Adi Šankara

Adi Šankaračarya gimė tuo metu, kai budizmas Indijoje pasiekė nemažą įtaką. Budizmo filosofija buvo priimama kaip Dievo neigimas. Indija susiskaidė į daugelį sektų ir ritualinės apeigos ėmė dominuoti prieš filosofijos pratybas. Šankara prisiėmė sunkią misiją ir pakeitė Indijos sampratą perdirbdamas plačią ir painią hindu literatūrą suprantama kalba.

Tarp daugybės Šankaros biografijų ankstyviausiąja yra Citsukha "Brhat- šankara-vidžaya", tačiau dažniausiai cituojama Anandadžiri "Pracyna šankara vidžaya". Dar viena iš plačiai žinomų yra advaitisto Madhačarya "Sankešhepa šankara vidžaya". Biografijos autorius tapatinamas su išminčiumi Vidyaaranya, parašiusiu vieną geriausių veikalų apie advaita metafiziką vadinamą "Pancadaši" (15 skyrių). [ Pracyna ir Sakara biografijos yra dingę.] Apie Šankaros gyvenimą pasakojama daugybę stulbinančių pasakojimų.

Vidyaadhiradža gyveno mažame Kaladi miestelyje Kerela srityje, pietų Indijoje. Jo vienintelis sūnus Šivaguru buvo linkęs į asketizmą ir dvasinį gyvenimą. Tačiau Vidyaadhiradža spaudžiamas vedė gretimame kaime gyvenusią Šivataraka (dar žinomą kaip Aryamba). Nepaisant doro gyvenimo, jie ilgą laiką nesusilaukė vaiko. Tačiau po maldų Vrišabhačalesvara šventykloje (Tričur) sapne pasirodė viešpats Šyva seno žmogaus pavidalu ir pasiūlė rinktis tarp šimto laimingų sūnų ir vienintelio, tapsiančio didžiu išminčiumi, bet pasmerkto trumpam ir varginančiam gyvenimui. Šivaguru pasirinko šį variantą. Tą pačią naktį viešpats Šyva pasirodė sapne Aryambai visa savo puikybe jodamas Nandi jaučiu ir jai pasakė, kad jos sūnus bus didis išminčius.

       

Vidyaadhiradža gyveno mažame Kaladi miestelyje Kerela srityje, pietų Indijoje. Jo vienintelis sūnus Šivaguru buvo linkęs į asketizmą ir dvasinį gyvenimą. Tačiau Vidyaadhiradža spaudžiamas vedė gretimame kaime gyvenusią Šivataraka (dar žinomą kaip Aryamba). Nepaisant doro gyvenimo, jie ilgą laiką nesusilaukė vaiko. Tačiau po maldų Vrišabhačalesvara šventykloje (Tričur) sapne pasirodė viešpats Šyva seno žmogaus pavidalu ir pasiūlė rinktis tarp šimto laimingų sūnų ir vienintelio, tapsiančio didžiu išminčiumi, bet pasmerkto trumpam ir varginančiam gyvenimui. Šivaguru pasirinko šį variantą. Tą pačią naktį viešpats Šyva pasirodė sapne Aryambai visa savo puikybe jodamas Nandi jaučiu ir jai pasakė, kad jos sūnus bus didis išminčius.

Kai pora atsibudo ir pasipasakojo sapnus, išgirdo Šyva balsą sakantį: "Aš gimsiu kaip jūsų sūnus". Netrukus jie susilaukė sūnaus, kurį pavadino Šankara. Pasak istorikų, Šankara gimė Nandana metais (26-i metai 600 m. cikle) vaišakha mėnulio mėnesį (gegužė/birželis) pirmadienį 805 m.

Vieną dieną Aryamba apstulbo išvydusi didelę kobrą apvijusią Šankara kaklą. Jai bežiūrint ji virto girlianda. Sakoma, kad jau vienerių metų jau galėjo kalbėti, skaityti ir rašyti sanskrito kalba. Kartą vaikai ginčijosi, kiek sėklų yra moliūgo viduje. Jaunasis Šankara pasakė, kad tiek, kiek buvo dievų tvėrusių pasaulį. Kai perpjovė moliūgą, viduje rado vienintelę sėklą.

Kartą jis rinko išmaldą iš kaimelio šeimų. Skurstanti moteris teturėjo tik amla vaisių, bet pamačiusi Šankarą, jam atidavė savo maistą. Sujaudintas Šankara meldėsi Šri ir prie jos slenksčio prašė kanaka (auksas) dhara (liūtis) . Aukso amlos pabiro virš moters.

Šivaguru gyveno trumpai ir mirė Šankarai tesant 5-ių. Šankara augo globojamas motinos. 8 m. jis pradėjo mokytis menų ir Vedų mokslų. Tame amžiuje pajuto poraukį į asketizmą. Tačiau motina neturėdama jokios pagalbos nenorėjo, kad vienintelis sūnus taptų sanyasa. Tačiau Šankara gyvenimo tikslas buvo didesnis nei rūpestis motina, tad nutiko "stebuklas".

Šankara maudantis Purna upėje, jį už kojos pačiupo krokodilas ir pradėjo skandinti. Išgirdusi vaikų riksmus atbėgo Aryamba. Ir kadangi kiekvienas hindu turi praeiti sanyasa etapą prieš mirtį, Šankara paprašė motinos leidimo juo tapti. Neturėdama pasirinkimo motina sutiko. Krokodilas iškart paleido šankara koją. Šankara atsisveikino su motina ir 8 m. amžiaus tapo klajojančiu vienuoliu. Tačiau jis pažadėjo, kad grįš palaidoti jos.

Jis pasuko į šiaurę ir pasiekė Narmada krantus. Jis išvydo sanyasų grpę aplink senyvą vyrą gilioje meditacijoje. Jis pamaldžiai sudėjo rankas, prisiartino prie jo ir išsitiesęs pareiškė: "Lenkiuosi prieš savo guru, Govinda". Govinda Bhagavatpada pasveikino jį kaip seniai lauktą mokinį (pasakojama, kad jam tai žadėjo mokytojas Gaudapada). Tuo metu Šankara parengė advaita pagrindus ir parašė kelis himnus Šyvai, kelis filosofinius traktatus ir Brihadaranyaka upanišados komentarus.

Vienąkart Šankara su kitais Govinda mokiniais meditavo oloje. Per stiprų potvynį Narmada upės vanduo pakilo iki pat olos angos. Šankara prieš olą padėjo mažą ąsotį ir sudainavo mantrą, kuri vandenį nukreipė į ąsotį ir potvynis liovėsi. Tada Govinda prisiminė Badarayana pranašystę, kad geriausius komentarus Brahma sutroms parašys tas, kuris sutramdys upę ir todėl paprašė Šankarą rašyti komentarus "prasthana traya" (trigubam kanonui): Brahma sutra, Bhagavatgita ir pagrindinėms upanišadoms.

15 m. amžiaus Šankara pasiekė Kaši ir pradėjo skleisti advaita mokymą bei rašyti komentarus. Ten jis parašė "Bhadza Govindam". Netrukus jsi tapo žinmu autoritetu Vedantos filosofijoje. Šankara keliavo po Indiją (Bharat) ir skleidė savo mokymą. Tai kažnai minima kaip jo didž-vidžaya. Jo gili įžvalga ir žinios patraukė daug mokinių ir padėjo laimėti daug disputų.

Tuo metu jis gavo žinią apie motinos merdėjimą. Jis nuskubėjo pas motiną į Kaladi (poelgis buvo smerkiamas sanyasų). Jis bandė jai paaiškinti didingą advaita filosofiją, pasaulio iliuziją ir nirgana brahmano principą. Tačiau tai gąsdino vargšę motiną, neturėjusią filosofinio įžvalgumo. Džnanis karalius, Šankara kreipėsi pagalbos į bhakti ir sukūrė himnus, šlovinančius Šyva ir Višnu. Jų dainavimas nuramino ją ir ji pasiekė Brahmaloka. Šankara atliko kremacijos ritualus nepaisydamas giminaičių prieštaravimo.

Netrukus po motinos mirties Šankara prisilietė prie kitos mirties, savo guru. Govindos garbei Šankara pastatė šventyklą. Tada nuvyko į Prayag, kur sutiko garsiuosius mimansakus Kumararila ir Prabhakara. Pastarasis gimė brahmanų šeimoje ir visą gyvenimą pašventė kovai su džainų ir budistų "erezijomis". Jis net skelbėsi esąs budistų vienuoliu gavusiu nurodymus iš gerbiamų budizmo mokytojų, tad gerai žinąs jų mokymą. Jis nemažai kaltas už budizmo nusilpimą Indijoje. "Brhat-šankara-vidžaya" minima, kad tie pasiekimai netiesiogiai įtakojo jo mokytojo budisto Sugata mirtį [sakoma, kad tai sužinojęs Prabhakara nusižudė]. Susitikęs su Prabhakara ir jo sūnumi Prthividhara, dispute įveikė abu.

Garsiausias Šankara debatas yra su įžymiuoju mimamsaka Mandana Misra, buvusiu Karma kanda (ritualinė Vedų dalis) žinovu. Kadangi šankara skelbė Džnana kanda (pažinimo kelias), jis sutiko diskutuoti. Pralaimėjęs turėjo tapti nugalėtojo mokiniu. Mundana žmona Ubhaya Bhaarti sutiko būti teisėja. Abiems buvo uždėtos girliandos ir sutarta, kad pralaimės tas, kurio girlianda nuvys pirma. Disputas truko 15 dienų ir pagaliau Mandana Misra girlianda nuvyto. Jis tapo Šankara mokiniu ir pasivadino Suresvaračarya.

Tačiau jo žmona tebesiginčijo. Bharati nusileido Šankara daugeliu klausimų, bet kai ji paklausė apie vedybinį gyvenimą ir šeimynines pareigas, Šankara suklupo. Jis asketu buvo nuo pat 8-ių ir neturėjo atsakymų.

Tuo metu merdėjo valstybės karalius Amaruka. Kad rastų atsakymus, Šankara nusprendė įsikurti karaliaus kūne. Paprašęs mokinių prižiūrėti jo kūną, jis persikėlė į karaliaus kūną, lankėsi pas įvairias jo žmonas ir džiaugėsi karalystės turtais. Pamažu jis pairo į materialųjį pasaulį ir pamiršo, kuo esąs. Mokiniai sunerimo ir ėmė dainuoti "Bhadža Govinda". Šankara atsiminė, kas esąs, ir iškart paliko karaliaus kūną. Jis buvo pasiruošęs atsakyti Bharati, kuri pripažino pralaimėjimą ir tapo Šankara mokine.

Kaši mieste Šankara su mokiniais gyveno garsiausioje ghatta, manikarnika (Šyvos auskarai). Tai viena lankomiausių vietų Visvanatha šventykloje.

Kaši nutiko dar vienas dalykas. Eilinio šventyklos aplankymo metu jam kelią užtvėrė neliečiamasis su šunimi. Šankara paprašė jį pasitraukti, nes negalėjo jo paliesti. Bet šis paklausė: "O Šankara, sakydamas pasitraukti ar kalbi apie vieno kūno, sudaryto iš maisto, pasitraukimą nuo kito kūno iš maisto, ar sąmonės nuo sąmonės? Ir dar, o advaita pateikėjau, kaip būdamas apakintas išorinio pavidalo ir majos, gali teigti apie Tiesą?" Šankara suprato savo klaidą ir padarė pramaną prie neliečiamojo kojų ir parašė "Maniška pančakam" poemą, kurioje perteikė, kad Atmanas vienodai spindi ir Brahmane, ir neliečiamajame. O tas "neliečiamasis" buvo pats Šyva, norėjęs pašalinti paskutines Šankara ego apraiškas.

Šankara tęsė savo didž-vidžya. Jis įkūrė Dasanami sanyasų ordiną ir 10 dalių: Aranya, Ašrama, Bharati, Džini, Parvata, Puri, Sarasvati, Sagara, Tirtha ir Vana. Taip pat jis įkūrė 4-is "math" - Puri mieste Vimala pitha su Aranya ir Vana ir pradžanam brahman" mantra; Dvaraka mieste Kalika pitha su Tirtha ir Ašrama bei "tat tvam asi" mantra; Sringeri mieste Sarada pitha su Bharati, Puri ir Sarasvati bei "aham brahmasmi" mantra; Badrinath mieste su Džini, Parvata ir Sagara bei "ayam atman brahman" mantra. Daugelyje šventyklų įsteigė Sri Čakaras - Kamakši šventykloje (Kanči mieste), Nara Narayana šventykloje (Badri), Guhyesvari šventykloje Nepale ir kt. Tų "math" valdytojais skyrė savo mokinius - Sri Suresvaračarya - Sringeri, Sri Padmapada - Dvaraka, Sri Totaka - Badri ir Hastamalaka - Puri.

4-i jo mokiniai laikomi pagrindiniais. Tradicija tvirtina, kad Suresvaračarya yra tas pats asmuo kaip Mandana Misra, vienas kūrybingiausių rašytojų, kuriam priskiriami keli traktatai. Totaka, kurio ankstesnis vardas buvo Džiri, buvo neišskiriantis Šankara mokinys, ir mokiniai manė, kad jis lėtapėdis ir negali suvokti sudėtingų filosofinių sistemų. Norėdamas juos pamokyti, Šankara jį paprašė parašyti eilėraštį, šlovinantį Šankara sudėtingu Totaka metru. Taip jis gavo Totaka vardą.

Kartą Šankara stovėjo ant upės kranto. Dalis jo drabužių buvo kitoje upės pusėje su mokiniais. Šankara paprašė atnešti jo drabužius. Kadangi niekur nebuvo valties, mokiniai pasimetė - išskyrus Sanandana. Jis pradėjo bristi į vandenį. Su kiekvienu jo žingsniu atsirasdavo lotoso žiedas - taip mokinys perėjo upę net neprisilietęs vandens. Jį pavadino Padmapada (padma - lotusas, o pada - pėda". Šankara parašė ir "Atma-bodha", Atmano pažadinimą - šio mokinio garbei.

Hastamalaka buvo nepaprastas vaikas neraminęs vaikų, atvedusių jį pas Šankara. Šis iškart išvydo jo gabumus ir paprašė palikti su juo. Jis net kitus savo mokinius prašė netrukdyti Hastamalaka džiaugtis Brahmano žavesiu. Gal todėl Hastamalaka parašė tik vieną traktatą.

Kita Šankara kelionė buvo į Kašmyrą, kur irgi demonstravo didelį filosofinį įžvalgumą ir laimėjo daug disputų. Toliau lankėsi Nepale, kur matė Sri Dattateya viziją (šis parašęs "Tripura Rahasya" ir "Avadhuta Gita" ir buvo Patandžali, jogų sutrų autoriaus, mokytoju).

Egzistuoja bent trys jo pasitraukimo iš šio pasaulio versijos. Jo išnykimo vieta laikoma esant netoli Kedarnath šventyklos. Kita versija sako, kad jis susijungė su motina Kamakši (kančiparam mieste). Trečia versija - kad užkopė į Kailasa kalną ir ten išnyko. Sutariama, kad jis maha-samadhi būseną pasiekė vaišakha arba Pauša mėnesį (gruodis/sausis) raktakšhin metais (58-i metai 6000 metų cikle) 837-aisiais.

Pagrindiniai veikalai:

Kiti filosofiniai veikalai:

Adi Šankara daina "Tad Niškala"
Upanišados ir Namadeva
Kelias link Vedantos
Advaita vedanta principai
Įvadas į Vedantos principus
Kaip suprantu indų filosofiją?
Kibernetikos istorijos etiudai
Senoji Indijos istorija
Reinkarnacija ir Atmanas
Chan budizmas: reinkarnacija
Datatrėja gyvenimo istorija
Kabalos ir Tantros sąryšiai
Koks yra Vidurio kelias?
Patandžali joga
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklio naujienos