Merkaba Kabaloje. Vartiklis

Merkaba, tas tetrahedronas^**), kurio ištakos siekia biblinius laikus, turi glaudų ryšį su kabala. Tam tereikia palyginti 6-is merkabos taškus su sefirų (gyvybės) medžiu, pamatysime jų sutapimus su Keter (Karūna), Chochma (Pažinimas), Chesed (Malonė), Bina (Motina), Malkut (Karalystė).

Sakoma, kad „Zoharo“ knygą (ir jos autorių Simoną ben Yochai) nemažai įkvėpė merkabos simbolika. Ezekielio knygoje:
Ez 1,5 Liepsnų viduryje mačiau keturias būtybes. Jų išvaizda buvo panaši į žmogaus.
Ez 1,6 Kiekviena jų turėjo keturis veidus ir keturis sparnus.

Keturi veidai arba Chayot^***), kaip teigiama, yra Ofanimų arba merkabos važnyčiojančių angelų veidai ir perteikia metų laikus ar pasaulio elementus. Tie elementai turi padėti mums sužinoti, kad Dievas, valdantis viską pasaulyje, taip pat sukūrė ir gamtą, su kuria sąveikauja visa gyvastis. Sakoma, kad Dievas sukūrė pasaulį panaudodamas 22 hebrajų abėcėlės raides.

Juos sulygindami su merkabos cherubinais, kabalistai moko, kad pats pasaulis yra 4-ių Chayot kombinacija – tie Chayot taip pat veikia fizines sąlygas žemėje.

Gyvybės medis, kaip kabalos simbolis, taip pat mus moko, kad visi kartu galime aukštesnį dvasinį tikslą.

Merkaba („vežimas“) pavadinimas išvedamas iš hebrajų „r-k-b“ šaknies, kurios pagrindinė reikšmė yra „važiuoti“. Tai keturratis Dievo sosto vežimas, traukiamas keturių chayot (hebr., „gyvų būtybių“), kurių kiekviena turi po 4 sparnus ir po 4 veidus: žmogaus, liūto, jaučio ir aro. Žodis „merkaba“ Senajame testamente panaudotas 44 kartus ir nors jo koncepcija siejama su Ezekielio vizija (Ez 1:4-26), toje knygoje jis nepanaudotas. Žydai sinagogose kasmet per Šavuotą skaito Biblijos ištraukas, susijusias su Merkaba, o taip pat ji minima keliose tradicinės žydų liturgijos vietose. Į Merkabos prasmę gilinosi rabinai Yechanan Ben Zakkai^*) (m. apie 80 m.) ir Akiva (m. 135 m.). Hasidizmo ir kabalos mokymai smulkiai aiškinasi, ką kiekvienas tos vizijos aspektas perteikia mūsų pasaulyje.

Kelios žydų misticizmo srovės, tarp jų ir vėlyvojo helenizmo po Šventyklos sugriovimo 70-ais kilusi Maasei Merkavah, bei vėlesnė kabala dėmesį sutelkė toms Ezekielio knygos eilutėms, laikydami, kad jomis metaforiškai perteiktos pasaulio sutvėrimo paslaptys – tai yra įvairių Dievo apraiškų pasaulyje analogijos. Laikyta, kad siekiant, kad jos nebūtų pažodžiui ir klaidingai suprantamos, reikalinga kruopšti iniciacija. Talmude ne kartą nuskamba draudimas aptarinėti merkabą ir įspėjama apie gresiančius pavojus.

Pagal Ezekielį ir komentarus jam, Merkabą sudaro vežimas, kurį važnyčiojo 4 angelai, kurie „turėjo žmogaus išvaizdą“, - jie vadinami „chayot“ (gyvūnai), o vėliau imti vadinti kerubais. Jų kūnas kaip žmogaus, tačiau kiekvienas turėjo po 4 veidus, atsuktus į kiekvieną pusę, į kurią galėjo važiuoti vežimas (šiaurę, rytus, pietus, vakarus): žmogaus iš priešakio, liūto dešinėje, jaučio kairėje ir aro užpakalyje. Be to, kiekviena būtybė buvo su 4 sparnais – du jų buvo išskleisti aukštyn taip, kad lietė kitos būtybės sparnus. Taigi, iš sparnų buvo sudaryta tarsi kokia „dėžė“. Kiti du sparnai dengė būtybių kūnus. Po šiomis būtybėmis, tačiau nepritvirtinti prie jų kojų, buvo kiti „angelai“, kurie atrodė tarsi ratai, apibūdinami kaip „ratas rate“ ir pavadinti Ophanim („ratai, skrituliai“, „būdai“). Tie ratai nebuvo tiesiai po vežimu, bet arti ir palei jo perimetrą. Vežimas yra nuolatiniame judėjime. Merkabah by Ezekiel

Vėliau Biblija mini ir trečią angelų tipą Merkaboje, kuriuos vadina Serafimais („deginančiais“), - jie nuolat tarsi ugnies blyksniai kyla ir leidžiasi. Angelų hierarchijoje serafimai yra aukščiausiai, arčiausiai Dievo.

Atrodo, kad ir ankstyboji krikščionybė buvo paveikta merkabos tradicijos. Atskiru atveju, Pauliaus mistinis atsivertimas ir pakilimas į dangų, apie kurį jis kalba pirmuoju asmeniu. Taip pat krikščionybėje kaip 4-ių evangelistų simboliai naudojami žmogus, liūtas, jautis ir aras – ir jie neretai matomi bažnyčių papuošimuose. Tos būtybės vadinamos Zoe (arba Tetramorfizmu) ir supa Dievo sostą danguje, kartu su 24 vyresniaisiais bei 7-iomis Dievo dvasiomis (pagal Apr. 4:1-11).

Maasei Merkavah moko, kaip atlikti kelionę pas Dievą ir kaip žemėje panaudoti dieviškąsias jėgas. Literatūriškai mokymas išreikštas hekhalot (rūmai/ šventyklos) tradicijos rašiniuose. Juose aprašomos mistinės kelionės į dangų, dangaus vizijos, angelų iškvietimas ir vadovavimas jiems, - neretai, kad padėtų įsigilinti į Toros klausimus. Be Ezekielio vizijų, jie rėmėsi ir Izaijo Šventyklos vizija. Išlikę (bent dalinai) šie rašiniai yra „Hekhalot Rabbati“ (Aukštesnieji rūmai), „Hekhalot Zutartey“ (Žemesnieji rūmai) [šiedu du aprašo rabino Akivos pakilimą], „Trečioji [žydų] Enocho knyga“ (arba „Sephei Hekhalor“ – „Knyga apie rūmus“, aprašanti Enocho pakilimą ir virtimą arkangelu Metranomu), „Maaseh Merkabah“ (Vežimo aprašymas – himnų rinkinys), neskaidant mažesnių ar fragmentiškų rankraščių.

Kumrano ritiniai rodo, kad Negyvosios jūros bendruomenės buvo irgi panirusios į merkabos aiškinimąsi. Žydų mistiniuose tekstuose smulkiai aprašinėjama daugelių lygių dangaus struktūra (dažniausiai, 7-ių), kai lygius neretai saugo angelai, kuriuos supa liepsnos ir žaibai. Aukščiausiame dangaus lygyje randasi 7-i rūmai (hekhalot) ir giliausiai esančiame randasi aukščiausios dievybės atvaizdas (Dievo šlovė), sėdintis soste apsuptas žavių būtybių, giesmėmis šlovinančių Dievą. Priimta laikyti, kad tas vaizdinys imtas derinti su individualiu pakilimu (įdomu, kad daugelyje tekstų vadintu „nusileidimu“) 3-iame amžiuje. Dar tebesiginčijama, ar tos įtakos rabinams nebuvo iš šalies, tarkime gnostikų.

Matyt 7-me amžiuje parašyta „Sefer Yetzirah“ (Sutvėrimo knyga) bando perteikti kosmogoniją merkabos stiliumi. Ją galėjo veikti neoplatonikų, pitagoriečių ir stoikų mokymai. Ji pateikia lingvistinę Sutvėrimo teoriją, pagal kurią Dievas kūrė pasaulį derindamas 22 hebrajų abėcėlės raides kartu su emanacijomis, perteikiamomis 10-čia skaitmenų arba sefirų.

Maimonidas (12 a.) veikale „Apstulbintojo vadovas“ viename skyriuje aiškina Maaseh Brešit ir Maaseh Merkabah fragmentus. Jis mistines koncepcijas aiškina sąryšyje su sferomis, elementais ir protais – ir vis tik ten nedaug tiesioginio paaiškinimo.

„Šiame veikale dažnai minime mūsų Išminčių principą‚ neaptarinėti Maaseh Merkabah net esant tik vienam mokiniui, išskyrus tada, kai jis išmintingas ir protingas, - ir tik tada jam duodamas skyriaus antraštės‘. Tad tų temų mokymą privalome pradėti atsižvelgiant į mokinio gebėjimus ir su dviem sąlygomis: pirmoji, kad jis privalo būti išmintingas, t.y., praėjęs išankstines studijas, ir antra, kad jis protingas, talentingas, aiškiai mąstantis ir greitai suvokiantis esmę, tai yra, turi „savo mąstymą“, kaip tai įvardijo mūsų Išminčiai“ (33 sk.).

Hasidizme aiškinama, kad merkaba yra daugiasluoksnė analogija, pateikianti įžvalgas į žmogaus prigimtį, ekosistemą, pasaulį ir mokanti, kaip tapti geresniais. 4-i chayot angelai perteikia 4-is archetipus, kuriuos Dievas panaudojo tverdamas pasaulį. Ophanim yra „būdai“, kuriais yra derinami tie archetipai, kad būtų sukurtos konkrečios esybės pasaulyje. Pvz., liūtas atitinka ugnį, jautis – žemę, žmogus – vandenį, aras – orą; bet kuris daiktas yra tam tikra jų kombinacija. Kitas pvz., 4-i chyot atitinka 4-is metų laikus, jų archetipus. Oras konkrečią dieną yra tam tikras jų derinys.

Žmogus soste perteikia Dievą, kuris valdo visa, kas vyksta pasaulyje, ir tai, kaip turi sąveikauti archetipai. Tačiau jis tai tegali daryti tik tada, kai 4-i angelai sujungia sparnus, kas reiškia, kad Dievas neatsiskleis mums žiūrint į 4-is pagrindinius elementus kaip atskiras, nepriklausomas esybes. Asmuo privalo būti kaip merkaba, t.y., jis privalo išnaudoti įvairias savybes, sugebėjimus ir polinkius (savo angelus). Ir turime stengtis sužinoti, kaip visos pasaulio jėgos gali susivienyti, kai jas sieki panaudoti aukščiausiam tikslui, t.y., tarnauti Dievui.

^*) Johananas ben Zakai (Yohanan ben Zakkai, 30 m. pr.m.e.-90 m.) - vienas žydų išminčių Antrosios šventyklos laikais, prisidėjęs prie rabiniškojo judaizmo, Mišnos, vystymo. Yra vienintelis tana iš Hilelio įpėdinių, turintis epitetą „rabban“.
Numatydamas Jeruzalės kritimą, slapta (apsimetęs mirusiu, nes besiginantiesiems buvo uždrausta palikti miestą) nuvyko į romėnų stovyklą, kur susitiko su Vespasianu, kurį pasveikino kaip būsimą imperatorių. Šis jį priėmė palankiai, ir todėl, po Šventyklos sugriovimo, jam buvo leista Javnoje įsteigti Toros studijų centrą.
Kai kurie jo komentarai uri ezoterinį pobūdį. Pvz, jis pataria siekti Dievo begalinimo supratimo įsivaizduojant dangų nusitęsus neįsivaizduojamais atstumais.

^**) Tetraedras - – briaunainis (arba trikampė piramidė), sudarytas iš keturių trikampių, iš kurių trys trikampiai turi vieną bendrą viršūnę ir ketvirtasis yra pagrindu. Taisyklingas tetraedras yra sudarytas iš keturių lygiakraščių trikampiųir yra vienas iš Platono kūnų. Tetraedras – labai svarbi figūra chemijoje, nes keletas atomų, pvz., anglis arba metanas, jungiasi į tetraedro formas. Tetraedras yra ugnies simbolis (Platonas sakė, kad „smulkiausios ugnies dalelės savo esme yra tetraedrai“).
Merkabos pagrinde yra du tetraedrai – atrodantys kaip dvi piramidės, simetriškai viena kitą persmeigiančios (arba žvaigždė).

^***) Hayyot („gyvosios būtybės“) – būtybių klasė danguje pagal žydų mitologiją. Jos aprašytos pranašo Ezekielio dangiškojo vežimo vizijoje. Jos vėliau minimos Antrosios šventyklos tekstuose, rabiniškoje merkabos („vežimo“) literatūroje, Naujojo testamento Apreiškime Jonui (kur pasirodo kaip liūtas, jautis, žmogus ir erelis) ir Zohare. Pagal tradiciją yra 4-ios tokios būtybės, nors jų aprašymai skiriasi priklausomai nuo šaltinio. Simbolinis jų pavaizdavimas, ypač krikščioniškame mene, vadinamas tetramorfu.
Judaizme jos laikomos angelais, laikančiais Viešpaties sostą. Anot Zoharo, jie laiko patį (pasaulio) pagrindą. Pirmąkart į hierarchiją įtrauktos Maimonido. Krikščionybėje vadinamos cherubinais.