Hanumanas

Hanumanas (taip pat: Anumanas (tamil.), Andžanėja, Andžaniputra, Maruti, Pavanputra, Hanumatas) – induizme beždžioniškos išvaizdos dievas, vienas iš pagrindinių „Ramajanos“ epo veikėjų. Jis buvo vėjų dievo Vajaus (arba Maruto) ir beždžionės (apsaros) Andžanos sūnus.

Ankstyviausi Hanumano paminėjimai yra 5-1 a. pr.m.e. Paninio „Astadhyayi“, Abhiseka Nataka, Pratima Nataka bei Kalidasa „Raghuvamša“. Pagal Višnu-puraną ir Narad-puraną, Narada susižavėjo princese ir panoro ją vesti. Jis nuėjo pas Višnų, kad jam sutiktų Višnaus pavidalą (Hari-mukh, t.y. Višnaus veidą), ir princesė galėtų uždėti ant jo girliandą per Swayamvarą. Tačiau Višnus jį padarė panašų į Vanarą (beždžionę), Per Swayamvarą, pamačiusi jį, princesė ir visi karaliaus rūmai negalėjo liautis juokęsi. Narada negalėjo pakelti tokio pažeminimo ir grįžo pas Višnų ir ėmė skųstis. Tačiau Višnus atsakė, kad kita „Hari“ reikšmė sanskrite yra „Vanara“, tad jis ir davęs tai, ko tasai prašė. Be to, gims vanara, turinti visas Šyva galias ir būsianti Rudros avataru, be kurio pagalbos jis negali nužudyti Ravanos ir kitų galingų rakšų. Tokia yra Hanumano gimimo priešistorė. Hanuman at Rama and Sita

Anot Vedų, Hanumano motina apsarė Andžana buvo prakeikta, paverčiant ją vanare, ir buvo galingo vanarų kario Kešario žmona. Prakeiksmą nuimti galima buvo jai pagimdžius Šyvos reinkarnaciją (Rudrą). Hanumanas gimė Maharaštroje netoli Trimbakešvaro esančiame Aandžano kaime gimė Hanumana. Jis įgavo Rudros galią ir pasišventimą Ramai (Višnaus įsikūnijimui). Laikoma, kad už 4 km esanti Aandžani Gufa ola yra jo gimimo vieta. Daug archeologinę vertę turinčių radinių iš šios vietos saugoma Patna muziejuje. Kita galima jo gimimo vieta laikoma Hampi esanti Andžanėjos kalva prie Pampa upės, netoli Risyamukha kalno, kur pirmąkart susitiko Sugreeva ir Šri Rama. Šią vietą žymi šventykla.

Andžana su vyru Kešariu meldė Šyvą, kad galėtų pagimdyti šio vaiką. Tasai jiems pažadėjo, tad Hanumanas dar vadinamas Maharudra (nes gimęs iš priesaikos). Valmikio „Ramajana“ (Yuddha Kanda) teigia, kad Kešaris yra Brihaspati sūnus ir kad Kešaris irgi kovėsi Rama pusėje.

Yra ir kitų jo gimimo variantų. Viename jų Ajodhijos karalius Dašaratha atlikinėjo Putrakama Yagna apeigas, norėdamas susilaukti vaikų. Jų dėka gavo kažkiek šventojo pudingo (payasam), kurį pasidalijo su trimis žmonomis, taip susilaukdamas Rama, Lakšmana, Bharata ir Šatrughna. Dieviško likimo dėka aitvaras nugnybo gabalėlį pudingo ir numetė jį, skrisdams virš miškelio, kur Andžana meldėsi Šyvai. Vėjo dievas Vajus nukreipė gabalėlį į ištiestas Andžanos rankas, kurį ji suvalgė – ir taip gimė Hanumanas. Kitur, atseit, kartą ją, vaikštinėjančią kalnuose, pamatė Vajus ir buvo sužavėtas jos grožio. Hanumanas gimė jiems suartėjus.

Beje, Šri Aurobindo teigia, kad „vanara“ nereiškia beždžionės: „Pradžiapatis apsireiškia kaip Višnu Upendra, įsikūnijęs gyvūne, arba Pašu, kuriame jau apsireiškė keturi Manu, ir pirma žmogiškoji būtybė šioje kalpoje buvo Vanara, ne gyvuliška beždžionė, o žmogus su beždžionės prigimtimi“, t.y. toks primityvus, kaip Homo erectus. Taip pat Hanumanas laikomas ir Šyvos inkarnacija ar atspindžiu, o kiti, kaip Dvaita pasekėjai, laiko Hanumaną Vajaus sūnumi ar įsikūnijimu.

Hanumanas mokėjo skraidyti, keisti išvaizdą ir dydį, yra toks stiprus, kad gali rauti kalnus. Viename mite, dar būdamas mažyliu, jis čiupo saulę, manydamas, kad tai sunokęs mango vaisius. Tuo metu, saulės siekė ir Rahu, vediškoji planeta, atsakinga už saulės užtemimus. Saulę apgynė Indra, trenkęs vadžra į žandikaulį, nuo tada Hanumanas gavo vardą „su suskilusiu žandikauliu“ (hanuh - žandikaulis). Susinervinęs Vajus pasiėmė sūnų ir dėl tokios neteisybės ėmė iš Žemės siurbti visą orą. Netrukus visi ėmė dusti; ir Indra su kitais dievais ėmė raminti Vajų, Brahma pagydė Hanumaną, suteikdamas apsaugą nuo bet kokio ginklo.

Sužinojęs, kad saulės dievas Surja yra didis mokytojas, Hanumanas išsiplėtė tiek, kad pasiektų dangišką Surjos kelią, ir paprašė tojo priimti mokiniu. Surja atsisakė, pareiškęs, kad privalo apšviesti pasaulį ir negali palikti savo vežimo. Tada Hanumanas dar labiau padidėjo, viena koja atsistojęs ant vakarinio pasaulio krašto, o kita – ant rytinio, tad galėjo visąlaik būti šalia vežimo. Tada vėl pasiprašė į mokinius. Nustebęs Surja sutiko ir perdavė savo žinias. Kaip užmokestį, Surja paprašė padėti jo dvasiniam sūnui Sugrivai.

Hanumanas augo kaip smarkus išdaigininkas ir dažnai krėtė pokštus atsiskyrėliams kalnuose, iš jų nugvelbdamas daiktus bei kulto reikmenis. Suerzinti išminčiai jį prakeikė – ir Hanumanas užmiršdavo apie savo antgamtinius sugebėjimus, kuriuos prisimindavo tik tada, kai to prireikdavo (tai atspindima „Kiškindha Kanda“ ir „Sundara Kanda“, kur Džambavantha primena Hanumanui apie jo sugebėjimus ir ragina eiti ieškoti Sitos). Be to, Hanumanas suprato paukščių kalbą, kas jam padėjo išlaisvinti Ramą ir jo brolį Lakšmaną iš požemių karalystės ir įveikti Mahiravaną.

„Ramajanoje“ (5-oji knyga „Sundara Kanda“ skirta Hanumano nuotykiams) jis yra ištikimas Ramos ir Sitos draugas, beždžionių karaliaus Sugrivos patarėjas, vanarų būrio vadas. Jiedu susitinka, kai Rama buvo 14-os metų tremtyje mi6ke. Kartu su broliu Lakšmanu ieškojo žmonos Sitos, kurią buvo pagrobęs Ravana. Jiedu priėjo Rišyamukha kalną, kur su pasekėjais slėpėsi Sugriva, per klaidą susipykęs su broliu Valiu. Ugriva pasiuntė Hanumaną sužinoti, kas jiedu tokie, o tasai apsimetė brahminu, kuris sužavėjo ieškotojus. Kai Rama prisistatė, Hanumanas atskleidė, kas esąs, ir krito kniūbsčias priešais Ramą. Rama sudarė sąjungą su Sugriva, padėjo atstatyti šio garbę ir padarė Kiškindhos valdovu. Sugriva su savo vanarų kariais padėjo rasti Sitą ir nugalėti Ravaną.

Ieškant Sitos, kai vanarų kariai atsisakė keltis per vandenyną, jis, padidėjęs ūgiu, vienu šuoliu peršoka į Šri Lankos salą, o pakeliui užmuša pabaisas Surasą ir Simhiką. Saloje, virtęs nedidele beždžione, stoja į kovą su rakšomis, nutrenkia piktąją Lankini. Randa namą, panašų į Hario (Višnaus) šventyklą, kurio šeimininkas Vibhišana praneša, kad Sita kankinasi Ašokos sode. Sutikęs Sitą, Hanumanas nusprendžia atkeršyti Ravanui už piktadarystes. Ašokos sode jį užpuola Maghanadhi (pravarde Indradžitas, „Indros nugalėtojas“) kariai. Ravano sūnus meta į jį stebuklingą „Brahmos ietį“. Ir nors Hanumanas turėjo apsaugą Hanuman carying mountain nuo visų ginklų, leidosi suimamas. Kaip bausmę, Ravano sūnus liepė padegti Hanumano uodegą, apvyniodami skudurais ir apliedami aliejumi. Hanumanas ėmė ją ilginti, tačiau vis tik leido ją padegti, o tada ja padegė visą miestą. Tada grįžta pas Ramą su Sitos šukomis ir jau kartu su juo vyksta į Šri Lanką, kad tęstų kovą. Atlieka daugybę žygdarbių, užmuša Ravano sūnų Akšą.

Mūšyje Lakšmanas buvo sužeistas Megandos paleistu Šakti ginklu, tačiau jo kūną pajėgė pakelti tik Hanumanas, nunešęs į Ramos stovyklą. Lokių karių vadas Džambavanas patarė surasti žiniuonį Sušeną iš Šri Lankos, o tasai pasakė apie kalvą, kurioje auga reikalingos gydomosios žolelės. Pakeliui Hanumanas prisėdo poilsiui prie ežero. Pamatęs netoliese išminčių, praktikuojantį džapą ir kartojantį „Rama! Rama!“, labai apsidžiaugė ir puolė į ežerą. Palietus krokodilą, tasai virto švytinčia būtybe, papasakojusia, kad jis ir jo brolis Kalanemi yra dangaus muzikantai, kuriuos prakeikė, o netoliese esantis išminčius iš tikro yra rakša. Hanumanas „patvarkė“ apsimetusį išminčių ir tuo pačiu išlaisvino Kalanemi ir krokodilo sielas, kaip skelbė Durvasos pranašystė.
Hanumanas rado Sandživi kalvą, tačiau neturėjo laiko ieškoti gydančios žolės, todėl išrovė kalvą ir, padėjęs ant delno, parnešė į vanarų stovyklą.

Kartą vienintelis likęs Ravano sūnus Mahiravana įkalino Ramą ir jo brolį Lakšmaną savo rūmuose Patale (požemių karalystėje). Hanumanas juos rado, tačiau vartus saugojo jaunasis Makar-Dvadža, pusiau reptilija, pusiau beždžionė. Kai Hanumanas savo degančią uodegą gesino įkišdamas į vandenyną, į vandenį pateko lašas jo prakaito, nuo kurio gimė Makar-Dvadža, taip būdama tarsi ir Hanumano sūnumi. Jis prašo, kad Hanumanas jį palaimintų, tačiau kaunasi, kad nesulaužytų pareigos ginti vartus. Hanumanas jį nugali ir įkalina. Toliau Ramos ir Lakšmano išlaisvinimui reikėjo vienu metu užpūsti 5 lempas. Hanumanas įgavo penkiaveidžio Pančamukhi pavidalą ir užpūtęs lempas ir užmušęs Mahavaraną, išlaisvino Ramą ir Lakšmaną. Grįžus į Ajodhiją, Rama jam suteikia amžiną jaunystę.

Hanumanas įsikuria Himalajuose, kur savo nagais braižo savąją „Ramajanos“ versiją. Kai mahariši Valmikis aplanko jį, kad parodytų savąją „Ramajanos“ versiją, pamato šio ir labai nusimena. Tai sužinojęs, Hanumanas sunaikina savo versiją.

Po karo ir kelių valdymo metų Rama nusprendžia palikti žemę ir persikelti į dangų. Jo draugai ir net kai kurie vanarai, tarp jų ir Sugriva, nusprendė vykti su juo. Tačiau Hanumanas pasiprašė, kad nori likti žemėje tol, kol žmonės gerbs Rama atminimą. Sita patenkino jo prašymą ir paliepė gausiai lankomose vietose pastatyti Hanumano atvaizdus, kad jis girdėtų Ramos šlovinimus. Taip Hanumanas tapo vienu iš 7-ių induistų nemirtingųjų.

„Mahabharatoje“ tada, kai pandavai buvo ištremti, Bhima miške susidūrė su Hanumanu, apsimetusio maža ir silpna sena beždžione, ir nesugebėjo net pakelti to uodegos, kuria užtvėrė kelią. Hanumanas praneša Bhimai, kad yra jo brolis (Bhima – irgi Vajaus sūnus), ir supažindina jį su 4 jugų mokymu bei 4 varnų pareigomis (III 146-151). Pagal legendą, Hanumanas yra vienas trijų asmenų, iš Krišnos girdėjęs „Bhagavat Gitą“ (kiti du – Ardžuna ir Sandžaja).

Hanumanas laikomas mokslo globėju ir kaimiško gyvenimo būdo rėmėju. Dažnai vaizduojamas klūpintis ar pagarbiai sudėjęs rankas priešais Ramą arba Sitą, o taip pat karinga poza, su kuoka rankoje, koja prispaudęs deivę, Šri lankos saugotoją Lankini. Jam skirta daugybė šventyklų, o jo atvaizdas yra beveik visose šventyklose, kuriose pateikiami Višnaus avatarų atvaizdai. Laikoma, kad Hanumano šventyklos saugo apylinkes nuo rakšų ir kitokių „blogųjų“ būtybių. Jo stabai yra kalnų keliuose, nes Hanuman idol at Shimla tikima, kad jie saugo nuo nelaimingų atsitikimų.

Garsi jam skirta Jakhu šventykla yra Šimloje, Himalajuose. Kalva, ant kurios ji stovi, atseit, buvo legendine jakšų, nagų ir asurų giminaičių, buveine. Staigus Hanumano nusileidimas, pamačius jame išminčių Jaku, ieškant gydančių žolelių, suplojo kalvą. Jis prižadėjo sugrįžti, tačiau grįžo trumpesniu keliu. Vėliau Hanunenas apsireiškė Jaku, paaiškindamas, kodėl negrįžo. Jam dings, toje vietoje savaime atsirado Hanumano stabas, tebesaugomas šventykloje. O kalvos viršuje dabar pastatyta 33 m aukščio ryški oranžinė Hanumano statula.

Seniausia iš žinomų Hanumano statulų yra Khadžurache, kurioje yra 883 m. įrašas apie tai, kad ją pastatė Gahiilio sūnus Golakas. Populiari Hanumano šventykla yra Pandžabo mieste Phillaur‘e, o Tamilnado mieste Namakale yra apie 6 m aukščio Hanumano statula. Ji taip iškyla į aukštį, kad šventykla yra be stogo. O aukščiausia Hanumano statula yra Paritale, esančiame 240 km nuo Hayderabado – ji pastatyta 2003 m. ir yra per 40 m aukščio.

Iš Indijos Hanumano kultas paplito po Rytų Aziją iki Kinijos, kur jį garbina kaip Sun Ukuną. Hanumano kulto dėka Indijoje maitina beglobes beždžiones.

2007 m. sukurtus animacinis filmas „Hanumanas sugrįžta“.

Ryšis su Saturnu ir planetomis

Induizme laikoma, kad Hanumanas nebuvo paveikiamas Šani. „Ramajanoje“ minima, kad jis išgelbėjo Šani, t.y. Saturno planetą, iš Ravanos nagų – ir tasai atsidėkodamas pažadėjo, kad garbinantys Hanumaną bus išlaisvinti iš skausmingų Saturno poveikių.

Taip pat kartą Šani užlipo ant Hanumano peties, sukeldamas Saturno poveikį. Tada Hanumanas taip padidėjo, kad petimi prispaudė Šani prie lubų. Negalėdamas pakęsti skausmo, Šani paprašė jį paleisti, pažadėdamas kad tojo garbintojams bus pašalinti nemalonūs poveikiai.

Dar vienoje versijoje Hanumanas tyliai sėdėjo, paniręs į gilią meditaciją apie Ramą. Pro šalį einantis Šani nusprendė paerzinti Hanumaną. Jis pradėjo jį tampyti už uodegos ir žnaibyti. Hanumanas įspėjo, kad tasai eitų šalin, nes jis yra Guru (Saulės) sūnus. Šani neklausė, tad Hanumanas gerai jį apkūlė, kol tasai ėmė maldauti liautis, pažadėdamas, kad niekada nesiartins prie garbinančio Ramą.

Yra ir dvasinis Hanumano ir Šani ryšio aiškinimas. Pirmasis yra nesavanaudiškumo simbolis, o antrasis – praeities ir dabarties karmos simbolis. Tad kompensuojant karmą, kilusią iš savanaudiškų paskatų, reikia būti tokiam nuolankiam, kaip Hanumanas. Tai ypač svarbu patiriantiems „Sade Sati“, maždaug 7,5 m trukmės laikotarpio, kai Saturnas veikia gimimo planetą, poveikius.

Dar laikoma, kad visos planetos yra valdomos Hanumano uodegos. Jis laikomas esąs Marso, esančio Dievo armijos Senapati (karvedžiu), globėju. Žmogaus kūne Marsas simbolizuojamas kraujo forma.

Vedos
Miegantis dievas
Vimanai Ramayanoje
Kadžuraho paminklai
Indai: Visatos kilmė
Karni Mata - žiurkiška deivė
Himalajų legendos ir mitai
Adivasi kultūra ir civilizacija
Senosios Indijos mašinos (yantra)
J.Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių
Kaip suprantu indų filosofiją?
Amžinojo gyvenimo siekis
Senieji sankskrito raštai
Senovės indų astronomai
Senoji Indijos istorija
Arijai ir kitos tautos
Kvėpavimo ritmas Vedose
Ganešos pagarbinimas
Patandžali joga
Arijų religija
Ašokos kolonos
Himnas laikui
Mitologijos skiltis
Vartiklio naujienos