Mes iš Afrikos

Kalifornijos Stendfordo universiteto mokslininkai patvirtino, kad Sibiro gyventojai genetiškai susiję su majais. Prof. Markusas Feldmanas sakė, kad tai buvo įtariama jau seniai, remiantis panašia genų mutacija. Analogiškas temas tiria ir kiti. Mičigano institute buvo išanalizuota 485 žmonių ir 5 žemynų genomų variacijos. Padaryta išvada, kad visų tautų tėvynė yra Afrika. Aleksejus Kondrašovas pabrėžia, kad išeiviai iš Afrikos pasižymi didele genetine įvairove.
(2008 m.)

Genetikai žmogų kildina iš Afrikos

DNR (deoksiribonukleininė rūgštis) cheminės struktūros modelis pirmąkart buvo pateiktas 1953 m. Kembridžo Cavendish laboratorijos Jim Watson'o ir Francis Crick'o darbe. Jie parodė, kad DNR sudaryta iš 4-ių elementų sudėliotų į ilgą grandinę susivijusią į dvigubą spiralę. Kiekviena skirtinga tų 4-ių elementų seka (arba genas) yra kodas tam tikro proteino gamybai. Genas saugo 23 chromosomų poras (gautas po vieną iš tėvo ir motinos). Kiekvienas žmogus chromosomose turi po 3 mlrd. DNR darinių. Proteinų gamybai naudojama tik 10-15% jų. Likusi DNR dalis neturi akivaizdžios paskirties ir yra pakrikštyta "laužu". Tačiau tas "laužas" vertingas nustatant žmogaus giminystės ryšius.

Žmogaus Genomo projektas, kurio tikslas yra "nuskaityti" visą žmogaus DNR, turi baigtis 2005-ais. Tačiau giminystės ryšiui nustatyti pakanka nedidelės DNR dalies. Yra speciali ir visiškai ištirta DNR atmaina mtDNR (mitochindrinė DNR, turinti tik 37 genus), kuri paveldima tik iš motinos pusės. Tai reiškia, kad viena promotina savo mtDNR perduoda daugeliui dukrų kartų.

Pvz., Pietų Atlante esančios maždaug 300 gyventojų turinčios Tristan da Canha DNR tyrimai parodė, kad nuo 1817-ųjų visi gyventojai kilę iš 6-ių prosenelių. [žr. Soodyall H. et al straipsnį Am.J. of Physical Antroology, Oct. 1997, vol.104]. Iš kitos pusės, gavę genetinę palaikų informaciją, galima nustatyti visus gyvus [pvz., Kleopatros] palikuonis. Rusams pavyko išskirti 4-3 tūkt. m.pr.m.e. neolito kapavietės Sibire genetinę informaciją.

Ir jei ląstelės branduolio DNR be proteinų gamybos valdo ir paveldimumo informaciją (ūgį, palukų, odos ir akių spalvą ir kt.), tai mtDNR kūno aprūpinimą energija (mitochondrijos yra pupų formos ląstelių energijos jėgainės). - jos saugo informaciją, kaip paimti energiją iš maisto molekulių plaukiojančių ląstelės citoplazmoje.

mtDNR yra vertingesnė tiriant paveldimumą, nes:

  1. ji daug paprastesnė;
  2. joje ryškesnis mutacijų poveiks.

Neseniai mokslininkai pas žmogų aptiko paslaptingos keturių gijų DNR pėdsakus – paaiškėjo, kad kai kurie genai užkoduoti „keturguboje spiralėje“. Tokie dariniai jau buvo žinomi mikroorganizmuose, tačiau pas žmones rasti pirmąkart – ir spėjama, kad jie susidarė kancerogenezės proceso metu.

Įdomu, kad DNR sritys, kuriose gausu guanino, vieno iš 4 genetinio kodo elementų, ypač dažnai linkę „keturgubintis“. Paaiškėjo, kad genome tokios sritys pasiskirstę gana plačiai. Tyrimai atliekami naudojant sintetines molekules ir izoliacijos metodą. Siekiama išmokti sustabdyti ląstelių dalijimąsi ir neleisti vystytis vėžiui.

Mutaciniai [neutralūs] nuokrypiai sudaro 2-4% per milijon metų. Nežymūs bet nuolatiniai mtDNR pokyčiai yra tarsi molekulinio lygio laikrodis. Ir tos mutacijos kaupiasi maždug tuo pačiu intensyvumu visuose organizmuose - nuo bakterijos iki žinduolių. O tai leidžia gana tiksliai chronometruoti evoliucijos tėkmę.

Sukaupusi daugiausia genetinių pokyčių populiacija turi būti laikoma seniausia. Siekdami nustatyti žmogaus kilmę genetikai [ištyrę 147 žmonių iš 5-ių skirtingų regionų: Azijos, Europos, Afrikos, Australijos ir Naujosios Gvinėjos] padarė išvadą, kad visa žmonija kilo iš afrikietės moters gyvenusios maždaug prieš 150-180 tūkst. metų. Tai nereiškia, kad tuo metu gyveno tik viena moteris - tiesiog jos vienintelės genetinė linija išliko iki mūsų dienų. [žr. A.C. Wilson, R.L. Cann. The recent African genesis of humans, Sci.Am., 1992, vol 266, No 4].

Buvo išskirtos dvi genetinės linijos, tačiau abi vedė į Afriką. Tad "Ieva" buvo viena iš afrikietiškų 'erectum" atstovių. Jos palikuonys paliko Afriką maždaug prieš 90-180 m. ir išplito visame pasaulyje maždaug prieš 23 tūkst. metų (Europoje neandertaliečius "homo sapiens" pakeitė maždaug prieš 32-38 tūkst. metų).

Be abejo tai tikimybinis įrodymas:
Afrikiečiai seniausi su 0,47% divergencija;
Azijiečiai - su 0,25%;
Australiečiai, kaukaziečiai ir Naujosios Gvinėjos gyventojai - tik su 0,23%.
[kas įdomiausi, australiečiai aborigenai yra artimesni europiečiams nei afrikiečiams].

Jutos u-to (JAV) tyrinėtojai gavo dar įtikimesnius duomenis Afrikos naudai tirdami jau branduolio DNR (72 afrikiečių, 63 azijiečių ir 120 europiečių).

Kitas Kembridžo u-to profesorius tyrė Y-chromosomą (kurią palikuonims perduoda tėvas) ir suradęs joje "jungiklį", kuris paveikia, kad gimtų berniukas, o ne mergaitė. Jo mokinys Simon Whitfield padarė prielaidą, kad Y-chromosomos genai (nes jie nesimaišo kaip kiti) gali nešti informaciją apie žmonijos genetines šakas.

Jis palygino Y-chromosomų pokyčių sankaupų kiekį skirtinguose Žemės regionuose bei pokyčius šimpanzės Y-chromosomose (siekdamas nustatyti mlekulinio laikrodžio "padalas"). Jis nustatė, kad vyriškojoje linijoje yra mažesnė divergencija nei moteriškoje (pagal mtDNR). Bet žmogus ir šiuo atveju kildintinas iš Afrikos.

Tačiau naujosios fosilinės iškasenos Portugalijoje (Lapedo slėnyje 4 m. amžiaus vaiko gyvenusio prieš 24 tūkst. metų ir kuris yra tarpinė grandis tarp neandertaliečio ir šiuolaikinio žmogaus) labiau paremia lygiagretaus vystymosi teoriją. O ir kiti vidurio ir rytų Europos tyrimai rodo rasių maišymosi galimybę. Tuo labiau, kad genetiniai tvirtinimai susilaukė rimtos kritikos (pvz., molekulinio laikrodžio patikimumas - juk mutacijų sankaupos skirtingu metu galėjo kauptis skirtingu greičiu). Australijos New Soth Wales fosilija (Lake Mungo 3, kuri yra 60 metų senumo ir turi šiuolaikinio žmogaus savybes) irgi paremia lygiagretumo teoriją. Tikėtina, kad į Australiją skirtingu metu atvyko dvi šakos - iš Kinijos ir Indonezijos ir jau čia jos susimaišė.


Pėdos laiko pelenuos

Tai nutiko prieš 3,6 mln.metų, artėjant lietaus sezonui. Rytų Afrikos savanas, panašiai kaip ir dabar, skyrė akacijų eilės. Į rytus Sadimano ugnikalnis spjaudė pelenus virš Laetoli plynaukštės. Atrodo, kad rajone gyvenusios būtybės nepanikavo, tęsė kasdienį gyvenimą. Sadimanas kelis kartus pabarstė pelenų. Lietūs, pranašaujantys liūčių laikotarpį, sudrėkino pelenų sluoksnį – ir kiekvienas sluoksnis sukietėjo palikdamas gyvūnų pėdsakus taip juos išsaugodamas mums.

1975 m. buvo pradėtos apžvalgos šiaurės Tanzanijos teritorijose, rasta reikšmingų radinių. Tarp šiuolaikinių gyvūnų (dramblių, hienų, kiškių) pėdsakų rasta ir humanoidų kojų atspaudai, nepaprastai panašūs į dabartinių žmonių.

Footprint of laetoli Laetoli "guolius" 1935 m. tyrinėjo Leakey šeima (čia vėliau užsukusi dar pora kartų), - ten radę fosilijų, tačiau jos buvo atsitiktinės. 1938-39 m. juose lankėsi vokiečių ekspedicija. 1974 m. afrikietis Mwongela Mwoka čia rado homanoido dantį. Lavos analizė leido jį laikyti 2,4 mln. metų senumo. Tad 1975 m. Mary Leakey, remiama Nacionalinės Geografijos draugijos ir bendradarbiaudama su Tanzanijos vyriausybe ir direktoriumi A. Mturi, pradėjo intensyvias paieškas. Beveik du sezonus buvo renkama humanoidų ir kitos fosilijos, o paskui laimė nusisuko. Vieną vakarą Andrew Hill iš Kenijos nacionalinio muziejaus su kolegomis svaidėsi išdžiūvusiu dramblių mėšlu. Kai jis pasilenkė, išsisukdamas mesto gabalo, pastebėjo pėdsakus. Atidesnė apžiūra parodė, kad tai gyvūnų pėdsakai.

1976 m. Peter Jones ir Mary sūnus Filipas pastebėjo pėdsakus, kuriuos laikė humanoidų. Iš penkių, trys buvo apirę ir jų nebuvo galima išimti. Susidomėjimas radiniu buvo didelis. Garniss Curtis iš Berklio universiteto ėmėsi sluoksnio datavimo. Tose nuosėdosi yra gana stambių biotito (arba juodojo žėručio) kristalų. Kalio-argono tyrimai parodė juos esant 3,6 mln. amžiaus. Tai gerokai atitolino žmonių protėvių aušros datą iki Plioceno epochos.

Tad 1978 m. ekspedicija dėmesį sutelkė pėdų atspaudų paieškoms. Kruopščios paieškos leido rasti 77 pėdsakus vedančius 23 m. Čia praėjo dvi būtybės, stambesnė (pėda 21.5 cm, o žingsnis 47,2 cm) ir smulkesnė (pėda 18.5 cm, o žingsnis 38,7 cm). Jos ėjo iš pietų į šiaurę. Ir labai tikėtina, kad jie ėjo stačiomis, nes geriausiai išlikusioje pėdoje nykštys yra tiesiai į priekį – kas būtina vaikštant stačiomis. Joje taip pat matome apvalainą kulną, pėdos išlenkimą. Pirštų srityje matome kojos vilkimo žymes. Taip pat rasta dantų, žandikaulių, kaukokės dalių ir kitų kaulų, kurie gali padėti tiksliau nustatyti rūšį. Kol kas D. C. Johanson klasifikuoja rūšį (kaip ir savo rastų liekanų Etiopijoje) kaip Austrolopithecus afarensis.

Tarkim, kad smulkesnioji būtybė buvo moteris. Vienoje vietoje ji sustojo, kažko pasisuko į kairę (gal kas atkreipė jos dėmesį ten) ir toliau nuėjo į šiaurę. Tas judesys, toks žmogiškas, peržengia laiką – mūsų tolimas protėvis akimirką abejojo. Prancūzai turi patarlę: "Plus ca change, plus c'est la meme chose" (kuo daugiau keičiasi, tuo labiau toks pat). Ir matyt iš tikro, niekas labai nesikeičia.

Šiaip – jos nebuvo didelio ūgio. Laikoma. Kad pėda atitinka apie 15% žmogaus ūgio. Tada galime tikėtis, kad didesnės būtybės aukštis 1,4 m. kojos struktūra labai panaši į mūsų. Tačiau dėmesį patraukia viena anomalija. Visai nerasta akmeninių įrankių. Juk vaikštant stačiomis ir turint laisvas rankas, natūralu tikėtis, kad rūšis pasigamins kokius nors įrankius ar ginklus. Matyt, šie humanoidai dar nebuvo pasiekę to lygio.


Pigmėjai kilo iš bendro protėvio      

African Pigmies

Naujausi genetikos tyrimai rodo, kad skirtingos pigmėjų grupės, paplitę Vakarinėje Centrinės Afrikos dalyje, maždaug prieš 3000 m. turėjo bendrą protėvį. Buvo nustatytas "platus genetinis skirtingumas", atitinkantis pigmėjų kultūrinius skirtumus.

Pigmėjų suaugusio vyro ūgis yra 155 cm, o tai apie 10 cm mažiau, nei kitų žmonių vidurkis. Jie paprastai gyveno kaip medžiotojai miškuose. Tačiau pora tuzinų pigmėjų grupių neturi bendros kalbos, o jų ūgių skirtumas kinta iki 20 cm.

Paul Verdu ištyrė 904 asmenų DNR pavyzdžius, paimtus iš 9-ių skirtingų jų grupių ir dar 12-os artimų jiems populiacijų, gyvenančių Kamerūne ir Gabone. Nustatyta, kad jų genetinis kodas labai įvairus, skirtumai prilygsta skirtumams tarp europiečių ir Azijos gyventojų. Taip pat nustatyta, kad pigmėjai nuo kitų žmonių atskilo maždaug prieš 54-90 tūkst. m.

Spėjama, kad tuos skirtumus skatino regione besiplečianti žemdirbystė, kurią kultivavo ne pigmėjų grupės. Tai vertė pigmėjus būriuotis į atskiras izoliuotas grupes, kurios sparčiai vystėsi.

Vienok, šie tyrimai neapėmė Aka pigmėjų, kurie gyvena labiau į rytus ir yra žemiausi iš jų (jų ūgio vidurkis yra 153 cm - vienok, ūgis mažai ką reiškia, nes Filipinų Agta genties vyrų, neretai vadinamų Negritos, ūgio vidurkis irgi tik 153 cm).

Žmonija vos neišnyko

Prieš 250 mln. metų Žemėje išnyko apie 90% gyvybės. Vokiečių mokslininkai mano, kad tai įvyko dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios išsiskyrė iš tuo metu tyvuliavusių milžiniškų druskos ežerų.

Tel-Avivo universiteto matematikas S. Rosetas su grupe genetikų įrodinėja, kad žmogus kilo iš dviejų nedidelių grupių prieš 100 tūkst. m. Jie išanalizavo 600 įvairių Afrikos šalių gyventojų DNR genomų. Paaiškėjo, kad genuose įrašyta išsami žmonijos istorija. Mokslininkai netgi nustatė, kad buvo laikotarpis, kai žmonija vos neišnyko (spėjama, dėl stichinių nelaimių).

Mokslininkai mano, kad pavojų ir žmonijos skilimą į dvi grupes sukėlė baisi sausra, sukėlusi badą. Prieš 70 tūkst. m. tebuvo likę tik apie 2000 Homo sapiens atstovų. Dalis jų liko vietoje, nusprendusi iškęsti sunkias sąlygas, o kita dalis persikėlė į kitą Afrikos regioną. Atsigavusi prieš 60 tūkst. m., žmonija ėmė migruoti į kitus žemynus.

Kiek žmonių gyveno Žemėje, kai Homo sapiens migravo iš Afrikos?
Pagal radinius, žmogus iš Afrikos išėjo kelis kartus. Tačiau palikuonių iš ankstyvųjų migracijų neliko – tikriausiai todėl, kad jie žuvo per 10-metę žiemą, įsivyravusią prieš 73 tūkst. m. išsiveržus Tobo ugnikalniui. Tad visi dabar ne Afrikoje gyvenantys žmonės yra iš 1000-1500 grupės, kirtusios Raudonąją jūrą maždaug prieš 70 tūkst. m. tada žmonių Afrikoje gyveno apie 2-15 tūkst. žmonių.
Taip pat skaitykite Didžiausios grėsmės žmonijai

Gera ir bloga...

Žemės ūkio atsiradimas vos nesunaikino žmonijos. Tai nuskamba paradoksaliai, ar ne? Bet tada pagalvokite, kodėl tada kai kuriose tautose jo praktikai ir nėra.

Žemdirbystė išsivystė derlinguose Azijos upių slėniuose maždaug prieš 8500 m. O po penketo šimtmečių ji persikėlė ir į Europą. Maisto gausėjo, tad gausėjo ir žmonių. Tačiau beveik visada po klestėjimo laikų ateidavo badas medžiotojai buvo sotūs beveik visada, o štai žemdirbiai buvo priklausomi nuo gamtos kaprizų. Nederliaus metais daugybė jų išmirdavo arba išsikraustydavo į kitas vietas.

Maždaug prieš 4000 m. Europos gyventojų skaičius sumažėjo kelis kartus. Mokslininkai tvirtina, kad maro epidemijos padarydavo gerokai mažesnę žalą. Kalbos apie kokius nors klimato pakitimus negali būti – to nepatvirtina jokie faktai. Belieka spėti, kad žemės ūkio derlius negalėjo duoti pakankamai maisto... O tada visus užklupdavo badas!..

Mąstymo aušra
Pirmieji dailininkai
Siurbkite tiesiai į smegenis
Prieštaringi ankstyvieji žmonės
Primityvus ir svetimame krašte
Uždrausta žmogaus kilmės istorija
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
Žemiausi žmonės (Indonezija)
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Kita žmogaus tvėrimo interpretacija
Išnykęs dinozaurų pasaulis
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Lilita: bjaurumų motina
Pasaulio sutvėrimo skyrius
Biblijos pasaulio sutvėrimas
Slėpiningieji Edeno sodai
4-ojo etapo evoliucija
Elohimų alchemija
Kaip jie mus darė
Apsinuoginę kvakeriai
NSO puslapis
Biblijos puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis