Katinai: Ruduo atneš, žiema iškęs, pavasaris išneš. Vartiklis

Pastaba: redaktorius jau keli metai gyvena su katinėliais ir stebi (ir stebisi) jų gyvenimą (kai kuriuos epizodus viešai paskleisdamas ). Daug pastebėjimų atitinka tai, kas pasakojama žemiau pateikto pasakojimo ištraukoje – tiesa, be mėžimo elementų...

Paskutiniai rudens klapatai. Pypkiuodami aukštagardžiuose ratuose, skudurais apmuturiavę ilgas šakes, iš Kapėnų ūkio atvažiuodavo kresni žemaitėliai. Tai būdavo šeštadieniais, kai papunėliui neskirdavo pamokų.

Ponas mokytojas nesileido užkišamas už diržo, spėriai mojuodavo šakėm. Mėšlo plakiai lėkdavo į kiemą, papunėlis su tvirtu bernu plėšdavo suplūktą mėšlą, o trečiasis mesdavo į ratus. Iš tvarto kartkartėmis pasigirsdavo žiurkių cypimas, nespėjusios pasprukti paragaudavo šakių ar skriedavo kieman su mėšlo šultim.

Du katinai – Peckė ir Pindzelis – užlindę už šulinio dalyvaudavo sumaištyje.

Pasitaikydavo kačiuko didumo nevidonių. Pindzelis užsėsdavo raitas, nors sugautoji nesvietiškai cypdavo, bet katinas, tik jam žinomu būdu atlikęs eutanaziją, lavoną nunešdavo ant namo slenksčio ir grįždavo į medžioklės plotus.

Peckei žiurkės nebuvo hobis, tik palaikydavo kompaniją: visgi motina – nepaliks vaiko.

Tai buvo ypatingi katinai. Jie geranoriškai atsisakė giminių tradicijų – medžioti tyloje ir vienatvėje. Per mėšlavežį mesdavosi į azartiškas kovas, ignoruodami, kad būdoje jų amžinas priešas Sargis. Sužeistos ar nudobtos žiurkės kačių nedomino. Neoru tąsytis su nabaštikėliais!

Labiausiai gerbtinas buvo Pindzelis. Ne veltui kaimynai jį vadino Princu. Išsiskiriančio dydžio, balta apykakle ir tokiom pat kojinaitėm. Niekada nesidavė paglostomas, o įkyruolius perspėjęs kš kš, suleisdavo nagus.

Per morčių jam nebuvo konkurento. Apeidamas kvartalo kates drąsiai stodavo į pergalingą dvikovą. Tik vieną kartą grįžo apdraskytomis ausimis ir kruvina pasmakre. Peckė puolė sūnaus laižyti. Nepaliksi bėdoje, visgi giminaitis!

Po metų visoje gatvėje braižėsi kačiukai, kaip du vandens lašai panašūs į tėvą. Iš sūnaus Peckė vaikų nesusilaukdavo – kraujomaiša tabu. Nors skoniu mama nepasižymėjo – pasipildavo raudonkailiai, kerši, dėmėti murziai. Tikriausiai Pindzelis išreikšdavo nepasitenkinimą dėl spalvingų giminaičių, ir Peckė, vengdama šeimos konfliktų, mažylius nubogindavo į kaimynės Petrauskienės daržinę. Padidėjus alkanoms burnoms mama nuo virtuvės stalo nujodavo mėsos ar sūrio kąsnelį. Tačiau didesnių niekšybių privengdavo.

Sykį vakare virtuvėje ruošdamas pamokas išgirdau bildesį. Pakėliau akis – ogi ant krosnies apie puodą, kuriame mirko mėsa, nervingai vaikščioja Peckė! Nubloškusi dangtį katė svarstė, kaip išsitraukti karką. Vargšytė susidūrė su rimta problema – kišant vandenin letenėlę nudilgydavo šaltis ir žvejotoja žaibiškai ją ištraukdavo. Kelis kartus nupurčiusi vėl bandydavo. Aš nesusilaikiau nesikvatojęs. Peckė nustebusi atsisuko. Vargšelė taip įsijautė į žvejybą, kad tokios smulkmenos kaip aš nepastebėjo.

Baigę mėšlavežį, vėl sukaldavom gardus, pakreikdavom šiaudais patalpą ir padarę tiltuką vesdavom gyvulėlius atgal. Pirmąją varydavom karvę Bangą. Ji eidavo atsargiai pauostydama laikinąjį įrenginį. Paršiukai lyg bernai į diskoteką maudavo pasižvygčiodami – jaunam viskas gerai. Sunkiausia būdavo susitarti su Bice ir Cibe. Ožkos traukdavosi atbulos, net ragais grėsmingai pamojuodavo.

Pabaigę su tvartu, dar spėdavom suarti lauką. Galvotrūkčiais viena kitą paragindamos atlėkdavo vištos, net užsimerkdamos iš palaimos rijo sliekus [čia redaktorius drąsina paskaityti vištų dialogus apie matematiką].