Viduramžių žydų filosofija. Kabala
XIII a. religinėje žydų filosofijoje atsirado mistinė kryptis, kurios netenkino nei aristoteliškas racionalizmas, nuo religijos nuplėšęs paslapties skraistę, nei tradicinis talmudizmas, apipynęs viską smulkmeniškomis apeigomis ir formaliais dogmų aiškinimais.
Kartu su Maimonido racionalizmu tarp Ispanijos ir Prancūzijos žydų plito ir ezoterinis teosofinis kabalos mokslas, kad protu negalima suprasti pasaulio sandaros, o tuo labiau - amtgamtinio pasaulio, kad žmogus turi pasikliauti vaizduote, jausmais, intuicija.
XIII a. pradžioje kabalistika, kaip "išrinktųjų" mokslas, neturėjo rašytinių tekstų ir plito tik žodžiu. Jis rėmėsi antikinės graikų - žydų mistikos idėjomis, daugiausia Filono Aleksandriečio emanacijos idėja, nors aiškių kontūrų dar neturėjo.
Dievas, kaip begalinė, neturinti jokių požymių, protu nesuvokiama būtis negali būti laikomas tiesiogine jėga, sukūriusia mūsų pasaulį. Tai padarė ir šį pasaulį tvarko dešimt tarpinių kūrybinių jėgų - sefirų (viršūnė, išmintis, protas, malonė, teisingumas, grožis, pastovumas, didingumas, pagrindas ir karalystė).
Sefiros, emanacijos keliu atsiradusios iš dievo (pirmoji iš dievo, antroji iš pirmosios ir t.t.) ir panašios į jį, bet skirtingos nuo jo savo esme, yra išsidėsčiusios pagal hierarchiją ir kiekviena atlieka savo funkciją. Jos veikia atskirų žmonių gyvenimą ir pačios yra veikiamos žmonių poelgių ir minčių. Maldos metu žmogus paveikia tik vieną ar kitą sefirą, - kiekvienas maldos žodis sukeliąs jose tam tikrus virpesius. Pamaldaus ir dorovingo žmogaus siela po mirties kyla į amžinųjų dvasių viešpatiją, o nuodėmingo - pereinanti į naujagimio kūną ir tol nepaliekanti žemiškosios būties, kol neapsivalanti nuo savo nuodėmių. Kuo ne rytietiškoji reinkarnacijos idėja?
Nuo XIII a. antros pusės atsirado ir rašytinė kabalistinė filosofija - tarp Ispanijos žydų plito slaptas Biblijos komentaras "Pašvaistė" ("Zogar"), kurį sudarė II a. judėjų rabino Simono Ben Jochajaus ir kitų dvasininkų pamokslai, pokalbiai su tikinčiaisiais, mistinių regėjimų bei apreiškimų aprašymai. Plito nuomonė, kad šios aramėjiškai parašytos rankraščiai buvę atrasti Palestinoje tūkstantį metų išgulėję paslėpti kalnų oloje.
Kabalistai tikėjo, kad bibliniuose siužetuose slypi giliausių pasaulio paslapčių aiškinimas. Pasaulį jie suprato kaip būties pakopų hierarchiją, kurioje skyrėsi šviesioji grynųjų dvasių bei kūrybinių jėgų ir tamsioji piktųjų dvasių , demonų, griaunančių jėgų viešpatijos. Žmonių pasaulis esąs tarp šių dviejų viešpatijų ir susijęs paslaptingomis gijomis. Toks aiškinimas yra paimtas iš neoplatonizmo ir nukreiptas prieš Aristotelį, t.y. racionalizmą.
Siūlome platų Tomo paruoštą kabalos resursų sąrašą bei
Sukūrimo knygos ("Sefer Yetzirah") pradžią (kol kas),
Kabalos pasaulio sukūrimo sugetinimą su Didžiuoju sprogimu
Daug kabalos dvasios yra U.Eco "Fuko švytuoklėje", kurios komentarų bus atspausdinta ir antrajame popierinio "Vartiklio" numeryje, kurs pasirodys vasaros pabaigoje.
Papildomi skaitiniai:
Kabalos istorija
Mistinė kabala
Sefer Yetzirah - Sukūrimo knyga
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Kabalos šaknys
Mošė Maimonidas - kas jis?
"Didysis sprogimas" ir Kabala
Sefer Yetzirah (Sukūrimo knyga)
Kabala ryšys su indų Tantra
Seksualumas kabalos požiūriu
Mitologijos puslapis
Pagrindinis 'Vartiklio' puslapis