4-ojo etapo evoliucija  

Nuo Darvino publikacijų laikų žmonėse taip stipriai įsišaknijo tikėjimas darvinizmu, kad nekyla mintis, kad gali būti alternatyvus gyvybės vystymosi paaiškinimas. Tai nemaža dalimi sąlygojo dviejų žmonių, aršių darvinistų T. Hakslio ir E. Hekelio, pastangos.

Hekelis turėjo misticizmo gyslelę – jis galėjo kartu teigti, kad Visatoje nėra nieko be vidujei negyvos materijos, ir kalbėti apie „plastiduliarines sielas“ (ląstelių „sielas“). Ir jis kartais nesivaržė „išsigalvojimais“. Štai jo „Paskutinėje grandyje“ (1898) evoliucija skirstoma į 26 etapus ir 12-ame aprašo „lemūravidus“ (kurie buvo placentiniais žinduoliais), kurie buvo labai primityviais, tariamai beždžionių pirmtakais ir vadinti Prosimiae. Tačiau jų palaikų niekada nebuvo rasta. O T. Hakslis buvo apimtas idėjos, kad vyksta nuolatinė evoliucija, kad iš vienos rūšies visad kyla kitos rūšys – tad jis nuolat ieškojo rūšis rišančių grandžių (nors ši idėja didele dalimi buvo įtakota Ž.-L. de Bufono). Tačiau jis ribojosi tik viena linija nuo žemesniųjų rūšių iki žmogaus, kai iš tikro galėjo būti daugybė genealoginių medžių.

Teosofijos požiūriu, žmonės sudaro vieną evoliucinį medį, o simidai (žemesniei primatai) – kitą, kurie, vis tik, atsiskyrė tolimoje praeityje. Ir teosofija moko, kad evoliucija turi būti baigtine, nuolatine arba nepertraukiama. Ir „kopėčių“, procesijų yra labai daug.

Theophrastus Pagal teosofiją mūsų žemės rutulys yra vienas iš 12-os rutulių, sudarančių žemės planetarinę grandinę. Tas 12-a persiklojančių sferų sudaro skirtingo sąmoningumo lygio substancija. Mūsų rutulys D yra pats materiališkiausias ir randasi žemiausiame iš 7-ių hierarchijos lygių. Kiekvienas rutulys randasi 7-iuose sublygiuose, nuo materialaus iki dvasinio. Aukštesniosios, ne fizikinės mūsų rutulio karalijos yra anapus mūsų fizinių jutimų ribos.

Planetos gyvavimo ciklas arba manvantara*) trunka 3,32 mlrd. m. ir jį pakeičia tokios pat trukmės planetos poilsio arba pralaya laikotarpis. Manvatara dalijama į 7 etapus arba didžiąsias gyvybės bangas. Kiekvienas etapas didesniu mastu pakartoja ankstesnio etapo evoliucinį procesą ir pilnai išreiškia vieną iš 7-ių elementų-principų. Pirmieji 3,5 etapo žymi leidimąsi žemyn, kurio metu rutuliai ir jų gyventojai patiria didėjančią materializaciją. Kitą manvataros pusę sudaro kilimas, apibūdinimas eterizacija ir dvasingumu. Mūsų fizinis rutulys atsirado kažkur prieš 2 mlrd. m. eterinėje būsenoje ir palaipsniui tankėjo, kol prieš kelis milijonus metų pasiekėme lanko apačią ir prasidėjo kilimas.

Planetarinės grandinės rutuliuose išsivysto 12-a karalijų arba gyvybės bangų. Yra trys elementariosios karalystės (mineralų, augalų ir gyvūnų), žmonių ir trys dvasinės arba dhyani-čochaniškosios karalijos. Planetarinės manvantaros pabaigoje monados, grįžta į savo dvasinius namus praturtėję evoliucine patirtimi.

Kiekviename rutulyje kiekvieno etapo metu kiekvienoje gyvybės bangoje monados pasireiškia atitinkamomis formomis ir praeina 7-ias pagrindines vystymosi pakopas. Žmonių karalijoje tos 7-ios pakopos vadinamos rasėmis arba žmonijomis. Rasės persikloja – nauja rasė prasideda ankstesniosios pakopos viduryje. Tie patys monadiniai individai įsikūnija kiekvienoje rasėje, išskyrus tuos, kurie nepajėgia pakankamai išsivystyti, kad galėtų pereiti į kitą pakopą ir patenka į žemesniojo lygio „nirvaną“ (tad dabartinės žmonijos individai jau yra perėję visas ankstesnės pagrindines rases). Dabar mes randamės 5-me, vadinamajame „arijų“ periode, indoeuropiečių, kilusių iš karingų raitelių rasėje.

Bet kuriuo metu rutulyje dominuoja viena karalija ir jos monadų didžioji dalis įsikūnija jame. Kiekviena karalija rutulyje gyvuoja daugelį milijonų metų ir 7-is kartus pereina per visus rutulius planetarinėje grandinėje. Kai gyvybės banga pasitraukia iš rutulio, ji po savęs palieka labiausiai išsivysčiusius atstovus („šištas“ arba „liekančiuosius“). Kai ji sugrįžta į rutulį kitoje pakopoje, ateinančios monados pažadina tuos pagrindinius astralinius tipus, kurie pradeda materializuotis ir skirstytis į daugelį atmainų priklausomai nuo karalijos evoliucijos.

Teosofija moko, kad „Visata veikia ir vadovaujama iš vidaus į išorę“ (SD 1:174) ir kad „visa ko pradžia yra dvasioje – evoliucija prasidėjo iš viršaus ir vyko žemyn, o ne atvirkščiai, kaip moko Darvino teorija“ (SD 2:170/190). Fizinės formos atsiranda iš astralinių prototipų, kurie patys yra dvasinių archetipų arba „idėjų“ atspindžiai, išlikę iš ankstesnių evoliucijos ciklų. Toli gražu nebūdama atsitiktiniu procesu, evoliucija yra impulsų, kylančių vidinėje pasaulių ir esybių sandaroje, rezultatas.

Dabar trumpai apibūdinsime žmonijos evoliuciją D rutulyje dabartiniame, 4-ame žemės evoliucijos etape.

Pirmoji rasė

4-asis etapas prasidėjo maždaug prieš 320 mln. m. prekambro eros pabaigoje, pasižymėjusiose dideliu geologiniu aktyvumu. Pirma iš 7-ių rasių ar žmonijų buvo astralinių esybių rasė, atsiradusi paleozojaus viduryje, maždaug prieš 150 mln. m. 7-ioms C rutulio žmogiškųjų monadų klasėms pradėjus rastis D rutulyje, jos pažadino atitinkamas šištų klases, kurių ėmė gausėti. Tad pirmosios rasės pirmąją subrasę sudarė 7-ios grupės, 7-ios embrioninės astralinės žmonijos, kurios vystėsi 7-iose skirtingose pirmojo žemyno, buvusio prie šiaurės poliuje, srityse.

Taigi, teosofija moko apie modifikuotą poligenezę:

Nes, priskiriant žmonijai vieną kilmę, kadangi jos protėviai arba „Kūrėjai“ buvo dieviškosios būtybės – nors skirtingų klasių ar tobulumo laipsnių savojoje hierarchijoje – žmonės vis tik gimė to laikotarpio septyniuose skirtinguose žemyno centruose.... [J]ų gebėjimai ir protiniai sugebėjimai, išorinės arba fizinės formos ir būsimos charakteristikos labai skyrėsi. Vieni aukštesni, kiti žemesni, kad atitiktų įvairių įsikūnijančių monadų, kurios ne visos buvo vienodo tyrumo ankstesnių gimimų kituose pasauliuose, Karmą. Tai paaiškina rasių skirtybes...SD 2:249

Žemė pirmosios rasės (poliariečių) laikais buvo labiau eteriška, tačiau santykinai tvirta lyginant su „žmogiškaisiais“ protoplazmais. Jų milžiniški kūnai buvo permatomi ir skaidrūs, kažkiek kintančios formos, be kaulų ir organų, be plaukų ir odos. Jie pamažu darėsi standesni, tačiau iki galo išliko eteriniai.

Poliariečių rasė buvo aseksuali ir dauginosi skildama: didelės kūno dalys atsiskirdavo ir užaugdavo kaip tėvo kopija – taip, kaip dabar dauginasi ląstelės. Jos fizinių liekanų nėra išlikę.


Antroji rasė

Antroji hiperborėjų rasė buvo pusiau astralinė, buvo tankesnė ir ne tokia skaidri kaip ankstesnė. Pabaigoje tapo tarsi želė su skaidulomis, atsirado rudimentinės kaulų, organų, plaukų ir odos užuomazgos. Pasirodė būsimos žmogiškosios formos bruožai, nors pabaigoje jų kūnai patyrė įdomių, dalinai gyvūniškų transformacijų.

Antroji rasė buvo aseksuali ir dauginosi ataugų ar pumpuravimosi būdu (kaip ir dabar dauginasi kai kurie vienaląsčiai (kai kurios bakterijos, mielės ir protozoanai). Periodo viduryje pumpurų labai pagausėjo ir juos galima buvo pradėti vadinti „sporomis“ ar „sėklomis“, nes kai kuriomis aplinkybėmis tie pumputrai galėjo palikti tėvą ir plisti atskirai.

Pirmosios dvi rasės sąmoningai nemąstė. Jų sąmonė buvo tarsi svajojimas. Jų vadovavosi dvasiniu instinktu ir protiškai buvo tarsi maži vaikai.


Ankstyvoji trečioji rasė

Trečioji lemūrų rasė pasirodė mezozojaus eros Triaso periode (prasidėjusiame maždaug prieš 44 mln. m.). Į drebučius panaši antrosios rasės substancija virto ląstelių mėsa. Kai kurios dalys sutvirtėjo ir tapo kaulais, o kitos – raumenimis, nervų sistema ir kraujo indais. Antrosios rasės būtybių viduje buvęs branduolys virto tikrais vidaus organais.

Ankstyvoji trečioji rasė buvo hermofroditais ar androginais. Jų dauginimosi būdas tebesutinkamas žemesniosiose karalystėse (pvz., daugelyje žydinčių augalų bei bestuburiuose, tokiuose, kaip kirminai, sraigės ir šliužai). Praktiškai visos senosios civilizacijos mokė, kad mūsų protėviai buvo biseksualūs (juk todėl kiekviena lytis turi kitos lyties rudimentinius lytinius organus).

Ankstyvuoju laikotarpiu trečioji rasė dauginosi pumpuriavimu, vėliau išsivysčiusiu į „kiaušinių dėjimą“: gyvybinės ląstelės atsiskirdavo nuo pagrindinio kūnų ir susijungdavo, kad suformuotų didelius kiaušinius. Ptadžioje, gyvybiniai lašai buvo išskiriami beveik iš visų kūno dalių, vėliau juos imta išskirti iš funkciškai tam skirtų dauginimosi organų.

Kiaušinių dėjimas išlikęs pas paukščius ir kai kurias reptilijas, o ir žmonių dauginimosi būdas yra, iš esmės, toks pat. Apvaisinamas moters kiaušinėlis, nors ir mažytis, vystosi gimdoje, kur jam saugiau, nei išorėje.

Šis tekstas yra J. Blavatskajos Slaptoji doktrina: Ar milžinai tėra išmonė? tęsinys

Net istoriniai Kinijos kūriniai pilni tokių prisiminimų apie Ketvirtąją rasę. „Šu-czin“ prancūziškame vertime skaitome (4 d., 27 sk.):
Kai Miao-czi („toji prieštvaninė ir ištvirkinta rasė“, kaip aiškina komentatorius, „kuri senaisiais laikais pasitraukė į uolų urvus ir kurios palikuonys, kaip kalba, iki šiol sutinkami Kantono1) apylinkėsen1) “), pagal mūsų senovinius dokumentus, pasidavę Tchy-Yeoo apgaulei, sukėlė sumaištį visoje žemėje, kurioje išplito piktadariai... valdovas Čang-ty (iš dieviškos dinastijos) pamatė, kad jo žmonės praradę paskutinius doros likučius. Tada jis įsakė Tčongui ir Ly (dviem žemesniesiems Dhian-chohanams3) ) nutraukti bet kokią komunikaciją tarp dangaus ir žemės. Nuo tada nebuvo daugiau pakilimų ir nusileidimųn2).

„Pakilimas ir nusileidimas“ reiškia nevaržomą bendravimą tarp dviejų pasaulių.

Kadangi negalime pateikti pilnos ir nuodugnios Trečiosios ir Ketvirtosios rasių istorijos, tai privalome, kiek tai leistina, surinkti kuo daugiau atskirų su jomis susijusių faktų, randamų senovės literatūroje ir istorijoje; ypač tuos, kurie patvirtinami betarpiškais įrodymais, o taip pat išvedamų iš jų. Kadangi žmonių „odos apvalkalai“ standėjo ir jie vis labiau grimzdo į dizinę nuodėmę, tai bendravimas tarp fizinio ir eterinio dieviškojo žmogaus liovėsi. Materijos apdangalas tarp dviejų plotmių tapo pernelyg tankus, kad net vidinis žmogus negalėjo pro jį prasiskverbti. Dangaus ir žemės paslaptys, atrastos Trečiosios rasės dangiškųjų mokytojų jų tyrumo laikais, tapo didingu šviesos centru, bet jos spinduliai išblėso, nes jie išsiskirstė ir krito į jiems nebūdingą terpę, nes toji buvo pernelyg materiali. Žmonėse tos paslaptys arba misterijos išsigimė į burtus ir galiausiai išsiliejo į egzoterines religijas, pilną prietarų stabmeldystę bei žmogaus arba didvyrio kultą. Tik pirmųjų žmonių saujelė, kuriuose dieviškosios Išminties kibirkštis degė ryškiai ir tik stiprėjo, kai ji silpo tuose, kurie ją nukreipė piktiems kėslams, - tik ji teliko išrinktuoju dieviškųjų Mokytojų atskleistų Paslapčių sargu. Tarp jų buvo ir tie, kurie savojoje Kumaro4) būsenoje buvojo nuo pat pradžių; ir padavimai šnibžda, kad slaptieji mokymai teigia, kad būtent šie Išrinktieji buvo nuo tada tebeegzistuojančios Hierarchijos pradininkai:
Pirmosios vidinis žmogus tik laikas nuo laiko keičia savo kūną; jis visad toks pat, nežinantis nei ramybės, nei Nirvanos, nekreipdamas dėmesio į Devačaną5) ir nuolat likdamas Žemėje žmonijos išgelbėjimo vardan... Iš septynių Skaisčiųjų [Kumarųn3) ] ketvertas pasiaukojo už pasaulio nuodėmes ir nemokšų mokymui ir bus iki šios Manvantaros6) pabaigos. Nors ir nematomi, jie visad esti. Kai žmonės kalba apie vieną jų – „Jis mirė“, žinok, jis gyvas, tik kita forma. Tai nemirtingojo žinojimo [Džnanos] Galva, Širdis, Siela ir Sėkla. Tu niekad nekalbėsi, o Lanu, apie šiuos didžiuosius [Maha...] prieš minias, vadindamas juos vardais. Tik išmintingas suprasn4). (Ezoterinių mokyklų katekizmas).

Būtent tasai „Ketvertas“, pateiktas alegorija ir simboliškai „Linga Purane7) “, tvirtinančiam, kad Vamadeva8) (Šyva) kaip Kumara gimsta kiekvienoje kalpoje (šiuo atveju, Rasėje) keturių jaunuolių pavidalu – keturių baltųjų, keturių raudonųjų, keturių geltonųjų ir keturių tamsių arba rudų. Prisiminkime, kad Šyva, pirmiausia ir labiausia, yra asketu, visų jogų ir adeptų globėju, tad alegorija taps visai aiški. Būtent dieviškosios Išminties ir tikrojo asketizmo dvasia įsikūnija tuose Išrinktuosiuose. Ir Rudra tik po to, kai tapo vedęs, dievų atplėštas nuo savo baisiojo asketiškojo gyvenimo, tapo Šyva, indų panteono dievu – ir nevisai gero ir gailestingo tipo. Virš tų „Keturių“ tik Vienatinis, tiek Žemėje, tiek danguje – dar paslaptingesnė ir vienišesnė Esybė, aprašyta pirmame tome.

Pirmosios dvi rasės ir ankstyvoji trečioji rasė nevalgė taip, kaip darome mes, o medžiagas į kūną paimdavo osmoso būdu, panašiai, kaip plaučiai įsisavina deguonį. Taip pat pirmoji rasė ir didesnę dalį antroji rasė nemirdavo taip, kaip mes ją suprantame; kiekviena karta pertirpdavo į kitą kartą. Antrosios rasės pabaigoje individai užmigdavo ir sudildavo – ir ati buvo pradžia to, ką mes vadiname mirtimi. Trečiajai rasei mirtis tapo įprasta, nes jų kūnai pakankamai sutvirtėjo ir buvo pakankamai saviti, kad galėtų mirti, kai išsenka jų gyvybinės galios.

Gyvūnų atsiradimas

4-o etapo pradžia (prieš 320 mln. m.) sutapo su pirmųjų daugialąsčių organizmų (arba metazoanų) pasirodymu fosilijose. Tačiau jų buvo santykinai nedaug, lyginant su neįsivaizduojamu jūrų organizmų kiekiu ankstyvojo kambro laikotarpiu (prieš 70 mln. m.) – ir nuo tada gyvūnų pasaulyje praktiškai neatsirado jokių naujų pagrindinių anatominių sandarų.

Iki laikotarpio prieš 4,5 mln. m. evoliucija leidosi žemyn, materijos link, pateikdama naujų rūšių gausą. Tačiau 4-ojo ciklo viduryje kreivė pradėjo kilti link dvasios, tad vis daugiau gyvūnų monadų turi tendenciją pereiti į nirvanos būseną, nes negali pakankamai ilgai sėkmingai vystytis. Kartu tai reiškė „durų užtrenkimą į žmonių karaliją“, kas reiškė, kad daugiau gyvūnų monadų nepateks į likusį planetos manvataros laikotarpį.

Pirmieji eteriniai gyvūnijos atstovai, esantys žemiau žinduolių (paukščiai, reptilijos, amfibijos, žuvys ir bestuburiai), beveik visi pasirodė 3-io etapo metu, prieš kelis šimtus milijonų metų. Aukštesnieji žinduoliai išsiskyrė antros rasės pabaigoje ir trečios rasės pradžioje, vėlyvajame paleozojuje ir mezozojuje. Eterinė žmonija nuo gyvūnų atsiskyrė pumpuriavimosi būdu.

Vėlyvoji trečioji rasė

Hermofrodizmas išnyko trečios rasės viduryje. Individai pradėjo gimti su dominuojančiais vienos ar kitos lyties požymiais. Tai vyko maždaug tuo metu, kai pradėjo atsirasti savimonė ir žmonių kūnai tapo fiziniais. Lemūriečiai turėjo trečiąją akį galvos viršuje, kuri vadinama Šyvos ar deva-akimi. Tai buvo tiek fizinės, tiek dvasinės regos organas. Atsiskyrus lytims, trečiosios akies galia pradėjo silpti ir trečiosios atlantiečių subrasės viduryje visiškai išnyko. Jos liekana yra kankorėžinė liauka smegenyse. Tačiau netgi dabar trečioji akis dalinai funkcionuoja kaip dvasinio matymo organas. Tolimoje ateityje ji vėl pilnai funkcionuos kaip septintasis jutimas.

Žmonijos savimonė pabudo kai mūsų fizinės formos pakankamai išsivystė, kad išreikštų snaudžiančias mentalines galias. Tai vadinama „manasaputrų inkarnacija“ (arba „mąstymo sūnų“). Tos dvasinės esybės yra mūsų aukštesniosios savastys (manasaputrinės monados), praėjusios žmogiškąją stadiją ankstesniame evoliucijos cikle. Su savimone ateina pasirinkimo galia ir laisva valia, ir žmogui panyrant į materijos liūną išryškėja prieštaravimai žmoguje tarp dvasingumo ir gyvuliškumo.

Mąstymo pabudimas prasidėjo kažkur vėlyvajame mezozojuje, maždaug prieš 18,5 mln. m. Tačiau manas (penktasis principas) pilnai neišsivystys iki penktojo etapo pabaigos. Septintojo etapo pabaigoje mūsų žemesniosios žmogiškosios monados taps aukštesniosiomis žmogiškosiomis monadomis ir pateks į žemiausias tris dhyani-čohaniškas karalystes, parodydamos, kad rasė vystėsi tinkamai.

Savimoniai žmogiškieji individai pasirodė netgi pirmojoje, antrojoje ir ankstyvojoje trečiojoje rasėse. Trečiosios rasės viduje žmonių rasės protėviai, veikiami dvasinės sąmonės arba „tyliųjų stebėtojų“, susirinko, kad sutelktų dvasinė ir proto šviesą. Tai buvo Adeptų brolijos, egzistuojančios iki dabar, atsiradimas. Adeptai arba mahatmos yra žmonių rasės vadovai ir padėjėjai, o taip pat amžinosios išminties saugotojai.

Paskutinės dvi lemūriečių subrasės pastatė miestus, vystė menus ir mokslus ir, vadovaujami dvasinių vadovų, plačiai paskleidė civilizacijos daigus. Lemūrija radosi Ramiajame vandenyne. Ji buvo plačiai sunaikinta kreidos periodo pabaigoje (maždaug prieš 8 mln. m.) požeminės ugnies ir skilus vandenyno dugnui. Trečioji rasė kartais dar vadinama Juodąja, o jos palikuonimis laikomos juodaodžių gentys (Afrikoje ir Australijoje).


Ketvirtoji rasė

Ketvirtosios, atlantiečių rasės kūnai buvo grubesni nei mūsų, nes prieš 4,5 mln. metų buvo pasiektas žemiausias lanko taškas ir materija pasiekusi aukščiausią savo lygį. Dabar materija vis labiau eterizuojasi ir lankas riečiasi aukštyn, kol 7-ojo etapo pabaigoje rutulys įgaus aukščiausią eterinį būvį.

Atlantiečiai sukūrė kai kurias labai išsivysčiusias civilizacijas. Tačiau visumoje jie buvo nedvasingi, su labai stipriais materialiaisiais instinktais. Daugelis jų garbino tamsiąsias ir blogąsias gamtos jėgas ir savo įgimtas psichines galias panaudojo savanaudiškiems tikslams – skirtingai, nei tai darė jų protingieji.

Atlantida paniro po vandeniu ir žlugo mioceno periode, - ir tada ėmė sparčiai gausėti penktosios rasės atstovų. Tačiau dalis atlantiečių išliko vėlesniais laikais. Didelė Ruta sala Ramiajame vandenyne paniro po vandeniu maždaug prieš 850 tūkst. m., mažesnė Dautyja sala Indijos vandenyne paniro po vandeniu maždaug prieš 270 tūkst. m., o mažytė Poseidono sala Atlanto vandenyne nuskendo vos prieš 11,5 tūkst. m.

Ūgis, jutimai ir kalba

Pasakojama, kad ankstyvųjų rasių „žmonės“ buvo milžiniško ūgio (juk ir gyveno kartu su dinozaurais), o vėliau palaipsniui darėsi mažesni – panašus procesas vyksta ir gyvūnų bei augalų karalystėse. Pirmųjų dviejų rasių kūnai buvo per 24 m aukščio. Trečioji rasė pradžioje buvo apie 15 m, o Lemūrijos žlugimo metu apie 5-6 m aukščio. Atlantiečiai pradžioje irgi buvo 5-6 m aukščio. Penktosios (mūsų) rasė pradžioje buvome apie 2,5-4 m aukščio.

Dabartiniu metu žmonės turi 5 jutimus. Teosofija moko, kad iš tikro yra 7 ar net 10 jutimų. Kiekviena iš 7- ių rasių aktyvina po vieną iš 7-ių jutimų. Pirmoji rasė išlavino klausą, antroji – lietimą, trečioji – regą, ketvirtoji – skonį, penktoji – uoslę. Šeštoji ir septintoji rasės išvystys likusius du jutimus. Nuojauta yra šeštojo jutimo užuomazga, o intuicija – septintojo.

Pirmoji rasė neturėjo kalbos, o ir jos nereikė, nes ji gyveno dienos svajose. Antroji rasė turėjo garsų kalbą – tarsi giesmių, vien iš balsių, išreiškiančių pavojų, malonumą ir t.t. Trečios rasės pradžioje garsai buvo susisteminti į kažką, panašų į kalbą, nors tai tebuvo nežymus gamtos garsų patobulinimas. Rasės pabaigoje išsivystė vienskiemenė kalba. Ketvirtoji rasė išvystė agliutinacinę kalbą, o penktoji – linksniuojamą kalbą.

Beždžionės ir žmogbeždžionės

Žemesniosios beždžionės atsirado iš trečiosios rasės nemąstančių individų susimaišymo su aukštesniaisiais gyvūnais kažkur mezozojaus eros juros periode. Antropoidinės beždžionės kilo susimaišius neprogresavusių Atlantiečių ir ankstesnių kartų beždžionių palikuonių 4 rasės pabaigoje mioceno periode. „Žmonių“ nutolimas nuo gyvūnų nebuvo labai didelis, tad buvo įmanomas vaisingos sąjungos. Atlantiečiai, vėliau pakartoję tą aktą, žinojo, ką jie daro – tačiau net ir tuomet skirtumas dar nebuvo pernelyg didelis.

Tolimoje praeityje tos abi beždžionių linijos buvo panašesnės į žmonių vienos pusės tėvus nei šiuolaikinės beždžionės bei žmogbeždžionės. Iš esmės jos buvo mąstančios (nors ir žemo lygio) būtybės. Tačiau jos dar nesiekė žmogaus lygio. Joms buvo lemta žmonėmis 5-oje pakopoje. Tai nereiškė, kad žmogbeždžionių kūnai turėjo išsivystyti į žmonių kūnus. Į žmonių kūnus turėjo persikelti monados. Likę gyvūnai turėjo palaipsniui išmirti, kad atsikurtų kitoje manvantaroje.

Taigi, žmonės ir žmogbeždžionės turėjo bendrą protėvį, tačiau juo buvo pats žmogus, tiesa primityvesnis. Darvino žmogaus evoliucija iš beždžionės prieštarauja gausiems įrodymams – akmens įrankiams, raižytiems kaulams, skeletų liekanoms, priklausantiems plioceno, mioceno ir netgi ankstyvojo terciaro periodams (t.y., mln. metų iki spėjamo žmogaus pasirodymo).

Žmogbeždžionių ir žmonių palyginimas rodo, kad beždžionės išsivystė į sudėtingesnę ir specializuotą struktūrą, o žmonės išlaikė primityvesnę žinduolių struktūrą, o juose labiausiai teišsivystė tik smegenys, būtini aukštesniajai sąmonei.


Penktoji, šeštoji ir septintoji rasės

Penktoji, arijų arba indoeuropiečių, rasė išsiskyrė kažkur prieš milijoną metų Centrinėje Azijoje ir, kaip visos pagrindinės rasės, gavo nurodymus iš dieviškųjų vadovų. Vėliau įvyko visa eilė migracijų, kilo ir žlugo civilizacijos. Dabar artinamės prie penktosios rasės vidurio.

Europietiškoji rasių grupė su gerai išsivysčiusiu protu dabar randasi kali jugoje arba tamsiajame amžiuje. Jis dar tęsis 472 tūkst. metų. Europos rasės pastoviai vystosi nuo Romos žlugimo ir tebesivystys dar kokius 6-8 tūkst. m. Tada bus staigus nuopuolis, kuris tęsis 16 tūkst. m. Tuo metu panirs į vandenį Britų salos, didesnė Prancūzijos, Olandijos, Italijos dalis, dalis Ispanijos. Prieš tai bus tokie ženklai kaip kranto nusėdimas ir žemės drebėjimai.

Šeštosios rasės sėkla jau pasėta, daugiausia Amerikoje, ir labiausiai suvešės kali jugos pabaigoje. Vėl pasireikš hermofrodizmas, tačiau grynesne forma; susijungs protas ir intuicija. Vaikai rasis per kriyašakti, t.y. per valią ir vaizduotę – pasyviai 6-joje rasėje ir aktyviai bei sąmoningai septintojoje. Šeštosios rasės audiniai bus labai minkšti, o septintosios – beveik permatomi. Tos rasės bus mažesnės už mus ūgiu, tačiau didesnio proto ir dvasingumo.

7-oje rasėje protas ir intuicija bus sujungti su Atmanu, vidiniu dvasiniu Aš, ir galės funkcionuoti kaup Aukštesnysis Aš, dvasinė Atmano-Budos-Manaso triada. Dings visi lytiniai skirtumai, o gyvybės užmezgimas ir gimimas vyks grynai dvasiniu būdu.

Ir 7-a rasė, kaip ir ankstesnės, turės savo Budą, tik jos adeptai bus gerokai aukštesnio lygmens. Pranašaujama, kad jos viduryje dviejų jėgų galių (Budos ir Kama-Manaso) kova nusilps. Bus sunaikinta viskas, kas yra nuodėminga ir žiauru, o kas išliks, bus nušluota nuo paviršiaus (vadinamosios) karminės bangos, - maro, geologinių kataklizmų ir kitų priemonių pavidalu. Galiausiai mūsų D rutulys pereis į ilgalaikę pralajos (ramybės) būseną. Dabar mes dar tik pusiaukelyje į tai.


Ankstesnieji ir vėlesnieji etapai

Pirmo etapo metu visos monadų klasės, vadovaujamos dhyani-čohaniškų karalysčių, padėjo parengti pagrindus rutuliams.Pradžioje karalystės nebuvo labai diferencijuotos. Mineralų, augalų ir gyvūnų karalystės yra pirmapradės žmonijos „pumpurai“, kaip kad žmonės yra dievų atžalos. Mineralų karalystė atsiskyrė pirmiausia pirmajame etape, o augalai ir iki-žinduoliniai gyvūnai – kituose dviejuose. Pirmieji žinduoliai pasirodė trečio etapo pabaigoje.

Net pirmajame etape žemėje buvo protas, ne vien tik nemąstančios esybės. Egzistavo žmogiškosios būtybės, nors jų kūnai buvo visai kitokie, nei dabar. Pradžioje jų buvo nedaug, tačiau daugėjo kituose etapuose. Penktajame etape visiškai išsivystys manas (protas), šeštajame – buddhi (intuityvi išmintis), o septintajame – atmanas (vidinis dieviškumas). Šešto etapo pabaigoje turime tapti budomis, o septintojo pabaigoje dhyani-čohanais. Tada būsime apvalios formos, pripildyti grynos dvasinės substancijos. Planetos manvataros pabaigoje žemesnieji principai dings ir prasidės ilga pralaja arba planetos atokvėpio laikotarpis. Po šio nirvanos periodo, turime tapti vadovais žmonijai ir žemesniosioms esybėms kitame įsikūnijimo rate.

Prieš paskutiniąją pralają, mūsų monados vystėsi ankstesniame žemės įsikūnijime, kuris dabar yra Mėnulis. Mūsų dabartinės žmogiškosios monados tada buvo gyvūniškosiomis monadomis. Septintojo žemiškojo etapo pabaigoje mūsų žemesniosios žmogiškosios monados taps aukštesniosiomis žmogiškomis monadomis (manasinėmis monadomis) ir įsikūnys žemiausiose naujojo įsikūnijimo dhyani-čohaniškose karalystėse. Būsimose manvatarose jos taps dvasinėmis monadomis, o galiausiai – dieviškosiomis monadomis. Taip užbaigs savo evoliucinę kelionę nuo nesąmoningų dievo kibirkščių link savipačio dievo – tačiau tik mūsų žemiškosios grandinės atžvilgiu. Labai tolimoje ateityje mūsų dieviškosios monados atliks panašią evoliucinę piligrimystę kitose planetinėse grandinėse, kitų saulių sistemose, kitose galaktikose ir t.t. – beribėse erdvėse visada atsiras naujų pasaulių, kuriuose bus galima tapti savipačiais mokytojais.


*) Manvantara (Manuvantara) – „Manu amžius“, astronominis laiko matas, apytiksliai lygus 71 čaturjugą, t.y. 852 tūkst. devų metus arba 306 720 000 žmonių metus. Kiekvienas manvantara sukurtas atitinkamo Manu, kurį savo ruožtu sukūrė Brahma. Manu pasaulį ir visa, kas yra jame (su visais dievais), tveria per šį periodą. Po Manu mirties, Brahma sukuria kitą Manu. 14 Manu sudaro vieną kalpą, arba vieną Brahmos dieną. Kalpos trukmė – apie 4,32 mlrd. m., t.y. maždaug toks yra ir Visatos amžius pagal šiuolaikinę astrofiziką.

Išnašos:

n1) „Ką pasakytumėte į mūsų tvirtinimą, kad kinai – dabar kalbu apie žemyno, tikruosius kinus, o ne Ketvirtos ir Penktosios rasių mišinį dabar esantį valdžioje – čiabuviai, kurie gryniausiai priklauso aukščiausiajai ir paskutinei Ketvirtosios rasės šakai, pasiekė savo civilizacijos aukštumas, kai Penktoji rasė vos pasirodė Azijoje“ („Ezoterinis budizmas“). Ir ta žemyno kinų saujelė išsiskiria gana nemažu ūgiu. Jei būtų įmanoma gauti seniausiuosius rankraščius lolo kalba2) (Kinijos čiabuvių kalba) ir juos tiksliai išversti, tai būtų rasta daug vertingiausių įrodymų. Tačiau jie tokie pat reti, kaip ir mažai suprantama jų kalba. Kol kas tik vienas ar du Europos archeologai buvo pajėgūs įveikti tokius neįkainojamas kūrinius.

n2) Pateikta Mervilio. Prisiminkite, tokį pat tvirtinimą „Enocho knygoje“, o taip pat Jokūbo susapnuotas kopėčias. Aišku, kad tie „du pasauliai“ reiškia dvi Sąmonės ir Būties plotmes. Aiškiaregis gali bendrauti su aukštesniosios plotmės būtybėmis nepalikdamas savo krėslo.

n3) Žr. komentarą Ketvirtosioms rasėms bei „Valios ir jogos sūnums“, nekalto pradėjimo androgininės Trečiosios rasės palikuonis.

n4) Kabaloje keturių raidžių neištariamo vardo ištarimas „didžiausia paslaptis“ – „paslapčių paslaptis“.

Pastabos:

1) Kantonas arba Guangdžou - Guangdongo provincijos centras Perlų upės deltoje; tračias pagal gyventojų skaičių Kinijos miestas (apie 14 mln.). Įsikūrė apie 3 a. pr.m.e. ir pradžioje vadinosi Panju. Daugelį amžių iš čia prasidėjo jūros šilko kelias. Dar vadinamas „[Penkių] Avinų“ arba „Gėlių“ miestu.

2) Lolo kalbos arba Yi - 50-100 sino-tibetiečių kalbų grupė, daugiausiai naudojama Yunnan‘o provincijoje (apie 9 mln. kalbančių). Artima birmiečių (mjanmų) kalbai.

3) Dhiani-chohanai - apibendrintas pavadinimas visiems Devams (ir angelams bei kitiems dangaus gyventojams); teosofijoje naudotas dieviškoms būtybėms apibūdinti. Tam tikra prasme jos reiškia pačius žmones, nes jos suteikia monadą, dievišką žmogaus esmę. Yra 7-ios Dhiani-chohanų klasės atitinkančios 7-ias planetas.

5) Kumara - sanskrito terminas reiškiantis skaistų vaikiną. Inų mitologijoje taip vadinamos 4-ios pirmosios Brahmos sukurtos būtybės. Teosofine prasme tai dangaus būtybių hierarchija, kur jos yra skirtinguose evoliucijos lygiuose, nuo Dhiani-chohanų iki inkarnavusiųjų žmonių ego.

6) Devačanas - anot teosofijos, devų buveinė. Į ją patenka dauguma mirusiųjų sielų – tol, kol neatgimsta. R. Šteinerio antroposofijoje yra Žemutinis ir Viršutinis devačanai, esantys virš astralinio pasaulio, siejamu su emocijomis ir valios impulsai.

7) Manvantara arba Manuvantara - „Menu amžius“, astronominis laiko matas, anot puranų lygus 1/14 jugos, t.y. beveik 307 mln. m. Kiekvienoje manvantaroje iš naujo sukuriamas pasaulis su savais dievais ir didvyriais.

8) Linga Puranas - vienas iš 18-os Mahapuranų, kuriame aprašoma indų kosmologija, lingamo kiltis ir Brahmos,  Višnu ir visų Vedų iš jo atsiradimas.

9) Vamadeva („Puikusis dievas“) – Šyvos epitetas induizme; virašivaizme – vienas iš Šyvos-Pančamukchos (Penkiaveidžio) atvaizdas.

Ordo Templi Orientis
Gyvybės atsiradimas Žemėje
Evoliucija pagal teosofiją
Lynn Margulis ir Gajos koncepcija
Naujausias kreacionizmo veidas
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Išrinktieji, Vidinis žmogus ir keturi
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
E. Blavatskaja. Ar milžinai tėra išmonė?
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Svajos ir vieta: aborigenų pabaisos ir jų prasmė
Keturi, keturios žmonių rasės ir Australijos aborigenai
Kiklopų griuvėsiai ir milžiniški akmenys...
Esminis skirtumas tarp "Aš" ir "Ego"
E.P.Blavatskaja. Slaptoji doktrina
Krišnamurti teosofų šviesoje
Gyvenimas 2021 metais
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Budizmas ir nemirtingumas
Pranašas Nostradamas
Slaptoji doktrina
Rodanti kelią
Mitologijos skiltis
Vartiklis