Turinys

Paskutinis papildymas apie Deivę Kali
Himalajų legendos
Šyva ir Himavato išminčiai (apie lingamo atsiradimą)
Pasaulio kūrimas
Asurai, vyresnieji dievų broliai
Purušos aukojimas
Deivė Kalė (Papildyta!)


Himalajų legendos

"Ir tose platumose jis sutiko nepaprasto gražumo moterį - Umą, Himavato dukrą, ir jos paklausė:
- Kieno ši dvasia?"
        (Kena Upanišada, III.12)

Baisusis Rudra, lyg viską šluojantis liepsnos liežuvis, šovė į dangų išsiveršdamas iš pasaulio sukūrėjo Brahmos kūno (kaktos). Jame įsikūnijo visos griaunančios jėgos ir apčios baidiausios ir grėsmingiausios dievų savybės.

Pagimdytas žymiausio dangaus gyventojo pykčio, vienišas, niūrus ir įtūžęs, liūdnas ir žiaurus jis pasirinko atsiskyrėlio dalį ir apsigyveno amžinos žiemos krašte, atkampiuose šiauriniuose kalnuose - ant Himavato. Panašus į laukinį medžioklį, melsvai juodais į kuokštą surištais plaukais, jis bastėsi kalnų tarpekliais; su juoduoju lanku jis klaidžiojo po kedrų miškus. Apsisiautęs jako kailiu jis ledynų dykruose kurdavo laužus - ir jo veidas liepsnojo raudoniu. Jam meilinosi plėšrūs žvėrys, šliauždami prie jo pilvais ir bučiuodami jo paliktas pėdas, - nes jis turėjo didžią galią valdyti visus žvėris. Ir vadino jį Pašupati - žvėrių valdovu.

Tačiau ne vien nekalbančių būtybių pasaulyje baudė Rūščiojo ranka. Jis palikdavo kalnų slėnius ir akinančius sniegynus ir skrisdavo mirties sparnais per Žemę. Jo ugninės strėlės neprašaudavo pro šalį, ligos ir maras nematomu lietumi krisdavo ant kaimų ir miestų. Tačiau jo širdyje slypėjo gailestis. Išklausęs maldų, prašančių pasigailėti, jis ne tik bausdavo, - siųsdavo ligas, bet ir nuo jų gydė. Ir vis dažniau žmonės ėmė jį vadinti Šyva, t.y. Gailestinguoju. Ilgai jis buvo vienvaldis Himalajų Viešpats. Ir iki šių dienų Indijos dievai tebegyvena amžino ledo krašte. Ir nuo ledo keterų jie stebi į nepavaldaus net dievams priežasčių ir pasekmių rato sukimąsi.

Pastaba: Paskaitykite, kaip Rudra sužlugdo Dakšos aukojimą

Koks rūstus ir baisus buvo Rudra, tokie buvo ir jo palikuonys - rudrai, baisi visur jį sekiojančių panašių į gyvates kariauna. Šnybždami, kaukdami, staugdami kaip laukiniai jie bastėsi po miškus ieškodami grobio. Iš gūdžių miškų ir kalnų ateidavo prie žmonių būstų Rudrai paklusnios piktosios dvasios, atnešdamos negandas ir sėdamos marą tarp žmonių ir jų gyvulių.

Kitoki buvo jo sūnūs, audrų dievai Marutai (dar vadinti marutaganais). Rigvedoje jiems skirti 33 himnai. Kadaise Rudra, pasivertęs jaučiu, vedė Žemę, kuri tuo metu buvo pasivertusi dėmėtąja karve Prišni. Iš šios santuokos gimė triskart septyni galingi ir gražūs sūnūs (jų skaičius siekia 60). Kartais marutai tapatinami su rudrais.
Jie labai nuožmūs, galingi, gaivališki, niokojantys, staugiantys kaip liūtai… Nors jų tėvas buvo Rudra, jie tapo Indros, pamilusio juos lyg savo vaikus palyda. Apsitaisę auksiniais šarvais ir šalmais, su ugniniais žaibais rankose Marutai traukdavo į žygius dėmėtųjų elnių skraidinamuose švytinčiuose vežimuose ir pašėlę lyg audros vėjai lakstė jie po dangų, uždengdami saulės veidą. Ir drebėdavo kalnai, linkdavo iš baimės miškai, kai jie lydėdavo Indrą į mūšius su asurais ir pabaisomis.


Himalajų keliai
Svaiginančiose kalnų perėjose, kai anapus daugiaspalvės rododendrų juostos prasideda akinantys amžinos žiemos burtai, iškyla akmenų piramidės, į kurias kiekvienas naujas keleivis papildo apvalaina plokščia plytele, atnešta iš jo pasigailėjusio kalno papėdės.

Apakintas sniegynų, nudegintas negailestingos saulės, jis užkopia į grėsmingojo dievo Havadžros vardo perėją, kurioje virš akmenų kalvos plaikstosi vėjyje penkios skirtingų spalvų vėliavos, atspindinčios Visatos stichijas. Triukšmingai krenta akmuo ir, pamaldžiai sudėjęs plaštakas, keleivis sumurma tibetietišką užkeikimą, saugantį nuo nelaimių.

Ar galėjo būti, kad šie tamsūs kalniečiai, kurių visas gyvenimas priklauso nuo gamtos stichijų kaprizų, nesudievinti savųjų kalnų? Įsiklausydami naktyje į grasinantį riaumojimą ir slenkančio ledo traškesį, jie apgyvendino juos baisiais demonais. Supami netikrų saulių, kurių lūžtantys spinduliai audžia stebuklingą viziją, jie giliai į širdį priimdavo atsiskyrėlių mokymus apie pirmapradę tuštumą ir niekingą pasaulio iliuziją.

Vaivorykštė, - uždaras taisyklingas apskritimas, - jiems vaidenosi kaip budos Amitabhos, Vakarų rojaus valdovo, nimbas. Visur slapti ženklai. Užkeikimai kalnų perėjose, vanduo ir vėjas be paliovos suka maldos ratus, - kiekvienas apsisukimas į beribę aukštumą nuneša milijonus stebuklingai veikiančių manu. Ir dangus atsako lietumi šviečiant šešioms netikroms saulėms, nakties liepsnelėmis, plevenančiomis sausame išretėjusiame ore virš paauksuotų vienuolynų bokštų, - tragiškoji nuostabaus, gąsdinančio ir neįprasto dangaus spalvų paletė.

Kiekviename žingsnyje čortenas, - statinys, atspindintis indo-budistinį kosmosą su žeme ir dangumi, tuštuma ir amžina Visatos liepsna, saule, mėnuliu ir pasaulio šalimis. Simboliai ir varpo forma nurodo, kokiai aštuoneriopo kelio link tobulybės pakopai pašvęstas šis keistas kūrinys - taip derantis su pirmykštės gamtos žavesiu.

Himalajai... Tai ką kalniečiai vadina "lem" (takas) arba netgi "čžja lem" (platus takas) dažnai tėra siauras takelis tarpeklio gilumoje šalia šniokščiančio kalnų srauto. Vietoje tiltų - du ar trys bambuko stiebai arba iš lianų nupintas besisupantis lieptas. Joks gyvulys nedrįs žengti per jį. Tačiau nieks nepasakys, kad čia nežino rato, - nežino tik vežimo. Ir kai painus "lemas" vinguriuoja stačiais šlaitais penkių ir daugiau kilometrų aukštyje greta debesų ir geliančių vėtrų, o sniego lavinos tarsi degtukus laužo šimtamečius kedrus ir juodkamienes sidabro pušis, apledėjęs, slidus, virš riaumojančios bedugnės, - gali tik stovėti, nugara prisiglaudęs prie uolos. Štai kodėl kalniečiai sako, kad keleivis tėra vien ašara ant blakstienos... Tokiose vietose belieka pasikliauti tik laime ir, numetus pavadžius, arkliu, - tai geras kelias, čžja-lem...

Tik akimirksnis, tik vienas žingsnis skiria mane nuo senai rusenančios svajonės. Sustingusi akimirka ir lėtas, tarsi sulėtintoje juostoje, plaukiantis oru žingsnis. Aš plevenu virš besisukančios Žemės. Gal tai spalvoti sapnų sparnai mane pakėlė link gelsvo nuo dulkių dangaus, o gal fantastų pamėgta laiko mašina nusviedė į kitą epochą, kitą indų kalpą, kuri neišvengiamai prasidės sunaikinus šį pasaulį.
Kas yra sapnas ir kas yra tikrovė?


Šyva ir Himavato išminčiai

Kai žuvo ištikimoji Šyvos žmona Satė, niūrus didysis atsiskyrėlis visai nutolo nuo dievų ir vienišas laikėsi griežto asketiško gyvenimo Numatydamas ateitį, Višnu išpranašavo, kad Satė vėl gims žemėje kitu pavidalu ir vėl susitiks su Šyva. Bet Šyva buvo nepaguodžiamas. Sielvartaudamas dėl mylimos žmonos, jis lyg pamišęs klaidžiojo po kalnus, nerasdamas palengvėjimo; ir kartą jis užklydo į šventąjį pušyną ant Himavato viršūnės, kur, laikydamiesi šventųjų įžadų, gyveno Brahmos sūnūs, išminčiai Kūrinių valdovai su savo žmonomis.

Šyva atėjo prie dieviškųjų išminčių buveinės nuogas, pelenais apsibarstęs kūną, palaidais ir sutaršytais plaukais; jo akys buvo pasruvę krauju, o rankose tebelaikė rusenančius nuodėgulius. Jis tai baisiai kvatojo, tai dainavo, tai pratrūkdavo kraupiai rėkti.

Ir devynių dorybingų išminčių žmonų akivaizdoje jis ėmė šokti laukinį begėdišką šokį. Jis tai bliovė kaip asilas, tai maurojo lyg bulius. Jo šokis užbūrė išminčių žmonas, ir kur tik jis ėjo šokdamas, jos sekė iš paskos, nenuleisdamos nuo jo akių.

Dangaus išminčiai baisiai supyko. Nė vienas jų neatpažino Šyvos.
"Kas jis? Demonas ar kokia kita būtybė, pasiryžusi drumsti mums ramybę ir vilioti mūsų žmonas?" - klausinėjo jie vienas kito. Ir jie prakeikė jį:
"O tu, asilu bliaunantis, pavirsk į asilą!"

shiva
Kad ir kokia buvo didelė jų šventumo galia, bet jos nepakako, kad prakeikimas kristų ant Šyvos, juk negali žvaigždė užtemdyti saulės. Tačiau išminčiai dar labiau įtūžo, kad jų žmonos lyg pakerėtos seka paskui šokantį beprotį. Ir sujungę visas šventumu įgytas savo galias, jie prakeikė nepažįstamąjį už jo begėdiškumą:
"O bjaurus išsigimėli, tedingsta tavo vyriška galia!"

Ir staiga viskas aplink susijaukė ir pasikeitė. Ir išminčiai pamatė, kad užgeso šviesa ir saulė nebešildo, nebedega aukurai, o planetos ir žvaigždynai pajudėjo iš savo vietų dangaus skliaute ir susipynė jų keliai. Sutriko metų laikų kaita. Ir šventieji išminčiai, nors ir laikėsi savo įžadų, suabejojo šventuoju dharmos dėsniu, nusilpo jų kūnas ir dvasia, ir prarado jie savo vyriškąją galią.

Sutrikę jie šaukėsi Brahmos ir papasakoji Praamžiui apie neregėto nepažįstamojo atėjimą, apie savo pyktį ir jam pasiųstą prakeikimą. "Jūs nepažinote didžiojo dievo Šyvos, - pasakė Brahma. - Dabar stenkitės permaldauti grėsmingąjį Valdovą. Jūs turite nulipdyti Šyvos lingamą ir jį garbinti. Nuo šiol, garbindami lingamą, Jūs šlovinsite galingąjį Šyvą".

Išminčiai sugrįžo į savo pušyną ir padarė taip, kaip buvo liepęs Brahma. Ištisus metus jie garbino lingamą, taip šlovindami Šyvą, ir kai atėjo pavasaris ir nuostabi kokilos giesme nuskardeno žiedais ir lapais, šlamančiais aukštojo Himavato šlaituose, didysis dievas vėl atvyko į išminčių buveinę.

Jie krito kniūpsti ir pašlovino jį, o jis atleido jų apsirikimą. Jis tada paaiškino jiems, kad ir nuogumas, ir kūno trynimasis pelenais reikalingi nuodėmėms nuvalyti, aistroms nuramdyti ir didžiausiai galiai įgyti. Ir dieviškieji išminčiai pripažino jo pranašumą. Nuo to laiko visur lingamas garbinamas kaip Šyvos įsikūnijimas.

Praleisti komentarus

Paaiškinimai

Mitas pateiktas pagal "Brahmano puraną", o "Padmos purane" Šyva iškastruojamas Brigaus prakeikimu. Išminčiai sutapatinami su žymiaisiais Septyniais išminčiais.

 Lingamas - falo simbolis Šyvos kulte, dažniausiai trumpas cilindro pavidalo stulpas su apvalia viršūne. Nors kilęs iki spėjamo arijų įsiveržimo, jo garbinimas paplitęs ir dabar, ypač pietų Indijoje.

 Kokila - koilas, indiška gegutė, kurios įvaizdis indų poezijoje kaip mūsų lakštingalos.

Septyni išminčiai ("saptaršajas") - labai populiari personažų grupė dieviškos ar pusiau dieviškos kilmės. Jai dažnai priklauso "iš sielos pagimdyti" Brahmos sūnūs, tie, kurie vadinami Pradžiapačiais, - pirmieji kūrėjai. Bet vėliau į jų tarpą patenka ir kitos kilmės didieji išminčiai. O kartais jie tapatinami su Angirais. Jų vardai skirtinguose tekstuose skiriasi. Be Atrio, Višvamitros, Brigaus, Gautamos, Džamadagnio, Baradvadžio ir Vasištos, minimi dar Kašjapa, Maričis, Angiras, Pulastja, Pulaha, Kratus, Dakša.

Septyni išminčiai lydi Manaus laivą, kai kuriose mito apie tvaną versijose, yra kai kurių sakmės apie Šyvos išromijimą versijų herojai.
Indų astronomijoje Septyniais Išminčiais vadinamas Didžiųjų Grįžulo ratų žvaigždynas, su kurio žvaigždėmis jie tapatinami.

Praleisti komentarus

Papildomi paaiškinimai

1) Himalajai - kalnynas Indijos šiaurėje.
2) Himavatas - Menakos vyras, Umos tėvas, Himalajų kalnų valdovas.
3) Uma - Šyvos žmona, Himavato dukra, dar vadinama Parvatė, Gaurė ("Auksinė"), Devė ("Deive"), Haimavatė (t.y. Himavato dukra). Taip pat ji tapatinama su Kale
Žr. mitą "Deivė Kalė".
4) Kalė - Šyvos žmona, įkūnijanti gimimą ir mirtį, yra tapatinama su Šyvos žmona Uma. Tai vaizdinys, siekiantis seniausią Deivės Motinos kultą, minimą jau Indo slėnio miestų civilizacijų. Šios deivės garbinimas ilgainiui tampa pačia didžiausia šyvaizmo atšaka, beveik atskira religija, kuri viduramžiais Indijoje pasidarė labai įtakinga.
Ji taip pat vadinama Durga ("neprieinamoji"), Ambika, Čandika, Čamunda (viena iš 7 dieviškųjų motinų), Mahadevė ("Didžioji deivė"), Mahešvarė ("Didžioji valdovė") ir t.t.
Kalė vardas gali būti sietinas su griovimo dvasios Kalos, įkūnijančios Kalijugą, - geležies amžių.
Žr. mitą "Deivė Kalė, o taip pat jo paaiškinimus".
Rudra 5) Rudra - Šyvos prototipas, viena iš vyriausių epo ir induizmo dievybių, atspindinti daug archaiškų ikiiarinės Indijos mitologijos bruožų, pvz., vaisingumo kulto elementai su falo simbolika.
Tyrinėtojai jo prototipą sieja su raguotos dievybės atspausdais, rastais kasinėjant III - II tūkst. pr.m.e. Indo slėnio miestus.
Dar vadinamas Pašupačiu, - žvėrių valdovu.
Žr. mitą apie asurus ir mitą apie Dakšos aukojimą.
shiva 6) Šyva - "maloningasis" arba "palankusis", brahmanizme ir induizme dievų trejybės (Trimurti) (Brahma, taip pat Višnus bei Šyva) dievybė, simbolizuojanti griovimo pradą. Veduose jį atitinka Rudra. Vėlesniais laikais Šyva (Haris) vaizduojamas ant didelio ir stipraus jaučio. Jo sūnūs buvo Ganeša bei Skanda. Žr. taip pat atskirą straipsnelį apie Šyvą.
7) Višnus - saulės dievas. Pradedant brahmanų literatūra, jo reikšmė labai padidėja - Aditės ir Kašjapos sūnus - tai tik vienas jo įsikūnijimų. Induizme tai vienas trijų (kartu su Brahma ir Šyva) vyriausių dievų, pasaulio saugotojas.
8) Maričis - pirmasis Brahmos sūnus, kūrinių valdovas. Žr. mitą apie pasaulio sukūrimą.
8) Pragaro Ganga - kadaise Ganga, Himalajo duktė, tekėjo danguje. Bhagirathas savo tūkstantmečius trukusiais žygiais nuleido Gangą ant žemės, norėdamas prikelti 60 tūkst. karaliaus Sagaro sūnų, išminčiaus Kapilo prakeikimu paverstų pelenais. Gangos vandenys, nuplovę pelenus, atgaivino juos. Nuleistą ant žemės Gangą ėmė vadinti Bhagiratho dukterimi. Tekėdama toliau, Ganga įsiskverbė į pragarą, pripildė milžinišką duobę ir sudarė vandenyną. Todėl dažnai Ganga, tekanti danguje, žemėje ir pragare vadinama "trimistakaiste kančia".
Ganga minima ir kaip legendinio išminčiaus ir karaliaus Džahno duktė.
9) Darma - teisingumo dievas, įkūnijantis moralinės teisėtvarkos - dharmos - sąvoką. Kartais sutapatinamas su mirties dievu Jama.

10) Rudros. Vedose tai kraupi gyvačių pavidalo demonų kariauna - Rudros palyda. Pagal „Vamana Purana” rudros yra Kaškapi ir Aditės sūnūs. Povediniame periode - (pagal „Ramajaną“) 11-os šalutinių dievų grupė kartu su 12 Adičių, 8 Vasais bei dviem Ašvinais (arba Djausu - dangumi ir Pritive - Žeme), sudaranti tradicinį 33-ių panteoną. „Rigvedoje“ rudros gyvena viduriniajame pasaulyje, tarp dangaus ir žemės (t.y. ore). Kaip vėjai, jie simbolizuoja gyvybės kvėpavimą, todėl Brihadaranyaka upanišadoje jie atitinka 10 gyvybinių kūno galių (rudra-prana).

11) Marutai. Vedose Marutų motina yra Karvė vadinama Prišne (Dėmėtąja), kuri kartais tapatinama su Žeme, o kartais su lietaus debesiu. Puranuose Marutų motina vadinama Dite. Daugiau >>>>>


Mitai    
 
Pasaulio kūrimas  

Pradžių pradžioje nebuvo nieko. Nebuvo nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių. Tik tyvuliavo bekraščiai vandenys; anksčiau už kitus kūrinius iš pirmapradžio nejudančio chaoso glūdumos lyg giliam sapne išsiskyrė vandenys. Vandenys pagimdė ugnį. Galinga jų šilumos jėga išrutuliojo Aukso Kiaušinį. Tada dar nebuvo metų, nes nebuvo kam skaičiuoti laiką, bet tiek laiko, kiek tęsiasi metai, Aukso Kiaušinis plūduriavo bedugniame ir bekraščiame okeane.

Po metų iš Auksinio Gemalo atsirado Praamžis Brahma. Jis sudaužė Kiaušinį, kuris perskilo pusiau. Iš viršutinės jo dalies atsirado Dangus, iš apatinės - Žemė, o tarp jų, idant atskirtų vieną nuo kito, Brahma įtaisė oro erdvę. Ir jis įtvirtino Žemę tarp vandenų, ir sukūrė pasaulio šalis, ir jis pradėjo laiką. Taip buvo sukurta visata.

brahma

Bet tada kūrėjas apsidairė aplink ir pamatė, kad, be jo, visatoje nieko nėra, ir jį apėmė baimė. Nuo tada lieka baisu kiekvienam, kuris lieka vienas. Bet jis pagalvojo: "juk be manęs, čia nieko nėra. Ko gi man bijotis?". Ir jo baimė praėjo, nes bijoti galima tik ko nors kito. Bet ir džiaugsmo jis nepatyrė, ir todėl tas, kuris yra vienišas, nejaučia džiaugsmo.

Jis susimąstė: "Kaip man sukurti palikuonis?" Ir savo minties jėga jis pagimdė šešis sūnus, šešis didžiuosius Kūrinių valdovus. Vyriausias iš jų buvo Maričis, gimęs iš kūrėjo sielos; o iš jo akių gimė antrasis sūnus Atris; trečiasis Angiras (žr. pastabą apie septynis išminčius) atsirado iš Brahmos lūpų; ketvirtasis Pulastja iš dešiniosios ausies; penktasis Pulaha iš kairiosios ausies; šeštasis Kratus iš Praamžio šnervių.

Maričio sūnus buvo išmintingasis Kašjapa, iš kurio atsirado dievai ir demonai bei žmonės, paukščiai ir gyvatės, galiūnai ir pabaisos, žyniai ir karvės bei daugelis kitų dieviškos ar demoniškos prigimties padarų, užpildžiusių dangų, žemę ir požemį.

Antrasis Brahmos sūnus Atris pagimdė Darmą, kuris tapo teisingumo dievu; trečiasis sūnus Angiras pradėjo šventųjų išminčių angirų gentį, iš kurių vyriausieji buvo Brihaspatis, Utatja ir Samvarta.

Septintasis Brahmos sūnus, septintasis Kūrinių valdovas buvo Dakša. Jis atsirado iš Praamžio dešinės kojos nykščio. Iš kairės kojos nykščio gimė duktė; jos vardas Virinė, o tai reiškia Naktis; ji tapo Dakšos žmona. Ji turėjo penkiasdešimt dukterų, ir trylika iš jų Dakša išleido už Kašjapos, dvidešimt septynias - už mėnulio dievo Somos ir jos tapo 27-iais žvaigždynais; dešimt Dakšos dukterų tapo Darmos žmonomis. Ir Dakšai dar gimė dukterų, kurioms buvo lemta tapti dievų ir didžiųjų išminčių žmonomis.

Pastaba: skaitykite mitą apie Dakšos aukojimą

  Vyriausioji Dakšos dukra Ditė, Kašjapos žmona, buvo grėsmingųjų demonų dajičių motina; antroji dukra Danu pagimdė stipruosius galiūnus danavus. Trečioji Aditė pagimdė dvylika šviesių sūnų adičių, - didžiųjų dievų: okeano dievas Varūna, griaustinio ir audros dievas Indra, saulės dievas Vivasvatas, kurį dar vadina Sūrja buvo iš jų galingiausi. Bet didžiausią šlovę turėjo jauniausias Aditės sūnus Višnu, pasaulio saugotojas, erdvės valdovas.

Nuo seno Ditės ir Danu sūnūs dažnai vadinami asurais buvo Aditės sūnų priešai. Kova tarp jų dėl visatos valdžios tęsėsi daug amžių ir nebuvo galo jų priešiškumui.

Paaiškinimai

Senovės indų literatūroje randama daug pasaulio kūrimo istorijų (atsiverskite Vedantos pasaulio kūrimo matematinio modelio puslapį). Dažnai net viename šaltinyje, tokiame, kaip "Rigvedas", nėra bendros koncepcijos ir aprašomi visiškai prieštaringi vaizdiniai.
Pasaulio sukūrimo mitas pateiktas pagal šiuos šaltinius:
Mahabharata, 13;
Šatapatos brahmanas, 11 - jame dievas kūrėjas vadinamas Pradžiapačiu. Taip jis pavadinamas ir kitur, pvz., "Kandogija upašinada";
"Brihadaranjana upašinados", 1:2,4, kuriose pasaulį kuria Mirtis bei Puruša (Žmogus).

Žr. taip pat ne tik Rigvedą (ir papildomas puslapis) ar Skandinavų mitą apie pasaulio sukūrimą, o taip pat Egipto versiją, nepraeikite pro Babiloną ar Tolimuosius Rytus bei senovės majų Popul Vuh.
Na ir kaip apsieisite be lietuvių mitų apie pasaulio sukūrimą! Ir neskaityta lieka Biblija! O kur dar Kabala?

1) jį apėmė baimė - Vienatvės baimės motyvą, kaip priežastį sukurti palikuonis, randame ir "Brihadaranjanos upašinadoje", 4. Tačiau ten Puruša (taip pat iš baimės) sukuria moterį, perskildamas pusiau.
2) minties jėga jis pagimdė - patriarchatui būdinga versija, kai moteris gimimo akte nedalyvauja (pvz., taip gimsta Atėnė iš Dzeuso galvos). Taip kuriamas pasaulis ir Egipte.
3) pagimdė šešis sūnus - Brahmos sūnų skaičius ir jų vardai skirtinguose šaltiniuose nesutampa. "Mahabharatoje" ir puranuose minimas ne tik septintasis Dakša ("Rigvede" jį gimdė Aditė), bet ir Brigus, Rudra - Šyva, Narada, Vasišta, Darma ir kiti.
4) iš jo akių gimė - neretai kiti pasaulio kūriniai atsiranda iš pasaulio kūrėjo kūno, pavyzdžiui, pagal Vedas visata atsirado iš pirmojo sukurto žmogaus Purušos, kurį dievai paaukojo pasaulio pradžioje, kūno. Jie sukapojo jį į gabalus. Skandinavų Odinas pasaulį kuria iš užmušto Ymiro kūno, o Mardukas - iš užmuštos Tiamatės.
5) Maričis, gimęs iš kūrėjo sielos - neretai visi šeši vadinami gimusiais iš sielos (manasodža). Tačiau kartais net Maričis atsiranda kitaip, pvz., "Brahmavaivartos purane" jis gimsta iš Brahmos peties, o Atris - iš dešinės šnervės, Kratus iš kairės. Ir tolimesnis pasaulio sukūrimas skiriasi nuo šios versijos.
6) Kašjapa - kai kuriuose tekstuose minimas kaip paties Brahmos sūnus, epe jam dažnai taikomas Pradžiapačio epitetas.
7) Angirai minimi jau "Rigvede" kaip išminčių ir aiškiaregių, tarpininkų tarp dievų ir žmonių giminė. Tyrinėtojai sieja sanskrito žodį angiras su graikų aggelos - "žinianešys" (angelas).
8) Dakša Vedose yra vienas iš Adičių, atsirado iš Brahma dešinės kojos nykščio. Dakša vardas giminingas lotynų dexter ar slavų desnica ir paaiškina sąsają su dešine puse. "Brahmavaivartos purane" jis gimsta iš dešinio kūrėjo šono, o Brigus - iš kairiojo.
9) Virinė, tapatinama su Naktimi (Ratre), kai kuriuose mituose vadinama Dakše.
10) penkiasdešimt Virinės dukterų - kai kuriuose šaltiniuose minima 60, iš kurių dešimt išleista už žmonijos protėvio Manaus.
11) Vyriausioji Dakšos dukra Ditė - dažnai Kašjapos žmonos pradedamos skaičiuoti nuo Aditės, po kurios eina Ditė ir Danu. "Mahabharatoje" atsispindi seniausios pasaulėjautos demonų asurų, vyresniųjų dievų brolių, įvaizdis.

12) Adičiai - Vedose šią dievų grupę sudaro septyni ar aštuoni nariai. Povediniame periode jų skaičius išauga iki 12, nes jiems priskiriami anksčiau nepriklausę Indra, Tvaštaras, Savitaras ir kt. Tačiau jai jau nepriklauso Dakša. Adičio vardas dažnai siejamas su dievu Vivasvatu ir tampa Saulės sinonimu, pvz. Brihadaranjanos upašinadoje
13) jauniausias Aditės sūnus Višnus - Vedose Višnus antraeilė dievybė, susijusi su saulės mitologija, ir Adičiams nepriskiriama.


Grįžti į mito apie pasaulio sukūrimą pradžią


 
Asurai, vyresnieji dievų broliai

Kai Brahma sukūrė dangų ir žemę, ir oro erdvę, ir iš jo sūnų visatoje atsirado visi gyvi padarai, jis pats, išsekintas kūrimo, pasitraukė ilsėtis šalmalio medžio pavėsyje, o pasaulį valdyti pavedė savo palikuonims - dievams ir asurams. Asurai buvo vyresnieji dievų broliai. Jie buvo labai galingi ir išmintingi ir išmanė majos burtų paslaptis, galėjo pasiversti kuo nori arba tapti nematomi. Jiems priklausė milžiniški lobiai, kuriuos jie slėpė savo tvirtovėse kalnų olose. Jie turėjo tris įtvirtintus miestus, - pirmiausia danguje, paskui ir žemėje: vieną geležinį, kitą sidabrinį, trečią auksinį. Vėliau jie sujungė šiuos tris miestus į vieną, stūksantį ant žemės; ir pasistatė jie miestus požemio karalystėje.

Aštuntasis Brahmos sūnus buvo Brigus, gimęs iš jo odos. Išmanantis visas burtų paslaptis Brigaus sūnus Ušanas Kavja tapo asurų vyriausiuoju žyniu ir globėju. Vyriausias Ditės sūnus - galingas demonas Hiranjakašipus - buvo asurų karalius. Dievai savo karaliumi išrinko Indrą, septintąjį Aditės sūnų. Praamžio trečiojo sūnaus Angiro sūnus Brihaspatis tapo jų globėju. Ušanas, kurį dar vadindavo Šukra, tapo tuo pačiu vardu vadinamos planetos valdovu, o Brihaspatis tapo Brihaspačio planetos valdovu.

Kadaise asurai buvo dievabaimingi ir dori, jie laikėsi šventųjų apeigų, ir laimė nenusigręždavo nuo jų. Bet paskui jie išpuiko, ėmė didžiuotis savo jėga bei išmintimi ir palinko į blogį - laimė nusigrežė nuo jų ir atiteko dievams. Dievų valdovas Indra kautynėse nukovė daug galingų asurų. Iš Brahmos pykčio gimęs rūstusis dievas Rudra baigė juos triuškinti ir pelenais pavertė tris stebuklinguosius ant žemės esančius jų miestus.

Paaiškinimai

Vedose asurai vaizduojami panašiais į gyvates ir yra žmogui priešiškų jėgų įsikūnijimas. Epe jų pavidalai antropomorfizuojami.
1) Šalmalis - šilkmedis (Salmalia Malabarica).

2) Maja - antgamtinės savybės, kurias turi demonai ir dievai; įvairūs burtai, anas pasaulis ir t.t. Vėliau induizme - aukščiausios būtybės teigiamas būties iliuzoriškumas.

3) Asurai savo tris miestus sujungė į vieną - Tripurą. Žr. mitą apie Tripuros sugriovimą

4) Šukra - Venera, o Brihaspatis - Jupiteris.

Grįžti prie mito apie asurus


 
Purušos aukojimas

Senosiose šv. Išminties knygose Vedose pasakyta, kad visata atsirado iš pirmojo sukurto žmogaus Purušos, kurį dievai paaukojo pasaulio pradžioje, kūno. Jie sukapojo jį į gabalus. Iš jo lūpų atsirado brahmanai - žyniai; rankos virto kšatrijais - kariais; iš klubų sukurti vaišijai - žemdirbiai; o iš kojų atsirado šudros - atstumtieji, kuriems lemta tarnauti aukštesniems.

Iš Purušos proto atsirado mėnulis, iš akies - Saulė, ugnis gimė iš jo burnos, o is kvėpavimo - vėjas. Oras atsirado iš jo bambos, iš jo galvos pasidarė dangus, iš ausų - pasaulio šalys, o kojos tapo žeme.

Taip iš didžiosios aukos amžinieji Dievai sukūrė pasaulį.


 
Deivė Kalė

Kadaise asurai ir dievai susirėmė žiauriame mūšyje, ir tose grumtynėse Aditės sūnūs nugalėjo ir išnaikino Ditės sūnus. Tada Ditė, sielvartaudama žuvusių sūnų, tarė savo dukrai:
"Eik į miškus ir marink savo kūną. Tegul iš tavo šventuoliškos galios tau gimsta galingas sūnus, kuris atkeršys Indrai ir kitiems dievams už tavo brolius".

Dukra nusilenkė motinai ir, pasivertusi laukine buivole, išėjo į mišką. Ten ji atliko tokį žiaurų pasiaukojimo žygdarbį, nuo kurio sudrebėjo pasauliai, o Indra ir dievai apstulbo iš nuostabos ir nerimo. Ir už šį šventuoliškumą jai buvo leista pagimdyti buivolo išvaizdos sūnų, Mahišą, - Buivolą.

Laikui bėgant jo jėgos vis didėjo ir didėjo lyg okeano vanduo potvynio metu. Asurų vadai atsigavo ir, Vidjunmalino vadovaujami, atėjo jie pas Mahišą ir tarė:
"O išmintingasis, kadaise mes karaliavome danguje, bet dievai, Višnaus padedami, apgaule atėmė mūsų karalystę. Parodyk savo galią, o didysis Buivole, grąžink mums šią karalystę. Sutriuškink kautynėse Šačės vyrą ir visą dievų kariauną".

Išklausęs šių kalbų, Mahiša užsidegė troškimu kautis ir patraukė į Amaravatį, o paskui jį ėjo pulkai asurų. Šimtą metų tęsėsi baisi kova tarp asurų ir dievų. Mahiša išvaikė dievų kariuomenę ir įsibrovė į jų karalystę. Nuvertęs Indrą nuo dangiškojo sosto, jis užgrobė valdžią ir įsiviešpatavo pasaulyje.

Dievams teku paklusti asurui buivolui. Bet nelengva buvo jiems nešti šį jungą; nusiminę nuėjo jie pas Brahmą, Šyvą ir Višnų ir apsakė jiems apie Mahišos siautėjimą:
"Jis atėmė iš mūsų visus lobius ir pavertė mus savo tarnais. Mes gyvename sukaustyti baimės ir nedrįsdami nepaklusti jo įsakymams. Mūsų žmonas deives jis privertė tarnauti savo namuose, apsarėms ir gandarvams liepė jį linksminti, ir dabar jis per dienas ir naktis linksminasi su jais šventajame Nandanos soste. Ir visur jodinėja ant Airavatos, dieviškąjį žirgą Učaihšravą jis laiko savo arklidėse, Jamos buivolą pakinkė į savo važį, o sūnums leidžia jodinėti ant Agnio avino. Savo ragais jis išrauna iš žemės kalnus ir drumščia okeaną, ieškodamas lobių jo gelmėse. Ir niekas negali jo sudrausti".

Dangaus valdovai, išklausę dievų, labai supyko, ir jų pykčio liepsna išsiveržė iš jų lūpų ir susiliejo į kalno dydžio ugnies debesį, - tame debesyje susikaupė visų dievų jėgos. Iš šio visą visatą rūsčia šviesa nutvieskusio debesio atsirado moteris.

Šyvos liepsna tapo jos veidu, Jamos - jos plaukais, Višnaus galia padarė jai rankas, mėnulio dievas sukųrė jos krūtinę, ją apjuosė Indros jėga, Varūnos stiprybė padovanojo jai kojas, žemės deivė Pritivė sukūrė jos klubus, Surja - kulnus, Brahma - dantis, Agnis - akis, Ašvinai - antakius, Kubera - nosį, Vajus - ausis.

Taip atsirado galybe ir rūsčiu būdu pranokstanti visus dievus ir asurus Didžioji deivė. Dievai davė jai ginklus: Šyva - trišakį; Višnu - kovos diską; Agnis - ietį; Vajus - lanką ir pilną strėlinę; dievų valdovas Indra - savo garsiąją vadžrą; Jama - krivulę, Varūna - kilpą; Brahma - savo vėrinį; Surja - savuosius spindulius, Višvakarmanas - sumaniai padarytą kirvį ir brangius vėrinius bei žiedus; Kalnų valdovas Himavatas - liūtą jodinėjimui; Kubera - vyno taurę.

"Tenugalėsi tu!" - sušuko dievai, o deivė atsakė pasaulį sukrėtusiu karingu šūksniu ir, pabalnojusi liūtą, išvyko į kovą. Išgirdęs šį baisų šūksnį, asuras Mahiša su kariuomene išėjo jos pasitikti. Jis išvydo ištiestais delnais užtemdžiusią dangų tūkstantrankę deivę, - nuo jos žingsnių drebėjo žemė ir požemio pasauliai. Ir prasidėjo mūšis.

Tūkstančiai priešų puolė deivę - su vežimais, ant dramblių ir raiti ant žirgų, - žeisdami ją vėzdų ir kardų, ir kirvių, ir iečių smūgiais. Bet Didžioji Deivė lyg žaisdama atmušinėjo jų smūgius ir ramiai, be baimės laidė savo ginklus į nesuskaičiuojamą asurų kariuomenę. Liūtas su besiplaikstančiais lyg liepsna karčiais, ant kurio ji jojo į miško tankmę, įsiveržė į asurų gretas. O iš deivės kvėpavimo atsirado šimtai grėsmingų karių, stojusių paskui ją į kautynes. Deivė kirto galingus asurus savo kardu, bloškė juos vėzdo smūgiais, smeigė ietimi ir vėrė strėlėmis, užmesdavo jiems ant kaklo kilpą ir tempė paskui save žeme. Asurai tūkstančiais krito nuo jos smūgių, be galvų, perkirsti pusiau, kiaurai perverti ar sukapoti į gabalus. Bet kai kurie iš jų net be galvų dar spaudė rankose ginklus ir toliau kovojo su Deive; ir kraujo srautai liejosi žeme, kur ji praūždavo raita ant savo liūto.

Daugybę Mahišos karių nukovė Deivės kariai, daug sudraskė liūtas, puldamas ir dramblius, ir vežimus, ir raitus, ir pėsčius; ir galutinai sutriuškinta asurų kariuomenė išsiblaškė. Tada pats buivolo pavidalo Mahiša pasirodė kovos lauke, gąsdindamas deivės karius savo išvaizda ir grėsmingu maurojimu. Jis puolė juos ir vienus sutrypė kanopomis, kitus nusmeigė ragais, trečius nusmogė uodega. Jis puolė Deivės liūtą, ir po jo kanopomis sudrebėjo ir suskeldėjo žemė; uodega jis talžė okeaną, kuris įsibangavo lyg per didžiausią audrą ir išsiliejo iš krantų; Mahiša ragais į gabalus plėšė dangaus debesis, o nuo jo kvėpavimo griuvo aukštos uolos ir kalnai.

Tada Deivė užmetė Mahišai baisiąją Varūnos kilpą ir stipriai užveržė ją. Bet tuoj pat asuras paliko buivolo kūną ir pavirto liūtu. Deivė užsimojo Kalos - Laiko - kardu ir nukirto liūtui galvą, bet tą pačią akimirką Mahiša pavirto žmogumi su krivule vienoje ir skydu kitoje rankoje. Deivė čiupo savo lanką ir pervėrė strėle žmogų su krivule ir skydu; bet tas iškart pavirto didžiukiu drambliu ir baisiai riaumodamas puolė Deivę ir jos liūtą, mosuodamas milžinišku straubliu. Deivė kirviu nukirto drambliui straublį, bet tada Mahiša atgavo savo pirmykštį - buivolo - pavidalą ir ėmė rausti žemę ragais ir mėtyti į Deivę didžiulius kalnus ir uolas.

Piktoji deivė tuo tarpu išgėrė svaigaus skysčio iš turtų valdovo karalių karaliaus Kuberos taurės; ir jos akys paraudo ir įsižiebė kaip liepsna, ir raudonas skystis nutekėjo jos lūpomis.
"Maurok, beproti, kol aš vyną geriu! - tarė ji. - Netrukus dievai sušuks iš džiaugsmo, sužinoję, kad tave užmušiau!"
Ji pašoko aukštai į orą ir iš viršaus puolė didįjį asurą. Koja ji pamynė buivolo galvą ir ietimi prismeigė jo kūna prie žemės. Norėdamas išvengti pražūties, Mahiša mėgino įgyti kitą pavidalą ir pusiau išlindo iš buovolo nasrų, bet Deivė tuoj pat kardu nukirto jam galvą.

Mahiša krito negyvas ir dievai ėmė džiūgauti ir šlovinti Didžiąją Deivę. Gandarvai apdainavo jos šlovę, o apsarės pagerbė jos pergalę šokiu. Ir kai dangaus gyventojai nusilenkė deivei, ji jiems pasakė:
"Kiekvieną kartą, kai jums grės didelis pavojus, šaukitės manęs, ir aš jums padėsiu."
Ir ji išnyko.

Po kurio laiko ir vėl ištiko nelaimė Indros karalystę. Du grėsmingi asurai, Šumba ir Nišumba įgijo pasauly labai didelę galią ir šlovę ir kruviname mūšyje nugalėjo dievus. Apimti siaubo bėgo nuo jų dievai ir pasislėpė šiauriniuose kalnuose, ten kur nuo padangių skardžių krenta į žemę šventoji Ganga. Ir jie šaukėsi Deivės, šlovindami ją:
"Apgink Visatą, o Didžioji deive, kuri galia prilygsti visai dangiškajai kariuomenei, o tu nesuvokiama net visažiniams Višnui ir Šyvai!"

Ten, kur dievai šaukėsi Deivės, atėjo Kalnų duktė, gražioji Parvatė, apsiplauti šventosios Gangos vandenyje.
"Ką čia šlovina dievai? - paklausė ji. Ir tada iš švelniosios Šyvos žmonos kūno pasirodė rūščioji Deivė. Ji išėjo iš Parvatės kūno ir tarė: "Tai mane šlovina ir šaukia dievai, kuriuos vėl engia asurai; jie šaukia mane, piktąją ir negailestingąją kovotoją, kurios dvasia lyg antrasis aš uždaryta gailestingosios deivės Parvatės kūne. Rūščioji Kalė ir švelnioji Parvatė, mes - dvi pradžios, sujungtos vienoj dievybėj, du Mahadevės, Didžiosios deivės, veidai!"

Ir dievai pašlovino Didžiąją deivę jos visais vardais:
"O Kale, o Uma, o Parvate, pasigailėk, padėk mums. O gražioji Šyvos žmona Gaure, o neįveikiamoji Durga, įveik savo galia mūsų priešus! O Didžioji Motina Ambika, apgink mus savo kardu! O piktoji Čandika, apsaugok mus nuo piktų priešų savo ietimi. O deive Deve, išgelbėk dievus ir visatą! " Ir Kalė, išklausiusi dangaus gyventojų maldavimus, vėl išvyko į mūšį su asurais.

Paaiškinimai

Čia rasite palyginimų tarp įvairių karo deivių.

1) Čia pateikiama sakmė iš "Markandėjos purano", Kalės kulto sekėjų šventojo teksto, kuris suklestėjo viduramžiais, bet turi daug archaiškų bruožų - atspindi net žmonių aukojimo apeigas. Kalės kultas atsirado iš seniausio Deivės Motinos kulto, žinomo jau III - II tūkst. pr.m.e. Indo slėnio miestuose ir iš pradžių klestėjusio ne arijų kilmės Indijos tautelėse. Palyginti vėlai jis įsiliejo į induizmo Šyvos žmonos Umos kultą.
Puranų mitologijoje Šyvos žmonos paveikslas jungia du prieštaringus ir skirtingo pobūdžio moteriškos giminės dievybių pradus - gailiaširdė kalnų dukra Uma (žr. mitą apie Skandos gimimą) ir žiaurioji, kraugeriška, žmonių aukų reikalaujanti Kalė, vėliau vaizduojama baisios raganos ar rūščios raitos ant liūto kovotojos - su keturiais veidais ir aštuoniomis rankomis, apsiginklavusios kardu ir skydu, lanku, disku ir kilpa, o taip pat su lotosu, varpu, dubeniu ir t.t.
Vėlesnėje mitologijoje Umos kultas siejasi su mitu apie Parašuramą, kurio motina Renuka tapatinama su Elama (dravidiškas deivės vardas). Kalės šventovėse yra ir Parašuramos altoriai.


Taip pat: Apie Kalės sugretinimą su Artimųjų Rytų karo deivėmis.


Patandžali joga
Ajurveda. Himnas laikui
Karni Mata - žiurkiška deivė
Laužai Himalajų papėdėje
Adivasi kultūra ir civilizacija
Požiūriai į arijų įsiveržimą
Skaičių simbolika Vedose
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Zep Tepi - pirmasis laikas
Filipinų tvėrimo mitai
Senieji sankskrito raštai
Astrologija ir visuomenė
Beždiondievis Hanumanas
Papročių paskirtis
Mitologijos puslapis
Vartiklis