Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?
Sk 19,1-10 skaitome:
Viešpats kalbėjo Mozei ir Aaronui:
Įsakyk izraelitams atvesti sveiką žalą telyčią, dar nekinkytą į jungą,
ir duokite ją kunigui Eleazarui. Ji bus išvesta iš stovyklos ir papjauta jo akivaizdoje.
Tada Eleazaras, padažęs jos kraujyje pirštą, pašlakstys septynis kartus Susitikimo palapinės įėjimo link.
Paskui ji bus sudeginta jo akivaizdoje: oda, mėsa, kraujas ir mėšlas.
Kunigas įmes į ugnį, kurioje dega karvė, kedro medžio, izopo ir raudonų siūlų.
Po to kunigas išplaus savo drabužius, apsiplaus vandeniu ir grįš į stovyklą, ir jis bus nešvarus iki vakaro.
Tas, kuris telyčią sudegins, išplaus savo drabužius, išsimaudys ir bus nešvarus iki vakaro.
Kas nors nesusitepęs susems telyčios pelenus ir juos išpils už stovyklos švarioje vietoje, kad
jie būtų izraelitų laikomi apvalymo vandeniui padaryti, nes telyčia sudeginta kaip auka už nuodėmę.
Kuris susems telyčios pelenus, plaus savo drabužius ir bus nešvarus iki vakaro. Tai bus
izraelitams ir tarp jų gyvenantiems ateiviams amžinas įstatymas.
Didžioji paslaptis žalos (raudonos) telyčios pelenai suteršia tai, kas švaru, ir išvalo tai, kas suteršta. Bet kodėl? Ir kodėl telyčios? Kodėl ji visa sudeginama? Kodėl pelenai maišomi su vandeniu? Kodėl reikia išskalbti drabužius ir likti nešvariu iki vakaro? Ką reiškia žala telyčia? Taip pat randame ir kitur: Paėmęs [aukso] veršį, kurį jie buvo pasidarę, sudegino jį ir sutrynė į dulkes; jas subėrė į vandenį ir davė gerti Izraelio vaikams (Iš 32:20).
Taigi išgelbėjama nuo nuodėmės ją paimant į vidų. Talmudo doktrina mitzvah ha-ba'ah ba-averah moko laikytis Įstatymo jį sulaužant. Kur didis šventumas, ten ir didis blogis, nes Dievo šlovė apima visus pasaulius ir tvarinius, gerus ir blogus. Ir tai vienybėje. Kaip jis gali talpinti gėrio ir blogio priešybes? Bet, iš tiesų, nėra prieštaravimo, nes blogis yra gėrio sostas (Baal Šem Tov)
Niekur kitur ši enantiodromija, gėrio ir blogio prieštara, aiškiau neregima nei nuolatinėje sefirų Chesed (Gėris) ir Gevurah (Blogis) priešstatoje, atstovaujant Dešinę ir Kairę Sefirų medžio (platesne prasme, Dievo kūno) puses. Dievo šlovė perima viską nuo viršaus iki apačios visus kopėčių skersinius. Ir tai yra frazės Ir atgaivinsi visus paslaptis. Net žmogui darant blogą dalyką, jame tebėra Dievo šlovė, nes be jos negalėtų nieko pajudinti.
Tad apibendrinant:
a) Nuodėmė nėra Dievo šlovė, o kiautas, kuris ją supa.
b) Dievo šlovė įkalinta nuodėmės kiaute;
c) Kai nusidedama ją išlaisvinant, tai geras dalykas.
Taip Abraomas, pasak Zoharo, nusileido į Egiptą ne džiaugtis nuodėme, bet perplėšti jos apvalkalą, gaubiantį Dievo šlovę ir taip išlaisvinant įkalintas dieviškąsias kibirkštis. Visur pasaulyje randasi dieviškosios kibirkštys nėra vietos be jų. Taipogi ir žmonių veiksmuose, net jų nuodėmėse... jos tūno t'shuvah [pasikeitime, atgailoje] tuo metu, kai pasikeisite [atgailausite] nuodėmėje, į aukštesnįjį pasaulį kilstelėsite kibirkštis, joje glūdinčias (Baal Šem Tov).
Vėlesniais laikais ši doktrina buvo sutinkama pas libertinus krikščionis ir rusų Rasputiną.
|
Žala telyčia ir Trečioji šventykla Taip pat skaitykite: Šventykla ir žalos telyčios deginimas Žalos telyčios gimimas Izraelyje religingų žydų priimtas kaip ženklas, kad netrukus gali prasidėti Trečiosios šventyklos statybos darbai. Rabinų specialistų komanda praeitą savaitę patvirtino, kad telyčia, gimusi prieš 6 mėn.,
per religinį kibucą netoli Izraelio šiaurėje esančio Haifa uosto, atitinka Biblijos apibūdintus
Nuo to laiko, kai Erodo šventyklą 70 m. sugriovė Romos imperatorius Titas, pagal rabinų mokymą biblinėje Izraelio žemėje nebuvo gimusi nė viena žala telyčia be defektų. Telyčios gimimas juodmargei karvei ir pilkšvai rusvam buliui, aktyvistų, norinčių statyti Šventyklą ir parengti kelią žydų mesijaus įžengimui į Jeruzalę, buvo priimtas kaip stebuklas. Tikintieji turi palaukti, kol telyčia sulauks 3 m., kai bus ją galima aukoti. Tai gali reikšti leidimą religingiems žydams naują tūkstantmetį (krikščioniškas įvykis, tačiau vis tiek priimamas kaip lemtingas) apsivalius. Naujiena apie žalos telyčios atsiradimą, vienok, nebuvo džiaugsmingai priimtas musulmonų. Senųjų žydiškų šventyklų rajoną Šventajame mieste dabar užima viena iš švenčiausių islamo šventovių, Uolos kupolas. Žydų ekstremistai nori nugriauti Kupolą ir besišliejančią al-Aqsa mečetę, kad padarytų vietą naujai Šventyklai. 1985 m. grupė žydų teroristų buvo suimta Izraelyje už ketinimą sugriauti Kupolą panaudojant galingus sprogmenis. Tačiau žydų aktyvistai sako, kad jie tai priima kaip dievišką misiją statyti naują Šventyklą. 2000 m. laukėme Dievo ženklo ir dabar jis jums jį davė žalos telyčios pavidalu, sakė Yehudah Etzion'as*), 80-ųjų ketinimo nušluoti Kupolą lyderis, dalyvavęs praeitą savaitę žalos telyčios apžiūroje Kfar Hassidum'e. Ten buvo pora mažų baltų plaukelių, kurie sukėlė nerimą mums, račiau rabinai buvo tikri, kad tai Biblijos nurodyta žala telyčia, sakė Etzionas. Iš Londono Sunday Telegraph, 1997 m. kovo 16 d. *) Jehuda Etzionas (Yehuda Etzion, g. 1951 m.) žydų dešiniojo sparno religinis veikėjas, pogrindžio veikėjas, Hai Vekayam grupės, reikalaujančios leisti melstis Kalno šventykloje, įkūrėjas. Po Egipto-Izraelio taikos susitarimo liovėsi tikėjęs savo vyriausybe. Dalyvavo bandyme sugriauti musulmonišką Uolos kupolą, už ką 1984 m. įkalintas. Paskelbė Lechų nario ir filosofo Šabtajaus Ben-Dovo (1924-1978) rinktinius raštus. |
šventosios karvės kriterijus. Pagal Sk. 19:2-7, ji reikalinga senoviniam žydų apsivalymo ritualui. [ ... ]
Pastaba: 1) vėliau, 1998 m. sausio 28 d., ši telyčia, vardu 'Melodija", "diskvalifikuota", nes buvo rasti keli juodi plaukai.
2) Šios telyčios motina buvo dirbtinai apvaisinta sperma iš Šveicarijos. Tad jos "tėvas" nežinomas.
Žala telyčia
Žala telyčia (hebr. Parah Adumah) telyčia, kuri buvo paaukota ir kurios pelenai panaudoti ritualiniam žmonių, lietusių lavoną, apsivalymui (Sk 19,1-10).
Mišnoje, pagrindinėje Rabinų žodinio įstatymo kompiliacijoje, yra "Seder Taharot" traktatas "Parah", kurioje aiškinama, kokias procedūras reikia atlikti. Traktatas neturi gemara, tačiau komentarai apie pagrindinius procedūros elementus randami kitų Talmudo traktatų gemarose.
Pagal Mišną, dviejų juodų plaukų pakanka nepripažinti žalos telyčios. Taip pat yra ir daug kitų reikalavimų, pvz., telyčaitė turi būti natūraliai pagimdyta (be chirurginio įsikišimo). Vanduo turi būti "gyvas" arba šaltinio tai griežtesnis reikalavimas nei būtinas mikvai (kai leidžiama panaudoti surinktą lietaus vandenį). Mišna praneša, kad Jeruzalės Šventyklos laikais vanduo buvo imamas iš Šiloah'o šaltinio.
Apeigos buvo labai sudėtingos ir griežtai laikomasi tyrumo nė vienas dalyvis negalėjo būti lietęs mirusiojo, visa įranga pagaminta iš tokių medžiagų, kaip akmuo, kurios negalėjo laikyti nešvarumų. Mišna mini, kad vandenį sėmė ir nešė vaikai, kurie buvo specialiai auginti izoliuotai, kad nebūtų kontakte su mirusiaisiais:
Kiemai buvo pastatyti Jeruzalėje ant [nesuterštos] uolos ir žemiau jų įrengta ola, kad ten gilumoje negalėtų būti kapo; ir nėščios moterys buvo atgabenamos į ten ir gimdydavo vaikus; ir ten jos augino juos. Ir buvo nuperkami jaučiai, o ant jų nugarų uždedamos durys, ant kurių sėdėdavo vaikai su akmens indais rankose. Kai jie atvykdavo į Šiloah, [vaikai] nulipdavo ir pripildavo [vandens į indus], užlipdavo ir vėl sėsdavo ant durų.
Mišna Parah 3:2
Buvo naudojami ir kiti dalykai, tokie kaip grindinys nuo Kalno šventyklos į Alyvų kalną, kad telyčia ir ją lydintys šventikai negalėtų susiliesti su kapu. Anot Mišna, telyčios sudeginimo apeigos vykdavo Alyvų kalne. Nesusitepęs šventikas papjaudavo telyčią ir jos krauju 7 kartus pašlakstydavo į Šventyklos pusę. Tada telyčia būdavo sudeginama ant laužo kartu su tamsiai raudonai dažytais vilnoniais siūlais, izopu ir kedro mediena. Y. Adler'is teigė nustatęs žalos telyčios deginimo vietą Alyvų kalne.
|
Kedro aliejus išgaunamas iš tam tikros rūšies spygliuočių medžių, augančių tiek
Izraelyje, tiek prie Sinajaus. Jis gali suerzinti odą, todėl žmonės turi atsargiai jį imti į rankas.
Izopo aliejus yra geras antiseptikas ir antibakterinė priemonė. Jis turi apie 50% karvakrolo, kuris yra antigrybelinis ir antibakterinis faktorius, medicinoje tebenaudojamas iki šiol. |
Visiškai žala telyčia, atitinkanti visus reikalavimus, yra didelė biologinė retenybė. Pagal žydų tradiciją, tik 9 žalos telyčios buvo paaukotos per laikotarpį nuo Mozės iki Antrosios šventyklos sugriovimo. Mišnos "Parah" išvardija tik 8: pirmąją aukojo Mozė, antrąją Tačiau Rabbi Ezra, Simonas Teisusis ir Vyriausias kunigas Yočananas po dvi, ir dar po vieną Eliečonnai ben Hakkot'as ir Hanameel Egiptietis.
Žala telyčia paminima apokrifinėje Enocho knygoje (86:6). Apokrifiniame Barnabo laiške žala telyčiai tiesiogiai tapatinama su Jėzumi (7:4). "Laiško žydams' frazės "už stovyklos", "už miesto vartų" ne tik nurodo Jėzaus siejimą su žala telyčia, bet ir nukryžiavimo vietą (pagal E.L. Martin. Golgotos paslaptys, 1984).
Kontraversiškai vertinamas Šventyklos institutas, siekdamas atstatyti Trečiąją šventyklą, bando atrinkti žalas telyčias. Neseniai buvo atrinktos dvi galimos kandidatės (viena 1997 m., o kita 2002 m.), iš pradžių paskelbtos grynomis, tačiau vėliau buvo rasti defektai.
Šventyklos institutas turi nedidelį muziejų Jeruzalės senamiesčio žydų kvartale. Ten
rodomas sumažintas aukojimo altoriaus maketas, indai ir praustuvės; kruopščiai atgaminti
lininiai šventikų drabužiai, o taip pat trimitai, arfos ir lyros, kokiais, kaip pasakojama, levitai
grojo Šventyklos kieme. Šventyklos institutas siekia ne tik atstatyti Šventyklą, bet ir atkurti
šventikų kastas ir jų valdžią, o taip pat gyvulių aukas, kurios buvo būdingos geležies amžiui.
Tai tarsi žydiškas Talibano variantas. O be Šventyklos negalima atlikti daugelio Toroje reikalaujamų ritualų.
Žydų įstatymas, vadinamas Halaka, laiko, kad visi dabar gyvenantys žydai yra susitepę, nes tiesiogiai ar netiesiogiai buvo susilietę su mirusiaisiais. Todėl religingi žydai negali lankytis dalyje Šventyklos kalvos, kad neužmintų vietos, kur buvo Sandoros arka, sauganti akmens plokščių su Dievo įsakymais, kurios, kaip spėjama, buvo prarastos 586 m. babiloniečiams sugriovus Pirmąją Šventyklą.
Kai kurie žinomi asmenys tvirtina, kad jie žino, kur paslėpti paskutinės žalos telyčios pelenai. Tačiau tikrąja kliūtimi Šventyklos atstatymui yra ne pelenų nebuvimas, o politinis Šventyklos kalvos statusas. Vatikanas pasiūlė "tarptautinį" jo panaudojimą tegu musulmonai ten meldžiasi penktadienį (savo šventąją dieną), o žydai šeštadienį (per šabą).
Atrodo, kad nebus galima atstatyti Šventyklos nesuardant dabartinės struktūros. Kitur statyti nesutiks religingi žydai. Bet koks pakeitimus bus nepriimtinas musulmonams. Tačiau ateinantis valdovas visų pirma bus patrauklus jiems abiem [Antikristas iš graikų k. reiškia tiek "Kristaus vietoje", tiek "apsimetantis Kristumi", tiek "prieš Kristų"].
Islamas: geltona karvė Korane
Karvė minima ilgiausiame Korano al-Baqara (Karvė) skyriuje (2:67-73): "Ir kai Mozė tarė žmonėms: Ei! Alachas liepė jums paaukoti karvę, jie atitarė: Ar tu tyčiojies iš mūsų? Jis atsakė: Alachas draudžia man būti tarp kvailių! Melskis už mus savo Viešpačiui, kad jis aiškiai nurodytų, kokia turi būti karvė. [Mozė] atsakė: O! Jis pasakė, kad tai karvė dar be teliuko, bet ir subrendusi; [ji] tame tarpe tai darykite, ką nurodė. Jie sakė: Melskis už mus savo Viešpačiui, kad jis aiškiai nurodytų, kokios ji spalvos. [Mozė] atsakė: Be abejo, tai geltona karvė. Šviesi jos spalva, mieli tikintieji. Jie sakė: Melskis už mus savo Viešpačiui, kad jis aiškiai nurodytų, kokia turi būti karvė. O! karvės daug kuo tokios kaip mes, ir, o, jei Alachas nori, turime padaryti teisingai. [Mozė] atsakė: O! Jis sakė: dabar pateiksi tiesą. Be abejo, karvė nebuvusi junge; ji nearė dirvos anei laistė arimą; vienos spalvos ir be žymių. Jie sakė: Dabar pateikei tiesą. Taigi, jie paaukojo karvę, nors nelabai norėjo."
Švara ir apsivalymas
Hebrajiškai "aukoti" (korban, le-hakriv) turi tą pačią šaknį kaip "prisiartinti, prieiti"...
Toroje "švara" apibūdinama kaip "tumei" ir "tahor" (kaip būdvardžiai, ir atitinkamai "tumah" ir "taharah", kaip daiktavardžiai). Neapsivaliusiems žydams draudžiama įžengti į Šventyklą, valgyti bet kokį korbaną (šventykloje paaukotą maistą), ypač velykinį korban pesač, o jei jis yra kohenas, jam neleidžiama valgyti terumah (dešimtinės) [Kun. 22:6-7]. Yra trys būdai apsivalymui ir visi susiję su vandeniu: 1) nusiplaunant rankas; 2) panardinant visą į vandenį (šaltinio arba lietaus), apšlakstant specialiu vandeniu (kuriame yra ypatingų ingredientų). Rankų plovimas užtikrina tik vieną rabinų tumah, panardinimas į mikveh asmenį padaro tevol yom ir jis turi laukti vakaro, kol bus pasiekta maksimali taharah. O apšlakstytas vandeniu su parah adumah pelenais ("mei niddah" atskyrimo vandenys) iškart tampa "švarus".
Kotzker Rebbe (rabinas Menachem Mendel Morgenstern iš Kotzko, 1787-1859), hasidų kabalistas, mokė, kad nešvaros šaltinis yra gyvenimo trūkumas, t.y., kaip nurodo Tora, įvairūs prieš gyvenimą nukreipti elementai suteršia žmones ir indus. Pirmiausia tai lavonas, kurį žydai vadina tumah "tėvų tėvu" (avi avos), nes yra tiesioginis gyvenimo neigimas. Kai gyvenimas ar gyvybės potencialas palieka kūną (kaip gimdant vaiką, sėklos išsiliejimo ar menstruacijų metu šiais dviem atvejais, kaip nerealizuotas potencialas), žmogus netenka tumei [Kun 15]. Taip gimus mergaitei, kadangi mergaitė turi didesnį gyvybės potencialą nei berniukas, motina lieka nešvari 66 d. (berniuko atveju 33 d.).
"Kai vyras patiria paprastą sielos išsiliejimą, visas išsimaudys vandenyje ir bus nešvarus iki vakaro", Kun 15:16;
"Kai moteris patiria kraujoplūdį, kuris yra įprastinis išsiliejimas iš jos kūno, nešvari ji bus 7 d.", Kun 15:19
Vanduo yra apsivalymo priemonė, nes yra gyvybės šaltinis. Jo (mayim) hebrajiška skaitinė reikšmė yra 18 ir atitinka "čai" reiškiantį gyvenimą (įdomu, kad H2O atominis svoris irgi 18). Talmudas vandenį tapatina su Tora, nes ir ši yra būtina gyvenimui.
Žydai plauna rankas daugeliu progų. Negel vasser (jidiš "nagų vanduo") yra žmogaus veiksmas, kai rankos nusiplaunamos iškart pabudus, kad būtų apsivalyta nuo demonų, likusių ant pirštų .Netilas yadayim (hebr. "rankų pakėlimas") yra be palaiminimo atliekamas veiksmas, palietus gyvulį, asmens uždengtas vietas, plaukus ar avalynę, nusiperdus ar buvus tualete, grįžus iš kapinių ar turėjus netinkamas mintis (ypač prieš maldą). Su palaiminimu jis atliekamas prieš valgant duoną. Baigus valdyti, nusiplaunama mayim ačronim ("po vandenų"), kaip padėka už maistą. Mažiau priimta per žydų Velykas plauti rankas prieš valgant marorą (karčiąsias žoles) ir kohen plauti rankas prieš valgant terumah (mūsų laikas nereikalaujama). Tumah, kuri išlieka tik ant rankų, yra rabiniškos kilmės ir aptariama "Ydaim" traktate; jos atsikratyti galima tiesiog nusiplaunant rankas.
Du bibliniai apsivalymo tipai yra mikveh (pažodžiui, "surinkimas") ir parah adumah. Du paplitę aiškinimai, kad mikva yra vandens surinkimas arba žmonių susirinkimo vieta apsivalymui. Nesmarkiai susitepę žmonės (nelietę mirusiojo) turi apsivalymui panerti į mikveh. Časam Sofer (Rav Mošė Ben Šmuel Šreiber, 1762-1839) rašė, kad mikveh vanduo savaime negali tapti nešvarus, todėl turi galią išvalyti tai, kas nešvaru. Tačiau netikri mihveh vandenys užsiteršia į juos panirus nešvariam asmeniui. Č. Sofer sakėsi nežinąs, iš kur ta išvada kilusi, tačiau kai kurie mokslininkai ją priskiria Ralbag Geršonidui (Rabinui Levi ben Geršon, 1288-1344) komentarams apie Kun 11:36: "Šaltinis ar vandens talpykla bus švarūs, bet kas paliečia dvėseną [pvz., vabzdį] šaltinyje ar vandens talpykloje, taps nešvarus".
Jei asmuo lietė mirusįjį, jis turi kitaip apsivalyti turi būti apšlakstytas vandeniu su kedro sakų, izopo ir žalos telyčios (para aduma) pelenais. Tada žmogus po nustatyto dienų skaičiaus (3-ią ar 7-ą) tampa tahor - ir tik toks gali dalyvauti korban pesač. Įdomu priminti, kad nedalyvavimas Išėjimo aukoje tėra vienintelė priešastis (be apipjaustymo), kada žmogus yra "atskiriamas nuo tautos" (tampa karesu, [Sk 9:13]).
Įdomu, kad Sk 19 aprašytose žalos telyčios aukojimo apeigoje, jos pelenai išvalo, tačiau pats apeigų vykdytojas lieka nešvarus. Mišna tvirtina, kad tik du asmenys suprato parah adumah paslaptį: Mozė ir Saliamonas. Mišnoje Minčas Činuč sakosi turįs tam tikrų minčių apie gilią mistinę prasmę, tačiau pernelyg bijo, kad jas išsakytų. Yra dvi filosofinės teorijos, aiškinančios, kaip žmogus padedantis kitiems tapti švariais pats tampa nešvarus.
Rabinas Ovadiah ben Yaakov Sforno (1475-1550) rašė, kad nešvarumas ir švara yra artimi geriems ir blogiems charakterio bruožams. Norint atsikratyti blogo bruožo, reikia 40-čiai dienų laikytis jo priešingybės. Taip ir žalos telyčios pelenai gali išvalyti nešvarų ir suteršti švarų. Rabinas Samson Raphael Hirsč (1808-1888) aiškino, kad vaistai gali išgydyti ligonį, tačiau sukelti negalavimus sveikajam.
Rabinas Raši (Šlomo ben Yitzchok, 1040-1105) paaiškina, kad taisyklės, susijusios su žala telyčia, vadinamos "čok", todėl negali būti paaiškintos ir turi būti priimtos tokios, kokios yra. Vienok, pats Raši cituoja rabino Mošė haDaršan paaiškinimą, pagal kurį tai atlygis už nusidėjimą "aukso veršiui" (žr Iš 32). Rabinas Yaakov iš Liublino bando paaiškinti, atseit, Raši prieštaravimą žydai nurodymą apie žalą telyčią gavo Marahe, t.y. iki jų nusidėjimo Horebe, todėl tai, kaip atpildas už nuodėmę garbinant "aukso veršį" jiems tuo metu buvo nesuprantamas todėl jis ir yra "čok".
Gemara hermeneutiškai išveda, kad tevol yom (panirimas į mikvą) gali atstoti parah adumah. Tai sukėlė aršų sadukėjų pasipriešinimą. Rabinas Levi Itzchok iš Berditčevo (1740-1810) aiškino, kad sadukėjai netikėjo, kad dalinai apsivalęs negali atlikti žalos telyčios apeigų. Todėl rabinai nurodė, kad prieš sudeginant žalą telyčią Alyvų kalne, kohenas turi viešai susiteršti (paprastai tai daroma palietus negyvą vabzdį), panirti į mikva ir tapti tevol yom.
Kabalistas rabinas Yehuda Fatiyah (1859-1942) pasiūlė paprastą atsakymą, kodėl žalos telyčios pelenai suteršia švarų. Šlakstytojo nešvarumas yra tokio lygio, kad jis turi panirti į mikvą ir laukti vakaro. Pagal Talmudą, susitepęs liesdamas mirusįjį, turi būti apšlakstytas dukart per savaitę su žalos telyčios pelenais. Tada jis turi pasinerti į mikvą, kad įgautų tyrumą. Tad apeigų pabaigoje šlakstytojas ir apšlakstytas yra to paties nešvarumo lygio. Taigi, žalos telyčios pelenai turi antgamtinę galią pakeisti žmogaus nešvarumo būseną iki tokio lygio, kad jam užtenka galutiniam apsivalymui panirti į mikvą.
Paaiškinimai:
Korbanas gyvūnų aukojimas šventykloje;
Kohenas iš Aarono (Mozės brolio) kilusių kunigų atstovas;
Gemara Talmudo dalis su rabinų komentarais ir
Mišnos analize;
plačiau žr. >>>>>
Maroras per žydų Velykas valgomos karčios žolės. Iš 1:13-14 paaiškina šį
simbolizmą: "Egiptiečiai ... kartino jiems gyvenimą sunkiu lažu prie molio, plytų bei įvairių darbų laukuose";
Teruma draudimas aukoti vieną gyvulį vietoje kito;
Karesas - yra nuobauda arba sutrumpinant gyvenimo trukmę arba ją prailginant, kad
pamatytų savo palikuonių mirtį, arba uždraudžiant sielai ateiti į pasaulį ar patekti į dangų.
čok - iš "čokat" - išrėžti. Šiuo žodžiu Biblijoje įvardinami Dievo darbai, pvz., "Jis
... užbrėžė ribą tarp šviesos ir tamsos" [Job 26:10]; "jis davė [čok] lietui įstatus" [Job 28:26].
Šventyklos kalnas
Prie Babilonijos upių ten mes sėdėjome verkdami, Ziono kalną atsiminę. ...
Jeruzale, jei tave užmirščiau, tenuvysta mano dešinė! Ps. 137:1,5
Žydai visada ilgėjosi savo tėvynės, Jeruzalės ir Šventyklos.
Jeruzalė gyvavo jau apie 2000 m. pr.m.e. ir vadinosi "Salemas" Čia valdė teisusis pagonių karalius Melchizedekas, Aukščiausiojo žynys (El Elyon). Abraomo šeima Babilone (chaldėjų Ure) nusidėjo stabmeldyste. Tikėtina, kad Melchizedekas buvo Abraomo mokytoju ir dvasiniu vadovu ir net supažindino su senaisiais raštais. Neveltui Jėzus vadinamas "kunigu Melchizedeko būdu" [Žyd 7].
Jeruzalė, Taikos miestas, statėsi apie mažą įtvirtintą miestelį, kurį Dovydas maždaug prieš 3000 m. atkovojo iš jebusitų [2 Sam 5:6-10] ir ją padarė Izraelio sostine.
1948 m. įkūrus Izraelio valstybę, Jeruzalė buvo padalinta. Senamiestis ir Šventyklos
kalnas nepriklausė žydams. Tačiau 1967 m. birželio mėn. pradžioje įsiplieskė vadinamasis "6
dienų karas", kurio metu buvo atsiimta likusi miesto dalis. Birželio 17 d., gynybos ministras
Mošė Dayan'as atėjo į al-Aksa mečetę, kur susitiko su 5 Aukščiausios musulmonų tarybos
(Waqf) vadovais, kur apibrėžė Šventyklos kalno statusą, kuris nepasikeitė iki šiol. Nebūdamas
labai religingas, Dayan'as Šventyklos kalnui skyrė tik istorinę reikšmę. Kalno viršūnė,
Pirmosios ir Antrosios šventyklų vieta, atiteko musulmonams. Ten kelias valandas dieną
įleidžiami turistai, tačiau draudžiami bet kokie religinė ar archeologinė veikla. Knesetas birželio 27 d. įteisino tą susitarimą.
Tačiau to meto vyriausias karo kapelionas Šlomo Goren'as nenurimo ir laikė, kad žydai buvimas Šventyklos kalne turi vainikuoti ilgai lauktą išsivadavimą. 1967 m. rugpjūčio 15 d. jis vadovavo žydų maldai Šventyklos kalne. Tai sukėlė didelį sąmyšį musulmonų pasaulyje ir sukėlė įtampą. Tada vyriausieji rabinai (sefardų ir aškenazių) uždraudė žydams lankytis Šventyklos kalne atseit, jie nėra švarūs ir netyčia gali užminti švenčiausiąją vietą (kodeš hakodošim). Todėl Vakarinė siena ir vadinama "Raudų" siena.
Izraelio Aukščiausiasis teismas bent 4 kartus gavo žydų prašymus dėl laisvės melstis Šventyklos kalne, tačiau visus juos atmetė. Tačiau Š. Goren'as mano, kad tik nedidelė Kalno dalis, apie 15%, yra šventa. Vyriausias rabinas Mordečai Eliahu pasiūlė, kad jei būtų statoma sinagoga, ji turėtų būti rytų pusėje, kur buvo iki 16 a. Įėjimas į ją būtų iš anapus sienos, kad nebūtų pažeistas draudimas įžengti į draudžiamą kalno sritį.
Šventyklos kalne buvo daug incidentų. 1969 m. rugpjūčio 21 d. Michael Rohan'as ir ne žydų kilmės turistas iš Australijos padegė al-Aksa mečetę. Gaisrininkai net 4 val. šalino padegimo pėdsakus. Buvo sunaikinta tūkstančio metų senumo medinė ir dramblio kaulo sakykla, Saladino atsiųsta iš Aleppo. Teismas pripažino Rohan'ą psichiškai nepakaltinamu.
1982 m. spalio mėn. buvo suimtas Yoel Lerner'is, Meir Kahane Kach judėjimo narys, dėl planuojamo pasikėsinimo į mečetę Šventyklos kalne. Nubaustas 2,5 m. kalėti. Prieš tai, 1982 m. balandžio 11 d. kareivis Allen H. Goodman'as veržėsi į al-Aksa su M-16 automatu, nušovė sargybinį ir sužeidė kelis arabus. Teisme jis sakėsi, kad tikisi tapti "Žydų karaliumi išlaisvindamas tą šventą vietą". Nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Tačiau pasikėsinimai tebesitęsia (1983.03.10; 1983 m. vasara [Yehuda Getz tunelis]; 1984.01.27 ir t.t., įskaitant 1986.01.09 incidentą su Kneseto nariais). Izraelio psichiatrai susiduria su vis didesniu psichiškai nesveikų turistų skaičiumi tai net pavadinta "Jeruzalės sindromu".
Pakeliui į trečiąją šventyklą
Sinajaus dykumoje Dievas prisakė: Tepadaro jie man šventovę, idant galėčiau gyventi tarp jų, Iš 25:8
Nuo tada Jeruzalės šventykla buvo dvasinio žydų gyvenimo širdis, karališkasis Dovydo ir Hasmono dinastijų centras, Aukščiausio kunigo sostas. Jos iškirsto akmens menė buvo Sanhedrino (iš graikų, asamblėja), Aukščiausio teisinio organo posėdžių vieta.
Sanhedrino ištakos nurodytos Išėjimo knygoje, kai Viešpats paliepė Mozei surinkti 70 seniūnų, su kuriais pasidalinti tautos valdymą [Iš 24]. Didįjį sanhedriną įsteigę Ezra, žydams grįžus iš Babilono tremties. 66 m. romėnai išvaikė Sanhedriną. 70 m. sugriauta Antroji šventykla.
Ir yra išpranašauta: Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus už kalvas aukštesnis. Visos tautos plūs jo linkui ... Nes iš Ziono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės, Iz 2:2-4
Didysis Viduramžių filosofas Maimonidas Žydų kodekse tvirtino, kad kiekviena žydų karta turi būti pasiruošusi atstatyti Šventyklą, jei vieta bus atgauta, bus iš Dovydo kilęs lyderis, o Jeruzalės priešai bus sunaikinti.
1982 m. trys grupės (Jeruzalės Šventyklos fondas, Viešpaties kalnui, Šventyklos kalno tikintieji), po ilgų nesutarimų metų sutarė suvienyti jėgas, siekiant pastatyti Trečiąją šventyklą. Šventyklos institutas ėmėsi atgaminti indus, kurie būtų joje naudojami. Viena jo ješiva įsikūrė istoriniame Torat Haim Yešiva pastate, esančiame netoli švenčiausiosios vietos. Ruošiama ir nedidelė šventikų grupelė patarnavimui Trečiojoje šventykloje. Tos "Tora Kohanim" mokyklos įkūrėjas yra Motti Hacohen.
Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje aukojimas sukelia estetinę ir moralinę problemą gyvulių žudymas, kraujo išsiliejimas ir deginimas šiuolaikiniam žmogui atrodo nepriimtinas.
Dar vienas klausimas yra susijęs su Sandoros skrynia. 2 Kar 35:3 pasakyta Padėkite šventąją Skrynią Viešpaties namuose, kuriuos Izraelio karalius Dovydo sūnus Saliamonas pastatė. Tai buvo Jošijaus valdymo laikais. Antrojoje šventykloje jau nebuvo Sandoros skrynios. Neaišku, ar ji yra išlikusi. Kai kurie tiki, kad ji paslėpta kambaryje Šventyklos kalne.
Simboliškai Jeruzalė Žemėje atitinka dvasinę esybę:
Jeruzalė apačioje atitinka Jeruzalę viršuje, Zoharas 183:B
Jokūbas matė laiptai stovi žemėje, o jų viršus siekia dangų, ir
Dievo angelai jais laipioja aukštyn ir žemyn (Pr 28:12).
Taigi Šventykla yra žydams tarsi tautą vienijanti idėja, jų viltis, dvasinis idealas, vienybės su Dievu siekis.
Literatūra:
- Y. Adler. The Site of the Burning of the Red Heifer on the Mount of Olives// Techumin, 22, 2002
- D. Stewart, Ch. Missler. The Coming Temple, 1991
- Yisrael Ariel, The Odyssey of the Third Temple, 1992
Talmudas
Žydų suka
Hanukos ištakos
Dingusi Sandoros skrynia
Kaip buvo užrašyta Tora?
Kodėl reikia mylėti svetimus?
Šventykla ir žalos telyčios deginimas
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Kodėl indėnai netapo žydais?
Pirmosios nuodėmės ir mesijo klausimas
Gematrijos menas, numerologija
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Kodėl žydai nevalgo kiaulienos?
Biblijos dievybės: Abadonas
Graikų kalbos įtaka žydams
Judaizmas kaip filosofija
Apmatai: Moralumas
Religijos samprata
F. Nyčė ir žydai
Judafobija
Paikumas
Vartiklis