srityje. 1934 m. pasiūlė naują elektrinio neigiamumo skalę, kiek besiskiriančią nuo Paulingo pasiūlytos. 1952 m. pradėjo taikyti kvantinę mechaniką reakcijoms tarp rūgščių ir Liuiso pagrindų.

Fridrichas Hundas ( Friedrich Hund , 1896-1997) – vokiečių fizikas, kūręs molekulių orbitalijų teoriją (kartu su R. Malikenu ir Dž. Lenardu-Džonsu). Pagrindiniai jo darbai iš kvantinės mechanikos, skeptroskopijos (atomo ir molekulių spektrų sisteminimas), magnetizmo ir fizikos istorijos sričių. 1925 m. jis nustatė, dabar vadinamas jo vardu, empirines taisykles atomo fizikoje, leidžiančias parašyti atomų elektroninių konfigūracijų būsenas. 1926 m. Hundas atrado vadinamąjį [kvantinio] tunelio efektą. 1931 m. įvedė pi- ir sigma-elektronų sampratas bei atitinkamus ryšius molekulėse, tyrė kampiniu momentus dviatomėse molekulėse.

Hansas Albrechtas Betė (Hans Albrecht Bethe, 1906-2005) - vokiečių žydų kilmės amerikiečių atomo fizikas ir astrofizikas, Nobelio premijos laureatas (1967).

Iš Vokietijos emigravo 1933 m. Didesnę gyvenimo dalį buvo Kornelio un-to profesoriumi. Dalyvavo Manheteno projekte (kuriant atominę bombą), paskaičiuojant kritines mases. Vėliau dalyvavo kuriant vandelininę bombą, tačiau vėliau su A. Einšteinu pasisakė prieš branduolinius bandymus ir ginklus. Padėjo rengiant 1963 m. branduolinių bandymų nutraukimo atmosferoje sutartį ir 1972 m. sutartį dėl priešraketinės gynybos sistemų ribojimą.

Pagrindiniai darbai skirti branduolinei fizikai ir astrofizikai. Žymus indėlis ir į kvantinę elektrodinamiką, kieto kūno fiziką. Atskleidė termobranduolinių reakcijų protono-protono ciklą (1938). Pasiūlė 6 pakopų anglies-azoto ciklą, leidžiantį paaiškinti branduolinių reakcijų procesus masyviose žvaigždėse (1938). Jis išvedė medžiagoje judančioje įelektrintos dalelės energijos netekčių formulę. 1947 m. paaiškino Lambo poslinkį, į kvantinę teoriją ėvesdamas radiacines pataisas padaręs pradžią perenormavimų teorijai.

Paskutinius metus daugiausia skyrė neutrinų teorijai – atskiru atveju, skelbė straipsnius apie Saulės neutrinų deficitą. Jo vardu pavadintas asteroidas.

Hansas Helmanas (Hans Gustav Adolf Hellmann, 1903-1938) – vokiečių kilmės fizikas-teoretikas, kvantinės chemijos pradininkas, pseudopotencialų naudotojas, pirmojo vadovėlio apie kvantinę chemiją autorius.

1933 m. pasitraukė įTSRS, nes jo žmona buvo iš Ukrainos kilusi žydė, o taip pat buvo patrauktas socializmo idėjų. Didžiojo teroro metais buvo sušaudytas.

Ervinas Šriodingeris (Erwin Rudolf Josef Alexander Schrödinger, 1887-1961) – austrų fizikas, vienas kvantinės fizikos kūrėjų, Nobelio premijos laureatas (1933). 1920 m. Ervinas gavo pradedančiojo profesoriaus vietą Štutgarte ir tais pačiais metais sukūrė matematinę šviesos teoriją. 1922 m. persikėlė į Ciuricho un-tą. 1926 m. „Annalen der Physik“ žurnale išspausdino straipsnį, kuriame paminėjo Šriodingerio lygtį. 1927 m. jis prisijungė prie M. Planko Humbolto un-te Berlyne. Tačiau 1933 m. Šriodingeris nusprendė palikti Vokietiją dėl antisemitizmo išvykdamas į Angliją, kur ir gavo Nobelio premiją kartu su P. Diraku. 1936 m. gavo vietą Graco un-te Austrijoje, kurią okupavus 1938 m. parašė pareiškimą, kad neturėjo priešiškumo naciams, dėl ko vėliau gailėjosi. Vis tik jis pabėgo atgal į Angliją, o galiausiai 17 m. dirbo Airijoje, kur bandė priartėti prie vieningos laukų teorijos.
Jo garbei pavadintas krateris ir slėnis Mėnulyje bei asteroidas.
Garsus jo mintinis eksperimentas (paradoksas) apie katiną, kurio esmė:
Dėžėje patalpinama gyva katė, lėtai skylančios radioaktyvios medžiagos pavyzdys, Geigerio skaitiklis, galintis aptikti įvykusį radioaktyvaus atomo skilimą, ir su skaitikliu sujungtas įtaisas katei užmušti, jei skaitiklis tokį skilimą aptiko. Radioaktyvus skilimas gali įvykti, gali ir neįvykti. Kol dėžė neatidaryta, katė laikoma tuo pat metu esanti ir gyva, ir mirusi, nes ar gyva, galima sužinoti tik atidarius dėžę (daugiau žr. Nuo ko mirė Šriodingerio katinas).