Svajos ir vieta: aborigenų pabaisos ir jų prasmė

Kviečiame paskaityti ir apie aborigenų „Svajas“   

Pas Australijos aborigenus yra daugybė pabaisiškų figūrų. Jų baisumas nemažai priklauso nuo vietos, kur jos sutinkamos. Centrinėje ir Vakarų dykumoje siaučia ograi, baubai, kanibalai milžinai, ryjantys vaikus, burtininkai, augalai-žmogėdros, plunksnuotos būtybės ir kt., galinčios auką užmušti vienu smūgiu. Ten yra sekso ištroškusių senių, kurie nesiliaudami persekioja žavias merginas tiek danguje, tiek žemėje. Ir daugybę kitų baisūnų...

Arnhemo žemė Australijos šiaurėje yra piktųjų šmėklų ir į vampyrus Vėjų ir Šaudančios žvaigždės panašių būtybių buveinė. Čia yra žmogaus pavidalo žudikių žuvų, glūdinčių vandens ir uolų skylėse ir laukiančių savo valandos bei kitų pabaisiškų esybių.

Tokių blogųjų būtybių buvimas pats savaime nėra išskirtinis reiškinys, nes dauguma religinių ir mitologinių tradicijų turi savus demonus ir antgamtiškas būtybes. Pabaisos yra alegorijos, perteikiančios blogį. Prisiminkime bent Homero ciklopus, Renesanso „nakties hagas“ (paralyžius) bei vokiečių Kinderfresser (vaikų rijiką). Tokios būtybės škūnija žmonių pačius giliausius susirūpinimus bei baimes. Pabaisas vaizdavo ir dailininkai, pvz., Gojos Saturnas, ryjantis savo vaikus. Atrodo, kad visos kultūros tusri pasakojimų apie didelį agresijos lygį prieš vaikus, kurie labai pažeidžiami išorinio pasaulio.

Bauginančios būtybės yra vien temų aborigenų mene bei „Svajų“ pasakojimuose. Tai baimės, prasiveržusios į paviršių.
Atkins. Kanibalai. Aborigenu menas
Y. B. Atkins, S. A. Hayes. Kanibalai, 2012
Kartu jos parodo ir blogiausius žmonių elgesio pavyzdžius. Svarbu, kad tos būtybės yra svarbiu šaltiniu apie pavojus tam tikrose vietose ir esant tam tikroms aplinkybėms (ypač vaikams).

Daugelis, bet ne visi, tų dykumų baisūnų yra siejami su kanibalizmu. Tolimiausiame Vakarų dykumoje, Pilbara rajone, puikus menininkas ir animatorius Yunkurra Billy Atkins kuria nepaprastus kanibališkus vaizdus, tarp jų ir vaikų-kanibalų. Tos Ngayurnangalku būtybės yra su aštriais smailais dantimis ir lenktais, į žnyples panašiais nagais. Jos gyvena po sūriu Kumpupirntily (Nusivylimo) ežeru. Ten jos mėgsta pasimėgauti Martu genties žmonėmis.

Tyrinėtojas John Carty apie jas rašo:
Tai dykuminė, plokščia ir neužmirštama akinančio ežero erdvė su ją supančiomis kalvomis. Martu niekad nekelia kojos į sūrųjį ežerą ir stengiasi pro jį praeiti kuo greičiau. Ši nervinga aplinka grindžiama tokiu pat nervingu pasakojimu. Kumpupirntily yra baugių Ngayurnangalku, senovinių kanibališkų būtybių, dabar gyvenančių po plačiu sūriuoju ežeru, namai.
Ir to dar negana, ten gyvena malpu (velniai-žudikai).

Vietinių pasakojimas sukasi apie dvi skirtingas senovės žmonių grupes, kurių viena nori išlaikyti Ngayurnangalku kanibališkas praktikas, o kita tam priešinasi:
Vieną naktį gimė vaikas. Jie paklausė: „Ar mes liausimės valgę žmones?“ Ir jie pasakė: „Taip, mes liausimės“; ir paklausė naujagimės, ir ji atsakė: „Ne“. Mažasis vaikas pasakė: „Ne, mes tęsime ir valgysime žmones“, tačiau susirinkę pasakė: „Ne, mes nebeleisime“.

Nėra jokių įrodymų, kad martu gentis būtų praktikavusi kanibalizmą, tačiau gyvenant nuošaliame sausame krašte su negausia augmenija ir gyvūnija, kartais, bent jau teoriškai, jis gali atrodyti patraukliu. Tokiu atveju, pabaisos atspindi tai, ką galima pavadinti potencialiais pavojais tam tikrose bendruomenėse ir vietovėse.

Labiau į rytus, Anangu, viešpatauja baisūs Mamu, kurie irgi kanibalai. Didelėmis išvirtusiomis akimis, kaltais nuplikę, aštriomis iltimis, kuriomis nuo savo aukųnuplėšia mėsą. Pavojingi atsivertėliai, galintys įgauti žmonių pavidalą, kartu siejami su aštriasnapiais paukščiais, šunimis ir krintančiomis žvaigždėmis. Jie paprastai tūno po žeme arba medžių drėvėse. Ute Eickelkamp’as aiškina, kad tie pasakojimai yra skirti
Wati Nyirunya. Aborigenu menas
Harry Tjutjuna, Wati Nyirunya, 2007
vaikų elgesiui valdyti.
Taip pat Anangu senoliai 1956 m. atliktų atominių bombų bandymų „grybus” sieja su Mamu pykčiu, kad sutrikdė jų požemines buveines, dėl ko jie ir pakėlė milžiniškus dulkių debesis..

Kitas Anangu „Svajų” veikėju yra Wati Nyiru (Ryto žvaigždė), vyras, kuris seksualiai persekioja Kungkarangkalpa, dangiškąsias seseris (Plejades).

Labiau į šiaurią, Warlpiri krašte, vienu iš kanibalų yra Pangkarlangu, sutinkamas daugelyje „Svajų“ pasakojimų. Jis milžiniškas, plaukuotas, aštriais nagais vaikų žudikas (apibūdinimu kažkuo primenantis neandertalietį). Jis juosi susuktų plaukų juosta, glaudžiai susijusia su ko nedorais kėslais. Jie klaidžioja po dykumas ieškodami aukos, o laisvalaikiu kaunasi tarpusavyje. Jų mėgstamu skanumynu yra nuo stovyklos nutolę vaikai, kurie griebiami už kojų ir pakeliami – galva žemyn. Panašią techniką naudoja suaugusieji medžiotojai gaudydami goannas arba mėlynliežuvius driežus, kad išvengtų gilių ir skausmingų rankų įdrėskimų.
Nužudę savo silpną auką, Pangkarlangu užkiša jos kojas už plaukų juostos ant juosmens, - ir vaiko galva maskatuoja jam einant. Jis toliau gaudo neatsargius vaikus tol, kol jais užsipildo visa jo juosta. Tada užsikuria laužą, kepasi vaikus pelenuose, o tada iškeptais užkandžiauja pasislėpęs tarpeklyje. Galima tik įsivaizduoti, kokią baimę tokie pasakojimai įvaro vaikams.

Pangkarlangu (nesvarbu, vyriškos ar moteriškos lyties; beje, kaip ir kitos „Svajų“ pabaisos) dažniau vaizduojami su padidintomis genitalijomis, kurios neabejotinai rodo jų piktus kėslus.

Tolimoje Arnhemo krašto šiaurėje, drėgnuose tropiniuose miškuose, monstrai perspėja apie konkrečios aplinkos pavojus. Iš vienos pusės, Yawk Yawks gali būti priimamos kaip antipodinės undinės. Šios jaunos moterys su žuvies uodega, ilgais palaidais plaukais iš žalių dumblių gyvena, o geriau sakyti “slepiasi”, giliose vandens daubose, uolų skylėse ir šaltiniuose. Jų ypač bijo vaikai ir jauni vyrai, nes jos gali juos pačiupti ir paskandinti. Kaip ir daugelis aborigenų būtybių, jos gali keisti išvaizdą, būti sausumoje, prieš grįžtant į vandens stichiją.

Kitos yra Namorroddo dvasios – ilgais nagais. Jų skeletišką kūną jungia tik plonos mėsos atraižos. Jos skraido naktį palaidais plaukais ieškodamos aukų. Tėvai įspėja vaikus neiti vieniems naktį, ypač kai pučia stiprus vėjas, kuris švilpia taip, kaip įsivaizduojama, kad švilpia Namorroddo. Jos kažkuo giminingos vampyrams, nes išsiurbia gyvybines jėgas, pirma nužudę suleidę į aukas savo ilgus aštrius nagus. Jų aukos, savo ruožtu, virsta Namorroddo.

Čia pristatyta tik nedidelis kiekis aborigenų pabaisų ir tik paviršutiniškai paliečiama plati tema. Tie šiurpūs pasakojimai turi savo socialinę paskirtį, padeda išgyvenimui – verčia jaunus saugotis pavojų, kurių gausu jų gyvenamoje aplinkoje.

Kviečiame paskaityti ir apie lietuviškas šiurpes…  

Djorlom. Šokančios Namorroddos. Aborigenu menas
Garry Djorlom. Šokančios Namorroddos, 1991
  • U. Eickelkamp. Egos and ogres: aspects of psychosexual development and cannibalistic demons in Central Australia// Oceania, v. 74, 2004, no.3
  • Elohimų alchemija
    Žaliojo žemyno smėlynuose
    Pirmosios dienos balsai
    Australijos mitai apie tvaną
    Australijos Ayers Rock uola
    Australijos aborigenų matematikos samprata
    Išrinktieji, Vidinis žmogus ir keturi
    Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
    Zep Tepi - pirmasis laikas
    Astrologija ir visuomenė
    Egipto „Mirusiųjų knyga“
    Filipinų tvėrimo mitai
    4-ojo etapo evoliucija
    Sniego karalienė
    Rodanti kelią
    Pasaulio sukūrimas
    Mitologijos puslapis
    Vartiklis