Turinys

Apie pasaulio sutvėrimą (10.129);
Himnas dievams (10.72);
Himnas Purušui (10.90)
Himnas Indrui (1.32);
Himnas Agniui (10.12);
Nenurimstanti gulbė (10.8.18) ir
'Himnas varlei' ir jo komentarai (1997.07.20);
kiti Rigvedos ir S.M. paruošti "Vedų" tekstai

Tvarka atsirado iš chaoso - ir visa, kas gyva, gimė iš SALILAM (gelmės giliausios). iš vandens, kuris skyrėsi nuo kitų vandenų, kad juose nebuvo "gyvybės sėklų". Kažkas (TAD EKAM), vienur vyriškos, kitue nekatrosios giminės) alsavo jame - pagimdytas TAPAS (kosminio karščio). Geismas (KAMA) vystėsi savaime - tas jausmas apima visus jausmus, ne tik meilę (žr. prieš 2000 m. sukurtą "Kama Sutrą").

Pradžių pradžia nepažini - kažin ar kas žino tvėrimo paslaptį. Ir kažkas "stebi pasaulį" - gal dievybė, o gal tai tiesiog kosminė tvarka, priežasčių-pasekmių ratas.

Purušasr1) – tūkstantgalvis,
Tūkstantakis, tūkstantkojis.
Iš visų pusių apgobęs žemę,
Jis iškyla [virš jos] per dešimt pirštų.

Juk Purušas – tai visata,
Kuri buvo ir kuri busr2).
Jis taip pat viešpatauja virš nemirtingumo,
Todėl, kad per aukas perauga [savo buvimą].

Tokia jo didybė,
Ir da didesnis už ją [pats] Purušas.
Krtvirtis jo – visi tvariniai.
Trys ketvirčiair3) – nemirtingumas danguje.

Trim ketvirčiais pakilo Purušas aukštyn.
Ketvirtis jo vėl pasirodė čia.
Ir čia jis apsireiškė visur.
Jis išsiplėtė virš visų, kas valgo ir kas nevalgo.

Iš jo Viradžasr4) gimė,
Iš Viradžo – Purušas.
Gimęs ėmė keltis
Viršum žemės iš priekio ir užpakalio.

Kai dievai ėmė aukoti
Ir Purušą kaip aukąr5),
Pavasaris buvo jo aukojimo aliejus,
Vasara – malkos, ruduo – auka.

Jį kaip auką smilkino ant aukojimo šiaudų,
Purušą, pagimdytą pradžiojer6).
Jį aukojo dievai,
Sadhai ir rišiai.

Iš tos aukos paaukotos
Himnai ir dainos gimė;
Metrika iš jos gimė,
Ritualinė formulė taip pat.

Iš jos arkliai atsirado
Ir tie [gyviai], kurie turi dvi eiles dantų;
Jaučiai iš jos atsirado,
Taip pat ožkos ir avys.

Kaip Purušą dalijo,
Į kiek dalių jį padalijo?
Kaip jo burna, kaip rankos,
Kaip klubai, kaip kojos vadinasi?

Jo burna tapo brahmanu, 
Jo rankos radžais,
Klubai – vaišijais,
O iš padų atsirado šudrair7).

Mėnulis iš [jo] dvasios gimė,
Iš akių – saulė,
Iš jo lūpų – Indra ir Agnis,
Iš kvėpavimo atsirado vėjas.

Iš bambos – oro erdvė,
Iš galvos [atsirado] dangus,
Iš kojų – žemė, pasaulio alys – iš ausų.
Taip sutvarkė pasaulį.

Jis turėjo septynis pagalius laužo aptvarui,
Triskart septynir8) pagaliai laužui buvo padaryti,
Kai dievai, aukodami,
Pririšo Purušą kaip aukojamą gyvulį.

Dievai auką paaukojo aukai.
Taip aukota seniausiai.
Aukų galybės persikėlė į dangų,
Kur gyvena ir dievai – sadhair9).

Paaiškinimai:

^r1) Purušas – kosminis gigantas, iš kurio kūno dievai sutvėrė pasaulį. Pagal indus, tai vienas dievas trijuose asmenyse: kaip Brahma kuria pasaulį; kaip Višnus jį saugo; kaip Šyva griauna. Be to, jis laikas nuo laiko tampa Valytoju, kad iškuoptų žemėje susikaupusį blogį. Tai jis ta žuvis, kuri praprotėvį Manu išgelbėjo nuo Tvano,; vėžlys, padėjęs dievams iš okeano išgauti stebuklingą amritos gėrimą; šernas, iš vandens ištraukęs žemę, o taip pat Rama, Krišna, Buda ir kiti avatarai. Dešimtasis įsikūnijimas būsiąs Kalkinas, pasirodysiantis šios visatos žūties akimirką.

^r2) Purušas tapatinamas su pirmaprade materija, ir kurios visa tveriama. Keičiasi tik formos, bet esmė išlieka.

^r3) Atseit, visata sudaryta iš ketvirčio materijos, o likusi dalis dvasinė. Tad pasaulis tėrą maja, - trumpalaikė iliuzija.

^r4) Viradžas – Purušo pirmapradiškumas, beformė būsena (žr. >>>>>).

^r5) Kurti su tikslu pradėta vėliau, iš kažkur atsiradus dievams, ėmusiems pertvarkyti pirminę materiją (Purušą), egzistavusią savaime.

^r6) O kas pagimdė Purušą – nėra aiškinama.

^r7) Kastų buvimo pagrindimas.

^r8) 7, 21 – šventi vedų skaičiai.

^r9) Išminčiai (rišiai, sadhai, samanai) po mirties tampa dievais.

Taip pat skaitykite apie Vediškają literatūrą

Tai pats seniausias iš keturių Vedų (žodis "Veda" reiškia "žinias, žinojimą"), datuojamas 2 tūkst. pr.m.e. pabaiga arba 1 tūkst. pr.m.e. pradžia, (t.y. iki didžiojo Bharata karo, vykusio apie 900 m. pr.m.e.), tad yra vienas seniausių Žmonijos kūrybos palikimas. Jis, kaip ir kiti Vedai, buvo parašytas Sanskrito kalba, kurią į Indiją atnešė arijų gentys, sugriaudamos ankstesnę Harapos civilizaciją (kitą nuomonę rasite šiame straipsnelyje).

Himnai yra laikomi šventais ir juose negalima pakeisti nė vienos raidės ar tarimo intonacijos. Todėl jis išliko beveik nepakitęs.

Indiškoji tradicija laiko Vedas sruti, t.y. apreikštomis (arba išgirstomis) Riši arba išminčiams, o dabartinė versija buvo iškraipyta pereinant į Kalijugos amžių. Skiriamos keturios Vedos: Rigveda, kurioje vyrauja himnai dievams, Jadžurveda (magiškos formulės - jadžus), Samaveda (liturginės sama melodijos), Atharveda (maldos, burtai - atharva).

Be Vedų Indijos literatūra dar turi brahmanus (religinių apeigų komentarus), aranjakus (žynių-brahmanų vaidmens aiškinimas), upanišadas (slaptuosius apreiškimus, kuriuose apmąstoma kiti kūriniai; apibendrinamas supratimas apie būtį, pažinimą, tobulėjimą).

Rigvedos himnai (viso 1028) dažniausiai yra skirti šlovinti dievams ir arijų pergalėms prieš dasus. Arijai panaudojo savo karinį pranašumą (dažnai himnuose minimi ir šlovinami arkliai bei karo vežimai, o taip pat ietys, lankai bei strėlės) ir kovinį išprusimą plėšiant žemdirbių kaimus ir dasų miestus. Jie į Indiją atnešė naują patriarchalinę šeimą ir kario kultą. Rigvedoje minimi susirinkimai greičiausiai buvo sudaryti iš karių elito ir turėjo įtaką karaliams bei genčių vyriausiajam šventikui (purohita).

Sugrįžimas į pradžią

Praleisti paaiškinimus

Paaiškinimai:

Apie pasaulio sutvėrimą
Pirmiausia nuo kaitros susidarė visatos gemalas, kuriame išsiskyrė du - vyriškas ir moteriškas - pradai, iš kurių gimė visata. Olandų vedologo F.B.J. Kioiperio nuomone, šis mitas galėjo kilti iš žmogaus prenatalinių apvaisinimo prisiminimų, kuriuos pasiekė išminčiai, panirę į savo širdžių gelmes.

"Rigvedoje" pateikiama įvairių versijų, kaip buvo harmonizuotas Chaosas. Kai kas versijų įvairovę aiškina tuo, kad tai vyko keletą kartų, kad amžinas Chaosas (ar jo dalis) daug kartų dėl subjektyvių priežasčių cikliškai keitė savo formą virsdamas Kosmosu, o išbaigęs savo būtį vėl dėl tų pačių subjektyvių priežasčių (o gal dėl to, kad kuriančios jėgos nepajėgė atsispirti Chaoso egzistencijai) vėl virto Chaosu. Pagal indus, Chaosas pirmiausia užvaldo atskirus žmones, vėliau bendruomenę. Todėl ypatingą dėmesį reikia skirti individui, kuris yra svarbiausias pasaulio sąrantoje. Bendruomenės paskirtis - išlaikyti sąlygas užtikrinančias Kosmoso egzistavimą.

Pagal „Rigvedą“ visata sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji, ta kurioje dievai ir žmonės gyvena, susidedanti iš žemės paviršiaus ir virš jo esančio dangaus su atmosfera tarpe. Ji vadinama „Sat“, „Egzistuojantis“. Po žeme yra siaubų vieta, kurioje gyvena demonai; ji vadinama „Asat“, “Neegzistuojantis”. Abiejų sričių būtybės yra priešiškai nusiteikusios viena prieš kitas. Sat yra šviesa, šiluma, drėgmė (gyvybės rekvizitai) – ir viskas joje paklūsta kosminiam dėsniui rta. Kad tasai veiktų teisingai, kiekvienas tvarinys turi savo pareigą, savo asmeninę funkciją (vrata) – ir jei gyvena kaip skirta, jis yra rtavan. Kaip pasekmė – jam duota gyvenimas, augimas, gerovė.

Asat yra šalta, tamsi ir sausa vieta, kurioje neveikia kosminis dėsnis (anrta). Ją žymi nykimas ir mirtis – ir čia gyvenančios būtybės ieško menkiausios progos pakenkti rta besilaikantiems tvariniams.

Šioje visatoje gyvybės principas atskiria gyvą nuo negyvo.

Himnas dievams
Mitas atspindi kelias pasaulio sutvėrimo teorijas.

¹⁾ "Kad juos pažintų ateity", t.y. kitame visatos cikle - jugoje;
²⁾ Brahmanaspatis arba Brihaspatis - maldos ir aukojimo apeigų dievas; Brihaspatis - Jupiterio planeta (daugiau žr. >>>>>)
³⁾ "Pasaulio šalys užgimė iš jos tarpukojo.", - t.y. iš būties (Aditės) pirmapradžio chaoso dievų motinos. Ji pagimdė dievus, vadinamus Adičiais.
⁴⁾ Dakša - "galia", "jėga" arba vyriškasis Visatos pradas, šeštasis Aditės sūnus, - savo tėvo, kosminės jėgos, įsikūnijimas;
Skaitykite mitą apie Dakšos aukojimą o taip pat apie patį Dakšą >>>>>
⁵⁾ Sūrja - Saulės dievas, riedantis per dangų švytinčiame vežime.;

⁶⁾ Martandas arba Vivasvatas - „mirtingojo kiaušinis“, paukštis, Saulės dievas.
Vivasvatas („švytintis, spinduliuojantis“) – vediškasis Saulės dievas, įkūnijantis šviesą danguje ir žemėje. Laikomas vienu (paskutiniu) Adičių, žmonijos tėvu; jis gimė be kojų, be rankų, iš visų pusių lygus ir susirungęs su dievais jis tapo Sūrja. Iš jo likusių kūno dalių atsirado dramblys. Jo žmona buvo Tvaštaro dukra Saranja.

⁷⁾ Jugos - pasaulio eros, trunkančios daugelį milijonų metų. Iš viso buvo 4 jugos: Satjajuga (aukso amžius, trukęs 1.728.000 metų), Trėtajuga (sidabro amžius, trukęs 1.296.000 metų), Dvaparajuga (vario amžius, trukęs 864.000 metų) ir Kalijuga (geležies amžius, trunkantis per 432.000 metų), - pats blogiausias, apimantis ir mūsų laikus. Visos jugos kartu sudaro Mahajugą (didžiąją jugą), kuri trunka 4 320 000 metus. Daugiau >>>>>

Grįžti prie Himno Dievams pradžios