Kelias link vedantos  

Vedanta (veda-anta, Vedų pabaiga) susikūrė vėliau už kitas daršanas (dvasines kryptis) - kai Indija jau išbandė budizmo "skonį" ir pradėjo pamažu grįžti į brahmanizmo glėbį. Ji dažnai priskiriama į vieną grupę su mimansa ir vadinama uttara mimansa, vėlyvoji mimansa. Pirminė įkūrėjo Šankaros sistema vadinama advaita vedaanta (neduali vedanta), mokanti apie Brahmaną, kaip aukščiausiąją ir vienintelę realybę. Aukščiausiosios tiesos (paaramaarthikam) požiūriu Brahmanas tėra vienintelis ir su juo niekas nevyksta. Visa pasaulio įvairovė kyla iš jo kuriančiosios galios, majos. Tai tarsi kokia užsklanda ar iliuzija ir kita Brahmano pusė. Kaip iliuzionisto rankose virvė atrodo gyvate, o kriauklė (iš tolo) - sidabro dirbiniu, taip Visatos reiškiniai tėra laikina nekintančios esmės skraistė.


Nuo pirmapradžio brahmanizmo pirmiausia atsiskyrė parivraadžjakai (parivradjaka, keliaujantys pamokslininkai) arba šramanai (sramana, klajūnai). Vienas jų. Mokhali Gosala įkūrė adžvikų (adjivaka, varganas klajūnas įvairiose vietose randantis pragyvenimo šaltinių) mokyklą, kuri išsiskyrė griežto pasaulio determinizmo (niyati, apribojimas, t.y. likimas, dalia, nuosprendis) sąvoką, kai neigiamas bet koks dieviškasis įsikišimas ar žmogaus laisvas pasirinkimas. Jų pastangos yra visiškai bevaisės ir į nulemtos įvykių sekos pakeisti negalima. Moralinė atsakomybė ir žmogaus laisvė yra beverčiai. Karma prarado savomoralinį apdarą.

Kitos srovės, budizmo, idealas - vienuolių bendrija (sanghya), kuri pažeidžia 4-ių varnų ir teisingo gyvenimo 4-ių etapų (vamaašramana-vyavasthaa: Brahmacarin - mokinys; gmasta - namų šeimininkas; vanaprastha - atsiskyrėlis; amnyaasin - pasišventėlis) principus. Budistai teigė visų žmonių lygybę nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Jie skatino tiesioginį (o ne per 7-is etapus) atsiskyrimą nuo pasaulio rūpesčių (vienuolynai).

Materialistai ir vedanta

Labiausiai nuo Vedų nutolo lokojatikai (materialistai; loka-aayata, t.y pasaulio; sinonimas - čarvaka nuo caru-vak, maloniai kalbantys arva "carv" - "žiaumoti", t.y. apsirijėlių mokykla). Dar vienas jų pavadinimas yra barhaspatya-mata - pagal legendinio Brihaspati mokytojo, sukūrusio dabar prarastas sutras, vardą. Tačiau apie juos galime spręsti tik iš oponentų pasisakymų, nes neišliko nė vieno jų kūrinio.

"Lokojatikai sako: nėr dievo ir išsilaisvinio,
Bei būtino ir neprivalomo, nėr gerų ir blogų darbų vaisių".

          Džainas Charibhadra

Materialistai neigė ir šventuosius raštus - Šankaros žodžiais, lokojatikai sakė, kad
Trys vedos tai …
[Tik] būdas gyventi tiems, kurie neturi nei proto, nei drąsos…

Jie, kaip ir "paprasti žmonės" (prakrita janah) tikino, kad Atmanas yra pats [žmogaus] kūnas. Iš čia ir vienas jų pavadinimų dehatma vada (mokymas, kad dvasia tapati kūmui). Sąmonė atsiranda esant tam tikram neįdvasintų pirminių elementų (jadabhuta: žemė, vanduo, karštis ir vėjas) deriniui. Kaip matote atmetamas begalinis ir juslėmis nejaučiamas eteris, akaša (kurį lokojatikai tapatino su karma, kai malonumas ir kančios yra ankstesnių gyvenimų nuopelnų, punya, ar nedorų darbų, papa, išdava). Sąmonės atsiradimas yra tarsi svaiginančios galios atsiradimas rūgstančioje brogoje (kurios anksčiau ten nebuvo). Tad sąmonė yra kūno savybė, išnykstanti suiris kūnui. Šiame laikiname gyvenime tik kasdieniai darbai gali atnešti laimę.

Jutimai (pratyakša) tėra vienintelis tikrojo pažinimo (pramana) šaltinis ir pažinimo kriterijus. Tad atmetami ir loginės išvados (anumana) bei autoritetų (šabda) liudijimai (jie yra šeši, žr. puslapį apie advaita vedantą).

Materialistai atmeta ir adrišta (nematomą, nepajaučiamą) - tai ankstesniosios veikos išliekamoji pasekmė, daranti įtaką gyvos būtybės likimui naujuose atgimimuose. Tad atmetama ir karma (Išvaras) - nes nėra nuodėmių ir nuopelnų.

"Kaip gali būti tikra tai, ko niekada nebuvo -
                lyg zuikio ragai?
Todėl kiti neturėtų laimės ar kančių [priežastimi]
                laikyti teisius ir neteisius [poelgius].
Pagal savo prigimtį - [pats] žmogus yra laimingas ar nelaimingas;
                ir tam nėra kitos priežasties".
                Šankara apie lokojatikų teiginius.

1-2 a. iš naujo atgimstantis brahmanizmas vėliau gavo induizmo vardą. O visos atskilusios nuo brahmanizmo srovės buvo vadinamos apibendrintu "nastika" pavadinimu. Tada galutinai išryškėja 6-ios pagrindinės induizmo daršanos (mokyklos, pažodžiui, požiūris: sankja ir joga; niyaya ir vaišešika; purvamimansa ir vedanta. Tai yra "astika" (tie, kurie pripažįsta [kitą pasaulį]). Jos visos remiasi indų "raštais" (skaitykite paaiškinimą apie indų ankstyvuosius kūrinius).

Tai Vedos plačiąja prasme: 4-ios samhitos (himnų, aukojimo ritualų ir užkeikimų rinkiniai: RigVeda, SamaVeda, JadžurVeda ir AtharVeda), jas atitinkantys brahmanai (paaiškinimai), aranyaka ("miškų" veikalai atsiskyrėliams) ir upanišados - visa tai yra "šventraštis", kurių yra dievų įkvėpti šventieji Riši (rši), todėl šis šventraštis yra šruti (išgirstasis) arba apreikštas. Vedas skaityti galėjo tik "dukart gimusieji" dvidza (gimę dvasiškai) - praėję specialų įšventinimo ritualą

Epai (Mahabharata ir į ją įeinanti dieviškoji giesmė Bhagavatgita; Ramajana), puranai (teogonijos ir kosmologijos mitai), sutros (veikalai iš ekzegezės, filosofijos, poetikos, gramatikos ir t.t.) yra "šventasis perdavimas" arba smrti (smrti, priminimas) Jie kartais pavadinami penktąja Veda "moterims ir šudrams". Visa, kas yra smrti turi neprieštarauti šruti.

Badarayana Brahma-sutra yra vedantos "trigubo kanono" (prasthanatraya, prasthana - pasekmė, pasirodymas; teologiniuose ir filosofiniuose veikaluose įgauna "metodas" prasmę) viena dalis (kita ir svarbiausioji upanišados; trečioji - Bhagavatgita). Tai lakoniškas aforizmų sąvadas - kiekviena sutra (jų apie 550) sudaryta tik iš 2-3 žodžių (dažniausiai vardų, suderintų linksniais). Ir pats žodis sutra reiškia "siūlas", "sąsaja".Tad didesnę svarbą turi jos komentarai.

Brahma-sutra sudaryta iš 4-ių skyrių (pamokų):

  1. Samanvaya - harmonija ar vienybė; nuoseklumas - parodanti, kad visur uanišadose kalbama apie amžinąjį Brahmaną - pasaulio šaltinį ir esmę.
  2. Avirodha - prieštaravimų pašalinimas - daugiausia skirtas priešininkų teiginiams paneigti (sankhi - apie prakriti kaip Visatos šaltinį; vaišešikų mokymą apie atomus ir t.t.).
  3. Sadhana - priemonė - joje kalbama apie mokšos (išsilaisvinimo) pasiekimo būdus ir aptariama atsiskyrėlių tema.
  4. Phala - vaisius - joje aptariami išsilaisvinimo teologiniai klausimai: skirtumas tarp "dievų kelio" ir "protėvių kelio", kuriais siela eina po mirties ir t.t.

Vienas pirmųjų Brahma-sutra komentatorių buvo Upavarša, Vedų tekstus suskirsts į "veiksmą" (ritualus, karma-kanda) ir "žinias" (dznana kanda). Domėjosi ir 6-iais tikro pažinimo šaltiniais. Atkreipė dėmesį į Atmaną, kurio esmė nepasiekiama (apie Atmano ir Brahmano santykį skaitykite . upanišadų straipsnyje).

Tarp vedantos pradininkų minimas ir Tanka (Jamano ir Ramanudžos komentaruose). O Bhartriprananči parašė komentarus Brihadaranjaka upanišadai. Jis įvedė palyginimą su okeanu:

Bangos, putos, burbuliukai - visa tai realu. Tačiau tai tebėra tas pats vanduo. Taip ir su visa [Visatos] įvairove, kuri yra tarsi bangos, o Brahmanas - okeano vanduo (pagal Šankarą).

Tačiau, pagal Šankarą, tai netiesa, nes Brahmanas visada vienalytis - tėra esmė be jokių savybių. Bhartriprananči idėjos apie du Brahmano pasireiškimus buvo vystomos bheda-abheda mokykloje (Bhaskara, 9 a.; Jadava, 11 a.; Nimbarka, 11 a. pabaiga; Ramanudži pasekėjai). "Tikrasis pažinimas" turi būti papildytas "gerais darbais" Jei pasaulis (kaip ir Brahmanas) yra realus, tai žmogaus išsigelbėjimui yra svarbūs jo poelgiai. Nuopelnų kaupimas ir palankios karmos užtikrinimas skatina mokšos pasiekimą.

Dravida (ar Dramida) pateikė tokį palyginimą, iliustruojantį Brahmano vienalytiškumą. Valdovas atidavė sūnų auklėti vargšui medžiokliui. Jaunuoliui užaugus jam papasakojo apie jo kilmę. Iškart, išgirdęs apie savo tikrąją esmę, jaunuolis atgavo vertės jausmą ir pasitikėjimą, būdingą savo aukštam rangui. Taip, sužinojus kad jo Atmanas tapatus Brahmanui, iškart atsiskleidžia žmogaus aukštoji prigimtis.


Gramatikas Bhartrihari (skaitykite jo poezijos gabaliukus)
(5-6 a.) sukūrė Vahya-padiya (Veikalą apie ištarmę ir žodį), susidedantį iš 3-ių dalių (kanda), pašvęstų: tikslui, ištarmei (vahya) ir žodžiui (pada), kaip prasminiam vienetui. Jo mokymo esmę nusako šios dvi karikos:

"Begalinis amžinasis Brahmanas yra nesunaikinama Žodžio esmė;
Iš jo išsirutuliojo visas pasaulis - pagal daiktų prigimtį.
Ir nors pagal šventąją tradiciją jis yra vienalytis, tačiau gali turėti daug apraiškų;
Kurios neatskirtos [nuo jo], tačiau pasirodo kaip nepriklausomi reiškiniai."

Žodis (ne tik ištartas) - tai Kalba, egzistavusi dar prieš pasaulio sukūrimą; kalba, kurianti šį pasaulį - bet kartu ir kasdienė mūsų kalba. Visų jausmų pagrindas yra neišreikštas (latentinis) žodis - tarsi minties ir įdvasinimo "sėkla" (bija). Šis žodis, pradžioje tylus ir lėtai "dygstantis", gali apsireikšti trimis būdais: kaip "matanti" (pašyanti, trokštamo dalyko vaizdas), "vidinė" (madhyama, vidinis skatinimas veiksmui - paliepimas arba "pasitarimas su savimi") ir "ištartoji" (vaikhari).

Pagrindinė naujovė - žodžio ir sąmonės; žodžio ir būties neatskiriama sąsaja. Suvokiamas objektas, suvokiantis subjektas ir suvokimo būsena susilieja ketvirtojoje "aukščiausioje" kalbos rūšyje (paraa vaak). Tačiau ši vienybė yra šventasis Vedų žodis, kuris kaskart kuria naują pasaulį (sugriovus ankstesnįjį). Jo simbolis - mistinis garsas Om.

Brahmanas yra sphota-šabda ("išsiplečianti", "sprogstanti" kalbėsena). Juk ir pats žodis "Brahman" kildinamas iš 'brh" (didėti, pūstis). Bet sphota reiškia ir "apsireikšti", "matytis". Tad ištartas žodis sukuria daikto vaizdą.

Tuo jis skiriasi nuo nayatikų ir vaišešikų, kuriems žodis tebuvo išorinis ir nebūtinas priedėlis, sutvarkantis atskirus suvokimus.


Gautapada (5-7 a.) yra vienas iš labiausiai gerbiamų advaita vedaanta mokytojų, Šankaros mokytojo Govindapada guru. Žinomiausias jo kūrinys yra Mandukya-karika (arba Gautapada-karika, Agama-šastra, t.y šastra apie šventąsias Vedas). Tai mandukija upanišados komentarai. 1-a jos dalis ir yra tie komentarai.

Muktika upanišadoje (kurioje išvardijamos 108 upanišados) viešpats Rama sako Hanumanui, kad jei neturi galimybės perskaityti visų upanišadų, tai pakanka perskaityti tik Mandukijos upanišadą. Gautapada taip pat parašė komentarus Išvaro Krišnos Samkhya karikai bei komentarus uttara gitai. Jis taip pat laikomas daugelio tantriškųjų veikalų (tarp jų ir garsiųjų subhagodaya bei šrividyaramya sutra) autoriumi.

Apie jo gyvenimą žinoma mažai. Pagal budistų šaltinių nuorodas spėjama, kad jis gyveno apie 500-uosius. Anandagiri savo komentaruose (komentaruose Šankaros komentarams Mandukijos upanišadai) pamini, kad savo kelią Gautapada pradėjo Himalajuose. Atseit Badarikašramoje viešpats Višnu jam atskleidė advaitos principus. Šankara sako, kad jis buvo Šuka mokinys. Balakrišnanda (17 a.) tvirtina, kad Gautapada iš pradžių buvo gerbiamas gaudų, gyvenusių prie Hiravati upės Bengalijoje mokytojas.

Mandukya-karikoje pristatomos keturios sąmonės būsenos (avastha):

  1. bendražmogiška (vaišvarana) - sąmonė budėjimo metu (džagarita), nukreipta į išorinius daiktus ir apima įprastinius pojūčius (kvapas, skonis, spalva ir t.t.);
  2. taidžasa (spindinčioji), pasireiškianti sapnuojant (svapna) ir atspindinti vidinę sąmonės būseną;
  3. praadzna (išmintingoji) - gilaus įmigio (sušupta) metu pavirsdama vieninga neišskaidoma esybe (ekibhuta) ir todėl vadinama pradžnaaghana) (sąmonės lustu);
  4. turiya (ketvirtoji) - nematoma, nepatiriama, neapmąstoma ir neaprašoma. Visos ankstesnės yra susietos "priežastimi", kurios nebelieka "ketvirtojoje".

Dvilypumo atsisakymas (advaita) davė pavadinimą Šankaros mokyklai. Dvilypumo iliuzijos simboliu tapo(budistinė) maja:

"Kai siela pabunda iš begalinės majos sapnų,
ji atranda dvilypumo nebūtį - nepagimdytąją, be sapnų ir regėjimų".

Ta ketvirtoji būsena yra Atmanas, 'aukščiausiasis Aš", tapatus Brahmanui (pasaulio esmei). Norint ją pasiekti reikia medituoti šv. Skiemeni "OM". Pirmos trys [būsenos] priskiriamos kiekvienai jo raidei "A-U- M". Pati turija neturi pažymėjimo - ji yra taškas (bindu), kuris dedamas po raide "M".

Kiti skyriai yra Vaitathya-prakarana (apie melagingą) ir Advaita-prakarana (apie dvilypumo nebuvimą) ir aptaria empirinio pasaulio prigimtį. Adžiti (pagimdymo nebuvimas) principas teigia, kad visa būtis nėra reali, o tik - iliuzija [Sankja mokyklai reali pirmoji pradžia - prakriti; o nayanikų ir vaišešikų pasaulį kuria skirtumas tarp priežasties ir pasekmės]. Ir nėra skirtumo tarp sapno ir "budėjimo" - visi jutimai yra tarytum sapnai ir tėra nesančių daiktų "tušti" ženklai:

"Išminčiai kalba, kad sapnas ir tikrovė yra tas pats,
nes tai, kas įvairu, yra tapatu - ir žinomas to pagrindas.
Ir kas neegzistuoja nei pradžioj nei gale - to nėr ir dabarty.
Tie [matomi daiktai] tarsi apgaulė ir vis tik priimami už tikra."

Atskiros sielos ir išorės objektai tėra vienintelės ir neišskaidomos sąmonės (čitta) atspindžiai. Tai tapatu upanišadų Atmanui. Išsilaisvinimas iš sansaros gniaužtų yra jau kaip "pasiekto pasiekimas", t.y. sugrįžimas į kažkokią pirmapradę būseną.

4-asis skyrius Alatašanti-prakarana (apie žėruojančių žarijų gesinimą), kuriame pasaulio iliuzinis tvėrimas aiškinamas "sąmonės vibracija" (citta-spanda). Žinios skirstomos į "pasaulines" (laukika), absoliučiai pasaulio (suddha-laukika), t.y. suvoktas sapne ir virš-pasaulines (lokottara). Išeiti iš sapnų galima tik prabudus (prabodha).


Mandanamišra (apie 7 a.) parašė Brahma-siddhi (Brahmano pasiekimą), susidedantį iš 4-ių dalių. Jo mokymas vėliau gavo bhavaadvaita (būties advaita) pavadinimą. Ryški Bhartrihari įtaka" "Pasaulis atkartoja žodžio formą, todėl jis pažįstamas arba kaip kalbos išraiška, arba kaip jos apraiška". Mąstymas yra vidinės kalbėsenos forma. Išsilaisvinti iš sansaros galima medituojant skiemenį "OM".

Aukščiausiasis Brahmanas egzistuoja ir atsiskleidžia pasibaigus empirinio pasaulio įvairovei (prapančaabhava) ir atsiskleidus avidya (nežinojimui). Vienu metu gali būti dvi formos, nes viena realybė išreikšta egzistavimo ir neegzistavimo formomis. Brahmanas vienu metu išreiškiamas ir kaip teigiamas išsilaisvinimas ir neigiant iliuzinį avidya pasaulį. Brahmanas nepasiekiamas nei jutimais, nei kitais įprastais būdais. Tikrojo pažinimo šaltiniai (pramana, jie yra šeši, žr. puslapį apie advaita vedantą) nepadeda. Pasiekti leidžia tik Vedos (per meilės aistrą Dievybei arba prema). Ritualų gerbimas artina jį prie višnuizmo advaitos atšakos, kurios atstovas buvo Bhaarkara.

Džainizmas ir vedanta

Tačiau džainams laimė ir kančos negali būti savarankiška Atmano prigimtimi, nes jos nėra amžinos - tai tik ženklai nurodantys "neregimąją" galią (adrištą), apibrėžiančią žmogaus likimą pagal jo praeityje atliktus veiksmus. Džainų požiūriu Atmanas skiriasi nuo kūno, gali persikūnyti bei išsilaisvinti iš Sansaros gniaužtų.

Ir visgi džainai yra arčiau lokojatikų, nes jiems pratjakša duoda aiškų ir tikslų (spašta, višada) pilnavertį pažinimą. Kitos pramanos (prisiminimas, smriti; pasiekimas, pratyabhidžna; indukcija; tarka; išvedžiojimas, anumana ir liudijimas, šruti ir agama) tėra "neakivaizdiniai" (parokša), nes suveikia tik panaudojus "vidurinį terminą" (kaip išvada), žodžių derinį (autoritetų liudijimai), atminties skeveldras (prisiminimai).... Aukščiausia pratjakša forma yra pasišventusiųjų (archatų) intuicija.

Džainai turi 7-ias kategorijas, tačiau svarbiausios jų tėra dvi: dvasia (dživa) ir nedvasi materija (adživa), o likusios nusako ryšius tarp tų dviejų (tad ir priklauso nuo jų): asrava, nirdžara, samvara, bandha ir mokša.

Visos dvasios dalijasi į "laisvąsias" (siddha, išbaigtąsias), "surištąsias" sansara (baddha) ir "pragariškąsias" (narakiya). "Surištosiso" priklauso nuo gyvų būtybių jausmų organų kiekio - pradedant augalais, teturinčiais suvokimą, ir baigiant žmonėmis, demonais ir dievais - be 5-ių jausmų turinčių ir juos vienijantį manas'ą.

Savo prigimtimi visos dvasios yra amžinos, o jų dydį apibrėžia kūnas. Džima "sutepama" plonąja materija (karma), prilimpančia ant jos priklausomai nuo praeities poelgių; priežastis (ar būdas), kurio dėka karma prasiskverbia į dvasią vadinama asrava (karmū valdymas). trukdantis jų susijungimui su dvasiomis - samvara, o dvasios išvalymas (pašalinant karmą) - nirdžara. Ši tiesiogiai veda į išsilaisvinimą (žr. Šad daršana samuččaja).

Džainistai kritikavo vedantą. 7 a. Samantabhadra iš digambaros mokyklos "Apta-mimansa" (dar žinomu Devagama-stotra vardu) sako (apie advaitą):

Jei nebūtų [ten] skirtumo veiksmuos, vaisiuose [veiksmų],
                               [gyvenamuose] pasauliuose;
Neatskirtumėm pažinimo ir nežinios, surišimo [sansara]
                               ir išlaisvinimo".

Nuo 10 a. džainistai laiko, kad advaita tėra vienintelė verta dėmesio vedanta kryptis. Nesutiko džainai ir su budistais, kuriems nepatiko džainų realybės samprata, kai substancijos pastovumas derinamas su būsenų gausa (žr. Šantarakšita ir Kamalašyla, Tattva-sangraha):


"Reiktų pripažinti [vieną iš dviejų}:
                        arba, kad viskas sunaikinama,
                        arba, kad visa yra amžina;
Nes pašalinimas ir įdėjimas negali būti kartu".

Taigi, budistų nuomone, reiktų rinktis: arba kad nėra pastovios substancijos (dravya), nes ji nepaprastai greitai kinta kartu su savo išnykstančiomis būsenomis (paryaya); arba pripažinti nekintančią substancijos esmę, kurios neveikia iliuzorinė jos savybių kaita (kaip advaitoje). Tačiau džainai bandė suderinti budizmo ir vedantos kraštutinumus (žr. Dasgupta. Indų filosofijos istorija, 1921-22, t.1-4).

Todėl džainai pateikė būties reliatyvumo (anekantatva, nevienareikšmiškumas) įvaizdį. Visi realybės apibrėžimai yra teisingi imant kurį nors požiūrio (naya) tašką. Tad visus teiginius reikia papildyti žodeliu "galbūt" (syad). Tad jų kategorijos: "galbūt yra", "galbūt nėra", galbūt, ir yra, ir nėra", "galbūt neapsakoma", galbūt yra ir neapsakoma", "galbūt nėra ir neapsakoma", "galbūt, ir yra, ir nėra, ir neapsakoma"...

Taigi džainai bando apimti visus įmanomus teiginius apie būtį (esančius kitose sistemose). Atseit, kitiems pavyko "pačiupti" kokį nors vieną būties aspektą, o visų didžiausias nusižengimas - suabsoliutinti žinių skeveldras.

Kitas dar svarbesnis džainų "paklydimas" - dživos (dvasios) dydis (lygus kūno apimčiai, šarira-parimana). Dživa užpildo kūną ir apšviečia jį iš vidaus (tarsi kokia lempa). Bet kaip dživa gali atgimti kitame kūne, kurio dydis kitoks? Dživa turi dalis, kurios gali susispausti ar išsiplėsti (arba pasikeisti tų dalių kiekis). Palieka neaišku, kur ieškoti dživos atsinaujinimo šaltinio, bet pagal džainus dživa nėra materiali (abhantika), nepaisant jos sugebėjimo užimti erdvę, ir todėl savo substancijos negali išimti iš elementų (bhutešu). Žr. apie sielos dydžio sampratą advaitoje.

Vedanta ir matematika

Arijai tvirtino, kad Vedos yra visų žinių šaltinis. Tiesiogiai „vedanta“ reiškia „Vedų pabaiga“, kitaip – pažinimo viršūnė. Indiškųjų religijų pagrindas yra vedanta.

Anot Vedantos, egzistuoja Aukščiausiasis „operatorius“, visagalis, visur esantis, anapus laiko, erdvės ir priežastingumo. Jis vadinamas „Brahmanu“, neturinčiu lyties. Jis neregimas, tačiau be jo neregima; kaip ir niekas nesuvokiama. Jo negalima apibūdinti žodžiais, bet be jo ir žodis negali būti ištartas. Jis turi daugybę apraiškų; jis randasi kiekviename gyvame ir negyvame objekte priversdamas jį veikti. Jis visų varomoji jėga, tačiau nėra nė vieno jų dalimi. Jis tyra sąmonė, absoliuti būtis, žinios ir šviesa.

Matematika teigia, kad visus pokyčius atlieka operatoriai. Kai operatorius f keičia x į y, tai išreiškiama kaip: f: x -> y

f yra atsietas tiek nuo x, tiek nuo y. Galima atskirti ir aprašyti f savybes, tačiau f bus už mūsų regos, nes tėra gryna koncepcija, tuo tarpu x ir y yra konkretūs ir apčiuopiami. Kai f savybės patikrinamos grynos logikos pagalba, matematikai pripažįsta jos autentiškumą.

Kadangi Visatoje viskas kinta, operatoriai sutinkami visur, visame kame. Tik skirtingai nuo vedantos, matematika neteigia nė vieno iš operatorių visažiniškumo ar net sąmoningumo, nes tie atributai nėra matematinės logikos dalimi.

Vedanta tvirtina, kad ši begalinė, regima visata atsirado iš begalinės neregimos visatos, ir tai atsitinkant visur nušvito šviesa. Tai ka-kas panašaus į Didįjį sprogimą. Toji šviesa buvo pirmoji Brahmano apraiška, kurią vedantistai vadina „Brahma“. Toliau sekė kitos apraiškos, kurių kai kurios tokios subtilios, kad nepasireiškė nei šviesa, nei šiluma (ir nėra žmonių niekaip suvokiamos – visai kaip „tamsioji materija“). Ir vis tik Brahmanas yra visur ir visame kame.

Vedanta teigia, kad Brahmane randasi visa masė ir energija, taigi jis užtikrina jų tvermės dėsnius. Tarkim, druskos įbersime į vandenį, kur ji ištirps. Vandenyje randasi druska, nors ji ir nematoma. Taip ir viskas pasaulyje turi savyje Brahmaną, nors ypats jis nematomas.

Taigi, pagal vedantą, viskas, kas egzistuoja, jau egzistavo anksčiau. Masė ir energija tik kito, keitėsi jų apraiškos, o kitim metu sklido šviesa. Vedanta skelbia, kad Brahmanas yra „visų šviesų šviesa“; ir bet kuris visatos elementas iš tikro ir yra šviesa. Dievai ir deivės taipogi egzistuoja šviesos forma, kuri, tačiau, neregima mūsų akims. Tai ne taip jau toli nuo šiuolaikinės fizikos, teigiančios apie materijos ir energijos tarpusavio virsmus, bei abiejų jų virsmą į šviesą – ir yra mums neregimų jų formų (pvz., „tamsioji energija“).

Vedanta tvirtina, kad visa regima visata yra nuolat veikiama trijų subtilių jėgų“ satvos, radžaso ir tamaso. Su laiku tas poveikis stiprėja sukeldamas didėjančią betvarkę visatoje (fizikai irgi teigia apie didėjančią entropiją – Visatos „šiluminę mirtį“).

Krišna aiškiai nurodė, kad šios visatos amžius yra viena kalpa, kurios paskaičiuota trukmė yra 4,32 mlrd. m. Jis sako, kad po jos visiško sunaikinimo, ji „snaus“ dar vieną kalpą, kuriai baigiantis vėl viskas atsiras. Tai puikiai perteikia visatos pulsavimą banga. Anot vedantos viskas egzistuoja vibracijoje. Tokią visatos sampratą pripažįsta ir šiuolaikiniai fizikai (žr. Didysis atšokimas).

Pagrindinė Vedantos tema yra Brahmanas, kuris randasi visur ir visame kame. Žmogaus tikslas yra jį pažinti. Tai pavykus, žmogus išeina anapus satvos, radžaso ir tamaso jėgų, sukeliančių visus gyvenimo nepatogumus, poveikio ir ima mėgautis amžina ramybe ir laime. Tai pasiekusiam mūsų pasaulio skirtumai atrodo vien iliuzijomis. Mes priklausome vienam amžinam vientisumui, visuotiniam meilės ir brolybės šaltiniui. Brahmaną galima aiškinti kaip konteinerį ir turinį.


Upanišados
Mandana Mišra
Advaita Vedanta principai
Adi Šankara gyvenimas
Džainizmo filosofinės prielaidos
Šankara ir vaišešikos atomizmas
Dasanami sampradaja – vienuolynų tradicija
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Įvadas į Vedantos principus
Senoji Indijos istorija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Kabalos ir Tantros sąryšiai
Mitas apie arijų įsiverżimą
Rigvedos 'Himnas varlei'
Bhartrihari poezija
Bhadža govindam

Sankhjos sutros
Slaptoji doktrina
Kas yra Šin budizmas?
Chan budizmas: reinkarnacija
Kibernetikos istorijos etiudai
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
Kas yra Baltasis takas?
Koks yra Vidurio kelias?
Himalajų legendos ir Indijos mitai
Adivasi kultūra ir civilizacija
Patandžali joga
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Atlantidos puslapis
Vartiklis