Gyvenimas po mirties

Pagal medicinos prof. Roberto Lanza skelbiamą biocentrizmo teoriją tokia mirtis, kokią žinome, tėra mūsų sąmonės sukurta iliuzija: „Mes tariamės žiną, kad gyvenimas – tai tik tam tikras anglies ir kitų molekulių junginių aktyvumas... Mes įtikėjome, kad esame mirtingi, nes mums 'įkalė į galvas, kad mes mirsim'. Kitaip tariant, mūsų sąmonė sieja gyvenimą su kūnu. Kadangi žinome, jog kūnai miršta, taigi mirsime ir mes“.

Biocentrizmas priskirtinas viseto (theory of everything) teorijoms ir siejamas su senovės graikų „gyvybės centro“ koncepcija, pagal kurią gyvybės ir biologija yra pagrindinė tikrovės ašis. Gyvybė kuria visatą, o ne atvirkščiai. Visatos objektų formą ir dydį apibrėžia žmogaus sąmonė. Pvz., žmogus regi žydrą dangų ir girdi aplinkinius sakant, kad dangaus spalva yra žydra. Tačiau žmogaus smegenų ląsteles galima pakeisti taip, kad žmogus matytų dangų žalią ar raudoną. „Tai ką matai, negalėtų būti tikrove neturint sąmonės. Mūsų sąmonė paaiškina, 'įkrauna' pasaulį“.

Kartu ir erdvė ir laikas tėra mūsų sąmonės įrankiai. O tai reiškia, kad mirtis ir nemirtingumas yra be erdvinių, linijinių ribų. Pagal kvantinę mechaniką vienu metu egzistuoja be galo daug visatų, kuriose vis kitokios situacijos. Kas tik gali įvykti, tam tikru momentu tose visatose ir įvyksta, - taigi, tikrovėje mirtis negali egzistuoti. Kai mes mirštame, mūsų gyvenimas tampa „daugiamečiu žiedu, sugrįžtančiu į multivisatų žiedyną … Kai mirštame, tai įvyksta ne atsitiktinėje biliardo rutulių matricoje, o neišvengiamoje gyvybės matricoje“. Biocentrizmas

R. Lanza cituoja dvigubo plyšio (Jungo) eksperimentą. Stebint, dalelė elgiasi tarsi kulka ir pralekia pro vieną ar kitą plyšį. Tačiau nestebint, ji elgiasi kaip banga – ir gali praeiti iškart pro abu plyšius. Tai, atseit, parodo, kad medžiaga gali rodyti tiek bangos, tiek dalelės savybes, - ir elgesys keičiasi priklausomai nuo asmens suvokimo ir sąmonės.

Objektyvi tikrovė gali būti taip pat paklusti natūralios atrankos dėsniams.Atrodo, kad kai kurios kvantinės būsenos „gyvybingesnės“ už kitas. Juk jei pasaulio stebėjimas keičia patį pasaulį, tai kaip tada gali egzistuoti kokios nors objektyvios tiesos? Juk tada kiekvienas žmogus ateičiai po savęs palieka kiek kitokią pasaulio versiją.

Tačiau, tvirtinama, kai kurios būsenos yra populiaresnės už kitas natūralios kvantinės atrankos (tai vadinama kvantiniu darvinizmu) – informacija apie tas būsenas plinta į aplinką ir ateinantys ir praeinantys stebėtojai mato tą patį „palankių būsenų“ kuriamą visatos vaizdą.

Jei ne kvantinis darvinizmas, pasaulis būtų visai neprognozuojamas: skirtingi žmonės matytų skirtingas pasaulio versijas. Netgi gyvybės tęstinumas būtų sunkiai įmanomas, nes negalėtume patikimai vertinti savo aplinką – mūsų stebėjimai nesutaptų su kitų žmonių stebėjimais.

Tačiau nėra tap, kad vieno turisto pamatytas architektūrinis paminklas pasikeistų ur kitas matytų jį kitokį ir taip toliau. Kvantiniame lygyje dievas noriai lošia žaidimų kauliukais, tačiau makroskopiniame lygyje jis žaisti atsisako. Kol kas dėl mažai suprantamo dekoherencijos reiškinio, sąveikaujant kvantinėms būsenos, šios sukuria vienintelį galimą „atsakymą“, suvokiamą kaip objektyvų reiškinį. Dekoherencija iš kvantinės „košės“ atrenka stabilias („žymeklio“ - pointer) būsenas, kurios atrodo tarsi klasikinės – pvz., užimtų griežtai apibrėžtą vietą erdvėje.

Aplinkai sutrikdžius kvantinę sistemą eliminuojamos visos, išskyrus žymeklio būsenas, kurias galima stebėti tiesiogiai. Tačiau paprastai duomenis apie sistemą renkame netiesiogiai, pvz., žvelgdami į medį iš tikro „matuojame“ lapų ir šakų poveikį atspindimai šviesai. Aplinka modifikuojama taip, kad joje liktų žymeklio būsenos pėdsakas. Objektyviam tikrovės matymui reikia, kad tokių žymeklių būtų daug. Tačiau tai atsitinka savaime, nes vieno asmens stebėjimas priklauso tik nuo mažutės pėdsako aplinkoje dalies – pvz., niekada neišnaudojami visi nuo medžio sklindantys fotonai, kad ir kiek žmonių tą medį bežiūrėtų.

Tasai pėdsakas „pasidaugina“ tiksliai, nes žymeklio būsenos yra stabilios – vienas pėdsakas netrukdo atsirasti kitam. Tai panašu į natūralios atrankos principą.

Triukšmai
Galileo Galilėjus
Nematomumo skydas
Juodųjų skylių paradoksai
Paslėpti erdvės matavimai
Kvantinio pasaulio katinai
Atsiradimai ir paaiškinimai
3-iojo tūkstantmečio mokslas
Naglumas – sėkmės garantas
Dž. Bruno mirtis ir nemirtingumas
Amžinas judėjimas laiko kristaluose
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
El. dalelių simetrija persmelkia viską
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Mokslo riboženkliai: 1867-ieji – kartų kaita
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Kvantinė mechanika: triumfas ar ribotumas?
Lemtingasis Rentgeno atradimas
Genijaus keliai ir klystkeliai
Nepaprastos vandens savybės
Kokia yra Visata? Sukasi?
Šaltoji branduolių sintezė
Kodėl dangus žydras?
Torsioniniai laukai
Tamsioji materija
Robotų iškilimas
Rentgenas Visatai
Geodinamika
Vartiklis
NSO.lt