Žvejų dievai arba dievai-žuvys. Vartiklis

Graikų žodis IXOYC, žuvis, yra Jėzaus Kristaus, Išpirkėjo santrumpa (akronimas). Pirmieji krikščionys vadino save dangaus „Ichtus“, didžiosios fishes at Rome catacombs

Žuvies, sūnumis. Konstantinas X ir R raides užrašė virš šio akronimo, kurias kartais laikė dieviškoji „žuvis“. Šv. Petras įkūręs savo pirmąją vyskupiją Antiochijoje, Oanų šalies centre, surado ryšį tarp Kristaus ir dievo Žuvies. Senovės Romoje visur buvo piešiama žuvis (arba užrašomas jos pavadinimas), žymint paslaptį, kurią tik krikščionys gali suprasti.

„Mes, mažos žuvelės, kaip mūsų Žuvis, Jėzus Kristus, plaukiojame krikšto vandenyje ir būsime išgelbėtos likę jame“, rašė Tertulianas.

Jobo knygos Leviatanas yra Žvejų dievas, nors ir paverstas jūrų siaubūnu. Jonos „banginis“ yra hippocampus, pusiau jūros arkliukas, pusiau delfinas - jis ir krikščionių piešiniuose nėra tikras banginis.

E. Blavatskaja teigė, kad Cetus, milžiniškas banginis, kito iš keto. Žuvies dievo Dagono, ir Jona iš tikro slėpėsi dievo Dagono statulos viduje tol, kol jo neišgelbėjo finikiečių jūreiviai.

Pagal išlikusius fragmentus žmogaus žemesnioji prigimtis buvo vaizduojama kaip milžiniška jūros gyvatė, drakonas, „leviatanas“. Visos gyvatės formos išreiškia Saulės energiją (šviesą) įkalintą vandenyje bei žmogaus dieviškąją energiją, pasireiškiančią žmogaus troškimais.

Višnu yra indų išpirkėjas kilęs iš žuvies burnos. Pirmojo jo avataro metu jo dieviškuosius įstatymus buvo pagrobęs demonas Haya-Griva. Višnu pavirto žuvimi ir po Tvano, kai vandenys atslūgo, iš vandenyno dugno iškėlė šventąsias knygas.

Berosas, kalbėdamas apie metą prieš Tvaną, teigė: „Oannes rašė - susirūpinę dėl žmonijos ateities kartų ir politikos“.

Žydų komentatoriai „Pradžios knygai“ pridūrė: „Mūsų rabinai laiko, kad Adomas, mūsų šlovingosios atminties tėvas, parašė knygą, kurią Rojuje jam perteikė Dievas“ (Smith. Sacred Annals). Taigi, žydai išsaugojo liudijimą, kad Ad-ami, Ad (ar Adlandis) žemės gyventojai, dar būdami rojuje buvo įvaldę rašymo meną. Nes nepažinus raidžių būtų neįmanoma perteikti daugelį praeities faktų, datų, amžių, matų (tokių, kaip arkos). Juozapas, cituodamas žydų liudijimus, teigia, kad garsių žmonių gimimai ir mirtys (tarp Adomo ir Nojaus) perteikiami laike labai kruopščiai.

„Suda“, 11 a. enciklopedija, pratęsia: „Adomas buvo menų ir raidžių autorius“. Egiptiečiai sakė, kad jų dievas Anubis „iki Tvano parašė analus“. Kinai laikė, kad jų ankstyviausia rasė priešistoriniais laikais „mokė visų gyvenimo menų ir rašė knygas“.

„Gotai visad naudojo raides“.
Le Grand liudija, kad prieš Tvaną ar iškart po jo didieji žmonės iškirsdavo tekstus ant didelių akmenų [Fosbroke. Encyclopedia of Antiquity]. Plinijus rašė: „Raidės buvo naudojamos visados“, o Strabonas - „Ispanijos gyventojai turėjo iki Tvano padarytų užrašų“ [Jackson. Chronicles of Antiquity]. V. Mitfordas^*) rašo: „Labiausiai tikėtina, kad tai [raštas] buvo perimta iš priešistorinių laikų“ [Graikijos istorija].

Seniausia indų Tvano versija yra rigvediškajame „Catapatha Brahmane“: (žr. >>>>).
Kita legenda pateikiama Puranuose, kur žuvis išgelbsti ne Manu, bet Dastas karalių (žvejų valdovą).

Vakarų Azijoje musulmonų ar hindu simboliniame mene vaizduojamas šv. al-Khizz žaliais drabužiais vandens paviršiumi nešamas žuvies, lydinčios jį per gyvenimo upę.

Likimas, ateitis ir žvejų karalius

„Fenikso akis“ yra „Merlino“ 3-io sezono 8-as epizodas, pirmąkart parodytas 2010 m. spalio 30 d. Pačioje epizodo pradžioje parodoma, kaip Artūras pasiruošia ir eina į Didžiąją salę melstis joje visą naktį. Jo vizija, ryte išsakyta Utheriui, laikoma ne „magiška“, o Dievo suteikta - ir galutinis įrodymas visiems, kad jis „pasiruošęs būti karaliumi“, nes yra „išrinktas Visagalio“. Epizodo pabaigoje suprantame, kad toji vizija buvo privilioti Artūrą bei Merliną į tą vietą, kurioje duodama tikroji žinia.

Atrodo, kad epizodas nori pasakyti, kad jiedu priklauso abiem pasauliams: krikščionių ir pagonių.

Merlinas susitinka su žvejų karaliumi, kuris daugiau ar mažiau yra Merlino ateities simbolis - kuris yra priverstas laukti ir laukti likimo, kuris, matyt, niekada neateis. Juk ateitis niekada negali ateiti, nes tada ji taptų dabartimi. Ir Artūras yra „buvęs ir būsimas karalius“. Ateitis turi likti ateitimi, visam laikui. Žvejų karalius miršta pasakęs Merlinui, kad atėjo laikas, kai prasideda Merlino ir Artūro valia. Jis duoda Merlinui vandens iš Avalono ežero - ne tik kaip naudingą dalyką, praversiantį vėliau, o kaip fizinę žinią. Jis sako: „Kai viskas bus prarasta, tai parodys jums kelią“.

Žvejų karalius žvejys išeina tykiai, tačiau tai atrodo kaip „estafetės perdavimo“ momentas, tarsi jis žinotų, kad Merlinas dabar turi tapti panašus į jį. Labai daug pasako tai, kad žvejų karalius miršta prieš atvykstant Artūrui, tarsi žinojo, kad jam neteks pamatyti aukso amžiaus. Laukimas yra žaidimas, kurį žaidžia likimas. Merliną ir Artūrą reikia laikyti atskirai: Merlinas yra magija, kurią garbina pagoniškas tikėjimas, o Artūras yra krikščionybę įsikūnijęs žmogus.

^*) Viljamas Mitfordas (William Mitford , 1744-1827 ) – anglų istorikas, Parlamento narys, geriausiai žinomas „Graikijos istorija“ (1784-1810). Oannes