Ana Jampolskaja. Mirtis ir kitas  

Leben ist Tod, und Tod ist auch ein Leben, Holderlinas
Gyvenimas tai mirtis, o mirtis irgi gyvenimas

Iš visų filosofinių klausimų mirties klausimas yra artimiausias ne-filosofui: kiekvienas mūsų susiduriame su kitų žmonių mirtimi ir kiekvienas žino, kad anksčiau ar vėliau jam irgi teks mirti. Arba tiksliau: kiekvienas žino, kad visi žmonės mirtingi; o apie savo pačių mirtį mes stengiamės nesusimąstyti. Išimtis yra – arba ją turėtų sudaryti - filosofai, nes filosofuoti, galiausiai, ir reiškia „mokytis mirti“ [Montenis. Patirtys].

Filosofija yra tam tikra praktika, filosofavimo praktika, kuri numato ne tiek tekstų su moksliniu aparatu gamybą, kiek ypatingą modus vivendi, gyvenimo būdą, apimantį sugebėjimą peržengti gyvenimo ribą. Problema ta, kad mirti negalima išmokti bandymų ir suklydimų metodu, kaip kad mokomės kitų dalykų: tai nepakartojamas vyksmas, ir žmogui – nesvarbu, filosofui ar ne – duota mirti tik kartą. Šiandien, dabar, kai aš, empirinė autorė, rašau šį straipsnį, aš vis dar gyva, dar neišėjau ten, „kur visi žmogeliai eisime“ – o tai reiškia, mano žinojimas apie mirtį (ir mano priklausomybė filosofinei draugijai kaip draugijai tų, kurie praktikoje įrodė savo sugebėjimą mirti) – su klaustuku. Tai mano tolimesnes kalbas daro dviprasmiškomis: aš turiu rašyti taip, tarsi žinau tai, kas yra mirtis ne iš nuogirdų, kai tuo tarpu aš tik moksliškai atrodančiu daugžodžiavimu gesinu savo pačios pasimetimą ir nerimą.

Galima paklausti: o ko čia pasirodė teksto autorė su savo niekam neįdomiais autobiografiniais prasiblaškymais? Bet rimtas filosofinis pokalbis apie mirtį gali vykti tik pirmuoju asmeniu. Samprotavimai apie „mirtį aplamai“ neįtikinami, nes „mirties aplamai“ nebūna, mirtis visada kažkieno – mano arba mano artimo. Dar daugiau, tam tikra prasme ir teiškyla pirmasis asmuo santykyje su neišvengiama mirtimi savo mirtingumo suvokimo momentu. Iš tikro, apie savo mirtį galima paminėti paviršutiniškai – didesnė žmonių dalis geba be ypatingų dvasinių kančių pakelti testamento arba gyvybės draudimo aktą; tačiau mąstyti apie tai, ką reiškia „mirti“ man asmeniškai – labai sunku. Mintis apie savo mirtį ne tik sukelia neigiamas emocijas: tai tokia mintis, kuri „netelpa galvoje“, kurios neįmanoma suvokti. „Nepakanka fantazijos“, kaip pasakytų Odojevcevos1) Mandelštamas. Tolstojus tai išreiškė su pavyzdiniu aiškumu: „Ivanas Iljičius matė, kad jis miršta, ir buvo neviltyje. Sielos gilumoje Ivanas Iljičius žinojo, kad jis miršta, tačiau jis ne tik nepriprato prie to, o tiesiog nesuprato, niekaip negalėjo to suprasti. Tas silogizmo pavyzdys, kurį mokėsi Kizevetero2) logikoje: Kajus – žmogus, žmonės mirtingi, todėl ir Kajus mirtingas, jam visą gyvenimą atrodė teisingas tik sąryšyje su Kajumi, Tolstojus. Ivano Iljičiaus mirtis o niekaip su juo. Tai Kajus buvo žmogus, žmogus aplamai, ir tai buvo visiškai teisinga; tačiau jis buvo ne Kajus ir ne žmogus aplamai, jis visad buvo labai išskirtinis nuo kitų būtybių: jis buvo Vania su mama, tėčiu, Mitia ir Volodia, su žaislais, vežėju, su aukle, vėliau su Katia, su visais vaikystės, jaunystės, brandos džiaugsmais, liūdesiais, džiūgavimais. Argi Kajus juto tą kamuolio su dryžiais, kurį taip mėgo Vania, kvapą? Argi Kajus bučiavo taip motinos ranką, argi Kajui taip šiugždėjo motinos šilko suknios šilkas? Argi jis maištavo dėl pyragaičių Teisėtyroje? Argi Kajus buvo taip įsimylėjęs? Argi Kajus sugebėjo taip vesti posėdį? Ir Kajus tikrai mirtingas, ir jam teisinga mirti, tačiau man, 3Vaniai, Ivanui Iljičiui, su visais mano jausmais, visomis mintimis, - man tai visiškai kitaip. Ir negali būti, kad man reikia mirti. Tai būtų perdaug siaubinga. Taip jis jautėsi(p1)“.

Kitais žodžiais tariant, realus savo paties mirtingumo išgyvenimas savyje turi teigiamą prasmę: dėl to, kad esu mirtingas, aptinku, kad aš – ne Kajus iš logikos vadovėlio, ne žmogus iš gatvės, o asmenybė, vienintelė tokia. Aš unikalus, tarytum Pizos bokštas ar Palaimintojo Vasilijaus soboras4): išbaigtas ir neatšaukiamas mano aš, mano vidinio pasaulio su jo prisiminimų ir išgyvenimų, sunaikinimas – tai visos Visatos žūtis(p2) .

Dar daugiau: aš gyvenu tik todėl, kad esu mirtinga. Kaip rašė Mandelštamas3): „Nejaugi aš tikras, ir mirtis tikrai ateis?“ Mano būsima mirtis užtikrina man gyvenimą, viską, kas su manimi vyksta, - nepakeičiamu ir tuo pačiu realiu, „tikru“, o ne iliuzoriniu. Neatsitiktinai „atmintis mirtina“, svarstymai apie mirtį sudaro dalį asketinių praktikų – tiek religinių, tiek išskirtinai filosofinių.

Mirtį stengiamasi užmiršti, nuo jos atsiriboti - tačiau ir filosofija, ir religija ragina dėl būtinybės herojiškai „sutikti ją krūtine ir susirungti su ja“ (Montenis), nes juk tik mirties akivaizdoje aš įgaunu save, tokį, koks esu iš tikro, o ne kokiu noriu pasirodyti sau ir kitiems. Savo mirtimi negaliu su niekuo pasidalinti, o tai reiškia, kad ji sudaro „mano būties“ branduolį, mano ypatingąją galimybę. Kaip rašo Heidegeris, mirties baimė „paslepia Dasein jo labiausiai išreikštoje būtyje pasaulyje“ (p3). Mano mirtis – jei nenusisuku nuo jos, o drąsiai prisiimu su jos laukimu susijusį nerimą – daro mano požiūrį skvarbesnį ne tik mirčiai, bet ir gyvenimui(p4). Tačiau tasai skvarbumas pasiekiamas totalios vienatvės kaina: „miršta vieniši“, sako Paskalis, tarytum apibendrindamas Heidegerį (p5).

Mirtis baugina, ir baugina tuo labiau, kad apie ją nieko nežinome. Mūsų pačių mirtis visada priekyje, o svetima mirtis – žmonių ir gyvūnų – mums nesuteikia jokio supratimo apie šį reiškinį. Viena, ką tvirtai žinome apie mirtį – kad mirtis skirta tik gyvasčiai. Negyvas nemirštas, ir todėl „mirtis - tai gyvenimo fenomenas“ [Būtis ir laikas]. Mes pažįstam mirtį tik pagal jos simptomus, tačiau pati ji neprieinama jokiai patirčiai, nei išorinei, nei vidinei. Mirtis – nepažini, „undiscover‘d country“ [„nežinomas kraštas“, „neatrastoji šalis“; Šekspyras. Hamletas, 3 aktas, 1 scena]. Mes gebame suprasti ir numatyti mirimą lydinčius aspektus – baimę, skausmą, bejėgiškumą, kūno valdymo praradimą, tačiau pati mirtis sukrečia ir baugina mus savo nereikalingumu, beprasmiškumu(p6). Gyvo kūno virsmas lavonu, formos į beformybę(p7) ne tiesiog baisus, tai įžeidu. Kūniška mirtis iškyla tarsi savotiška atsivėrimas prasmingoje erdvėje, ir tą atsivėrimą norisi nedelsiant sunaikinti, užglaistyti.

Mirtis kaip biologinis procesas priklauso gamtai; organizmo žūtis – natūralus nustatytų priežasčių sukeltas vyksmas. Tačiau tame pasaulyje, kuriame mes, žmonės, gyvename, pasaulyje, sudarytame ne iš daiktų, o iš prasmių, - mirtis nėra natūrali. Kaip rašo Simona de Bovuar, „natūralios mirties nebūna“: ne viena žmogų užgriuvusi nelaimė negali būti natūralia, nes pasaulis egzistuoja tiek, kiek egzistuoja žmogus. Visi žmonės mirtingi, tačiau kiekvienam mirtis – tai jį užklumpanti nelaimė kaip niekuo nepateisinama prievarta, net jei žmogus nuolankiai ją priima“. Mes nemirtumėm, jei kažkas nežudytų mūsų. Tegu mūsų gyvenimas būna „nuolatinis mirties auginimas“ [Montenis], tačiau pats mirties nutraukimo momentas – visada trūkis, visada nenumatytas, visada nelaimingas įvykis. O nelaimingo atvejo negalima numatyti, jis netelpa į bendrą situaciją, nepaaiškinamas joje. Mirčiai – nei savai, nei svetimai – negalima pasiruošti, kiek jos belauktum: mūsiškis laiko suvokimas ištįsta, ir „kelios nuo mirties skiriančios minutės“ gali reikšti ilgesnį laiko tarpą, tęstis ilgiau nei „visas gyvenimas“ (Blanšo). Mirtis visada atsliūkina kaip „vagis naktį“ [1 Tes 5,1-2] – net jei žmogus miršta po ilgos ir sunkios mirties, slaugoje ar reanimacijos palatoje; mirtis visada netikėta, tačiau tuo pat metu neišvengiama, ji sudaro dalį mūsų lemties, mūsų žmogiškojo likimo. Mirtis tikra, o tai reiškia, kad ji – tai, kas žmonių kalba, proto kalba negali būti išreikšta. Apie mirtį, kaip tokią, galima pasakoti tik rėkiant.

Kaip filosofija, priklausanti prasmės sričiai, didesne dalimi logoso sritimi, gali kalbėti apie mirtį? Paprasčiausias sprendimas tame, kad toji mirtis, su kuria paprastai susiduriame, kūno mirtis – nėra tikra. Kūnas – tik išorinis apvalkalas, kurį reikia nusimesti nuo savęs, kad drugelis-siela išskristų į tikrąjį gyvenimą. Tegu kūnas miršta, siela juk lieka ir gyvuos toliau, amžinai. „Fedone“ Sokratas prieš mirtį nuliūdusiems draugams aiškina, kad užsiėmimas filosofija paruošia perėjimui nuo gyvenimo prie mirties, parengia sielą neskausmingam išsiskyrimui su kūnu: „Tarkim, kad siela išsiskiria su kūnu švari ir su savimi nepasilieka nieko kūniško, nes viso gyvenimo tėkmėje sąmoningai vengė bet kokio ryšio su kūnu, jo šalinosi ir dėmesį telkė sau, nuolat tuo užsiimdama, kitais žodžiais tariant, pasišventė tikrajai filosofijai ir, iš esmės, rengėsi mirti lengvai ir ramiai. Kas tai, jei ne pasiruošimas mirčiai?“. Kitais žodžiais tariant, filosofai, pasišventę nagrinėjimui ne laikinojo ir pamėkliškojo, o amžinojo ir tikrojo, neturėtų bijoti mirties: ten, kur Aš – tik nemirtinga siela, kūno mirtis tik atrodo esanti mirtimi ir negali kelti tikros baimės. Kaip tave palaidoti, klausia Kritonas, ir Sokratas atsako: jau ne mane laidosite, o tik mano kūną. Taip pat, apraudodami mirusį draugą, likusieji gyvieji aprauda tik paliktuosius(p8), o ne mirusįjį ir ne jo kančių realumą.

Tokiu būdu, klasikinio platonizmo požiūriu žmogaus gyvenimo laikinumo problema išgalvota, ne filosofinė. Iš esmės, mirtis iliuzoriška. Tegu perėjimo iš žemiškojo gyvenimo į anapusinį momentas turi katastrofinį pobūdį (prisiminkite paskutinį Sokrato mėšlungį), toji katastrofa lokali, mirtis neturi galios filosofui, kuris mirties akimirką gimsta naujam gyvenimui, o todėl net nuodai jam – pagijimas. Tuo tarpu krikščioniškas požiūris į mirtį pasižymi dualumu: siela nemirtinga, tačiau žmogus mirtingas, nors ir laukia mirusiųjų prikėlimo ir teismo. „Žodis tapo kūnu“; tai reiškia, kad kūnas liaunasi būti sielos belange ar kapu, jos išoriniu apdaru, kurį galima su panieka nusimesti. Kūnas – tas kūnas, į kurį gali įsikūnyti pats Dievas – tapo reabilituotas, nuo dabar jis sudaro žmogiškos esmės pilnateisę dalį. Tačiau tuo pačiu visu ūgiu iškilo kūno kentėjimo problema. Kristaus kančių ir mirties realumas, išreikštas Didžiosios savaitės bažnytine tradicija, išreiškia ir kiekvieno žmogaus kančių ir mirties realumą. Kristaus pergalė prieš mirtį – tai kartu ir jos realumo teigimas, juk iliuziorinį priešą įveikti neįmanoma; prisikėlimas įmanomas tik tikrai mirusiems. Krikščionybėje mirtis įgauna tikrai tragišką matavimą, be kurios nebūtų įmanoma ir velykinis džiugesys.

Tik ten, kur mirtis reali, kito žmogaus mirtis gali tapti filosofine problema; tik ten galima iškelti kito mirties ir/arba kito kančių klausimą, kur žmogus nesuvedamas vien tik į sielą, o iškyla įkūnyta ir išbaigta esybe. Jei žmogaus mirtingumas priimamas rimtai, tai svetima mirtis reiškia kažką daugiau nei mano asmeninis sielvartas, manoji artimo netektis: per mirtį mes tampame sujungti su kitais esminiu ryšiu. Kitaip tariant, aš galiu būti asmenybe tik ryšio su kitu žmogumi dėka – tokiu Kitu, kuris prieinamas kančioms ir mirčiai. Kitas tampa Kitu, tiksliau, apmąstomas kaip toksai, tik dėl jo mirtingumo: kuris mirė, kuris mirtingas – tasai ir yra Kitas; ir todėl Ženia [Pasternako6)] „Liuverso vaikystėje“ taip lengvai susipranta kas būtent žuvo. „Kitas žmogus, trečiasis asmuo, visiškai neišskirtas, bevardis arba atsitiktinis, nesukeliantis neapykantos ir nekeliantis meilės“ liaujasi būti „miglotu ir apibendrintu“, repetitoriaus pažįstamu, „aplamai žmogumi“, liaujasi būti Kajumi iš logikos vadovėlio, o tampa „ypatingu ir gyvu“, vieninteliu tokiu – apie kurį kalbama pavedimuose ir tuo, kurį mylėti nurodė Dievas, davęs tuos pavedimus.

Kito mirtis iš tikro tampa „prabudimu“, tačiau ne skiriančiu nuo kitų „prabudimų nuo gyvenimo, kaip kunigaikščio Andrejaus(p9), o „prabudimu atsakomybei“, prabudimui prasmei. Toji prasmė pasirodo esą esmingai susijusi su beprasmybe, mirties beprasmiškumu: kito mirtis negali turėti jokios prasmės, negali turėti jokių pateisinimų, jokių „vardan ko“, tačiau būtent todėl aš privalau jai priešintis bet kokia kaina – kad ir savo gyvybės kaina. „Mano reikalas – atsakyti į kitų mirtį; ir tas reikalas svarbesnis už patį „būti“ reikalą“, rašo Levinas [De Dieu qui vient ? l'idee ]. Jei negaliu padaryti taip, kad kitas aplamai nemirtų(p10), tai galiu padaryti viską, kad tą mirtį atitolinčiau, neleisčiau jam mirti vienišam, negaliu likti abejingu. <

Kito mirtis/mirtingumas visu jos gniuždančiu beprasmiškumu gali būti priimama kaip savotiška trauma, kaip tai, kas mano sąmonėje negali sutilpti, nors ir uždeda rėmus mano sąmonei: mano egzistavimas apmąstomas tiek, kiek egzistuoju ne sau, o Kitam(p11). Aš, mirtingasis, aptinku save atsakingu už Kito mirtingumą, - ir ši atsakomybė, jei tikėsim Levinu [Levinas E. Dieu, la Mort, et le Temps], sudaro mano paties unikalumą ir nepakeičiamumą.

Tokiu būdu būtent mirtis jos dvilypume – kaip sava mirtis ir kaip artimo mirtis – man atskleidžia mane patį. Žinoma prasme „aš“ tampu „savimi“ tik „susikoncentravęs į save“, tik rūpesčio kaip pratimų mirtyje vyksme ir rezultate(p12).

„Aš“ kaip „aš pats“ gimstu santykyje su mirtimi; ir tik mirtis suteikia žmogiškajai egzistencijai jo galutinę, išbaigtą formą. Kol gyvas, aš neužbaigtas, nepilnas; dar daugiau, būtent tas nepilnumas, trūkumas apibrėžia mane kaip mirtingąjį, tačiau gyvenantį [M. Heidegeris. Būtis ir laikas]. Tad visos „aš“ fiksavimo formos – ir pirmiausia rašytinė kūryba – tarnauja mirties vardikliais, išreiškia įvairius perėjimo į pomirtinį būvį, nepriklausomą nuo mano empirinio gyvenimo, būdus. „Ne, visas aš nemirsiu, aš pergyvensiu mirtį savo parašytuose tekstuose – arba, galbūt, kurdamas tekstą, visiems laikams jame užfiksuodamas savo dvasią, aš jau atiduodu dalį jos amžinybei, o reiškia, ir mirčiai“ (p13). Tekstas išlieka po autoriaus mirties – ir todėl jame išpildomas svarbiausias žmogaus troškimas: „jis privalo išlikti“ (p14). Žmogus privalo išlikti, jis privalo pergyventi mirtį, išgyventi – tegu ne kaip kūnas, ne kaip asmenybė, tačiau išgyventi. Mirtingumas apima savimi gyvenimą po mirties.

Gyventi po mirties – pvz., gyventi savo vaikuose, savo palikuonyse. Vaikų gimdymas nesusiveda tik į genetinio kodo perdavimą. Vaikai gimsta iš to, ką Diotima pavadino „nemirtingumo siekiu“ [Platonas. Puota], iš siekio palikti žemėje vietoje savęs savo palikuonis, tuos, kurie tam tikra prasme yra manimi, savyje turi dalelę manęs pačio. Nors aš ir nesu savo paties vaikas, tačiau santykyje su savo vaiku ir savo tėvais esu kažkuo svetimu. Savo vaikams ir savo tėvams aš – kartu ir kitas, ir aš pats (p15).

Ypač silpnai tai pasireiškia mirties atžvilgiu, nes vaiko mirtis mus užgauna dvigubai: kažkuria prasme ji yra ir mūsų pačių mirtis. Suteikdami vaikams gyvenimą – šį spalvingą, pasibaigiantį gyvenimą – mes jiems suteikiame ir mirtį. O juk vaikų mirtis – sūnaus mirtis – mūsų kultūroje yra Kito mirties paradigma: kančioje užlaužtos Dievo motinos rankos begaliniuose „Guldymo į kapą“ variantuose ikonografiniu vaizdu išreiškia kančią kito mirties akivaizdoje. „Tu mano sūnus ar Dievas? Tu miręs ar gyvas?“ – klausia Marija metafizinėse Brodskio eilėse, nes sūnus – kaip pagimdytasis – visad mirtingas. Savo vėlesniuose darbuose Levinas iš naujo išaiškina tėvų ir vaikų sąryšį atsakomybės už (negimusio) kūdikio mirtį/mirtingumą: motinos padėtis, šiai jaučiant kūdikio kentėjimus, grėsmę jo gyvybei už jutimo galimybių ribos, gali būti aprašyta tik kito įkeitimo ir pakeitimo savimi terminais: šį atsakomybė, kuri glūdi ne poelgiuose, ne laisvuose subjekto aktuose, motiną užgauna giliau nei kūniškame lygmenyje [Lévinas E. Autrement qu'etre ou au-dela de l'essence. Kluwer, 1991]. Stalino laidotuvės

Ypatinga pomirtinio egzistavimo, pomirtinio buvimo forma yra lavonas. Negyvėliui reikia karsto, reikia laidotuvių – ir jo atkaklumas nukreiptas į gyvuosius, pasilikusius. Mirusysis jau ne su jais, jam, griežtai tariant, jau nieko nereikia, - tačiau jo kūną reikia palaidoti, ir į šį jo reikalavimą privalome atsiliepti. Antigonė8) pasirenka atsakomybę prieš mirusįjį, o ne gyvųjų įstatymą, nes negalima brolio kūną traktuoti „tiesiog daikto“ lygmeniu; o ir koks įstatymas gali būti visuomenėje, kurios nariai nesusirūpinę žmogiškuoju orumu tiek, kad nesivargina padoriai palaidoti mirusiuosius? Antigonės veiksmai nulemia pačią kalbos galimybę ir todėl visuomenė, kurioje mirusiųjų nelaidoja, pasmerkta nebylumui. „Su žmogiškąja būtybe negalima po mirties elgtis kaip su padvėsusiu šunimi. Negalima jo palaikų numesti likimui užmirštant, kad turėjusio vardą būties registras po mirties privalo būti išsaugotas palaidojimo aktu“, - taip Sofoklio pjesės pagrindinį konfliktą reziumuoja autorius, kuriam niekaip neprikiši pertekliniu moralizmu ir sentimentalumu(p16).

Tačiau laidotuvės ne tik pat patvirtina mirusiojo priklausomybę žmonių giminei ir tuo pačiu – ir likusiajam žmogiškajam sociumui; laidotuvės, pažymėdamos perėjimo iš gyvenimo į mirtį negrįžtamumą, fiksuoja mirtį kaip įvykį, turintį ryšį tiek su Dievu, tiek su kitais žmonėmis, įkūnijantį socialinį ir teologo-politinį pobūdį. Vakarų karo belaisvių liudijimuose sutinkami pilni siaubo paminėjimai to, kaip tarybiniai kariai laidojo savo mirusiuosius be jokių religinių apeigų, t.y. – Vakarų kultūros atstovų požiūriu – be jokios pagarbos žmogiškajam orumui(p17). Kas gi skiria žmogaus mirtį nuo žmogiškojo organizmo mirties?

Žmogus niekad nemiršta kaip pavienis asmuo, žmogaus mirtis visada turi viešą matmenį – skirtingai nuo gyvūnų, kurių mirtis įvyksta biologiniame lygmenyje nematomame stebėtojui, paslėptame nuo smalsių akių. Heidegeris, kaip žinia, laikė, kad gyvūnai nemiršta tiesiogine prasme, o tik padvesia, „pastimpa“ [31], nes neturi kalbos dovanos ir tuo pačiu nepajėgūs suvokti „mirtį kaip tokią“, o žmogus – jei jį imsime kaip Dasein - pastipti, t.y. mirti giliai biologiniame lygmenyje – negali(p18).

Žmogaus mirtis nesusiveda į biologinius procesus: širdies plakimo liovimąsi, smegenų ląstelių žūtį. Mirtis nefiksuojama prietaisų, o skelbiama gydytojo arba koronieriaus10) prietaisų parodymų ar medicinės apžiūros pagrindu. Kitaip tariant, žmogaus mirtis (skirtingai nuo biologinio gyvybės nutrūkimo) – dar ir performatyvus aktas, kurį atlieka gyvieji ir gyviesiems. Žmogus, būdamas ne tik pavienė, bet ir visuomeninė būtybė, kažkuria prasme visada miršta „viešumoje“, jo mirtis visada paliečia ne tik jį patį, ji netampa jo asmeniniu reikalu. Gydytojas liudija apie mirtį, apie tai, kad įvyko mirties atvejis; ir tasai paliudijimo aktas paskutinįjį kartą įrašo mirusįjį į politinę erdvę kaip tą erdvę, kurioje žmonės geba vienas kitą matyti ir daryti matomais save ir kitus.

Čia mes dar kartą matome veikiančią aporiją, susiejančią kalbą ir mirtį: kalba negali išreikšti mirties visu jos pilnumu sukeliamu jos prasmių subyrėjimu, tačiau tuo pačiu metu kalbos esmė, kalbėjimo esmė numato galimybė ir būtinybę kalbėti apie mirimą, mirtį, mirusiuosius. Kalba, kuri įvardija nesantį, neapreikštą ir tuo pačiu paverčia jį apreikštu, t.y. tam tikra prasme esančiu, esmingai susijusi su saugančia ir išlaikančia atminties funkcija, o juk atmintis – tai viena pagrindinio pomirtinės būties formų. Kol prisimename mirusiuosius – jie iki galo dar neišėjo į nebūtį, mūsų ryšis su jais nenutrauktas. Ta prasme mes, prisimenantys, - visad išgyvenę (lot. superstes), privalome tapti liudininkais (lot. testis) tiems, kurių nėra. Ir jei mes negalim nei prisiminti, nei liudyti apie kito mirtį – kaip jo paties(p19), ir jei atmintis ir žodis negali užsklęsti to spindesio pasaulyje, liekančio po jo mirties, mes galim prisiminti apie kitų gyvenimus, galime liudyti apie tai, kad jie gyveno, mes galim suteikti vardą jų absoliučiam nebuvimui.


Pastabos

(p1) Įdomi Tolstojaus (o taip pat Dostojevskio) poveikio Heidegeriui analizė: Pattison G. Heidegger on Death. A Critical Theological Essay. Ashgate, 2013
Dž. Patisonas laiko, kad Heidegeris už savo „žengimo į mirtį“ kaip „ryžtingumo triumfo“ interpretaciją turi būti dėkingas baigiamiesiems „Ivano Iljičiaus mirties“ puslapiams, kuriuose pagrindinis veikėjas galiausiai priima mirtį ir tuo priėmimu parodo jos iliuzoriškumą: „Jis ieškojo savo ankstesnės įprastos mirties baimės ir jos nerado. Kur jinai? Kokia mirtis? Jokios baimės nebuvo, nes ir mirties nebuvo. Vietoje mirties buvo šviesa. – Tad štai kas! – staiga balsu prakalbo jis. – Koks džiaugsmas!”

(p2) Palyg. pas tėvą Sofronijų Sacharovą5): „mano mirimas įgauna visko, ką pažinau, su kuo buitiškai ką susijęs, išnykimo pobūdį... mano neišvengiama mirtis nebuvo tik kažko be galo mažo mirtimi: „vienu mažiau“. Ne. Manyje, su manimi miršta visa tai, ką buvo apėmusi mano sąmonė: artimi žmonės, jų kančios ir meilė, visas istorinis progresas, visa Žemė aplamai, ir saulė, ir žvaigždės, ir begalinė erdvė; ir net Pats Pasaulio Kūrėjas, ir Tasai miršta manyje, visa Būtis aplamai praryjama užmaršties tamsos“ [Matyti Dievą koks jis yra].

(p3) Heidegger M. Sein und Zeit.
Grubiai kalbant galima tarti, kad Dasein (čia-būtis), savotiškas lyrinis Heidegerio veikėjas, - tas, kuris geba stebėtis tuo, kad jis iš tikro yra čia ir dabar, kuris geba užduoti klausimą apie savo būtį kaip būtį čia, štai ten. Savo ruožtu pasaulis, kuriame randasi ir veikia Dasein - tai ne mokslinis „tįsių daiktų“, objektų, turinčių apibrėžtas savybes, pasaulis, o apgyvendintas ir apmąstytas pasaulis, kurį galima dalintis su kitais. Mirties baimė – ne „mirties aplamai“, o mano paties, asmeniškos mirties – tai yra tai, kas išskiria mane, nes toji baimė – skirtingai nuo daugelio kitų emocijų ir išgyvenimų – visada tik mano, priklauso tik man ir niekam daugiau.

(p4) „Nerimas nušalina ir tuo pačiu atjungia Dasein kaip solus ipse“ (Heidegeris. Būtis ir laikas). Mirtis – ne mirtis aplamai, o mano paties – ne tiesiog nutinka tik kartą, mirtis, kaip tai, kas manęs laukia, tam tikru būdu mane šaukia. Priimant mirtį, kaip tai, kas laukia, aš atsiduriu akivaizdoje su tuo paslaptingu pašnekovu. Aš veržiuosi pas mirtį – ir jos šauksmas išskiria mane, išrauna iš gyvenimo aplamai. Mirtyje aš aptinku save ne kaip „žmogus aplamai“ (elektorato atstovą, vartotoją, gerą šeimos narį), o „nuogu tikrumu“, kaip save patį, vienintelį ir vienetinį. Ir šis savo paties aptikimas visame savojo „štai aš“ laikinume ir trapume – leidžia man išvysti pasaulį kitaip, visiškai kitu kampu. Palyg. „Mirtis ne tik abejingai priklauso savo Dasein, o nukreiptas į jį kaip vienišą. Mirties nesantykinumas, suvokta užbėgant, atskiria Dasein joje pačioje. Ši vienatvė yra būdas atjungti štai egzistencijai“. Mirties kelias

(p5) Atkreipsime dėmesį, kad Heidegerio bėgimas į mirtį yra esminis ir įvykiui su kitais, žr. pvz.: „Kaip besąlyginė galimybė, mirtis nušalina tik kad padarytų būtiną Dasein kaip bendrabūtį (Mirsein) suprantamą būtiškam kitų sugebėjimui“ [Būtis ir laikas].

(p6) „Mirtis, nepasiduodanti aprašymui savo įvykiškumu, paliečia mus kaip beprasmybė“. E. Levinas. Dieu, la Mort, et le Temps

(p7) „Kol aš paskubomis atlikinėjau hipnotinius judesius, ir nuo liežuvio, o ne nuo lūpų, veržėsi šūksniai: ‚miręs!‘, ‚miręs!‘, visas jo kūnas - per minutę ar dar greičiau – nusėdo, išsišliaužiojo, išskydo po mano rankomis. Ant patalo prieš mane buvo pusskystė, bjauri, pūvanti masė“, Edgaras Po.

(p8) „Mes laukėme, apkalbėdami ir apmąstydami tai, ką mes išgirdome, tačiau vėl ir vėl grįždavome prie minties, kokia nelaimė mus užklupo: mes tarsi netekome tėvo ir visam gyvenimui likome našlaičiais [ ... ] Aš užsidengiau apsiaustu ir apraudojau save patį – taip! ne jį aš apraudojau, o savo nelaaimę – tokio draugo netektį! Kritonas dar anksčiau už mane apsipylė ašaromis ir pakilo iš vietos. Apolodoras, iki tol verkęs be perstojo, dabar užraudojo balsu su tokia neviltimi, kad visiems draskė širdį, visiems išskyrus Sokratą“, Platonas. Fedonas.

(p9) Pas Tolstojų kunigaikštis Andrejus miršta prieš savo fizinę mirtį – kai praranda ryšį su savo artimaisiais jų egzistavimo, kų rūpesčių ir nerimų konkretume: „Kuo ilgiau jis, tomis kankinamo nusišalinimo ir pusiau kliedesio valandomis, kurias praleido po savo žaizdos, gilinosi į naują, jam atskleistą amžinos meilės pradžią, tuo labiau jis, pats to nejausdamas, atsiribojo nuo žemiško gyvenimo. Viską, visus mylėti, visada aukotis dėl meilės, reiškė nieko nemylėti, reiškė negyventi šiuo žemišku gyvenimu. Ir kuo labiau jį apėmė toji meilės pradžia, tuo labiau ribojosi nuo gyvenimo ir tuo labiau naikino tą baisią kliūtį, kuri be meilės randasi tarp gyvenimo ir mirties... Nuo tos dienos kunigaikščiui Andrejui kartu su pabudimu iš miego prasidėjo pabudimas iš gyvenimo. Paskutinės jo dienos ir valandos praslinko įprastai ir paprastai. Ir kunigaikštienės Marja su Nataša, nesitraukiančios nuo jo, tai jautė. Jos neverkė, nekrūpčiojo ir paskutiniu metu, pačios jausdamos tai, rūpinosi jau ne juo (jo jau nebuvo, jis pasitraukė nuo jų), o artimiausiu jo priminimu – jo kūnu. Šioje ištraukoje nesunku atpažinti Sokrato mirties aprašymo „Fedone“ atgarsius. Įdomus panašumas su Sokratu šaltumu raudančiai žmonai: „Kritonai, tegu kas nors parveda ją namo“. Ir Kritono žmonės ją išvedė, o ji šaukė ir mušė sau į krūtinę“ su kunigaikščio Andrejaus šaltumu seseriai: „Kai Nikolajų išvedė, kunigaikštienė Marja dar kartą priėjo prie brolio, pabučiavo jį ir, negalėdama ilgiau susilaikyti, apsiverkė... ‚Nereikia čia verkti‘ - pasakė jis tuo pačiu šaltu žvilgsniu žvelgdamas į ją“. P class='note'>(p10) Haidegeriui „mirti už kitą“ – tik graži frazė: „Niekas negali nuo kito nuimti jo mirimo. Kai kas tikriausiai gali ‚eiti už mito į mirtį‘. Tačiau tai visada reiškia: pasiaukoti už kitą ‚apibrėžtu reikalu‘. O toks mirimas ... negali reikšti, kad nuo kito bent kiek nuimta jo mirtis. Mirtis, kol ji ‚yra‘, iš esmės visad mano“ (Būtis ir laikas).
Haidegeriui, kaip žinoma, kito mirtis gali būti autentiškai suprasta tik kaip savo paties netektis: „Bendra-būtyje su mirusiu nepavyksta suprasti, ką reiškia paties mirusiojo pabaigos pasiekimas. Iš tikro, mirtis atsiskleidžia kaip netektis, tačiau kaip ta netektis, kurią patiria likę gyvieji. Netekties išgyvenime netampa prieinama būties, kurią ‚iškenčia; mirštantysis, netektis. Mes neturim tikros kitų mirimo patirties žodžio tikrosios prasmės, o tik visada bendrai išgyvenamam“, nes mirtis numato vieno Dasein „pakeitimo“ kitu ribą. Haidegeriui „pakeitimas“ yra tam tikru kriterijumi, leidžiančiu atskirti das man sritį, kur pakeitimas įmanomas, nuo tikrosios, tikrai savo srities. Todėl, kaip parodo Ž.-L. Marionas7), iš kito Dasein atimti jo rūpestį (ir, iš dalies, jo paties mirimą) – reiškia atimti jo kitoniškumą, jam primesti savo viršenybę (žr. Marion J.-L. La substitution et la sollicitude // Emmanuel Levinas et les territoires de la pensee, 2007)

(p11) Atsigręžiant į jo išraišką - jo mirtingumą – šaukiasi manęs, reikalauja manęs, įpareigoja mane, kaip tarsi ta neregima mirtis, į kurią atsisukęs kitas – tas grynas kitoniškumas, kažkuriu būdu atskirtas nuo bet kokio bendrumo – tapo mano asmeniniu reikalu. Tarsi mirtis, nežinoma tam kitam, nuogume to, kurį ji jau prašviečia, „lietė” asmeniškai „mane“ – prieš tampant man pačiam lemta mirtimi. Kito žmogaus mirtis priverčia mane suabejoti savimi – tarsi mano abejingumas pavertė mane bendrininku tos mirties, kuri lemta kitam; ir tarsi, dar prieš pasišvenčiu tarnavimui kitam, privalau atsakyti už kito žmogaus mirtį, už tai, kad nepalikčiau jo vienišo. Būtent šiame atsakomybės reikalavime, skiriamam man to, kuris manęs prašo, mane įpareigoja; ir būtent šioje mano traktuotėje kitas tampa mano artimu.
Levinas E. De Dieu qui vient a l'idee

(p11) „pasiruošimas mirčiai“ [Platonas. Fedonas]. Žr. šios vietos analizę pas Deridą, kuris mato tame dvasios susikaupime, tame budėjime, budrume savo paties atžvilgiu filosofinio prabudimo paradigmą (Derrida J. Donner la mort// L'ethique du don).

(p13) „Kai aš išleidžiu (į pasaulį) „savo“ knygą (o juk tam manęs niekas neįpareigoja), aš tarsi tampu – atsirasdamas ir vėl išnykdamas – ta nepatyrusia pamėkle, kuri taip ir neišmoko gyventi. Mano paliktas pėdsakas kartu reiškia ir mano mirtį – tik būsimą ar jau įvykusią - ir viltį, kad tas pėdsakas pergyvens mane. Ir tai ne nemirtingumo siekis, tai struktūrinis momentas. Aš palieku tą popieriaus skiautę, aš išeinu. Mirštu: šios struktūros neįmanoma palikti, ji sudaro mano gyvenimo konstantą. Kaskart, kai ką nors paleidžiu iš savo rankų, aš rašantis, išgyvenu savo paties mirtį“.
Derrida J. Je suis en guerre contre moi-meme // Le Monde. ? 18572. 12 octobre 2004

(p14) „Žmogus neturi nuo savęs nuvyti būdingą mirtingiesiems baimę: mirties baimėje jis vis tik privalo išlikti“.
Rosenzweig F. Der Stern der Erlösung / Mit einer Einführung von Bernhard Casper. Freiburg im Breisgau, 2002

(p15) Levinas, Kito filosofas, pažymi paradoksalų tėvo santykį su vaiku: vaikas, būdamas absoliučiai kitu santykyje su manimi, tuo pat metu priklauso manasties sferai; santykiai tarp tėvų ur vaikų negali būti aprašyti tapataus ir kito terminais; dar daugiau, šie santykiai tam tikra prasme išeina už etikos ribų (kaip santykyje su absoliučiai kitu). Ankstesnėje knygoje „Laikas ir Kitas“ jis rašo: „Tėvystė – tai santykis su svetimuoju, kuris, būdamas Kitu, yra Aš, tai Aš santykis su savimi pačiu, kuris vis tik svetimas. Iš tikro, sūnus nėra mano tvarinys, ir tuo labiau sūnus - ne mano nuosavybė. ... Aš neturiu sūnaus, tačiau kažkuria prasme aš pats esu savo sūnus“.
Levinas E. Le Temps et l'Autre. Montpellier: Fata Morgana, 1979

(p16) Neįmanoma susilaikyti ir nepateikti šios citatos tęsinio: „Dabar, kai jis [Polineikas] atiduotas sudraskyti šunims ir pesliams, ir jo žemiškieji palaikai bus išniekinti ir į dangų smarvę kels jo sudarkyti organai, aiškiai matom, kad Antigonės poelgis žymi tą kraštutinę ribą, kurioje jis – nepriklausomai nuo jokių faktų, nuo to, ką gera ir bloga galėjo Polineikas savo gyvenime padaryti, nuo visa, kas galėjo būti jam priskirta – saugo unikalią jo būties vertybę. Tos vertybės esmės reikia ieškoti kalboje. Už kalbos apie ją negali būti ir žodžio, ir būties to, kuris nugyveno savo gyvenimą, neįmanoma atskirti nuo jo padaryto gėrio ir blogio, nuo jo likimo, nuo jo visų poelgių aplinkiniams, nuo jo jausmų savo atžvilgiu. Ir tasai tyrumas, tas būties grynu pavidalu atskyrimas nuo visų jo nugyventos istorinės dramos charakteristikų ir yra toji riba, tasai ex nihilo, prie kurios tvirtai atsistojus Antigonė. Tai ne kas kita, kaip pjūvis, žaizda, kurią žmogaus gyvenimui pateikia pats kalbos buvimas“.
Ž. Lakanas. Psichoanalizės etika

(p17) Žr. Vercoe T. Survival at Stalag IVB : soldiers and airmen remember Germany's largest POW camp of World War II. London : McFarland & Co., 2006
Galima priminti ir Leviną, kuris savo prisiminimuose apie praleistą laiką štalage9) su dėkingumu prisimena katalikų kunigą, sutikusį pasimelsti prie mirusio draugo-žydo: riboms tarp religijų teko pasislinkti lagerio vadovybės nežmogiškumo, kai norėta palaidoti be į Devą nukreiptų žodžių, t.y. ‚kaip šunį‘, akivaizdoje.

(p18) Heidegeris terminologiškai skiria mirimą (kaip būties būdą, kuriuo Dasein yra savo mirčiai), pastipimą (būdingą tik gyvūnams) ir išėjimą iš gyvenimo kaip „tarpinį fenomeną“, kaip tokį Dasein gyvavimo nutrūkimą, kuris įvyksta jo mirimo fone (Būtis ir laikas).
Heidegger M. Das Wesen der Sprache. Taip pat apie Dasein mirties skirtumą nuo gyvūno mirties žr. Derrida J. Apories. Paris: Galilée, 1996

(p19) Palyg. „mirtis yra tai, apie ką negalima paliudyti už kitą, ir pirmiausia todėl, kad apie ją negali liudyti už save“ (Derrida J. Poetique et politique du temoignage. Carnets de L’Herne, Paris: Herne, 2005). Derida, analizuodamas baigiamąsias Celano11) eilėraščio „Aschenglorie“ eilutes, parodo, kad poetinis liudijimas, eilėraščio liudijimas, geba išeiti už paties liudijimo ribų ir leisti mums prieiti tai, iš ko telieka tik pelenai, - prie niekieno nepaliudytos kančios ir mirties ribinės patirties.


Trumpos biografijos ir paaiškinimai

1) Irina Odojevceva (1895-1990) – rusų poetė, rašytoja, kilusi iš Rygos. 1923 m. įsikūrė Paryžiuje; į Rusiją grįžo tik 1987 m. Jos pirmas eilėraščių rinkinys „Stebuklų rūmai“ išėjo 1922 m. Paryžiuje beveik liovėsi kurti poeziją, išleido romanus „Mirties angelas“ (1927), „Izolda“ (1929), „Veidrodis“ (1939)... Jos požiūriai į antrąjį pasaulinį karą, visuomeninė pozicija atvedė prie konflikto su rusų emigrantais, šeima gyveni iš nežymių honorarų. Po karo sugrįžo prie lyrikos, išleisdama romaną „Palik viltį amžiams“ (1948). Vėliau parašė pora prisiminimų knygų, tame tarpe ir apie Mendelštamą.

3) Osipas Mandelštamas (1891-1938) – žydų kilmės rusų poetas, eseistas, vertėjas; akmetizmo atstovas. Debiutinis rinkinys „Akmuo“ (1913). Po Spalio revoliucijos dirbo laikraščiuose, važinėjo po šalį, skaitė eilėraščius – tapo žinomas. 1925-30 m. pauzė poezijoje, rašo prozą. 1928 m. išleidžiamas paskutinis jo poezijos rinkinys „Eilėraščiai“. 1933 m. parašė anti-stalinistinę epigramą „Gyvenam, po savimi nejausdami šalies“. 1933 m. suimamas, po to vėl 1938 m. buvo suimtas ir nuteistas 5 m., pakeliui į Tolimuosius Rytus mirė nuo šiltinės. 1956 m. reabilituotas.

2) Johanas Kizeveteras (Johann Gottfried Kiesewetter, 1766-1819) – vokiečių logikas ir filosofas, I. Kanto populiarintojas. Išleido „Grynosios bendrosios logikos pagrindus“ (1791), kurią Kantas laikė plagiatu. Iš jos silogizmą apie Kajų L. Tolstojus panaudojo „Ivano Iljičiaus mirtyje“ (1886).

4) Palaimintojo Vasilijaus soboras - cerkvė Maskvos Raudonojoje aikštėje, dabar muziejus. Priklauso UNESCO kultūros paveldui (1990). Statyta 1555-61 m. Ivano Rūščiojo nurodymu. Pavadintas šio šventojo garbei, nes jis išpranašavo didžiulį gaisrą – jame jis ir palaidotas. Neveikė nuo 1918 m., 1923 m. nuspręsta jame įkurti Istorinį-architektūrinį muziejų. Nuo 1991 m. jame atnaujintos pamaldos.

5) Sofronijus (Sergejus Sacharovas, 1896-1993) – stačiatikių bažnyčios archimandritas, 1958 m. įsteigęs Šv. Jono Krikštytojo vienuolyną netoli Maldono (Anglija). 1921 m. emigravo iš Rusijos. Buvo Siluano Afoniečio mokiniu ir biografu.

6) Borisas Pasternakas (1890-1960) – rusų poetas, rašytojas, vertėjas, Nobelio premijos laureatas (1958). Pirmas poezijos rinkinys „Dvynys debesyse“ (1914). Poezija, meilė, revoliucija traktuojama kaip amžinos stichijos, eilėraščiams būdinga ekspresyvumas, išradinga sintaksinė intonacinė struktūra, subtili instrumentuotė. 5-6 dešimtm. jam būdingos pastangos atsisakyti sudėtingos poetikos, polinkis į paprastumą (rinkiniai „Ankstyvaisiais traukiniais“, „Žemės erdvė“). Taip pat parašė parašė autobiografinę apysaką „Apsauginis raštas“ (1931) bei išgarsėjusį romaną „Daktaras Živagas“ (1957).

7) Žanas Liukas Marionas (Jean-Luc Marion, g. 1946 m.) – prancūzų fenomenologinės pakraipos filosofas ir katalikų teologas. Pagrindinės domėjimosi sritys – Dekartas ir jo vieta filosofijoje, fenomenologinės regimumo ir duotybės problemos, krikščioniškoji etika. Pagrindinis fenomenologinis veikalas – tritomis „Redukcija ir donacija: etiudai apie Hiuserlį, Heidegerį ir fenomenologiją“ (1989). Jo „Dievas be Būties“ (1982) paskirtas stabmaldystės analizei.

8) Antigonė - Sofoklio tragedija, parašyta remiantis Tėbų mitų ciklu. Joje Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis susiginčijo dėl valdžios ir abu dvikovoje žūsta. Valdžią perima dėdė Kreontas, kuris įsako Eteoklį palaidoti, o Polineiką palikti nelaidotą. Antigonė nepaklūsta įsakymui ir ryžtasi palaidoti brolį.

9) Štalagas (vok. stalag) – karo belaisvių stovykla Antrojo pasaulinio karo metais. Jie priklausė vermachtui, o nuo 1944 m. – SS. Didelė dalis belaisvių (apie 90%) buvo verčiama dirbti.

10) Koronierius (lot. coronarius) – kai kuriose anglosaksiškose šalyse valdžios pareigūnas, tiriantis netikėtų ar įvykusių neaiškiomis aplinkybėmis mirčių priežastis. Pareigybė atsirado anglijoje kažkur 11 a. (formaliai, 1194 m.). Kitose šalyse dalinai panašios funkcijos priklauso teismo medicinai.

11) Paulis Celanas (Paul Celan, tikr. Paul Antschel, 1920-1970) – rumunų žydų kilmės poetas ir vertėjas, rašęs vokiečių kalba. Pagal jo eiles muziką kūrė daugybė kompozitorių. Nusižudė Paryžiuje nušokęs nuo tilto į Seną. Žinomiausias kūrinys – „Mirties fuga“ (apie 1945 m.), kurioje išreikštas visas karo ir pokario tragizmas, kaltinimas hitlerizmas, rasizmas, bet koks žmogaus persekiojimas. Tai ir pagrindiniai vėlesnės P. Celano kūrybos motyvai. Vėlyvieji jo eilėraščiai tarsi specialiai užšifruoti, kartais subyrantys į paskiras, viena su kita nesusijusias asociacijas, tačiau išlaikant vieningą pasaulėjautą. Poetas daug eksperimentavo, ieškodamas vokiečių kalbos ribų, įvesdamas neologizmus. Juos gana sunku suprasti.

Jama - tai mirtis
Apie mirtį Biblijoje
Tibeto Mirusiųjų knyga
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Indonezijos mirusiųjų kultas
Leonidas Kaganovas. Komutacija
A. Jampolskaja. Futuristinis maištas
J. Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
H. Hesė. "Skundas" apie pasaulio nepastovumą
Laisvoje valstybėje kiekvienas gali sakyti, ką galvoja
E. Goldman. Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
J.Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Stepių vilkas ir jo nepriklausomybė
Kas išmokys lakštingalą čiulbėti?
S. Lemas. Trumpas sujungimas
Paskutinė gyvenimo valanda
Budizmas ir nemirtingumas
Laužai Himalajų papėdėje
E. Fromas. Menas mylėti
Egipto Mirusiųjų knyga
Filosofijos skiltis
Minties virusai
Vartiklis