Rabinas Yisrael Baal Shem Tov, Shahada as spiritual way. Kabbalah. Vartiklis

Vieno iš svarbiausių žydų judėjimo, chasidų, įkūrėjo ankstyvesnis gyvenimas mažai žinomas. Net gimimo data neaiški, - kai kur nurodoma 1700 m. Jis gimė Okope, mažame

Baal name Medzboze:
Baal interior in Medzboz

Ukrainos miestelyje prie Lenkijos-Rusijos sienos (Podolia). Tėvai Eliezer ir Sarah buvo vyresnio amžiaus ir netrukus mirė. Sakoma, kad tėvo paskutiniai žodžiai buvo: "Nebijok nieko, tik Dievo".

Našlaitį augino bendruomenė ir suteikė bendrąjį išsilavinimą. Tačiau jis kiek skyrėsi nuo bendraamžių – mėgo klajoti ir būti vienas. Jaunystėje labai jautė Dievo buvimą. Paaugęs gavo mokytojo padėjėjo darbą. Viena jo pareigų buvo lydėti vaikus į mokyklą ir namus – jis tai darė dainomis šlovindamas Dievą. Kitas darbas buvo tvarkyti sinagogą. Tai buvo galimybė lavintis. Taip jis gavo papildomų žinių, tame tarpe ir Kabalos. Pasak legendų, tuo metu jis bendravo ir su slaptu tzadikim (teisuolių) judėjimu, kurių iškiliausias buvo rabinas Adam Baal Shem.

Jis vedė, tačiau žmona netrukus mirė. Persikėlė į Brody, kur dirbo mokytoju. Susipažino su rabinu Ephraim, kuris įžvelgė, kad Yisrael nėra toks paprastas, kaip atrodo. Jis net pasiūlė į žmonas savo dukterį Leah Rochel, bet netrukus mirė. Atvykęs žmonos, Yisrael rado jos brolį rabiną Gershon Kitover, kuris nustebo, nes Yisrael buvo apsirengęs kaip valstietis. Tačiau Yisrael parodė susitarimą. Po vedybų šeima persikėlė į mažą miestelį Karpatuose. Išlaikomas žmonos, Yisrael studijavo.

36 m. amžiaus apsireiškė viešumoje. Įsikūrė Toluste ir greitai gavo pasišventėlio reputaciją. Vadintas Baal Shem Tov (Gerojo vardo mokytoju, taip vadinti darę stebuklus). Vėliau persikėlė į Medzebožą Vakarų Ukrainoje, kur gyveno iki mirties.

Šlovė apie jį sklido greit. Jo mokymai buvo pagrįsti Arizal (rabino Yitzchak Luria, 1534-1572) kabala, tačiau suprantami ir paprastam žydui. Jis pabrėžė šventiko svarbą, Dievo meilę ir artimo meilę. Tai leidžia pasiekti dvasines aukštumas nebūnant Toros tyrinėtoju (nors tai irgi svarbu). Jam mirštant, chasidų judėjimas jau turėjo apie 10 tūkst. pasekėjų.

Vyras su pypke

Baal Shem Tov mokiniai nuolat prašė, kad jis jiems parodytų Pranašą Eliją. Galiausiai jis pažadėjo, kad išpildys jų prašymą.

Vieną penktadienio popietę Baal Shem Tov išėjo su mokiniais į laukus, kad pasitiktų šabą šventais Toros ir Psalmių žodžiais, koks buvo jo įprastas įprotis. Netrukus, jiems atėjus į laukus, Baal Shem Tov netikėtai tarė: „Aš noriu surūkyti pypkę“.

Mokiniai išsisklaidė, apieškodami visus kelius, vedančius į lauką, kad rastų vyrą, galintį jiems paskolinti pypkę. Tačiau nieko nesutiko ir pas Baal Shem Tov grįžo tuščiomis rankomis. Šis atsistojo, apsidairė ir tarė: „Žiūrėkite, aš matau vaikštantį lenkų bajorą. Eikite jo pasitikti. Gal jis turi pypkę ir galėsite paprašyti ją paskolinti“.

Mokiniai prisiartino prie bajoro ir paklausė, ar jis turi pypkę. Tasai atsakė, kad tikrai turi. Jie paprašė ją paskolinti, o jis atsakė: „Aš pats nueisiu, kad duočiau rabinui pypkę“.

Lenkų bajoras nusekė mokinius, o pasiekęs Baal Shem Tov, prikimšo pypkę tabaku ir ištiesė ją Baal Shem Tov. Tasai paėmė pypkę ir padėkojo.

Su pypke rankoje Baal Shem Tov klausinėjo bajorą apie metų javų derlių, ar javai gerai augo ir ar buvo gausūs, ar daug prikulta ir kitus panašius klausimus.

Mokiniai bajorui neskyrė daug dėmesio. Kol Baal Shem Tov kalbėjosi su juo, jie pasitraukė į šalį ir apmąstė mokymus, kuriuos neseniai gavo iš mokytojo. Netrukus Baal Shem Tov atsisveikino su bajoru ir tasai nuėjo su savo reikalais.

Ir tada Baal Shem Tov pasakė mokiniams: „Aš išpildžiau jūsų prašymą ir parodžiau Pranašą Eliją“.
Prislėgti mokiniai priekaištavo: „Kodėl Rabbe nepasakė mums, kad tai Elijas? Mes būtume paprašę paaiškinti Torą...“.
Baal Shem Tov atsakė jiems: „Jei būtumėte susipratę patys ir būtumėte paklausę, kas jisai, būčiau jums pasakęs. Tačiau kadangi jūs nesusipratote, neturėjau teisės tai atskleisti.“
„Tačiau aš jums pasakysiu, apie ką su juo kalbėjausi. Kai jo paklausiau, ar javų pasėliai dygo gerai, aš klausiau, ar žydai ėmėsi kreipti savo sielas link Tėvo danguje. Ir kai paklausiau, ar derlius buvo gausus, mano klausimas buvo, ar pastangos apačioje sulaukė dieviškos malonės padidėjimo suteikiant Izraelio namams visa, kas gera.
Ir jis man atsakė tai, ką atsakė...“

Šneuras Zalmanas iš Liado (vadinamas ir Alter Rabbe, 1749-1812) – rabinas, kabalistas, Chabad-Lubavič chasidų judėjimo įkūrėjas, Schneur Zalman of Liadi

parašęs šį judėjimą pagrindžiančią knygą „Tanija“. Gimė Liozne (Baltarusija), 1764 m. tapo rabino Dov Baer mokiniu ir į Liozną 1767 m. sugrįžo jau kaip pamokslininkas magidas (šventikas). 1772 m. pateikia chabado chasidizmo doktriną, kitais metais Liozne įsteigia yešivą.
Po rabino Dov Bear'o mirties (1772), kartu su M. Mendele iš Vitebsko tapo chasidizmo vadovu Lietuvoje, kuri tuo metu buvo chasidizmo oponentų (misnagdim) centru. 1774 m. jiedu atvyko į Vilnių, kad susitartų su Vilniaus Gaonu, tačiau tasai atsisakė susitikti su jais.
Apsistojo Mogiliove, o 1777 m. su chasidų grupe bandė persikelti į Palestiną, tačiau prie Osmanų imperijos sienos jį atkalbėjo M. Mendelė - ir jis grįžo į Liozną, kur 1797 m. parašė „Taniją”, iki tol 1794 m. buvo išleidęs „Hilchot Talmud Torah“ (Toros studijų nurodymai).

„Taniją“, išspausdintą 1796 m., rašė 20 m. Būdama žydų mistinių koncepcijų rinkiniu, ji yra ir vienu kanoninių žydų veikalų, studijuojamų yešivose. Vilniaus Gaono mirtis (1797) atnaujino nesutarimus tarp žydų. „Tanija“ neįtiko mitnagdim (chasidizmo oponentams), kurie autorių įskundė caro valdžiai. Po dviejų metų jis buvo įkalintas Peterburgo kalėjime. Jam pavyko apsiginti, bet ir po daugelio metų, komunistai knygą laikė manifestu buntui ir persekiojo jos sekėjus.

1812 m. palieka Liadą ir po klajonių su šeima ir kitais chasidais apsistoja Pienoje. Jis stojo prieš Napoleono puolimą, verbuodamas savo mokinius į caro armiją.
Palaidotas Haditz'e, Poltavos srityje. Chabado vadovo pareigas po jo mirties perėmė sūnus, rabinas Dovber'as.

Kai Baal Šem Tov mokė, kad kiekvienas žmogus turi galią, leidžiančia pasiekti Dievą, Šneuras Zalmanas aiškino, kaip tai padaryti. Chabad yra Chochma, Binah ir Daat santrumpa.

Kookas (Abraham Isaac ha-Cohen Kook) gimė Latvijos Griva miestelyje. Jo tėvas buvo Voložino Yešivos, „mitnagdut“ centro mokinys, o senelis iš motinos pusės buvo chasidų judėjimo dalyvis. Kookas į Voložino Yešivą įstojo 1884 m., kur suartėjo su Rošu ha-Yešiva (Netziv). Jis buvo gabus vaikinas. 23 m. amžiaus jis gavo savo pirmąsias pareigas. 1901-04 metais išspausdino tris straipsnius, kuriuose buvo užuomazgos vėliau, jau Izraelyje, išvystytos filosofijos.

1904 m. jis išvyko į britų prižiūrimą Palestiną (Izraelio žemę) Jaffa rabino pareigoms. Ten pabandė Torą ir Halakha padaryti miesto ir aplinkinių gyvenviečių gyvenimo dalimi. Jis Raštus pateikdavo paprasta, visiems suprantama kalba. Tuo metu žydų bendruomenė buvo pasidalinusi į „Senają Yišuv“ (tradicinę religinę bendruomenę su „grynai“ religiniu gyvenimo būdu) ir „Naująją Yišuv“ (sionistinių pažiūrų naujakurių, socialistinių ir antireliginių nuotaikų, siekiančių ekonominio vystymosi).

Pirmasis pasaulinis karas jį užklupo Europoje ir jis buvo priverstas likti Londone ir Šveicarijoje, kur užsiėmė veikla, vedusia prie Belfour'o deklaracijos.

Grįžęs buvo paskirtas Jeruzalės rabinu, o netrukus, 1921 m., pirmuoju Vyriausiuoju Palestinos rabinu (pati Izraelio valstybė dar nebuvo įkurta). Jis tikėjo, kad rabinato įkūrimas bus pirmas žingsnis atkuriant Sanhedriną. Dalyvavo daugelyje sionistinių veiklų. Kookas griežčiausiai laikėsi Halakhos, tačiau buvo labai atviras naujoms idėjoms. Tai patraukė daug religingų ir nereligingų žmonių. Pagal jį, pasaulietiniai žydai irgi turi vaidmenį dieviškame plane. Jų sugrįžimas prie religinių apeigų įvyks vėliau. Jo vizija buvo jo tautos atgaila. Tačiau toks požiūris priešino jį su radikaliaisiais ortodoksais.

Vertoje dėmesio diskusijoje su draugu ir oponentu rabinu Jakovu Dovydu Willowski jis nurodė dvi žydo puses: jo esmę (arba pintele yid) ir kelią, kurį pasirinko laisva valia. Ir kol pirmoji išlieka, lieka ir viltis.

Kooko filosofija rėmėsi vienybės ir harmonijos paieška pasaulyje. Labiausiai jis pabrėžė Emunah ir Ahavah, tikėjimo ir meilės, principus. Jis kvietė dvasiniam atgimimui, kai "senieji dalykai bus atnaujinti, o naujieji taps šventais". Jis mistiškai skambančią išsivadavimo koncepciją priartino prie realybės – įvykius traktuodamas kaip jo artėjimą. Išsivadavimas vyko su Izraelio žemės apgyvendinimu. Šią koncepciją vystė jo sūnus ha-Rav Zevi Judah ha-Kohen Kook.

Jo mokinys rabinas Mošė Zvi Neriah įkūrė naują yešivos modelį, kuriame buvo derinama žemdirbystės derinys su tradicinio "talmudinio" lavinimu.

Jo kūrybinį palikimą sudaro per 30 tomų. Misticizmo srityje Kookas bandė suderinti kabalos, chasidų ir kitų žydų mistinių šakų mokymus. Daugelyje savo kūrinių pabrėžia "šviesos" sąvoką.

Iš Kovetz Alef, 887:

Tzaddikim pažadina šventumą, paslėptą kiekvienoje kalboje. Jie panaudoja Juozapo galią, kuris įtraukė visą [iš fizinio pasaulio] į raidę hey [žr. Sota 36b]. Jie pritaiko dieviškojo žodžio, pasakyto Sinajaus kalne, galią, skleidžiančią nuolat stiprėjančią šviesą: "Kiekvienas Dievo nurodymas suskyla į 70 kalbų" [Shabbat 88b].

Panašiai randame, kad Mozė "puikiai" (be`er heitev) aiškino Torą [Įst.27:8; žr. Sota 32b]. Mozė atskleidė gėrio (tov) esmę kiekvienoje kalboje; vidinę jėgą, gautą iš šventosios Didenybės. Taigi, pati kalba savaime yra skaidri ir išvalyta. Tad mes galime pasiūlyti "švarią kalbą" visoms tautoms, nes "visos šaukiasi Viešpaties vardo" [Sof 3:9].

Vilniaus Gaonas