Madhyamika

„“

„Ir mes, Kosmoso didžiojo koralų rifo gyventojai, tikime, kad atomas (kurio vis vien iki šiol negalime išvysti) yra materialus, kai jis, tai pat, kaip bet kas kita, yra tuščias Nieko tuštumų papuošalas, - ir mes suteikiame vardą būčiai, - tvirtai ir, netgi, amžinai, - tam prieštaravimų šokiui, tam begaliniam išplėtimui to, kurs tapatinamas su absoliučia Tuštuma ir kurs iš nebūties tveria visa ko iliuziją“.
(Umberto Eco. Dienos prieš tai sala)

"Vidurio Kelio" koncepcija Budizme reiškia kelią į nušvitimą vengiant ne tik pasaulietiškų malonumų, bet ir perdėto asketizmo. Madhyamika remiasi Nagurdžuna (bei jo tiesioginio pasekėju Aryadeva), kuris Mahadžana nuopolio metu parašė "Šešis Traktatus", kurių keturi tiesiogiai liečia Sunyata (tuštumos) doktriną.

Tuštuma yra pirmapradė visų daiktų prigimtis. Teisingai suvokus tuštumą tampi laisvas nuo egzistavimo ir išnykimo kraštutinumų. Priimti egzistavimą - tai tarti, kad reiškiniai iš tiesų egzistuoja. Priimti išnykimą, - tai tarti, kad neegzistuoja jokie reiškiniai. Pagal tuštumos koncepciją, reiškiniai egzistuoja tik "ontologiškai" reliatyviai, t.y. tik santykyje su kitais. Reiškiniai, kaip priklausomi įvykiai, o ne daiktai, turintys savo pirmapradę prigimtį, - pašalinant pastovumą.

Pagrindinis Budizmo tikslas - išsklaidyti nežinojimą, kuris yra mūsų pasikartojančio gyvavimo Samsaroje svarbiausioji priežastis, - nes nesuvokiama tuštuma. Tačiau bandymas sužinoti, ką šia sąvoka žymi skirtingos mokyklos, - tas pats, kaip atidaryti dėžutę su sliekais. Kartais net subtilūs niuansai buvo kruvinų konfliktų priežastis.

Tibete Svatantrika ir Prasandžika skiriasi pagal tai, kaip tuštuma suvokiama oponento sąmonėje. Prasandžika laikosi, kad bet kuri protinga būtybė, esant absurdiškai prielaidai kuriuo nors klausimu, pasirinks teisingą sprendimą. Svatantrika užsispiria, kad pasekmė yra tiesiogiai nusakoma pačioje prielaidoje, nes įprastiniai reiškiniai savaime egzistuoja.

Paklausus, iš ko sudarytas koks nors daiktas, pvz., stalas, daugelis atsakytų, kad iš atomų. Pareikalavus griežčiau, kai kurie iš jų patikslintų, prisiminę dalelytes: protonus, elektronus ir t.t. Taigi, stale surastumėm mažyčių skirtingų dalelyčių spiečių, - ir žemėje buvo statomi milžiniški įrenginiai, kad būtų nustatyta, kiek gi jų yra. Tačiau išlieka pirminis klausimas, kurią visumos dalį (arba dalis) gal ėtume pavadinti "esybe", nusakančia šią visumą. Ar stale yra tokia dalelytė, apie kurią galėtume pasakyti, kad ji egzistuoja vien savyje?

Egzistuoja tyrimai, nepriklausantys nuotechnologijos, - be galo seni, tačiau tebenaudojami ir šiuolaikinių mokslininkų, - kuriuos galime pavadinti "minties išbandymais". Jie veda iki pat Šantarakšitos*), 8-ojo šimtmečio indų mokslininko, kartu su Tibeto karaliumi Trisongu Detrenu, įkurusio Tibete pirmąjį vienuolyną. Veikale "Vidurio Kelio Puošmena" Šantarakšita aiškina įvairių sutrų, susijusių su vieno ar daugelio būčių nebuvimu.

"Nusileidimo į Lanką" sutroje pasakyta:

    Daiktų esybės yra tarsi
        [daiktų] atspindžiai veidrodyje.
    Jie ten neegzistuoja,
        nes nėra tapatybės ar kitoniškumo.

Šantarakšita ją perteikia silogizmais:

    A) Tie daiktai iškeliami mūsų ir kitų
    B) savo prigimtimi neegzistuoja,
    C) nes jie iš realybės pašalina vienatinumo ir gausos prigimtį.

Šis teiginys paremia Madhyamikos sunkų klausimą apie tuštumos ir egzistavimo teoriją. Silogizme yra trys sąryšiai arba "formos". A ir B kuria "probandum", t.y., ką reikia įrodyti. C yra prielaida.

Pirmasis ryšis vadinamas subjekto savybe, - prielaida C yra A savybė. Antrasis vadinamas tolimesniu pritaikymu (C taikoma per B). Ir prielaida turi būti reiškinio, pristatomo predikatu, klasės narys. Trečiasis vadinamas kontrtaikymu, - prielaidos taikymas plečiamas predikato neigimu, t.y. prielaida turi nepriklausyti predikato neigimui.

Taigi, bet kas, turintis vienatinumo ar gausos prigimtį, turėtų egzistuoti savaime. Bet iš tikro nėra daiktų, iš tikro egzistuojančių. Jei nėra dalelytės, kuri egzistuoja savaime, joks jų kiekis niekada nesudarys savaime egzistuojančios visumos. Pvz., jei anglies atomas neegzistuoja savaime, - neegzistuoja ir iš jų sudaryti daiktai. Kadangi niekas negali būti daugiau už viena ir mažiau už daug, - nieks negali egzistuoti savaime.
Visi daiktai yra tušti.


*) Šantarakšita („apsaugotas esančio ramybėje“, 725-788) – indų filosofas, budistas, Nalandos vienuolyno Indijoje vadovas. Ilgus metus dirbo Tibete, į kur buvo pakviestas skleisti madjamikos ir jogačaros mokymus. Ten jis įsteigė pirmuosius budistų vienuolynus, o taip pat organizavo budistinių tekstų vertimą į tibetiečių kalbą. Tačiau mahajanos budizmas sunkiai skynėsi kelią tibetiečių, karingos ir nesuvaldomos tautos, tarpe, kurioje stiprią įtaką turėjo bono atstovai. Tad jis pasiūlė Tisongui Decenui pasikviesti Padmasambhavą – jiedu laikomi pirmos budistinės Tibeto mokyklos, njingmapos, įkūrėjais.

Skaitykite:
Tibeto budizmas
Budizmas Kinijoje
Buda ir budizmas
Tibeto Mirusiųjų knyga
Šinto ir japonų tikėjimai
Budizmas ir nemirtingumas
Tibeto Mirusiųjų knyga
Kas yra reinkarnacija?
Katmandu Jurgos akimis
Senoji Indijos istorija
Laužai Himalajų papėdėje
Chan budizmas: reinkarnacija
Trys budistinės ontologijos
Kagju budizmas
Baltasis Takas
Pasaulio širdis
Mitologijos skiltis