Kodėl dangus žydras?  

Naktį dangus tamsus ir jame žiba žvaigždės, o dieną šviečia saulė ir dangus žydras. Kodėl?
Taigi, kodėl dangus žydras? Nes pilnas seksualinės energijos!

Mėlynas dangus Saulės šviesos spektre yra visos spalvos – taigi ir mėlyna. Bet kodėl dangus žydros spalvos, o ne kokios kitos?

Šviesa yra elektromagnetinės bangos (kaip ir radijo), tik gerokai trumpesnės. Žmogaus akis kaip šviesą regi EM bangas 0,0004-0,00076 mm diapazone. Trumpiausios jo bangos sudaro violetinės spalvos įspūdį, o ilgiausios – raudonos. Akis saulės spinduliai pasiekia praėję storą atmosferos sluoksnį (ties žemės paviršiumi 1 cm3 turi apie 3,4*1019 oro molekulių). Šviesai braunantis per atmosferą dalis spindulių išsisklaido – ši dar daug kartų keičia kryptį ir patenka į akį iš įvairių pusių – tad atrodo, kad švyti visas dangus. Labai smulkios oro molekulės geriau sklaido trumpesnę šviesą (violetinę, mėlyną) – todėl atmosferos išsklaidytoje šviesoje vyrauja mėlyna šviesa (violetinius spindulius blogai mato mūsų akis).
Tai Relėjaus dėsnis; kosmose dangus atrodo tamsus arba juodas.

Tačiau yra ir kitas klausimas.   Jei Visata begalinė ir ji pilna žvaigždžių, tai kiekviena kryptimi turėtų būti žvaigždžių, iš kurių į mus atskriejų jų spinduliai. Tačiau tada jis turėtų būti visas baltas (šviesus), o ne juodas. Pirmasis apie tai susimąstė H. Olbersas (1823) – ir padarė išvadą, kad Visata nėra begalinė, statiška ir amžina, o turi pradžią ir pabaigą. Bet 20 a. 3-me dešimtm. E. Hablas tai paneigė (Visata plečiasi!) – iš to išsivystė Didžiojo sprogimo teorija, panaikinanti „Olberso paradoksą“. Atseit, mes nematome visų žvaigždžių, nes dauguma jų tokios senos, kad jų šviesai paprasčiausiai nepavyksta iki mūsų atsklisti. Be to Visata didžiulė ir laiko mastelis milžiniškas.

Tačiau vis tik yra kitaip! Pačioje pradžioje visa Visata buvo labai karšta ir tanki – ir turėjo praeiti šimtai tūkstančių metų, kol visa erdvę užliejo šviesa, kuri buvo neįtikėtinai ryški. Taigi ją turėtume matyti visur, visame plote! Bet Visata plėtėsi ir toliau, o pirmojo spinduliavimo bangų ilgis, slinkdamas į spektro gala, vis ilgėjo, kol jos tapo mikrobangomis. Būtent tai ir yra visomis kryptimis matomas reliktinis mikrobanginis spinduliavimas (CMBR), kuris nematomas mūsų akių (o ir aplamai atrastas tik 1965 m.).

Dangaus mėlynė ne visada yra vienoda. Jos atspalvius keičia nuolat kintantis ore kybančių smulkių dalelių (dulkelių, vandens lašelių, ledo kristalėlių) kiekis. Šios atmosferos priemaišos taip pat sklaido šviesą, bet sklaidos priklausomybė nuo šviesos bangos ilgio yra silpnesnė, o kai dalelių matmenys išauga iki 0,01 mm, šviesos išsklaidymas visiškai nebepriklauso nuo spindulių spalvos ir išsklaidytoji saulės šviesa yra balta. Štai per sausrą vasarą į orą pakyla daug dulkių ir dangus praranda spalvą, tampa balzganas. Po stipraus lietaus, apvaliusio orą nuo dulkių, dangus vėl tampa ryškiai mėlynu.

Saulės šviesa dėl išsklaidymo atmosferoje akį pasiekia kiek susilpnėjusi – ir daugiausia praradusi trumpųjų spindulių. Tad ji atrodo truputį geltonesnė nei iš tikro yra. Tai aiškiai pastebima saulei artėjant prie horizonto, nes tada spinduliai turi praeiti ilgesnį kelią atmosferoje ir tad daugiau praranda. Tad ji atrodo oranžinė ir net raudona.

Kl.: Kodėl atrodo, kad žvaigždės žybsi, o planetos ne?

A.: Žvaigždės „žybsi“ dėl atmosferos nepastovumo. Planetos turi didesnį kampinį skersmenį, todėl šviesos nuokrypiai išsitenka šviesos pluošto skersmenyje.

Kodėl katės miaukia, o tigrai urzgia?  

Katės neurzgia? Tas šnypštimo ar gaudimo, kai katė įpykusi ar sutikusi priešą, urzgimu nepavadinsi... neurzgia ir kiti katinių šeimos gyvūnai: lūšys, pumos, gepardai ir kt. Šiaip, visus katinius skirsto į murkiančius ir urzgiančius. Urzgia didžiosios „katės“, t.y. panterų genties atstovai: liūtai, tigrai, leopardai, jaguarai, o taip pat dūminių leopardų gentis. O katiniai, kurie urzgia, murkti negali. Na nebent kažką panašaus gali išleisti tik iškvėpdami. O naminės katės murkia tiek iškvėpdamos, tiek įkvėpdamos.

Kodėl taip yra? Visų žinduolių balsą suteikia balso klostės (plica vocalis, dar vadinamos balso stygomis), kurios ir atrodo kaip gleivėtos raumenų klostės. Jų raumenys tai įsitempia, tai atsipalaiduoja, - ir kartu plyšys tarp jų tai Gerklos susiaurėja, tai praplatėja. Kai mes tik kvėpuojame, balso klostės atsipalaidavę ir nejuda. Kai kalbam, rėkiam ar dainuojam, jos įsitempia ir pradeda vibruoti spaudžiant orui iš plaučių. Vibracija sukelia garsą, kurio pobūdis priklauso nuo klosčių įsitempimo, plyšio tarp jų, oro srauto stiprumo... Anatominės balso klosčių ypatybės yra įgimtos. Taip ne tik žmonėms, bet ir šunims bei katėms.

Be abejo, mūsų balsas priklauso ne tik nuo balso klosčių – kai kalbame, mes judiname liežuvį, lūpas, skruostus... t.y., jie irgi reikalingi kalbai. Beje, mes irgi nemokame urgzti kaip kiti žvėrys – mes paprasčiausiai tęsiame garsą „r“ ir „urzgimas“ kyla ne gerklėje, o burnoje, kai oras prastumiamas tarp liežuvio ir gomurio. Kačių miaukimas irgi priklauso nuo to, kaip plačiai jos praveria burną.

O katiniai murkia ir urzgia balso klostėmis. Vienu metu dėl jų murkimo buvo gana keista hipotezė, murkimo garsus priskyrusiai apatinei tuščiajai venai (vena cava inferior), surenkančiai kraują iš apatinės kūno dalies. Atseit, katės kažkaip priverčia ją pulsuoti... Vis tik neurologinis murkimo mechanizmas dar nėra visai aiškus, nors žinoma, kad kačių smegenyse yra neuroninis osciliatorius – specialus centras, matyt ir valdantis balso klostes joms siųsdamas pasikartojančius signalus.

Tačiau kodėl katės negali urgzti? Manoma kad to priežastis dėl poliežuvinio kaulo (hyoideum) struktūros. Jis yra iškart po gerklomis (larynx) ir yra atrama liežuvio, apatinio žandikaulio ir kai kuriems gerklų raumenims. Jis padeda ryti ir kartu valdo balsą. Raumenys nuo šio kaulo eina prie gerklų hialininė kremzlių (cartilago hyalinis), 6iek tiek judančių viena kitos atžvilgiu. Prie šių kremzlių prisitvirtinę balso klosčių raumenys.

Pas žmogų poliežuvinis kaulas vienas, tačiau pas daugelį žinduolių jis sudarytas iš kelių kauliukų, sudarančių poliežuvinį aparatą. Jame yra du kauliukai (kairysis ir dešinysis) vadinami epigioidais. Naminėms katėms tai tikri kieti kaulai, o „didelėms“ urzgiančioms „katėms“ – elastingos kremzlės, kurios judresnės ir balso klostės gali nusileisti žemiau. O kuo jos žemiau, tuo didesnį atstumą nueina garsas prieš išeidamas – ir tuo žemesnis jo tonas (būtent todėl vyrų balsai dažniausiai žemesni už moterų). Be to, didžiųjų kačių ir pačios balso klostės „mėsingesnės“, ilgesnės ir elastingesnės – pajėgios atlaikyti stipresnę mechaninę vibraciją. Bet tokios ilgos ir mėsingos klostės neleidžia murkti.

Tai ir turime – jei gali murkti, negali urgzti. Ir atvirkščiai!

Triukšmai
Geodinamika
Planeta su skyle
Visatos modeliai
Greičiau už šviesą!
Mikrobiotechnologija
Mokslas apie garbanas
Žygiuojam į Saulės amžių
Nuo Quanta prie Qualia
Keisti garsai danguje
Langų stiklas Lietuvoje
Galvaninės teorijos pradžia
Neversti: tylioji revoliucija
Bendroji reliatyvumo teorija
Kaip veikia Saulės baterijos?
8 alternatyvūs energijos šaltiniai
Kodėl jūra ardo Palangos kopas?
Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
Stivenas Hokingas – nenurimstantis invalidas
Kaip vyko didysis perėjimas iš nieko į būtį?
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Paslaptingas Tesla: gyvenimas ir palikimas
Labai prasta balerina ir šuolis laike?
Elektros panaudojimas žemdirbystėje
Labai suderinta Visatos sandara
Paralaksas: matavimai kosmose
Deividas Bohm ir Krišnamurti
Naglumas – sėkmės garantas
Šaltoji branduolių sintezė
Antigravitacijos paieškos
Nekritinė stygų teorija
Besiplečianti Visata
Mechaninis žvėrynas
Kvantinis chaosas
Torsioniniai laukai
Robotų iškilimas
Vartiklis
NSO.LT