Stanislovas Lemas. Be korseto, 1997

Vaikystės išnykimas ir visuomenės niveliacija, apie ką jau rašiau, - tai, prie to mane stumtelėjo Nilo Postmano1) knyga „Vaikystės išnykimas“, - vyksta kompiuterių ir informaciniame amžiuje. Mums nuolat sako, kaip tai svarbu, kad dabar akimirksniu bendrausim milžiniškais atstumais, tačiau, kaip ne kartą jau rašiau, tai man nekelia susižavėjimo, nes aš taip ir nesugebėjau išsiaiškinti, koks naujas turinys bus taip perduodamas. Nejaučiu nė mažiausio pasitenkinimo ir nuo to, tad tradicinę spaudą gali išstumti kompiuteriai ir mus ištiks mano „Sugrįžimo iš žvaigždžių“ veikėjo likimas, kai jis, grįžęs į Žemę po daugiau kaip šimto metų, su dideliu liūdesiu aptiko, kad knygų jau nėra, tėra tik kristaliukai su juose užkoduota informacija.

Medija aplink Įprasta tapo koncepcija, kad kompiuteris perims mokymo funkcijas. Nuasmenintas mokymas, nepateikiantis geriausių pavyzdžių, man nekelia susižavėjimo. Ir manęs neguodžia mintis, kad aš galėčiau susisukti kokoną iš laidų ir bendrauti su kitais žmonėmis per internetą.

Tėvai jau nėra, kaip buvo, informacijos apie pasaulį ir gyvenimą šaltiniu, mokykla irgi gerokai prarado autoritetą, o dalį jo užgrobė televizija. Tačiau televizija pateikia informaciją anonimiškai – mes aplamai nežinome, kokie redaktoriai ją sutvarko, mes regim tik vedančiuosius. Ir težinom – vedantysis negali būti senu diedu ar boba. To ir nebūna, o jei laidą vedą jaunutė mergina, tai jos išvaizda parenkama labai atidžiai: ji neturi būti pernelyg patraukli seksualine prasme, kad neatitrauktų žiūrovo dėmesio nuo jos sakomo pranešimo.

Atsakant, ar televizijoje nedingo pozityvi informacija, MakLiuenas2) kažkaip atsakė: ji yra, tačiau sutelkta išimtinai reklamoje. Ir tikrai - ten viskas nuostabu, galima kalbėti netgi apie šmaikštų religinių schemų paveldą. Pradėkime nuo nuodėmės būsenos: puodas prisvyla, drabužyje atsiranda purvina dėmė, o skalbimo milteliai su ja nesusitvarko. Tada ateina angelas ar bet arkangelas gerojo pano ar panės pavidalu, pasako, ką reikia daryti, kokią priemonę naudoti, kokią sriubą su kleckiukais valgyti ir t.t., ir pabaigoje regime palaimingus veidus, pseudoreliginė džiugesį, beveik ekstazę – viskas pavyko. Ši schema, ypač užsieninėje reklamoje, nuosekliai kartojasi, ir tai galiu atsakingai teigti, nes nevalingai laikas nuo laiko tai matau, nors ir stengiuos tokiais atvejais kuo greičiau pereiti kambarį nežvelgiant į televizoriaus ekraną.

Televizija ne tik perduoda pranešimus; ji kuria tam tikrus įvykius – kurie be jos iš viso nevyktų. Trečiojo reicho laikai – tai epocha, kai ryšio priemone buvo radijas ir, atseit, jis padėjo Hitlerio sėkmei, nes jo kimūs šūksniai vokiečiams buvo ypatingai mieli. Nežinau, ar tai tiesa: girdėjau pasisakant Hitlerį ir nepasakysiu, kad tai ypatingai patiko, tačiau lieka faktas, kad be jo ūsiukų, batų ir sruogos ant kaktos burtai daugeliui žmonių buvo kažkokia abstrakcija, o konkrečiai jie klausė jo rėksmingo, kimaus balso. Postmanas tvirtina, kad šiandien, kai vizualinės priemonės turi tokią svarbą visuomenėje, politikų atsirinkimas didesne dalimi priklauso nuo jų televizinio imidžo [red. koks gražus Brazauskas!]. Simpatišką įspūdį darė, pvz., Reiganas, nes prieš tai buvo aktoriumi ir gerai žinojo, kad nepakanka būti prezidentu, bet būtina ir mokėti jį vaidinti. Televizija nemažai nulemia politinės konkurencijos rezultatus.

Taip ribos tarp suaugusiųjų ir vaikystės pasaulių nutrintos, vaikai per anksti atsiduria jame, dar nespėję įgauti atsakomybės įpročių, nesuprasdami sudėtingų sąryšių, kuriais susisaistę suaugusieji. Valkčiai, vadelės ir kategorijos, kuriomis mus auklėjo, kažkaip mus sulaikė; buvo ne tik standžiai suveržtais korsetais, bet ir tam tikra naudingų nurodymų rūšimi. Negalime numatyti būsimų permainų tėkmės; nežinom, ar jos išliks, o gal ateis naujo tipo stabilizacija, kada nors vėl grįš vaikystė...


1) Nilas Postmanas (Neil Postman, 1931-2003) - amerikiečių rašytojas, medijų teoretikas ir kultūros kritikas. Manė, kad naujos technologijos niekada nepakeis žmogiškųjų vertybių. Garsiausios knygos: „Nusilinksminkime iki mirties“ (1985), „Technopolis“ (1992), „Vaikystės išnykimas“ (1994), „Švietimo pabaiga: mokyklos verybių kaita“ (1995).
„Vaikystės išnykime“ aiškinama, kad tai, ką mes laikome vaikyste, yra modernusis fenomenas. Jis vaikystę apibūdina kaip laiko tarpą nuo 7 m., kai išmokstama pilnai kalbėti, iki maždaug 17 m., kai pilnai įvaldomas raštas. Anot jo, 1950 m. atsirado televizija ir išnyko vaikas: pasaulyje nebeliko suaugusiųjų realybės ar paslapčių – visa tai buvo parodoma per žinias, reklamas ir visokias kitokias programas, skirtas įvairaus amžiaus žmonėms. Tačiau jis nepasiūlė jokio sprendimo žmonijai, nes suprato, kad nebėra kelio atgal iš vizualaus elektroninio amžiaus.

2) Maršalas MakLiuenas (Herbert Marshall McLuhan, 1911-1980) – Kanados filosofas, literatūrologas, retorikas ir komunikacijų teoretikas. Sukūrė sąvokas „Medija yra pranešimas“ ir „Globalus kaimas“. Viena žinomiausių knygų - „Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai“ (1964) apie technologijų valdomą pasaulį. Kitos knygos: „Gutenbergo galaktika: spausdinančio žmogaus tapsmas“ (1962), „Medija yra maseidžas: efektų išradimas“ (1967), „Nuo klišės prie archetipo“ (1970) ir kt.

Papildomi skaitiniai:
Informacijos ekologija
Didžiųjų duomenų mitas
S. Lemas. Cave Internetum
ARPANET: Interneto pradzia
Eliza ir rūpesčiai dėl tapatybės
S. Lemas. Robotų psichologija
S. Lemas. Trumpas sujungimas
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
Baltasis erelis visuotinių nervų fone
S. Lemas. Mokomasis skrydis
Planeta, kurioje nebuvo juoko
Ar mašina kada nors mąstys?
Siurbkite tiesiai į smegenis
Koks bus Ateities žmogus?
Amerikietiškoji Šalčiūtė
Mikės Pūkuotuko dao
Naujojo tipo mokslas
S. Lemas. Soliaris
Minties virusai
Filosofija
Vartiklis