Kodėl kenčia Krišnos gerbėjai? Vartiklis

Yudhisthirą¹⁾ karūnavus Hastinapuro²⁾ karaliumi, Krišna pasakė, kad jis dabar norėtų vykti į Dwarką. Kuntė³⁾ atėjo pamatyti Viešpatį. Krišna pasakė:
- Man labai malonus tavo pasišventimas: prašyk, ko nori?
- O, mano Viešpatie! Suteik man negandas, sunkumus, išbandymus, skurdą.
- Žmonės paprastai prašo lengvo gyvenimo, pilno prabangos ir malonumų; kodėl tu prašai negandų?
- Mano Viešpatie! Kuo daugiau prabangos ir turtų turi, tuo labiau gręžiesi į materialius dalykus ir užmiršti Jus. Mano didžiausias tikslas yra dvasinis tobulėjimas, o ne materialus malonumas. Tad prašau, suteik man negandas ir sunkumus.

Jei gavote viską, bet netekote Krišnos, praradote viską. Jei praradote viską, bet įgavote Krišną, gavote viską!

Taip ir kančios, suteiktos Krišnos, skirtos jo gerbėjų tobulėjimui. Materialistiniam žmogui tai gali atrodyti kaip kančia, tačiau dvasingam žmogui tai Krišnos suteikta malonė leidžianti išsilaisvinti iš prisirišimų.

Prahlada⁴⁾ kentėjo, bet jo atsidavimas paskatino Viešpatį Višnu paimti avatarą. Meera bai⁵⁾ kentėjo ir susiliejo su Krišnos dievybe. Ardžuna kentėjo, tačiau šalia turėjo Krišną. Sudama⁶⁾ kentėjo ir privertė Viešpatį Krišną verkti ir bėgti į susitikimą su juo. Šabari⁷⁾ kentėjo ir sulaukė Ramos savo namuose. Gopikos⁸⁾ kentėjo ir buvo pripažintos kaip atsidavimo, meilės ir atsidavimo Dievui įkūnijimas. Draupadi⁹⁾ kentėjo ir gavo Krišną draugu. Sunkumai ir kliūtys yra ypatingas Dievo gailestingumas išskirtiniams pasišventėliams.

Krišnos prigimtis labai skiriasi nuo pasaulietinių žmonių, kurie būna su jumis, kai jūs laimingi. Krišna būna su jumis, kai liūdite. Jis neatsako į jūsų klausimus, nes nori, kad ieškotumėte atsakymų.

Kartą meldžiau Dievo išminties, o jis man davė problemas, kad galėčiau tapti išmintingas.
Meldžiau dievo drąsos, o jis man davė pavojus, kad tapčiau drąsus.
Meldžiau dievo stiprybės, o jis man davė kliūtis, kad tapčiau stiprus.
Meldžiau dievo meilės, o jis mane atidavė tarnauti engiamiems ir vargšams, kad pamilčiau juos ir įgaučiau meilę.

Į mano maldas atsiliepė neduodant to, ko noriu, o tai, ko reikia.
Svamis Vivekananda

Kai Krišna buvo Dvarkadhiše¹⁰⁾ kasryt iš toli ateidavo vargšas, auštant laukdamas jo prie upės, kol Krišna apsiplaudavo ir melsdavosi. Jis turėjo gilų norą apkabinti Krišną, tačiau jis žinojo savo socialinį statusą, tad tik laikėsi atokiau ir iš toli žvelgė į Krišną. Po kelių dienų Krišna jį pastebėjo ir jam nusišypsojo. Vargšas taip pat nusišypsojo, kai kažkas paplekšnojo jam per nugarą, - jis atsisuko ir pamatė Dvarikadhišą visoje jo didybėje: tas Ilgojo lotoso akis su tankiomis tamsiomis blakstienomis ir antakiais, tamsų veidą, spindintį, tarsi danguje spindėtų tūkstančiai mėnulių ir jo svaigų žvilgsnį. Vargšas apsiverkė iš laimės, o Krišna nusišypsojo ir paklausė:
- Kodėl nepriėjai arčiau?
- Pradhu¹¹⁾, aš žemesnioji būtybė, aš negaliu priartinti prie Jūsų, - paaiškino vargšas.
- Kas tau tai sakė? - toliau klausinėjo Krišna.
- O Viešpatie, aš esu nusidėjėlis ir kritusi siela, ir net jei prieičiau prie Jūsų, aš suterščiau vietą.

Krišna garsiai nusijuokė ir sakė:
- Kaip tai įmanoma, kad tu suterštum? Tu jau švarus, ar to nematai?
- Ne, mano Viešpatie. Aš vargšas, kuris beveik negauna maisto, ir žinau apie savo padarytus nusikaltimus. Anksčiau buvau plėšiku siekdamas pelno, plėšiau ir žudžiau žmones, kol vieną dieną susirgau.
- Ir kas nutiko vėliau? - domėjosi Krišna.
- Mano patikimiausiu partneriai atėmė iš manęs gaujos vado vietą, o kai kurie atėmė mano turtus, o dar kiti skaudino pašaipomis ir patyčiomis; o tada aš supratau, kad randuosi neteisingame kelyje, - ir tada viskas, ką turėjau, pradingo.
- Kodėl atėjai į Dvarką? - kvotė Krišna.
- Girdėjau, kad čia yra karalius, kuris apdovanoja žmones taip gausiai, kad jo karalystėje nėra skurdo.

Krišna atsiliepė:
- O ne, nėra nieko panašaus. Jis apdovanoja žmones po to, kai jiems suteikia tai, ką jis vadina pragya¹²⁾ [išmintį]. Kiti karaliai yra tokie malonūs, kad tiesiog lengvai dalija žmonėms turtus, bet šis karalius… Jis pirmiausia papasakos apie savo filosofiją ir lieps jūsų dirbti, o darbo labui duos Teisingą kelią, kuriuo reiks eiti, o tik po to tau atsilygins… Kitaip tariant, jis momentaliai neduoda turtų.

Vargšas atitarė:
- Jis toks malonus; pirma duoda mokymą, kaip gyventi su tikslu. Kai pradžioje buvau plėšiku, turėjau tikslus gyvenime, man patiko siekti savų tikslų. Anksčiau tai darė mane laimingą, tačiau buvau neteisingame kelyje, tačiau jis atrodė teisus, kai kalba apie Išmintį. Iki šiol atmenu dienas, kai mano žirgas šuoliavo, o aš troškau pasiekti savo tikslus.

Krišna teiravosi:
- O kaip dėl teisingo kelio ir darbo vardan darbo?
- Aš tikiu, kad teisingumas padeda ilgalaikėje perspektyvoje, nors galime pralaimėti mažuose mūšiuose, tačiau teisingumas leidžia laimėti karą; apie tą darbą vardan darbo aš nieko nežinau. Ką jūs žinote apie tai?

- Jis sako: „Darbas nepuoselėjant pelno ar dejuojant iš sielvarto; dirbant tobulinant savo reikalus, darant tai kaip paslaugą, kaip garbinimo veiksmą“.
- Nuostabu! - žavėjosi vargšas.
- Kas nuostabu? - klausė Krišna.
- Jo gebėjimas priversti mus nuolat jaustis laimingais, išlaisvinant iš pelno ir nuostolių gniaužto.

Krišna kikena. Netrukus ateina karys ir kviečia:
- Viešpatie, turime grįžti į rūmus; žmonės laukia Dvarikadhišo ten.

Ir netrukus Krišna liepia kareiviui iš Rukmini atnešti jam puodą pilną aukso ir kitą puodą pilną maisto. Vargšas sužino, kad tai Krišna ir raudodamas puola po jo kojomis. Krišna jį pakelia ir pasako:
- Eik, tu išsilaisvinęs iš savo nuodėmingų pasekmių, nes atėjai pas mane ir nori sekti mano keliu.

Tada vargšas paklausė Krišnos:
- O Viešpatie, kodėl man teko išgyventi tas kančias ir skausmą, kai tu gebi juos sunaikinti?

Krišna pažvelgė į jį ir pasakė:
- Kartais aš žmonėms sukeliu skausmą, kad pažadinčiau jų išmintį. Daugeliu kentėjimo atvejų, kai kenčia mano ištikimieji, tai yra nežymi dalis didesnės nuodėmingos Karmos, kurią jie įgavo savo nuodėmingais sąmoningais ar nesąmoningais poelgiais. Aš priverčiu juos suvokti, kad Laimė ir kančia yra iliuzijos ir kol nebus to suvokimo, jie jaus kančią ir laimę tarsi Vasarą ir žiemą. Tą, kuris sutelks savo protą ir širdį ties manimi, aš išlaisvinsiu nuo abiejų tų nerealių tiek kančių, tiek laimės ir suteiksiu jam amžinąją tikrą laimę, meilę ir džiaugsmą.

Krišna parodė į mango medį ir pasakė: - Eik, parduok tuos vaisius ir užsidirbk pinigus dorai. Panaudok 20% pinigų aukai, 20% religiniams tikslams, 20% atsargai, 20% skirdamas kažkam, kas naudinga visuomenei ir 20% pasilik asmeniniam naudojimui. Tokiu būdu tavo turtai niekada neišseks.

Vargšas buvo sujaudintas Krišnos meilės, dėkojo jam ir paklausė:
- O mano Viešpatie, kaip aš galiu Jums atsidėkoti?
- Tu gali duoti bet ką, man nereikia prabangių patiekalų. Būsiu laimingas, net jei paduosi man vien vandens ar vienintelį tulsi¹⁴⁾ lapą; visa, ko man reikia, tai tik meilė.

Kareivis atnešė puodą su auksu ir puodą su maistu. Krišna paėmė juos ir padavė vargšui:
- Paimk juos ir pradėk savo verslą; tas turtas ir tas maistas nuo Rukmini niekad neišseks ir visada padės tau, kai to prireiks.

Vargšas padėkojo Krišnai ir paliko jį, tačiau Krišna garsiai sušuko:
- Ei, palauk! Tu neatsidėkojai man – negi manai, kad tai už dyka?!

Krišna išskėtė rankas, pažvelgė šypsodamasis į vargšą, o vargšą apkabina Krišnos ilgos gyvatės tarsi rankos; ir nuo tos dienos jo turtai niekad neišseko, ir nors laikas nuo laiko jis susidurdavo su netektimis, jis niekad nebadavo ir nekentėjo dėl neturto. Kaip ir sakė Krišna, jis padalijo savo turtus ir juos skirtingai panaudojo. Galiausiai jis mirė, nuvyko į Krišnos amžinąją Dvarką, savo sielą ir širdį nukreipęs Krišnai.

Taigi mūsų kančios daugiausia kyla tik mūsų vaizduotėje, labiau kenčiame vaizduotėje nei tikrovėje, didesnę laiko dalį perdaug mąstome ir pervertiname tai, kas vyksta mūsų gyvenime, užmirštame Krišną ir jo žinią – ir tai pagrindinė mūsų kančių priežastis, verčianti mus pasiduoti netikroms laimės ir kančių iliuzijoms. Tačiau kai sugrįžtame ir bandome suprasti jo žinią, skaitome apie sankja jogą, suprantame, kad ir laimė, ir nelaimė – viena ir tas pat, kad remiasi pojūčiais ir daro mus silpnus. Tačiau laimė, kurią vietoje viso to suteikia Krišna, daro mus geresnius, keičia mus, pagerina mūsų įgūdžius ir padeda pasiekti gyvenimo aukštumų.

¹⁾ Judhišthira - Kuntės sūnus, vyriausias iš Pandavų, tapęs Indraprasthos, o vėliau ir Hastinapuro karaliumi. Kai Pandu perleido sostą aklam broliui Dhritaraštrai, šis valdyti paskyrė savo sūnui Durjodhanui. Judhišthira ėmė reikšti pretenzijas į sostą, tad jam buvo duota pusę karalystės. Kai Kauravai žaidime kauliukais laimėjo karalystę, 13 m. gyveno tremtyje, o grįžęs pabandė ją atsiimti Kurukšetros mūšyje, kurį pandavai ir laimėjo. Palikęs sostą, kopė į kalnus, kur Indros buvo buvo pakviestas į dausas.

²⁾ Hastinapuras (sanskr. hastina - „dramblys“, pura - „miestas“) - miestas Utar Pradešo valstijos Merato srityje, kauravų Kuru karalystės sostinė, dėl kurios vyko „Mahabharatoje aprašytas karas. Laikomas šventu miestu tie induistų, tiek džainų. Jame yra nemažai išlikusių senovinių šventyklų. Šiuo metu jame apie 60 tūkst. gyv. 20 a. 6-me dešimtm. čia archeologinius kasinėjimus atliko B.B. Lalas.
Pandavų tėvo Pandu vyriausiasis sūnus Judhišthira prieš Mahabharatos karą Pandešvaro Mahadevo šventykloje įrengė šivalingą ir meldė Šyvą palaiminti laimėti karą.

³⁾ Kuntė - veikėja „Mahabharatoje“, Hastinapuro karaliaus Pandu žmona. Gimusi jadavų kariui Šurasenui buvo pavadinta Pritha, tačiau buvo atiduota bevaikiui giminaičiui karaliui Kuntibjodžai, nuo kurio vardo ir perėmė naują vardą. Brahmano prakeiksmu Pandu negalėjo turėti vaikų, tad Kuntė pagimdė tris sūnus nuo dievų, kurių Judhišthira buvo nuo teisingumo dievo Dharmos, galiūnas Bhimasena – nuo vėjų Vaju, o nuo Indros – Ardžuna.

⁴⁾ Prahlada - asurų karalius, puranuose apibūdinamas kaip pasišventėlis Višnui. Vaišnaistai jį garbina kaip viena didžiausių vaišnaistų, mahadžaną. „Bhagavata purane“ pateikiami filosofiniai Prahlados nurodymai, kuriuose išdėstomi pagrindiniai bhakti-jogos, atsidavimo meile dievui, principai.

⁵⁾ Myrabai (apie 1498–1550) – indų poetė-mistikė, viena pagrindinių bhaktinio vaišnavizmo įkvėpėjų. 1516 m. ištekinta už Mevaro princo Bhodžradžo, pabėgo nuo jo ir atsidavė Krišnos garbinimui. Visą gyvenimą praleido kaip klajojanti asketė. Jos Krišnai skirtos meilės dainos, sukurtos šnekamąja hindi kalba plačiai paplito šiaurės Indijoje. Beveik visi Myrabai gyvenimo faktai žinomi tik iš legendų ar hagiografijų.

⁶⁾ Sudama arba Kučela - Krišnos jaunystės draugas. „Bhagavata purana“ aprašo jo kelionę į Dvaraką, kad susitiktų su draugu. Gyvendamas skurdžiai, jis dovanų atneša saują skrudintų ryžių. Matydamas draugo skurdą, jo lūšną pakeičia prabangiais rūmais.

⁷⁾ Šabarė - senyva asketė „Ramajanoje“, labai atsidavusi Ramai ir gavusi palaiminimo. Jos mokytojas Matanga prieš pasakė, kad jei ji atliks sevą (garbinimą nesitikint atpildo), ji sulauks Ramos daršanos (regėjimą). Ji kasdien išeidavo iš ašramo ir rinko uogas Ramai. Ir jis jai apsireiškė.

⁸⁾ Gopikos arba gopės (sanskr. „piemenaitė, karviaganė“) – piemenaitės, kurios daugelyje krišnaistinių ir vaišnavų tradicijų laikomos Krišnos palydovėmis ir mylimosiomis dvasiniame Golokos pasaulyje. Anot tekstų, Vrindavane, kur Krišna praleido jaunystę, gopės buvo jo intymiausių žaidimų (lyla) dalyvės. Gopė vardu Radha laikoma aukščiausiojo viešpaties palaimos įsikūnijimu.

⁹⁾ Draupadė - „Mahabharatos” veikėja, Pančalos karaliaus Drupados dukra, dar vadinama Krišna („juodoji“), bendra Pandavų žmona. Žaidimo kauliukais metu, Judhišthira pralaimėjo Kauravams viską, įskaitant ir žmoną. Tada Kauravai nusprendė pasityčioti iš Draupadės - atvilko ją už plaukų į kambarį ir bandė nuvilkti jos sarį. Tačiau apsireiškęs Krišna neleido jos apnuoginti. Ji lydėjo Pandavus jų paskutinės kelionės į kalnus metu ir kartu su jais (išskyrus Judhišthirą) mirė.

¹¹⁾ Prabhu - reiškia „mokytojas“ ar „princas“ ir kartais juo apibūdinamas Dievas (ypač Krišma ir Rama). Indonezijoje jis dažnai pridedamas prie karališkų titulų (tarsi „didenybė“), o dalyje Indijos pakrantės yra žmonių pavarde.

¹²⁾ Pradžna išreiškia tyriausią ir aukščiausiąją išminties, proto ir suvokimo formą. Tai aukštesnio lygio išmintis, nei gaunama samprodaujant ir darant išvadas. Atmanas gilaus miego būsenoje, kai apribotas pranos, irgi vadinamas Pradžna.

¹³⁾ Rukminė (sanskr. „spindinčioji) – indų deivė, pagrindinė Krišnos žmona ir karalienė Dvarakoje. Ji daugiausia garbinama Maharaštroje ir pietų Indijoje. „Bhagavata purane “ aprašoma, kaip jos pačios prašymu Krišna pagrobė ją per vestuves. Ji laikoma Lakšmi avataru. Ji dalyvavo varžytuvėse, kur jos ant svarstyklių padėtas tulsi lapelis viršijo Krišnos svorį. Pradingus Krišnai, ji susidegino laidotuvių lauže.

¹⁴⁾ Tulsi (sanskr. „nesulyginamoji“) arba Siauralapis bazilikas (Ocimum tenuiflorum) - notrelinių (Lamiaceae) šeimos krūmas, kilęs iš Indijos, paplitęs Pietryčių Azijos, vakarinių Ramiojo vandenyno ir Australijos tropiniuose ir subtropiniuose rajonuose. Plačiai naudojamas kulinarijoje ir gydymo tikslais (ypač Ajurvedoje). Garbinamas kaip šventasis augalas ir Lakšmi (krišnaizme Radhos) įsikūnijimas ir panaudojamas apeigose.