Havajai: Polinezijos navigacija. Vartiklis

Manoma, kad pirmieji gyventojai į Havajus atvyko apie 250-400 m. iš pietiniame Ramiajame vandenyne esančių Markizų (Marquesas) salų. Genetiniai tyrimai patvirtina azijietišką havajiečių kiltį. Vėlesnė migracija – iš Taiti (manoma, kad Taiti jūreiviai galėjo plaukioti abiem kryptimis). Tikima, kad saldžiosios bulvės į Havajus atkeliavo iš P. Amerikos, - tad ir su šiuo kraštu turėjo būti kažkokie kontaktai [1947-ais tokią galimybę įrodė T. Heyerdahl'as^**) su „Kon-Tiki“]. Kai kurie Aliaskos Haida čiabuviai tiki esantys šioje šakoje. Atrodo, kad kelionės iš pietų visiškai liovėsi 13-14 a., dalinai dėl valdovų dekretu siekiant išsaugoti savo kraujo šaką, o ir didelės ekspedicijos reikalavo daug sąnaudų.

Tokią prielaidą sustiprina archeologai, nurodydami kaulinius žvejybos kabliukus, tokius pat kaip N. Zelandijoje, Velykų, Kuko ir Markizų salose. Tik havajiečiai ir Markizų salų gyventojai naudoja tokį pat jauką aštuonkojams. Pasakojimai apie dievą Maui^*) irgi paplitę Polinesian navigation

Polinezijoje. Tačiau labiausiai įtikina Lapita keramikos šukės, parodančių persikėlimo kelią per Fidži, Samoa ir Tonga salas.

Gamtos stebėjimai leido spėti šiaurėje esant žemę. Vienas požymių buvo paukštis, auksinis sėjikas, kuris gali nutūpti tik sausumoje. Jis atskrisdavo iš šiaurės, tačiau Markizų salose nesuko lizdų. Kasmet vėl išskrisdavo į šiaurę (iš tikro, jis atskrisdavo iš Aliaskos, kuri yra 6000 mylių toliau). Senovės jūreiviai sukūrė „kelio suradimo“ būdą, paremtą vien gamtos ženklais. Tai ne tik Saulės patekėjimas ir nusileidimas bei apie 210 žvaigždžių stebėjimas. Debesų forma prie salų (ypač su kalnų viršūnėmis) ir žalios spalvos atspindys debesyse, paukščiai (kaip bukagalviai, booby) ir jų skridimo kryptis, plaukiojančių šiukšlių sudėtis ir būklė (pvz., kiek laiko vandenyje išbūna žalias lapas? Koks vėjo ir bangų greitis?), bangų kryptis ir forma (ji išlieka savaites ir net mėnesius). Pagal bangų pliauškėjimą į bortą ir kanojos svyravimą, jūreivis galėjo laikyti teisingą kursą.

Saulė rodė tik rytus ir vakarus. Žvaigždės buvo vieninteliai tikslūs orientyrai beribiame vandenyne. Viena žvaigždžių buvo tiksliai virš Taiti (Sirijus arba Aa), o kita – virš Havajų (Arktūras arba Hokulea). Kitos – Šiaurinė (Hoku-pa'a), Didysis kaušas (D. Grįžulo ratai), Pietų kryžius ir Plejadės (Na-huihui-a-Makali – „mažų akyčių spiečius“). Iš Havajų į Taiti geriausia keliauti kovo-balandžio mėn., - ne vien dėl vėjo ir oro sąlygų, bet ir apie 20-iai ryškių žvaigždžių rodant kelią. Grįžtama birželio-rugpjūčio mėn., kai pučia palankus vėjas.

Hokule'a reiškia „Džiaugsmo žvaigždė“. Savo dviejų korpusų kanojomis polineziečiai, plaukdami į šiaurės rytus, kirsdavo pusiaują, kol pasiekdavo platumą, kurioje Arktūro žvaigždė naktį būdavo tiksliai virš galvų. Tada pasukę į vakarus pučiant palankiam vėjui pasiekdavo Havajų salas.

Bet kas skatino žmones plaukti link Havajų? Tarp priežasčių minima karai, gyventojų perteklius, kivirčai. Tačiau didelių kelionių sąnaudos leidžia spėti buvus labiau teigiamas paskatas. Vienas veiksnių galėjo būti nuotykių dvasia.

^*) Maui - polineziečių kultūrinis herojus ir pasakojimų veikėjas, dažniausiai dievas, pusdievis or legendinis žmogus (žr., pvz., Ugnies paėjimas). Polinezijoje jis stebuklingu kabliuku iš dugno ištraukė salas, dabar sudarančias Polineziją.
Havajuose – senovės vadas, turintis skirtingas kilties versijas. „Kumulipo“ pasaulio sukūrimo versijoje jis yra Akalanos ir Hina-a-ke-ahi sūnus (jie turėjo 4-is sūnus, kurių vardai buvo Maui). Beje, taip vadinama ir Maui sala, Sky map, Bootes tačiau vietiniai tvirtina, kad ji taip pavadinta ne jo garbei, o Havajų atradėjo, irgi vardu Maui. Daugelyje Havajų legendų jis gimęs Wailuku upės sustingusios juodos lavos vagoje. Ten jis atliko daugybę žygdarbių.

^**) Turas Hejerdalas (Thor Heyerdahl, 1914-2002) – norvegų etnografas, keliautojas, kelių knygų autorius. Tyrinėjo senąsias Velykų salos civilizacijas, o 1953 m. apsilankė Galapaguose ir iškėlė teoriją, jog šias salas apgyvendino inkai. 1947 m. su plaustu „Kon Tikis“ perplaukė Ramųjį vandenyną nuo Pietų Amerikos iki Tuamotu salų. Su plaustais iš papirusinių nendrių „Ra“ ir ‚Ra-2“ 1969–1970 metais perplaukė Atlanto vandenyną, tuo bandydamas įrodyti, kad senovės egiptiečiai galėjo pasiekti Pietų Ameriką. 1981-2000 m. laikotarpiu 4 kartus apsilankė Azerbaidžane, kur ieškojo „Odino pėdsakų“.

Tai ketvirtoji pagal ryškumą žvaigždė, K1.5 IIIpe ("pe" nurodo "ypatingą spinduliavimą") raudonoji milžinė, 110 kartų intensyviau šviečianti nei Saulė (ir dar didelę dalį infraraudonaisiais spinduliais). Jos šviesumas truputį svyruoja – apie 0,04 kas 8,3 dienos (ir todėl gali būti dvinarė, nors paskutiniu metu tyrinėjimai to neparodo). Ji yra už 36,7 šviesmečių (11,3 parsekų).

Pavadinimas kilęs iš graikų "Arktouros" (Lokės gynėjo), nes yra ryškiausia Medžiotojo žvaigždyne, esančiame šalia Didžiosios ir Mažosios meškos (Ursa major, Ursa minor). Ją lengva rasti pratęsiant Didžiojo kaušo rankeną.

Arktūras (Bootes, "tas, kuris ateina", Jaučiaganio žvaigždyne), Meškos prižiūrėtojas, skrieja į Mergelės spiečių, tik kitu kampu, nei mūsų žvaigždžių grupė.

Pasak Eratosteno, žvaigždynas yra Arkadas, Dzeuso ir Kalisto, Likaono dukros, sūnus (iš čia Arkadijos pavadinimas). Vieną dieną Dzeusas atėjo papietauti su Likaono. Norėdamas patikrinti, ar svečias tikrai yra Dzeusas, nužudė Arkadą ir pateikė pietums. Dzeusas iškart atpažino sūnaus mėsą. Įsiutęs užšoko ant stalo ir žaibais išžudė Likaono sūnus, o jį patį pavertė vilku. Tada surinko sūnaus dalis ir atidavė Majai (vienai Plejadžių) į dangų.

Pasakojama, kad Hera iš pavydo Kalisto pavertė Loke. Kitame mite, ją loke ją pavertė pats Dzeusas, norėdamas apsaugoti nuo Heros persekiojimų. Bet ji žuvo nuo Artemidės, su kuria paprastai medžiodavo, strėlės ir Dzeusas perkėlė ją į dangų Didžiosios Lokės žvaigždyną. Kitoje versijoje, Kalisto, paversta loke, vos nežuvo nuo sūnaus Arkado rankos. Šiam medžiojant, Kalisto pažino sūnų ir norėjo jį apkabinti. Bet Arkadas jos neatpažino ir ėmė persekioti. Ji įbėgo į apleistą Dzeuso šventyklą. Tada Dzeusas juodu perkėlė į dangų kaip Didžiosios ir Mažosios Lokės žvaigždynus. Arcturan: Star Trek: The Motion picture

„Arktūriečiai yra viena labiausiai išsivysčiusių civilizacijų visoje Visatoje“, Edgar Cayce

Spėjimas, kad Žemę lanko ateiviai iš Arktūro žvaigždės, dažnai siejama su Edgaro Keisio raštais, kuriuose jie pateikiami kaip 5-tojo matavimo būtybės, labai pažengusios technologiškai bei dvasiškai. Ir kartais apibūdinamos, kaip gyvenančios aukštesniuose tikrovės ir sąmonės dažniuose. Beveik visada apibūdinami kaip taikūs, linkę padėti žmonijai jai gręsiančios destrukcijos akivaizdoje. Sakoma, kad tai Aukščiausios Arktūro tarybos valdomas projektas.

Dvasingumas yra esminė arktūriečių savybė. Kartais netgi laikoma, kad arktūriečiai tėra metafora, apibūdinanti dvasinę pažangą. Dažnai sakoma, kad jie visiškai transcendentavo iš realiosios tikrovės plokštumos. Kartais teigiama, kad šios transcendentinės būtybės pasirenka fizinius kūnus, kuriuose apsigyvena kaip žvaigždžių sporos. Dar minima, kad su jomis čenelingo būdu bendrauja kai kurie jautrūs Žemės gyventojai.

Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių arktūriečių vaizdinys pateiktas televizijoje ir filmuose, pvz., „Žvaigždžių vartai: Atlantida“ (Stargate: Atlantis). Kaip labai karinga klonų su tirpstančia oda rasė pateikta filme „Žvaigždžių takai: Kino filmas“ (Star Trek: The Motion picture).