Pirmosios dienos balsai
Australijos Ayers Rock uola
Australijos mitai apie tvaną
Švenčiausioji geometrija
Keturios žmonių rasės (juodoji, baltoji, geltonoji ir raudonoji) atitinka daugelio tautų pasaulio sukūrimo mituose esantį padalijimą į keturias dalis (žr. kryžiaus simbolizmo atsiradimą). Amerikos indėnai keturias kukurūzų spalvas (baltą, geltoną, juodą ir raudoną) siejo su keturiomis pasaulio šalimis ir 4-iomis žmonių rasėmis. Tuo persunkta visa jų kosmologija. Ta pati 4-ių pasaulio šalių ir rasių sąsajos gija surandama ir Indijos sanskrito kultūroje. O iš Egipto ji perėjo į ezoterinius alchemijos ir astrologijos mokymus. Senosios kinų ir japonų daoistinėse filosofijose pagrindinė visatos šerdis - irgi šios 4-ios spalvos. Taip ir Australijos aborigenai pasaulį suskirstė į 4-ias žemės spalvas: raudonosios ir geltonosios ochros, baltojo molio ir juodojo dirvožemio (taip pat skaitykite "Išrinktieji, Vidinis žmogus ir keturi").
Įdomu, kad dalijimai į 4-ias dalis yra būdingi ir šiuolaikiniam mokslui: 4-i pagrindiniai gyvosios materijos elementai (azotas, vandenilis, anglis ir deguonis), 4-ios universalios gamtos jėgos (ravitacija, elektromagnetiniai laukai ir dvi branduolinės sąveikos jėgos), 4-i žemės uolienų tipai (vulkaninės, nuosėdinės, slėgio ir metamorfozinė) ir 4-i žmogaus kūno dariniai (nervai, kaulai, kraujas ir audiniai). Ar bereikia priminti dar ir 4-ias žvaigždžių formas: "juodosios skylės", raudonosios milžinės, baltosios nykštukės ir geltonosios saulės.
Tad keturgubo pasaulio modelis surandamas visose visatos plotmėse: žvaigždžių, energijos, augalų, gyvūnų ir žmogaus. Seniausioje Afrikos šokių formoje kiekvieną žingsnį reikėjo pakartoti keturis kartus, nes "būti šiame pasaulyje - tai būti keturiais kūne ir dvasioje, kaip keturi vėjai ir keturios gyvūnų kojos".
Keturios pirminės simetrijos, kurias Australijos aborigenai vadino svajomis (šokis, muzika, vaizdai ir mąstymas) leidžia kiekvienam susilieti su atrodytų nesuderinamais reiškiniais. Pirmykštėje kalboje daugiau metaforų, o mene - simbolikos ir geometrijos.
Pasaulio samprata
Pasaulio evoliuciją geriau pavadinti "išėmimu" arba sanskrito "lila", kosminiu žaidimu, arba, kaip aborigenai - "pirmapradžiu svajų metu", kai fizinis pasaulis buvo tarsi kalba, nematomosios dvasinė, psichologinės ir etinės realybės pokyčiai. Dabarties mokslas nesupranta universaliosios kalbos prigimties ir įtakos pasauliui (žr. puslapių ciklą apie kalbą). Racionalusis empirinis mokslas mažai naudoja metaforas ir simbolius, analogijas ir pana6umus - js realybę išskaido, izoliuoja vieną dalį nuo kitos ir tiria kiekvieną atskirai.
Senolis, paskutinysis savo genties atstovas, savąją akmens įrankių patirtį perduoda keletui jaunuolių. Aštrios kvarco
atplaišos naudojamos kaip pjovimo ir gremžimo įrankiai - tai vieninteliai priedai išimtinai mediniams daiktams.
Jis pasiima jaunuolius į kelių mylių ilgio kelionę per krūmynus į ten, kur žemė "paruošia" akmenis tam kilniam tikslui.
Jis jiems rodo kraštovaizdžio ypatybes, kurios padėjo jo genčiai. Skvarbiomis akimis jis palydi kiekvieną akmenį, ties jai murmėdamas:
"Tas jau nėščias, bet jam dar neatėjo laikas", "Šis bus tinkamas, kai ateis laikas". Pagaliau jis randa vieną, kurį paima abiem rankom.
Su šypsena jis taria: "Titnagas gyvena šio akmens viduje taip, kaip svajonė - mūsų mintyse. Ši akmens prigimtis
buvo įdėta Svajų metu - o dabar ji pasiruošusi gimti". Staigūs smūgiai kitu akmeniu atskelia aštrią atplaišą -
pasaulį išvysta naujas darbo įrankis, kurio nereikia papildomai apdirbti - jis iškart gimsta tobulas. Jis lygiai
toks pats, kokį jo protėviai darė prieš 13 tūkstančių metų.
Senolis paliečia kiekvieną akmenį, kad pajustų, ar šiam lemta tapti įrankiu. Pagrindinės Vakarų dykumos Walbiri genties kalba ta daikto pirmapradė paskirtis vadinama "guruwari", pažodžiui, "totemo kūrimas". Guruwari reiškia nematomą sėklą (arba gyvybės energiją), kurią Kūrėjai-Protėviai pasodino į žemę bei kiekvieną gamtos formą.
Pirmieji protėviai buvo milžiniškos, beribės, neapčiuopiamos virpančios būtybės - tarsi kokie energijos laukai. Išskirdamos iš savęs tą vibruojančią energiją jos kūrė gamtos formas, kuriose įkalindavo (stabilizuodavo) tą energijos dalį. Iš kvėpavimo virpesių buvo sukurti garsai, žodžiai ir dainos. Kūrimo metu pasaulis buvo "išdainuotas" būčiai.
Žmonių kūrimas prasidėjo nuo sąmonės energetinių būsenų (sapnų, jutimų ir minčių). kurios svyravo tarsi švytuoklė tol, kol įgavo materialią formą. Kadangi sąmonė dalyvavo išorinio pasaulio kūrimo akte, ji gali sugrįžti į subjektyvią būseną - mes ją vadiname atmintimi, kuri yra visos egzistencijos pagrindas.
Tvėrimo aktas yra tarsi paprastas duonos kepimas. Pradžioje atsirado vidinis troškimas, alkis, grynos energetinės minties poreikis skaniam kąsneliui.Juk noras valgyti kyla iki duonos kepimo - kaip titnago noras (svajonė) išsiveržti į pasaulį gyvuoja iki įrankio sukūrimo. Sąmoninga mintis tada susirenka visus reikalingus komponentus - svajonė apie duoną virsta kūnu (kuo ne krikščionybės sakramentas?) Kai duona suvalgoma, svajonė išnyksta - ji vėl tampa vidinė ir nematoma. Bet atmintyje išlieka svajonė apie duoną.
Svajos išplečiamos kiekvienam kūrybos aspektui. Šviesa (energija), sugerta žalių lapų chlorofilo, transformuojasi į materiją. Aborigenai sakė, kad ir žolė, ir lapai, ir net mėsa (kuri atsiranda iš tųjų, kaip maisto) prieš tai egzistavo kaip "šviesos svajonė": "Visos gyvos būtybės yra pagimdytos vaivorykštės gyvatės".
Ar tai būtų saulės šviesa, gravitacija, akmuo, medis, forma ar substancija, - bet kas turi ir objektyvią, ir subjektyvią savo išraišką arba, pagal aborigenus, "Kiekvienas turi savo svajonę". Vakariečiai iš negyvoa gamtos atima galimybę svajoti - todėl be jokio sąžinės graužimo kerta miškus, gręžioja Žemę, žudo ir skriaudžia gyvūnus - tarsi tai tebūtų tuščios ir negyvos formos (žr. apie gyvos gamtos idėją).
Pvz., mums erdvė yra tarsi atstumas, tuščia vieta, skirianti objektus. Erdvės sąvoka priklauso nuo laiko, kuris yra būtinas tam atstumui įveikti ar išmatuoti. Tie patys žodžiai, naudojami apibūdinti erdvę (pvz., ilgas ir trumpas) tinka ir laikui.
Aborigenams erdvė nėra atstumas. Jiems tai dvilypė sąmonė. Suvokiamos, apčiuopiamos erdvės esybės yra tarsi sąmoninga mintis , o nematoma erdvė tarp daiktų - tarsi pasąmonė (tai niekad nenutrūkstantis svajų tęsinys). Pasąmonės mintis užpildo visus būties lygius - nuo galaktikų iki atomų. Sąmonė - tarsi šios būties objektai - atsirandantys ir vėl išnykstantys: tarp pabudimo ir miego, tarp gyvenimo ir mirties. Jie neatskiriami, kaip sėklos potencija neatskiriama nuo augalo realizacijos, nes viena yra kita priežastis ir pasekmė (kaip naktis ateina po dienos, nors abu reiškiniai egzistuoja vienu metu - tik skirtingose Žemės pusėse). Tarp esančio ir galinčio būti yra neatskiriamas ryšis. Vienu metu pasaulyje egzistuoja ie primityvios, ir sudėtingos formos, pvz., ir vienaląsčiai organizmai, ir žinduoliai (žr. taip pat Tibeto slaptąją doktriną).
Visa, aks egzistuoja, kyla iš sąryšio tarp sąmonės ir pasąmonės. O vaivorykštė simbolizuoja pasąmonės ribas - ten kur nematoma virsta matomu. Paukščiai, skrodžiantys tuščią erdvę, yra pasąmonės minčių nešėjai, o žaibai - grubūs energijos proveržiai iš giluminių pasąmonės sričių. Tačiau visi sąryšiai Svajų metu buvo pirminiai simboliai. Ir nei reikšmė, nei informacija nėra perkeliamos erdve ir laiku. Tai sudėtinė sąmoningos savęs išraiškos dalis - tokia visatos tvarka.
Ilgą laiką nebuvo Saulės - tik Mėnulis ir žvaigždės. Tuo metu nebuvo ir žmogaus - tik paukščiai ir žvėrys. Ir visi buvo daug didesni, nei dabar (žr. apie milžinus liudijančius akmenis). Vieną dieną lygumoje netoli Murrumbidgee emu Dinewan ir jo neatskiriama palydovė Brilgo (Brolgo) susikivirčijo ir susikovė. Brilgo įniršyje smogė į Dinewan tarpkojį, nuplėšė vieną jo didžiųjų kiaušinių ir iš visų jėgų sviedė į dangų. Ten jis nukrito ant medžių krūvos, kuri užsiliepsnojo, kai trynys išsipylė ant jų, ir nušvietė visą pasaulį apačioje tuo nustebindama visas būtybes, kurios iki tol gyveno prieblandoje ir nebuvę patyrę tokio apšvietimo.
Geroji danguje gyvenanti dvasia pamatė, kokia puiki yra apšviesta žemė. Ji pamanė, kad būtų puiku kasdien užkurti ugnį - ir nuo tada ji aip ir daro. Visą naktį jos padėjėjai renka malkas ir krauna laužą. Kai medžio krūva pasidaro pakankamai didelė, ji paiusnčia Ryto žvaigždę, kad perspėtų visas būtybes, kad greitai ugnis jas sušildys.
Tačiau dvasia pamanė, kad šito ženklo nepakanka, nes kas miega, jo nepastebės. Ji galvojo, kad auštant kažkas turėtų sukelti triukšmą, pranešantį apie saulės patekėjimą ir pažadinantį miegalius. Bet ji ilgai nerado, kas jį galėtų sukelti, kol vieną vakarą išgirdo Goo-goor-gaga, kvatojančio asilo, juoką.
Tada ji liepė jam, kad pasirod-ius Ryto žvaigždei ir aušrai brėkštant, jis nusikvatotų kuo garsiau ir pažadintų visus miegalius. Jei jis nesutiks, dvasia daugiau niekados neįžiebs saulės laužo - ir žemė vėl skęs prieblandoje. Bet Goo-goor-gaga sutiko ir išsaugojo saulės šviesą žemės būtybėms kas rytą žadindamas "goo-goor-gaga" garsais.
Užkūrus ugnį, laužas dar neduoda pakankamai šilumos, tačiau iki vidurdienio jis gerai įsiliepsnoja. Tada ugnis pradeda blėsti, kol saulei besileidžiant, rusena tik karštos (raudonos) žarijos. jos greitai išblėsta, išskyrus kelias, kurias dvasia paslepia debesyse, kad išsaugotų kitos dienos laužo įkūrimui.
Vaikams neleidžiama mėgdžioti Goo-goor-gaga, nes jis gali juos išgirsti ir nutraukti savo įprastinį ryto ritualą. Jei jie taip padaro, jiems išdygsta naujas dantis - tad jie visą gyvenimą priversti nešioti savo nepaklusnumo ženklą.
Kebo ir Nutės meilė Egipte (kaip ir Šyvos bei Paravati, Indijoje) yra senesnieji Svajų meto atspindžiai. Tačiau pas egiptiečius ir indus (kur, vienok, minima žemė, kaip deivės kūnas) nėra kūrima kaip topografinio aprašymo.
Australijos aborigenų Žemės, kaip kosmologijos aprašo, vizija yra unikali. Apie tai kasdien dainuojamos legendos ir šokami tam skirti šokiai. Kiekvienas pasakojimas atstatomas pagal vietovę, iš kurios jis kilo. Pasakojimų visuma, sujungiant atskirų pvietovių legendas, sukuria dainų kelius, apraizgančius visą Australiją. Nė viena atskira gentis neturi išbaigtos mitų sistemos - joms "priklauso" tik tų kelių "atkarpos". Dainų sekos yra tarsi bendravimo ir kultūros mainų tinklas. Tačiau jų mitai skirti daugiau dvasinei nei praktinei gyvenimo pusei reguliuoti. Jiems labiau nei kuriai kitai tautai Žemė buvo metafizinio tvėrimo centras - pirmapradžio Svajų meto simbolis ir atmintis, visų kosminių, metafizinių ir biologinių pradų buveinė, visos gyvybės (matomos ir nematomos) lopšys. Savo dainose aborigenai girdi visatos Svajų garsus.
Svajų metas
Kai Žemė dar buvo visiškoje tamsoje ir tyli - nieks nejudėjo jos bevaisiame paviršiuje, giliame urve žemiauWullaboe lygumos miegojo puiki moteris, Saulė. Didysis tėvas, Dvasia, pažadino ją ir liepė išeiti iš urvo, kad Visatoje atsirastų gyvybė. Motina Saulė atvėrė akis ir virš žemės pasklidus jos spinduliams tamsa pranyko. Ji pradėjo kvėpuoti ir viskas pradėjo judėti - atsirado vėjai.
Tada Motina Saulė išsiruošė į ilgą kelionę: iš šiaurės į pietud, iš rytų į vakarus ji kirto bevaisę žemę. Žemėje
buvo visų daiktų pradai, ir kur ji pasirodydavo, išdygdavo žolės, krūmai ir medžiai. Giliuose urvuose nuo neatmenamų laikų,
kaip ir ji kadaise, snaudė įvairūs gyviai. Ji pažadindavo vabzdžius, gyvates, driežus ir kitas reptilijas. Ten, kur šliaužė
gyvatės - susidarė upės (tad jie patys tapo kūrėjais). Jas užpildė žuvys ir kiti vandens gyviai. Tada atėjo eilė
žvėrims, sterbliniams ir daugeliui kitų gyvų būtybių. Tada Saulė visiems gyviams pasakė, kad laiks nuo laiko oras keisis -
atšals ir atšils, bus sausi ir drėgni laikotarpiai. Vieną dieną, stebint visoms būtybėms, ji staiga "dingo iš akių" ir tamsa užliejo žemę.
Visi labai išsigando ir iš baimės susipietė į vieną vietą. Po kiek laiko Saulė, šypsodamasi, vęl pasirodė - taip įvedė laiką poilsiui.
Mes jaučiamės, tasi būtume Žemės įsčiose. Kai Žemė serga ir užteršta - žmonių sveikata yra neįmanoma. Kad išgydytumėm save, pirma turime išgydyti Žemę - ir tada Žemė galės išgydyti mus (žr. apie gyvos gamtos idėją). Bet jei Žemė gyva būtybė, tai jos veikla priklauso nuo ritminės veiklos. Visoms gyvoms būtybėms muzika yra ta pati. Ji yra banguojančių judesių, užpildančių visą visatą, garsų aidas. Beribiai energetiniai laukai juda ritmiškai. Ritmiškai plaka mūsų širdis, ritmiškai įkvepiame ir iškvepiame, jausmai perduodami nervų virpesiais ir t.t. - virpesiai užpildo visą substanciją ir gyvybę - rezonansu tarp žmonių, gamtos ir nematomų pasaulių. Urvų piešiniai irgi byloja apie gyvenimo integruojantį bangavimą.
Australijos Ayers Rock uola
Australijo mitai apie tvaną
Pasaulio sukūrimo puslapis
Išrinktieji, Vidinis žmogus ir keturi
4-ojo etapo evoliucija
Astrologija ir visuomenė
Sniego karalienė
Rodanti kelią
Mitologijos puslapis
Vartiklis
