Kabala ir šviesos knygos. Vartiklis

Kabalos pradžia laikomas 2 a. pr.m.e., kai Jeruzalėje pasirodė paslaptinga Hirkano^*), spėjama vieno iš vyriausių žydų kunigų, knyga, kurioje teigiama, kad pirmieji žmonės kalbėjo hebrajiškai. Taigi pirmasis Dievo žodis irgi turėjo būti ištartas hebrajiškai – ir tasai „žodis“ turėjo nepaprastą kuriamąją galią, todėl jame glūdėjo visos žinios apie Visatą.

Anot Hirkano, tą žodį galima ištarti dar kartą. Tačiau Tiesą reikia iššifruoti. Atseit, dalis Biblijos užrašyta taip, kad ją galėtų suprasti visi žmonės. Tačiau jame paslėptas ir daug dilesnė prasmė apie tikrąją Tiesą ir Kūrėją. Šifro rakto paieškos vystėsi dviem kryptimis: proto ir mistikos.

Proto kryptyje buvo nagrinėjamos atskirų žodžių ir frazių reikšmės. Pasinaudota buvo tuo, kad hebrajai skaičius žymėjo raidėmis. Tad vienas galimų šifravimo būdų buvo raides pakeisti skaičiais, o tada ieškoti tos pačios skaitinės reikšmės žodžių. Tuos žodžius sukeitus vietomis teksto prasmė pasikeisdavo. Pvz., nustatant žvėrį 666, paaiškėjo, kad tik du žodžiai turi atitinkamą skaitinę reikšmę: „nauda“ ir „slaptas“. Vadinasi, didžiausią pavojų žmogui kelia slaptos noras siekti kuo daugiau naudos. Toks Biblijos tyrinėjimas vadinamas gematrija.

Kitas proto sričiai priklausantis Biblijos skaitymo būdas vadinamas „teramah“ – keičiant raides pagal tam tikrą kodą, pvz., pirmą vienuolikta, antrą dvylikta ir t.t. Taip pat buvo nagrinėjamos anagramos. Taip kūrėsi Kabalos mokykla, aiškinusi, kad Biblijoje naudojamos raidės tėra visai kitokios informacijos žymenys.

Tuo tarpu mistinė kryptis skelbė, kad tikrąją Biblijos žodžių prasmė galima sužinoti ne jais manipuliuojant, o kontempliuojant. Tad kabalistai valandomis medituodavo prie kiekvienos raidės ir kartais juos nušviesdavo netikėčiausia išminties blyksniai, apsireikšdavo vizijos. Vieni sutikdavo ST pranašus, atskleidusius slaptą prasmę, kiti pasiekdavo net dangų. Tokios kelionės buvo nesaugios ir joms buvo ruošiamasi bent 20 m. priimant įvairius įšventinimus.

Anot „rūmų mistikos“, pakeliui į dangų reikia praeiti to 7 nuostabias pilis, kurių vardus žino angelai. Jų vartai atsiveria, kai ištariamas atitinkamas Biblijos žodis. Kelio pabaigoje laukia dieviškas nušvitimas sukokiant tikrąją pasaulio prigimtį.

10-12 a. abi šios kryptys pamažu susiliejo. Visi svarstymai buvo surašyti į knygas, kurios buvo storesnės už Bibliją, sunkiai skaitomas ir sunkiai suprantamas. Jose kalbama apie dalykus, kuriuos Biblija tik užsimena ir jų supratimui reikia specialaus pasirengimo. Pagrindiniai veikalai buvo „Sefer chasidim“ (Pamaldžiųjų knyga), „Sefer ha-Bahir“ (Šviesos knyga) ir „Sefer ha-Zohar“ (Spindesio knyga).

16 a. turimą informaciją susistemino Izaokas Lurija, kilęs iš turtingų pirklių šeimos, būdamas 15 m. vedė, susikrovė nemenkus turtus, o paskui iškeliavo į dykumą. 7 m.praleido vienatvėje medituodamas, skaitydamas Torą ir Zoharą; mistinių patirčių metu bendravo su Eliju ir kt. pranašais. Tada Lurija grįžo pas žmones ir turimas žinias stengėsi perduoti mokiniams. Leido nurašinėti savo dienoraštį su sąlyga, kad tie užrašai niekada nebus parodyti kitų religijų žmonėms ir nebus išvežti už Palestinos ribų. Tačiau šių nurodymų laikėsi tik pirmoji mokinių karta. Vėliau jie pateko į Europą ir buvo išspausdinti. Bet kadangi jie buvo parašyti hebrajiškai, juos skaityti galėjo tik žydai. Krikščionims kabala buvo nepasiekiama. Tad ilgainiui ji imta laikyti magijos ir tamsos šaltiniu.

Kaip pagal kabalą buvo sukurtas pasaulis? Pradžioje tebuvęs tik Dievas, kurio neįmanoma nei apibūdinti, nei įsivaizduoti. Jis buvo begalinis, užpildantis viską. Tad nusprendęs sukurti materiją, turėjo padaryti jai vietos. Tad savo viduje sukūrė tuštumą., tačiau joje dar negalėjo talpinti materijos, nes ši nė akimirką neatlaiko dieviškos šviesos ir jėgos. Tad buvo sukurti 5 tarpiniai šviesis ratai, kuriuos persmelkė materija – kuo toliau kūrėjo, tuo materija tankesnė. Pačiame tų ratų centre atsirado pasaulis, kurį pažįstame savo pojūčiais. Jį gaubusios sferos turėjo būti savotiška apsauga. Dievas pasiuntė į jas dalį savo šviesos, tačiau materialieji ratai neišlaikė, pažiro į skeveldras. Jos sutrikdė dieviškąją harmoniją. Tačiau tai ir buvo Dievo planas: sunaikindamas dalį savo kūrinijos, jis sukūrė netobulumą. Dėl tos katastrofos blogis (skeveldros) susimaišė su gėriu (dieviška šviesa). Ir abu tie pradai būdingi žmogui...

Kabalistiniai tekstai yra apie tikėjimo sampratą; kabalistinis tikėjimas aukščiau žinojimo (gnosio), kuris leidžia pažinti esamą padėtį, bet ne aukščiau.

Pastaba: Šiame skyrelyje pateikiamas „Bnei Baruch“ mokyklos požiūris.

Mokslas tiria pasaulį mūsų susikurtais įrankiais, kurių veikimas paremtas 5 jutimais: rega, klausa, skoniu, uosle, ir lietimu. Visa gaunama informacija apdorojama smegenyse ir sudaro išorinio pasaulio vaizdinį. Jei galėtume padidinti kurių nors juslių jautrumą, galėtume, pvz., regėti rentgeno spindulius ar girdėti ultragarsą. Tada mūsų suvokiamas pasaulis atrodytų visai kitaip. Vis dar turėtume jį laikyti „mūsų pasauliu“, tačiau jis skirtųsi nuo suvokiamo dabar.

Labai tikėtina, kad egzistuoja lygiagretūs pasauliai, kitos būtybės, pereinančios per mus, tačiau jų nejuntame, nes neturime reikiamų priemonių. Kaip galim tirti objektyvią tikrovę, jei galim suvokti tik mažą jos dalį? Būtent Kabalos žinios leidžia išsiveržti anapus jutimų.

Kabala kalba apie „šeštąjį" pojūtį. Jo pagalba žmogus ima jausti dvasinį pasaulį, ima gauti visai kitokią informaciją. Ir kuo daugiau žmogus pajaučia dvasinį pasaulį, tuo geriau mato priežasčių ir pasekmių tvarką. Jis mato, kas nutinka mums, žino, kaip turime elgtis ir pradeda būti aktyvia Visatos dalimi. Štai kodėl Tora liepia žmogui „būti žmogumi“ – t.y., atsimerkti ir nelikti aklu.

Kabala nurodo būdą, kaip žmogus gali įgauti papildomą jutimą ir kaip jį tobulinti. Kabalistai sako, kad tada žmogus išeina už erdvės ir laiko, gyvenimo ir mirties ribojimų. Jis regi visą savo gyvenimą – kas buvo iki gimstant ir ateitį. Jis pakyla į lygį, kuriame praeitis, dabartis ir ateitis susilieja.

Anot airių aviacijos inžinieriaus ir filosofo Džono V. Dano^**), praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu (kaip ir sarvastivadoje). Žmogaus sąmonė šį vienalaikiškumą priima tiesiškai, tačiau sapne laiko suvokimas praranda tiesiškumą. Tad žmogaus įgauna galimybę sapnuoti prekognityvius sapnus, kuriuose sąmonė laisvai kerta praeities, dabarties ir ateities ribas.

Atsakymus į pačius globaliausius žmogui klausimus – apie gimimą, gyvenimo prasmę ir mirtį – galima gauti tik mūsų išorėje. Ne mūsų reakcijos į išorinį pasaulį nustatymu ir tyrinėjimu, o objektyviu išorinio pasaulio pažinimu. Tačiau būtent tai nepasiekiama mokslui. Žmogus gali tai gauti tik patekęs į dvasinį pasaulį. Mūsų protas su dvasingumu nieko bendra neturi. Dvasingumas atsiranda tik patalpinus iš aukščiau „juodą tašką širdyje“, t,y. dvasingumo siekį. Tą tašką galima vystyti iki pilno dvasinio troškimo (parcufo). Jei tokio taško žmogus neturi, jis gali būti genijumi ir vis tiek likti tik gyvuliu.

Ši metodika ypatinga, labai sena. Ją kūrė žmonės, kurie, gyvendami mūsų pasaulyje, karty galėjo justi dvasinius pasaulius ir mums perduoti savo pojūčius. Bėgant amžiams, jų metodas buvo aprašomas vis tiksliau. Tai 5 tūkst. metų vystymo rezultatas.

^*) Johananas Hirkanas (164-104 m. pr.m.e.) – žydų aukščiausiasis šventikas ir Judėjos valdytojas nuo 135 m. pr.m.e., kai buvo nužudyti abu Simono Makabėjaus sūnūs. Po Seleukidų karaliaus Antiocho VII Sideto mirties 129 m. pr.m.e., pasinaudojusi pilietiniu karu ir sumaištimi Seleukidų imperijoje, Judėja atgavo nepriklausomybę ir ėmė užkariauti aplinkines teritorijas. Paskutiniais jo valdymo metais Judėja klestėjo, nors ir buvo vidinių konfliktų. Vyravo trys religinės sektos: fariziejų, esenų ir sadukėjų. Hirkanas priklausė fariziejams, tačiau susikivirčijęs su jais perėjo prie sadukėjų.
Minimas 2 Mak. 3:11; Mišnoje (Parah 3:4) nurodoma, kad jo valdymo metais apvalymui buvo paruošti dviejų žalų telyčių pelenai.

^**) Džonas Danas (John William Dunne, 1875-1949) – airių kariškis, aviacijos inžinierius, filosofas. 20 a. pradžioje dirbo karinės aviacijos srityje, tame tarpe ir lėktuvų be uodegų projektuose. Taip pat sukūrė tikroviškas dirbtines museles žvejybai ir apie jas parašė knygą (1924). Užsiėmė tyrinėjimais parapsichologijos, prekognatyvinių sapnų ir dirbtinai sukeltų prekognatyvių būsenų srityse. Svarbiausias jo kūrinys yra „Eksperimentas su laiku“ (1927) – apie prekognicijos esmę ir kaip žmogus suvokia laiką. Vėliau tas temas išvystė „Serijiniame pasaulyje“ (1934), „Naujajame nemirtingume“ (1938) ir „Niekas nemiršta“ (1940). Anot jo, visa vyksta vienalaikiškume, tik žmogaus sąmonė tai suvokia tiesiškai; tiesiškumas išnyksta tik sapne (serializmas).