E. Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu

„Vartiklio“ redaktorius: „Teosofas“ gavo 1881 m. liepos 29 d. siųstą barono J. Spadalieri laišką, kuriame jis prašo žurnalą išspausdinti ištraukas jo mirusio mokytojo ir draugo E. Levi užrašų, pradžioje – „Apie Mirtį ir Šėtoną“. Čia pateiksime citatas iš „Teosofo“ redaktoriaus (1881 m. spalio nr. – E. Blavatskajos) palydimojo žodžio bei E. Levi ištrauką „Mirtis“1). Papildysime publikaciją pačios E. Blavatskajos gyvenimo sąlyčiais su mirtimi.

[ ... ] Elifas Levi buvo didžiausias Europoje mūsų meto kabalos žinovas ir okultistas; ir kiekviena eilutė iš po jo plunksnos ... padeda ... įrodyti, ... kad šios dvi sistemos – rytų-arijų ir vakarų arba chaldėjų-žydų kabala – sutampa savo pagrindiniais metafiziniais pagrindais. [ ... ]

MIRTIS [n.1]

Mirtis yra būtina netobulų kombinacijų išsiskyrimas [K.H. 1-5]. Tai pakartotinis individualaus gyvenimo [K.H. Asmenybė ir asmeninis ego] grubiojo kontūro įsiurbimas į didįjį visuotinio gyvenimo darbą; tik tobulas – nemirtingas [K.H. 6-7].

Tai maudynės užmarštyje [K.H. Iki prisiminimo laiko]. Tai jaunystės šaltinis, kai iš vienos pusės panyra senatvė, o iš kitos pusės išnyra kūdikystė2).

Mirtis – tai gyvojo transformacija, lavonai – tai tik nukritę Gyvybės Medžio, pavasarį išleisiančio visą savo lapiją, lapai. Žmonių atgimimas amžinai primena tuos lapus. Laikinas formas nulemia amžinieji prototipai.

Visi, gyvenę žemėje, vis dar gyvena naujuose savo prototipų egzemplioriuose [K.H.], tačiau sielos, išaugę savo prototipus, kitoje vietoje gauna naują formą pagal tobulesnį tipą, tad amžinai kyla pasaulių laiptais3); blogi egzemplioriai yra naikinami ir jų medžiaga gražinamą į bendrą masę4).

Mūsų sielos yra tarsi muzika, o mūsų kūnai – instrumentais jai. Muzika egzistuoja be instrumentų, tačiau ji negirdima be materialaus nešėjo; nematerialaus negalima nei pasiekti, nei suvokti [K.H. Todėl dvasia negali bendrauti].

Žmogus savojoje egzistencijoje prisimena ir išsaugo tik kai kurias asvo ankstesnio gyvenimo prielaidas [K.H. Karma].

Mirusiųjų iškvietimas – tai tik atminties sutankėjimas, įsivaizduojamas šešėlių nuspalvinimas, Iškviesti tuos, kurių daugiau nėra čia, reiškia tik priversti jų prototipus vėl apsireikšti iš gamtos vaizduotės5).

Kas būtum betarpiškame bendravime su gamtos vaizduote, būtina arba būti sapno, arba apsvaigimo, ekstazės, katalepsijos ar beprotybės būsenoje [ O kad būtum betarpiškame kontakte su Gamtos protu, reikia tapti adeptu ].

Amžinoji atmintis išsaugo tik amžinus pradus; visa, ką paveikia Laikas, teisėtai pasmerkta užmarščiai.

Lavonų išsaugojimas – tai gamtos dėsnių pažeidimas; tai mirties padorumo įžeidimas; mities, kuri slepia savo naikinimo darbą taip, kaip mes slepiame savuosius reprodukcijos aktus [Redakt.: taip pat čia paskaitykite apie pasekmes, kurias sukėlė Lenino mumifikavimas]. Išsaugoti lavonus – tai sukurti šmėklas žemės vaizduotėje6) [K.H. Mes niekada nelaidojam savo mirusiųjų. Juos arba degina, arba palieka virš žemės paviršiaus.]; nakties košmarų vaiduokliai, haliucinacijos ir baimės tėra tik nepaprastomis išsaugotų lavonų fotografijomis [K.H. Jų atspindžiais astralinėje šviesoje]. Būtent tie išsaugoti arba blogai suirę kūnai tarp gyvųjų platina marą, cholerą, užkrečiamąsias ligas, liūdesį, skepticizmą ir nusivylimą gyvenimu7).

Mirtis sekinama mirtimi. Miesto atmosferos kapinių nuodai ir lavonų miazmai nuodija vaikus dar motinų įsčiose.

Prie Jeruzalės Gehenos slėnyje buvo nuolat palaikoma ugnis gyvūnų palaikų ir skeletų deginimui; ir apie šią amžiną ugnį užsimena Jėzus, kai sako, kad nusidėjėliai degs Gahenoje, [taip] nurodydamas, kad su mirusiųjų sielomis bus elgiamasi taip, kaip su jų kūnais.

Talmudas sako, kad sielos tų, kurie netikėjo nemirtingumu, nebus nemirtingos. Tik tikėjimas suteikia asmeninį nemirtingumą8).

Mirtina nuodėmė yra sielos savižudybė. Ji įvyksta, kai žmogus visiškai sąmoningai tarnauja blogiui visa savo proto jėga, gerai skirdamas gėrį ir blogį bei veikdamas visiškai laisvai, kas atrodo neįmanoma praktikoje, tačiau įmanoma teorijoje, nes nepriklausomos asmenybės esmė yra nevaržoma laisvė. Dievas nieko neprimeta žmogui, net egzistavimo. Žmogus turi teisę atsisakyti net nuo dieviškosios malonės, ir amžinojo Pragaro dogma – tik amžinosios laisvos valios patvirtinimas.

Dievas niekada nieko nekiša į Pragarą. Patys žmonės laisvai eina į ten, ryžtingai ir savo pasirinkimu.

Esantys pragare, t.y. taip sakant, blogio 9) ir neišvengiamos bausmės miglose, visai to nenorėdami kviečiami palikti jį. Tasai pragaras jiems tik skaistykla. Prakeiktas amžinai, absoliučiai ir be jokio atidėjimo – Šėtonas, kuris yra ne kažkas racionaliai egzistuojančio, o vien privaloma hipotezė.

Šėtonas yra paskutiniu tvėrimo žodžiu. Jis yra begalinio išsilaisvinimo pabaiga. Ji panoro prilygti Dievui, kurio priešininku jis esąs. Dievas – tai protui būtina hipotezė; Šėtonas – neprotingumui būtina hipotezė, save įtvirtinančia kaip laisva valia [K.H. Tai, kas pabraukta raudonu pieštuku, atrodo kaip prieštaravimas, tačiau taip nėra].

Tam, kad būtum nemirtingu [K.H. Žodžiu „nemirtingumas“ hermetistai, kaip taisyklė, riboja jo trukmę nuo pradžios iki mažojo ciklo pabaigos. Jų negalima smerkti už jų kalbų ribotumą. Vargu ar galima tai pavadinti pusiau nemirtingumu. Senovės autoriai tai vadino „paneonine amžinybe“, nuo žodžių pan - visa ko visuma arba prigimtis iraeon - neapibrėžtas laiko tarpas, kurio ribą težino tarpas tik įšventintieji. Žr. žodynus: eonas – tai laiko tarpas, apimantis žmogaus gyvenimo trukmę, Visatos egzistavimo laikotarpį, o taip pat amžinybę. Ši sąvoka buvo „misterijų žodžiu“ ir jo reikšmė buvo sąmoningai nuslėpta] gėryje, reikia save tapatinti su Dievu; kad būtum nemirtingas blogyje – su Šėtonu. Tai du poliai sielų pasaulyje: tarp šių dviejų polių gyvuoja ir miršta be jokių prisiminimų nenaudinga žmonijos dalis.

Tai gali pasirodyti nesuprantama paprastam skaitytojui, nes tai vienas sudėtingiausių [K.H. Vakarų] okultinės doktrinos mokymų. Gamta dvilypė: joje yra tiek materialinė ir fizinė pusė, tiek ir dvasinė bei moralinė; ir oje randas ir gėris, ir blogis, kuris yra neišvengiamas nuo šviesos krentantis šešėlis. Tam, kad patektum į nemirtingumo srautą arba, greičiau, pasiektum begalinį atgimimų eilę sąmoningų individualybių pavidalu (žr. „Khiu-ti knyga“, XXXI t. [K.H. sk.3]), reikia tapti gamtos bendradarbiu arba GĖRYJE, arba BLOGYJE, jos kūrime bei atkūrime, ar net ir griovime [K.H. Šis sakinys nurodo įšventintųjų tipus – adeptus ir burtininkus]. Ir ji atsikrato tik nereikalingų tranų, prievarta išvydama juos ir versdama milijonais [K.H. Vienas iš jos įprastų perdėjimų] mirti kaip save suvokiančios būtybės [K.H. Pora beprasmių žodžių]. Tad, kai geras ir tyras asmuo stengiasi pasiekti ninangą (nirvaną, arba tokią absoliutaus egzistavimo ir absoliučios sąmonės būseną, kuri baigtinio suvokimo pasaulyje yra ne-egzistavimas ir ne-sąmone)l nuodėmingas, priešingai, sieks gyvenimų eilės sąmoningų, apibrėžtų egzistavimų ar būtybių pavidalu, linkęs amžinai kentėti, būdamas nusipelnyto teisingumo dėsnio [K.H. karmos] valdžioje, o ne atsisakyti savo gyvenimų, kaip visuotinės visumos dalių. Būtybės puikiai supranta, kad niekada negali tikėtis amžinos ramybės pasiekimo grynoje dvasioje arba nirvanoje, ir greičiau kabinsis už gyvenimo bet kuria forma [K.H. per mediumus, buvusius visur ir visada], nei paneigs šį „troškimą gyventi“ arba tanhu, kuris yra naujos skandhų kombinacijos susidarymo arba persikūnijimo priežastimi. Gamta – tai geroji motina tiek žiauriam plėšriam paukščiui, tiek nekaltam balandžiui. Motina- gamta nubaus savo sūnų, tačiau jei jis taps jos bendrininku griovimo reikale, ji nesugebės jo atsižadėti [K.H. Ne iki eono pabaigos, jei tik jam žinoma, kaip ją įveikti. Tačiau tai yra kančių ir amžinos neapykantos gyvenimas. Jei tikite mumis, kaip galite netikėti tuo?]. Yra visiškai sugadintų žmonių, kurie blogiems tikslams turi tokią pat aukštą proto ir dvasinį lygį kaip ir dvasingieji gėrio tikslams [K.H. Šešėliniai broliai]. Tokių žmonių ego gali išvengti amžino sunaikinimo arba sunaikinimo amžių tėkmėje [K.H. Daugelis priversti palikti šią planetą ir persikelti į 8-ąją, kaip ji ją vadina. Tačiau aukštesnieji tebegyvens, vystydami žemę iki pat galutinės nirvanos slenksčio]. Būtent tai numato Elifas Levi kaip tampančius „nemirtingais blogyje“ sustapindami su Šėtonu. „Žinau tavo reikalus, tu nei karštas, nei šaltas“, sakoma Šv. Jono „Apreiškimuose“ (III 15-16). – „Bet kaip tu šiltas, o ne karštas ir ne šaltas, tai ištarsiu iš savo lūpų“. „Apreiškimas“ – tao visiškai kabalistinė knyga. Karštis ir šaltis – tai du poliai, t.y., gėris ir blogis, dvasia ir materija. Gamta iš savo lūpų skleidžia „šiltą“ arba „nereikalingą žmonijos dalį“, t.y., ją sunaikina. Šis supratimas apie tai, kad žymi žmonijos dalis galiausiai neturės nemirtingų sielų, nenauja Europos skaitytojams. Pats Kolridžas šį atvejį lygino su ąžuolu, užauginančiu milijonus gilių, tačiau iš kurių esant nominalioms [K.H. Normalioms] sąlygoms vargu ar viena iš tūkstančio gali kada nors užaugti medžiu, ir laikė, kad dauguma gilių neturi jėgų išaugti į naują gyvą medį; tad matyt ir daugumai žmonių nepavyks išsivystyti nauja gyva būtybe po savo žemiškos mirties.

„Teosofo“ redakcijos pastabos:

1) Iš Mokytojo Koot Hoomi laiško A.P. Sinnett‘ui, gauto 1883 m. vasario 2 d. (žr. („The Mahatma Letters to A.P.Sinnett“) yra aišku, kad praėjus kuriam laikui po šios publikacijos, Mokytojas Koot Hoomi, susipažinęs su „Teosofo“ 1881 m. spalio mėnesio numeryje paskelbtais Elifo Levi tekstais, žurnalo paraštėse „įsodino“[n.1] pastabas ir paaiškinimus, kuriuos šioje publikacijoje pateikiame laužtiniuose skliaustuose su atžyma K.H. Tokiu pat būdu nurodomi ir Mokytojo pabraukimai tekste. Laiške A.P. Sinnett‘ui Mokytojas siūlo šiam apmąstyti kai kuriuos panaudotus žodžius, tokius kaip tranai.
„Teosofo“ numeris su Koot Hoomi pastabomis saugomas Britų muziejaus vadinamajame „Mahatmų archyve“.

2) Ego persikūnijimas po mirties. Rytų, ir ypač budistinė, naujo ego evoliucijos iš seno doktrina.

3) Iš vienos lokos į kitą, iš teigiamo priežasčių ir vyksmo pasaulio į neigiamą pasekmių ir pasyvumo pasaulį.

4) Į kosminę materiją, kai jie neišvengiamai praranda savo savimonę arba individualumą [Savąją monadą, K.H. 6-7], arba sunaikinami, kaip sako rytų kabalistai.

5) Karštai trokštant išvysti mirusį asmenį, reikia iššaukti to žmogaus vaizdą, pasišaukti jį iš astralinės šviesos arba eterio, kuriame išlieka įspausti Praeities vaizdai.Būtent tai iš dalies vyksta „seansuose“. Spiritualistai – tai nesąmoningi NEKROMANTAI.

6) Sustiprinti tuos atvaizdus astralinėje arba žvaigždžių šviesoje.

7) Žmonės ima intuityviai suvokti šią didžiąją tiesą ir daugelyje Europos šalių šiandien steigiamos įmonės kūnų deginimui ir [statomi] krematoriumai.

8) Tikėjimas ir valios jėga. Nemirtingumas yra sąlyginis, kaip tai visada teigėm. Tai dovana tyram ir geram. Nusidėjėlis, pavergtas juslinio ir materialaus [prado], tik pragyvena. Vertinantis tik fizinius malonumus negyvena, ir negali gyventi po mirties kaip save suvokianti esybė.

9) T.y. jie vėl gimsta „žemutiniame pasaulyje“, kuris nėra nei „pragaras“, kei kokia kita dieviškoji skaistykla, o tik beveik visiškos materijos pasauliu, po kurio eina paskutinis pasaulis „būtinybės rate“, iš kurio nėra „nėra išsilaisvinimo, nes ten viešpatauja absoliuti dvasinė tamsa“ („Khiu-ti knyga“).

[n.1] Pirmoji publikacija “Theosophist", Vol. III, ? 1, October, 1881, pp. 12-15

[n.2] “Įsodinimas” – okultinis teksto užrašymo popieriuje būdas, aprašytas mahatmos Koot Hoomi laiške A.P. Sinnett‘ui.

Papildomi Vartiklio paaiškinimai

Miazma (iš gr. „užteršimas“, „išpurvinimas“) – medicininė nuostata, kad ligos (cholera, maliarija ir kt.) sukeliamos miazmų („nešvaros“, „puvimo“). 19 a. juos pakeitė „germai“ (mikroorganizmai).

Gehena - terminas, kilęs iš „Enomo sūnų“ slėnio greta Jeruzalės pavadinimo, tapęs Paskutinio teismo dienos simboliu (o islame – „Pragaro“). Senajame testamente nurodoma, kad joje buvo Tofetas, kuriame buvo krosnis, kuriame degino vaikus kaip aukas Molocho dievui.

Tanha (iš pali) arba trišna - budistinis, induizmo ir džainizmo terminas, paprastai verčiamas kaip troškimas gyventi, nulemiantis sansariškąją. būtį. Trišna artimai susijusi su aistra (kama). „Valią gyventi“ savo filosofijos pagrindu paėmė A. Šopenhaueris.

Koot Hoomi - vienas mahatmų, Baltosios brolijos narių, atseit, paskatinusių Teosofijos draugijos įkūrimą. Jo susirašinėjimas su anglų teosofais A.P Sinnett‘u ir A.O. Hume išleistas knyga „Makhatmos laiškai A.P. Sinetui“ (1923). Kut Humi vardas kelia aliuzijas į riši Kuthumi, minimą keliuose puranuose.

Alfred Percy Sinnett (1840-1921) – anglų žurnalistas, rašytojas ir teosofas, daugelį metų buvęs Teosofijos draugijos viceprezidentu. Tarpininkaujant E. Blavatskajai, susirašinėjo su asmeniu (Koot Hoomi), laikytu vienu Tibeto mahatmų. Laiškams naudoja speciali „įsodinimo“ technika, panaši į šiuolaikinę kserokopijavimą. 1881 m. išleido pirmąją savo knygą „Okultinis pasaulis“, skirtą savo korespondentui. 1883 m. pasirodė antroji knyga „Ezoterinis budizmas“, parašyti remianti mahatmos M. pastabomis apie kosmologiją. 1886 m. išleido knygą apie E. Blavatskajos gyvenimą.


Blavatskajos kelias į mirtį

Kai Psichė-gyvastis slenka į šešėlį...
Osipas Mandelštamas 

Po istorijos su antrosiomis vedybomis (jaunas armėnas itališka Betaneli pavarde ją įsimylėjo ir pagrasino, kad nusižudys, jei ji jį atstums – ji apmąstė, ir nusprendė už jo ištekėti – bet vėl , tai buvo labai trumpas vedybinis laikotarpis; jau po pirmųjų vedybų ji buvo pasakiusi: „Moteris savo laimę randa pasiekdama antgamtiškas jėgas, o meilė tėra tik blogas sapnas, kliedesiai“), ji susižeidė koją, kai pabandė perstumti sunkią metalinę lovą. Prasidėjo stipriai progresuojantis blauzdos antkaulio uždegimas. Gydytojų nuomonės išsiskyrė – vieni siūlė koją amputuoti, kiti tam prieštaravo, bet sakė, kad koja liks paralyžiuota. Ištisą mėnesį ji buvo ties mirties slenksčiu. O „dvasios“ su ja krėtė įvairius triukus, kuriuos stebėjo slaugės, o gydytojas sakė, kad ji bent triskart buvo mirusi.

Bet sveikata ėmė taisytis, o kartu prasidėjo ir vidiniai virsmai - ir ji kažkaip sugebėjo atsikratyti Betaneli. Tai buvo apie 1850-uosius – ir audringas bei kūrybingas gyvenimas tęsėsi iki 1885 m. Tais metais, besiskelbianti turinti antgamtinių galių, Indijos spaudoje buvo apkaltinta šarlatanizmu ir išvyko į Europą. Londone užsiėmė knygų rašymu (tame tarpe ir „Slaptosios doktrinos“).

Tuo metu ji jau sunkiai sirgo. 1882 m. ji rašė Sinnett'ui: „... visas mano kraujas virto vandeniu; ir žaizdos atsiveria neįtikėtiniausiose vietose; kraujas ar kas ten bebūtų sudaro maišelius tarsi pas kengūrą, ir kiti nežymūs nesklaidumai, ir et cetera... Pratempsiu metelius ar kitus..., tačiau galiu užversti kanopas bet kuriuo metu...“

Tai dar buvo Indijoje. Galiausiai gydytojai pasakė, kad jau nieko negalima padaryti. Tą vakarą jos namuose susirinko draugai ir nekantriai laukė. Atėjo kažkoks indų jogas lydimas moters- asketės. Jis mintimis Olkotui perdavė pranešimą, kad yra siųstas vieno iš Mahatmų, kad praneštų, kad neliks vienas. Tada su lydinčia moterimi nuėjo į Blavatskajos kambarį. Moteris kalbėjo mantras, o indas išsitraukė apelsino dydžio rutulį iš šventųjų pelenų, kurį liepė padėti spintelėje, kabančioje už lovagalio. Tada jiedu pasišalino.

Netikėtai visi išvydo, kaip materializavosi mokytojas Morija, sparčiai nuėjęs į ligonės kambarį. Ryte įkyko stebuklas – Elena atmerkė akis ir paprašė paduoti pusryčius... Ją išvydęs gydytojas buvo priblokštas... Vėliau Elena atskleidė Mokytojo vizito tikslą, pasiūliusio pasirinkimą: „Ramiai mirti dabar ir taip užbaigti savo kančias arba pagyventi kelis metus, kad parašytų ‚Slaptąją doktriną‘“. Aišku, ką ji pasirinko.

Paaštrėjo inkstų ligos. Banalios ligos apspito iškilią moterį. Kai jos dvasia galėjo laisvai skrajoti tarp pasaulių, jos Žemėje likęs kūnas vis labiau trešo. Jos ligotą būseną sunkino neįtikėtinas apkūnumas, pasiekęs tokį lygį, kad kartais ji išvis negalėjo judėti. Į Madridą plaukiantį laivą ją virvėmis įkėlė sėdinčią krėsle. Paskutinius gyvenimo mėnesius buvo užsiėmusi didžiojo Teosofinio žodyno ruošimu.

1891 m. balandžio 23-ios rytą atrodė labai neblogai, tačiau naktį kentė kelis mėšlungių priepuolius. Gegužės 7 d. sukaupė jėgas, apsirengė be kitų pagalbos ir bandė ant stalioko dėlioti pasjansą, tačiau nesugebėjo jo baigti – ją kankino dusulys. 1891 m. gegužės 8 d. jai buvo visai blogai ir dar neįdienojus mirė, iki paskutinės akimirkos nepraradus sąmonės, Po jos mirties prasidėjo arši kova už Teosofų draugijos vadovą postą. O jos mirties diena tapo Baltojo lotoso paminėjimo diena.

Ji kalbėjo žmonėms:
„Mes su tais, su kuriais išsiskyrėme materialioje būties plotmėje; ir kartu mes gerokai arčiau jų dabar, nei kai jie buvo gyvi“.

Gegužės 10 d. Niujorko „The Herald Tribune“ išspausdino nekrologą, kuriame pažymima:
„Nedaugeliui moterų buvo lemta patirti tiek nuolatinio nesupratimo, šmeižto ir užsipuolimų... [bet] viso jos gyvenimo darbai atpirks [juos]... Ponia Blavatskaja buvo įsitikinusi, kad žmonijos atgimimas turi remtis altruizmo vystymu...“

Angelai
Pasaulio širdis
4-ojo etapo evoliucija
Azijos širdis: Šambala
Puolę angelai ir Nefilimai
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
E. Blavatskaja. Ar milžinai tėra išmonė?
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
E. Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Kiklopų griuvėsiai ir milžiniški akmenys...
Išrinktieji, Vidinis žmogus ir keturi
E.P.Blavatskaja. Slaptoji doktrina
Krišnamurti ir ezoterizmas
Gyvenimas 2021 metais
Pranašas Nostradamas
Moira Timsa ir Džedas
Raudonieji teosofai
Elohimų alchemija
Aukso amžius
Mitologijos puslapis
Vartiklis