Viduramžių žydų filosofija. Kabala  

Kiekviena kabalos aptariama koncepcija susijusi su 10 sefirų: KaHaB (Keter, Hochma, Bina), HaGaT (Hesed, Gevura, Tifferet), NHYM (Netzah, Hod, Yesod, Malchut) bei išvestinėmis iš jų savokomis.
Taip pat yra 4 pažinimo kategorijos: materija, materijos forma, abstrakti forma, esmė.

Naujokas turi įsisavinti keletą taisyklių, kaip teisingai aiškintis kabalos mokymą. Pirmiausia – tai 3 apribojimai, kurių privalu laikytis.

Pirmasis apribojimas. Kabala visai nesirūpina sefirų esme ar jų abstrakčia forma. Kadangi forma yra materijos nešėja, ji aptaria, ar ji apima sefirų formą ar materiją.

Visa, kas egzistuoja dieviškoje tikrovėje, susiję su sielų sukūrimu ir jų egzistencijos formomis, yra apibūdinama tokiomis trimis būsenomis:
- Begalybės pasaulis;
- Atzilut pasaulis;
- Trijų pasaulių: Beria, Yetzira ir Assiya (BYA).

Antrasis apribojimas. Kabala nagrinėja tik BYA pasaulius ir nieko daugiau. Ji paliečia begalybės ir Atzilut pasaulių tik tiek, kiek BYA gauna iš jų. Kiekviename BYA pasauliuose yra po 3 aspektus:
- 10 sefirų, kurių šviesa spindi kiekviename pasaulyje;
- Žmonių sielos;
- Tikrovės dalis žemiau sielų.

Trečiasis apribojimas. Nors kabala aiškina kiekvieno pasaulio kiekvieną minutę, tačiau pagrindinį dėmesį sutelkia į sielas tuose pasauliuose. Visi kiti aspektai aptariami tiek, kiek tai būtina sielų supratimui.

Tai trys pagrindiniai momentai, kuriuos reikia nuolat atminti aiškinantis kabalą.

13 a. religinėje žydų filosofijoje atsirado mistinė kryptis, kurios netenkino nei aristoteliškas racionalizmas, nuo religijos nuplėšęs paslapties skraistę, nei tradicinis talmudizmas, apipynęs viską smulkmeniškomis apeigomis ir formaliais dogmų aiškinimais.

Kartu su Maimonido racionalizmu tarp Ispanijos ir Prancūzijos žydų plito ir ezoterinis teosofinis kabalos mokslas, kad protu negalima suprasti pasaulio sandaros, o tuo labiau - amtgamtinio pasaulio, kad žmogus turi pasikliauti vaizduote, jausmais, intuicija.

13 a. pradžioje kabalistika, kaip „išrinktųjų“ mokslas, neturėjo rašytinių tekstų ir plito tik žodžiu. Jis rėmėsi antikinės graikų - žydų mistikos idėjomis, daugiausia Filono Aleksandriečio emanacijos idėja, nors aiškių kontūrų dar neturėjo.

Dievas, kaip begalinė, neturinti jokių požymių, protu nesuvokiama būtis negali būti laikomas tiesiogine jėga, sukūriusia mūsų pasaulį. Tai padarė ir šį pasaulį tvarko 10 tarpinių kūrybinių jėgų - sefirų (viršūnė, išmintis, protas, malonė, teisingumas, grožis, pastovumas, didingumas, pagrindas ir karalystė).

Sefiros, emanacijos keliu atsiradusios iš dievo (pirmoji iš dievo, antroji iš pirmosios ir t.t.) ir panašios į jį, bet skirtingos nuo jo savo esme, yra išsidėsčiusios pagal hierarchiją ir kiekviena atlieka savo funkciją. Jos veikia atskirų žmonių gyvenimą ir pačios yra veikiamos žmonių poelgių ir minčių. Maldos metu žmogus paveikia tik vieną ar kitą sefirą, - kiekvienas maldos žodis sukeliąs jose tam tikrus virpesius. Pamaldaus ir dorovingo žmogaus siela po mirties kyla į amžinųjų dvasių viešpatiją, o nuodėmingo - pereinanti į naujagimio kūną ir tol nepaliekanti žemiškosios būties, kol neapsivalanti nuo savo nuodėmių. Kuo ne rytietiškoji reinkarnacijos idėja?

Nuo 13 a. antros pusės atsirado ir rašytinė kabalistinė filosofija - tarp Ispanijos žydų plito slaptas Biblijos komentaras „Pašvaistė“ (Zohar), kurį sudarė 2 a. judėjų rabino Simeono Ben Jochajaus ir kitų dvasininkų pamokslai, pokalbiai su tikinčiaisiais, mistinių regėjimų bei apreiškimų aprašymai. Plito nuomonė, kad šios aramėjiškai parašytos rankraščiai buvę atrasti Palestinoje tūkstantį metų išgulėję paslėpti kalnų oloje.

Kabalistai tikėjo, kad bibliniuose siužetuose slypi giliausių pasaulio paslapčių aiškinimas. Pasaulį jie suprato kaip būties pakopų hierarchiją, kurioje skyrėsi šviesioji grynųjų dvasių bei kūrybinių jėgų ir tamsioji piktųjų dvasių, demonų, griaunančių jėgų viešpatijos. Žmonių pasaulis esąs tarp šių dviejų viešpatijų ir susijęs paslaptingomis gijomis. Toks aiškinimas yra paimtas iš neoplatonizmo ir nukreiptas prieš Aristotelį, t.y. racionalizmą.

Siūlome Sukūrimo knygos („Sefer Yetzirah“) pradžią (kol kas),
Kabalos pasaulio sukūrimo sugretinimą su Didžiuoju sprogimu
Daug kabalos dvasios yra U.Eco „Fuko švytuoklėje“...

Theopoiesis, arba Dievdirbystė

Dalytis su alkstančiu savo duona,
priglobti vargšą ir benamį,
aprengti, ką pamačius, nuogą,
neatsukti nugaros saviesiems.
Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa,
tavoji žaizda bus greitai užgydyta.
Tavasis teisumas žengs pirma tavęs,
o VIEŠPATIES šlovė palydės iš paskos.
Tada šauksies, ir VIEŠPATS atsilieps,
kai pagalbos prašysi, jis tars: „Aš čia!“
Kai tarp savųjų pašalini priespaudą,
nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi,
paduodi alkstančiam duonos,
palengvini varguolio gyvenimą,
tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, –
tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis.
Iz 58, 7–10

„Ši dimensija (Sfira Yesod) yra vadinama Teisumu, o Malkhut dimensija yra vadinama Teisingumu, ir kai Teisusis išsilieja Teisingume, šis išsiliejimas yra vadinamas teisumu (cedeka); pagal paveikslą to, kuris duoda pinigą vargšui, – ta dovana vadinama „teisumu“. Todėl tas, kuris dalina teisumą (cedeka), skatina Teisumą susijungti su Teisingumu ir daryti taiką tarp jų bei sujungti visas sfirot [...]. Tas, kurio dėka Teisumas ir Teisingumas susijungia, neša palaiminimų lietų į žemę, ir gyvenimas per jį klesti, ir tai daro tas, kuris dalina teisumą (cedeka) varguoliui: jis daro tai, kad Teisumas yra daromas aukštybėse“
(Josef Gikatilla**). Ša’arei Tsedeq, Krokuva, 1881, fol. 12b).

Šis 13 a. kabalistinis tekstas galėtų suteikti kitą perspektyvą bibliniam tekstui, kurį skaitant vis iškyla iš atminties atvejai, kai į parodytą gailestingumą buvo atsakyta prievarta ir smurtu. Kad ir tai moteriai, kuri pasikvietė į namus benamį pavaišinti arbata… ar dar kitai, kuri paėmė pavėžėti mašina porą pakeleivių. Kaip netapti cinike po tokių atvejų? Kam tie gailestingumai ir gerumai, jei nesugeba žmonės priimti, neužsisėsdami ant kupros kaip ta ragana iš Gogolio pasakojimo? Arba kaip nerodyti gailestingumo (teisumo) tam, kam verčiau reiktų rodyti teisingumą, pvz., nuo kokios nors priklausomybės kenčiančiam sakyti „ne“.

Kabalistinės sefiros – tai dažnai mitopoetiškai personifikuoti Dievo aspektai, savybės, kurios įsivaizduojamos tai kaip tarpusavyje susisiekiantys indai, tai kaip vyriškos ir moteriškos personos, t. y. kaukės (kaip antikiniuose teatruose, nepainiokime su krikščioniškais Švč. Trejybės asmenimis), kurių yra 10, ir kur „vyriškos“ savybės – tai dosnumas, minkštumas, gailestingumas, o „moteriškos“ – griežtumas, teisingumas ir tvirtybė. Visos šios skirtingos savybės, kurios sudaro kelias personas (parcufim) vėlesnėje kabaloje, kiekviena atlikdama veiklą, kuri jai būdinga, kuria ir palaiko šį ir visus kitus pasaulius, ir patys šie pasauliai yra neatskiriami nuo skirtingų dievybės dimensijų pasireiškimų, emanacijų. Ir todėl kiekvienas bet kurio žmogaus veiksmas veikia šias emanacijas, prisideda prie jų veikimo. Veiksmai, pažeidžiantys teisumą (ar, kaip krikščionims labiau įprasta, gailestingumą), nepadedantys dieviško dosnumo sklaidai (t. y. „daužantys“ tuos „indus“), „neįliejantys“ nieko į tuos „indus“, nepadedantys jų veikimui, stiprina teisingumą, griežtumą, teismą, kurių veikimas pasaulyje pasireiškia per tai, ką patiriame kaip katastrofas, socialines ir gamtines negandas, asmenines nelaimes, t. y. ramybės, susitaikymo, taikos (visus šiuos aspektus nusako žodis šalom) trūkumą. O šalom – tai pusiausvyra tarp priešingų savybių. Nes lygiai taip pat vien dosnumas, gailestingumas ir minkštumas be griežtumo ir teisingumo kelia chaosą, leidžiantį piktnaudžiauti visu gėriu, kuris tampa ranka pasiekiamas.

Pranašų knygos Biblijoje gal todėl ir prieštaringos, nes apreiškia šią dieviškų savybių dinamiką, kuri skirtingomis aplinkybėmis skirtingai veikia pasaulyje, ir žmogaus veiksmai tą tiesiogiai lemia. O šiose eilutėse pranašas Izaijas kreipiasi į Izraelį (kabalistiniuose tekstuose jis yra viena iš sfirų, vadinama Malkhut ([Dievo] Karalyste), Šchina (Dievo Artumu), o cituotame Gikatillos tekste – Teisingumo dimensija), kuris negali egzistuoti be visų savybių pusiausvyros, bet ypač be nuolatinio teisumo įliejimo į jį. Izaijas ir išvardija visą aibę to, kas vadinama „teisumo darbais“. Ir neturėtų čia itin kliūti žodžiai „neatsuk nugaros saviesiems“ ar „kai tarp savųjų pašalini priespaudą“. Pirmu atveju hebrajiškame tekste pažodžiui skaitome „nesislėpk nuo savo kūno“, o antru – „pašalink jungą iš savo tarpo“… Abiem atvejais kalbama apie bendruomenę, kurioje žmogus yra, nuo kurios ir ji ar jis priklauso ir kurios gerovė nuo jos ar jo taip pat. Tai ir yra Izraelis, Karalystė, Dievo Artumo vieta, kuri žlunga, jei joje ima stigti teisumo. Ir tikrai negali visam pasauliui suteikti išlaisvinimo ir teisumo, jei „savo tarpe“ tebėra priespauda, vieni neša jungą, kiti piktnaudžiauja aplinkinių dosnumu, o dar kiti beatodairiškai skleidžia kabalistiškai „moterišką“ griežtumą, kritiką, kaltinimus, taip naikindami bet kokią galimybę susikalbėti ir susitaikyti (kraštutinis šios savybės pasireiškimas – šėtonas, kuris, pasak kai kurių kabalistinių tekstų, nėra kokia nors nepriklausanti toms pačioms dieviškoms sfiroms būtybė).

Vienas iš kabalos tyrinėtojų, Charles’is Mopsik‘as**), įvedė terminą theopoiesis, lietuviškai būtų „dievdirbystė“, aiškindamas tokius kabalistinės teurgijos mokymus, kuriuose kiekvieno žmogaus galioje ir valioje yra „kurti dievybę“, atliekant teisumo darbus, ir taip prisidėti prie pasaulio kūrimo, palaikymo ir atpirkimo. O vieta, kurioje tai kuriama, yra sava aplinka, „savas kūnas“.


*) Josefas ben Gikatila (Joseph ben Abraham Gikatilla, iš isp.Chiquitilla, 1248- po 1305) – ispanų rabinas, kabalistas, A. Abulafijos mokinys, parašęs daug veikalų. Jis tiek daug buvo pasiekęs kabaloje, kad aplinkiniai laikė, kad jis gali daryti stebuklus ir vadino „stebukladariu“ (ha-Nasim). Kaip ir mokytojas, jis užsiiminėjo mistinėmis kombinacijomis bei raidžių ir skaičių perstatomis. Ji bandė sutaikyti filosofiją su kabalą, šią laikydamas filosofijos pagrindu. Jo „Ša’arei Tsedeq“ yra traktatas apie 10 sferų, ankstesnio „Ša’arei Ora“ pertvarkymas. Šis aiškina Dievo vardus, remdamasis „Sefer Yetzira“ ir „Pirke Hekaloth“; jį akaityti savo mokiniams rekomendavo Vilniaus Gaonas.

**) Šarlis Mopsikas (Charles Mopsik, 1956–2003) - prancūzų rašytojas, kabalos ir žydų misticizmo tyrinėtojas, ypač 12-13 a. tradicijas Ispanijoje ir Provanse.


Papildomi skaitiniai:
Kabalos šaknys
Kabalos istorija
Mistinė kabala
Sefiros ir jų pasauliai kabaloje
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Mošė Maimonidas - kas jis?
Kabala ryšys su indų Tantra
"Didysis sprogimas" ir Kabala
Sefer Yetzirah (Sukūrimo knyga)
Seksualumas kabalos požiūriu
Pasaulio tvėrimas kabaloje
Religijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis