Hevadžra tantra. Vartiklis

Hevadžra - vienas iš tantrinio budizmo (vadžrajanos) idamų (nušvitusių būtybių), budos Akšobjos^*) emanacija, piktoji saugojanti dievybė. Jo sutuoktinė – Nairatmija, simbolizuojanti egoizmo nebuvimą. Hevandža tantroje jis apibūdinamas kaip pirminė būties priežastis ir laikomas išminties ir užuojautos įsikūnijimu.

Jo su sutuoktine kultui skirta „Hevadžra tantra“, sudaryta iš 2 dalių (kalpa), turinčių 11 ir 12 skyrių (patala). Abi tantros dalys pateiktos kaip Hevadžros dialogai – pirmoji su mokiniu Vadžragarbha^**), antroji – su jo dvasine sutuoktine. Joje atskleidžiama gana daug temų, būdingų jogiškosioms tantroms.
Manoma, kad Hevadžra tantra atsirado Indijoje apie 8 a. pabaigą ir 9 a. pabaigą (ar 10 a. pradžią). Kažkur apie 1030-us buvo išversta į tibetiečių kalbą. 1055 m. Dharmapala ją išvertė į kinų kalbą. Dabartinės 750 eilučių yra žymiai platesnio teksto ištrauka ar santrumpa. Ji labai gerbiama sakjapos^***) ir kagyu mokyklose. Jai parašyta apie 35-i komentarai.

[1] Taigi, čia išdėstysiu teisingą¹⁾ mandalos [taikymo] metodą. O taip pat bus pateiktas būdas, kurio pagalba įšventinamas mokinys.

[2] Pradžioje jogas [privalo] įgauti dievybės prigimtį. [Tada jam] reikia atlikti žemės išvalymą. Toliau, su pastangomis sukūręs vidžrą iš [skiemens] OM²⁾, jam reikia [pradėti] piešti mandalą.

[3] Sode, apleistoje vietoje ar bodhisatvų namuose³⁾, o [taip pat] [specialiai skirtos] mandalai⁴⁾ patalpos centre, jam reikia nupiešti geriausią mandalą

[4] linija iš aukščiausios arba vidutinės [vertės] miltelių – milteliais iš penkių brangenybių, grūdais arba kitkuo.

[5] Mandalą reikia sukurti 3 uolekčių ir 3 nykščių pločio. Į ją reikia įtraukti dieviškąją sutuoktinę, gimusią [vienoje iš] 5 šeimų⁵⁾.

[6] Arba [nesant dieviškosios sutuoktinės, į mandalą įtraukti] bet kurią [kitą sutuoktinę], gautą pagal [anksčiau] minėtą būdą: 16-metę [merginą] ir taip [toliau, pagal reikalaujamas savybes]. [Tada] dvasinė sutuoktinė garbinama tik tol, kol pradeda leisti sultis⁶⁾.

[7] Užrišus sutuoktinės veidą [raiščiu ant akių] ir tokiu [pat būdu padarius] su vyriškosios giminės adeptu, [tai], kas kilo garbinant⁷⁾ [sutuoktinę], [mokytojui] reikia mokiniui prinešti į burną.

[8] Ir būtent ten⁸⁾ vieningas skonis turi būti pasiekiamas⁹⁾ mokiniui. Betarpiškai [įšventinamajam] išgyvenant atsiranda pažinimas, laisvas nuo sužinojimo [skirtumų tarp] paties ir kitų.

[9] [Tas pažinimas] lyg giedras dangus be suteršimų, [jis] tuščias, turintis esančio ir nesančio prigimtį, sumišęs su aistra ir be aistros.

[10] Būtent jis pas gyvuosius – kvėpavimas; būtent jis [yra] aukščiausiasis [ir] nesunaikinamas. Būtent jis yra visa persmelkiantis, besirandantis kiekviename kūne.

[11]. Ne kas kita, o būtent jis [yra] didysis kvėpavimas; ne kas kita, o būtent jis [savyje] sutalpina [visą] pasaulį. Iš jo kyla esatis ir ne- esatis, [kaip] ir [visos] kitos [esybės]. Kokios jos bebūtų.

[12] Visa [tai yra] sąmonės [apraiškos] forma¹⁰⁾, [visa tai yra] puruša, senasis Išvara [ir] Atmanas, ir siela, ir būtybė, laikas ir net asmenybė. Tas [pažinimas] egzistuoja kaip turintis visos esaties prigimtį ir turi iliuzorinę prigimtį.

[13] Pirmiausia – vien tik palaima; [po to] antru [seka] aukščiausia palaima. Trečiu – vadinamas liovimusi, o ketvirtasis žinomas kaip bendrai pagimdomas.

[14] Iš tikro, išgirdę taip [pasakyta], visi išmintingieji, Vadžragarbta ir kiti, labai suglumo, neteko sąmonės [ir] krito ant žemės.

[15] [Jų suglumimą sukėlė tai:] „Pirmoji palaima turi pasaulietinę prigimtį, aukščiausioji palaima – taip pat pasaulietinę. Ir būtent pasaulietine yra liovimosi palaima, [kai tik] kartu pagimdomo nėra [tuose] trijuose“.

[16] [Į tai] Bhagavatas Chevadžra, vieningas visų budų kūnas, pasako dieviškąją [kalbą], pašalinančią abejonę dėl Vadžragarbhos prabudimo.

[17] Nėra troškimo, nėra pasibjaurėjimo, [kaip ir] vidurinė [būsena] [čia] nepriimama. Būtent [šių] trijų [būsenų] vengimo dėka kartu pagimdomas vadinamas prabudimu.

[18] Jis gi, [kartu pagimdomas,] arba turi visa ko prigimtį, arba laisvas nuo visa ko. Jis, laisvas nuo trijų palaimų, pastebimas pradedant nuo liovimosi [palaimos].

[19] Iš pradžių pasireiškia tarsi debesys, o, kai įgyvendintas, tampa panašu iliuzijai. Netikėtai pasireiškia panašiu į sapną, [o tada] kaip panašus į sapno ir budravimo neatskiriamumą¹¹⁾

[20ab] Tokiu būdu [jogas], pasiekdamas skirtumų nebuvimą [tarp sapno ir budravimo], pasiekia įgyvendinimą sąjungoje su žmona.

>>> Bus daugiau...

¹⁾ Prieveiksmio prasme syatha (neprieštaringai, tikrai) suprantamas atskirai nuo po jo sekančio kramam ir paprastai sanskrite abu žodžiai rašomi kartu, kas verstina kaip „pagal tvarką“, kas gramatiškai nepriimtina, nes nėra objekto veiksmažodžiui „išdėstysiu“ (sampravakšyami). Tad frazės problemiškumą suprato ir Ratnakarašantis^****). Čia išversta būdvardžiu („teisingas“) dėl stilistinio aiškumo.

²⁾ Prieš mandalos piešimą iš anksto ritualiniu būdu išvalytoje žemės seka mokytojo OM skiemens vizualizacija ir iš šio skiemens sekančių dviejų sukryžiuotų vadžrų (višvavadžra) sukūrimas. Šios sudaro Hevadžra tantros mandalos pagrindą, kas patvirtinama išlikusiais jos atvaizdais. Kai sektų iš šio aprašymo, vadžros nepiešiamos ant žemės, o mokytojo vizualizuojamos priešais grafinį mandalos vaizdą.

³⁾ Ratnakarašantis aiškina, kad bodhisatvomis reikia suprasti „Hevadžra ir kitus“. Griežtai imant, Hevadžra nėra bodhisatva, tad jų namu reiktų suprasti tantrinių dievybių namus.

⁴⁾ Neaišku, kokio tipo patalpa čia minima – tikėtiniausia, kad specialiai mandalai skirta vieta.

⁵⁾ Hevadžra tantra kalba apie 5 tantrines šeimas (kula): vadžra, tathagata, padma, ratna ir karman. Šeima, kuriai priklauso įšventinamas, nustatoma pradiniuose įšventinimo etapuose. Priklausymas jai nurodo esminį suteršimą (kleša), kurį reikia pašalinti praktikuojančiam kaip ir daugybę kitų ypatybių (pvz., tantrinę sutuoktinę, priklausančią griežtai nustatytai šeimai). Kiekvienai šeimai atitinka vienas iš 5 budų: Akšobja, Vairokana, Amitabha, Ratnasambhava ir Amoghasidhi.

⁶⁾ Pažodžiui „gauna sėklą“ (šukravati). Nepaisant to, kad labiausiai nusistovėjusia „šukra“ reikšme yra „vyro sperma“, žodis turi ir „sulčių“ (ar kieno nors „esmės“) reikšmę. Šiame kontekste „šukra“ reiškia moters sekrecijas, išskiriamas tantriškoje sueityje, atliekamoje įšventinamųjų apeigų ribose.

⁷⁾ Sutuoktinės pagarbinimą (seva) atlieka mokytojas guhya-abhišekos metu ir tai yra jos seksualinė stimuliacija, dėl kurios jai ima skirtis sultys (šukravati).

⁸⁾ „Būtent ten“ (tatraiva) semantinis supratimas esminis, nes nuo šios vietos prasideda trečiajame įšventinime išgyvenamų palaimų aprašymas ir paaiškinimai. Tai, kad čia jau kalbama ne apie mokinio ankstesniame sakinyje aptariamą antrąjį įšventinimą, aišku iš „Joga-ratna-male“, kur jos autorius Krišna/Kancha paaiškina: „[Sakinys, ] prasidedantis „Reikia padaryti“ [reiškia]: po [raiščio nuo akių] nuėmimo mokiniui [ta prasme,] kad prieinama mokiniui, [kalbama apie] pašventimą išminčiai, turinčiam su ta išmintimi vieningą skonį“.

⁹⁾ Žodis „gocara“ reikia papildomo paaiškinimo, nes tas žodis visai sėkmingai gali būti panaudotas ir kaip daiktavardis („sritis“, [pažinaus] sritis“), ir kaip būdvardis („prieinamas, pasiekiamas“). Būdvardis pasirinktas pagal Ratnakarašančio interpretaciją: „prieinamas mokiniui [reiškia] betarpiškai išgyvenamą [paties] mokinio“.

¹⁰⁾ Ši koncepcija, kurią Kancha skyrė vedantistams: „Ir visa turi sąmonės formą – taip [laiko] vedantistai“, o Ratnakarašantis – upanišadų pasekėjams, vystoma Gaudapados Madukja karikose: pasaulis – iliuzorinė regimybė, vienatinės sąmonės projekcija.

¹¹⁾ Čia kalbama apie jogos užbaigimo stadijos (utpannakrama) 4-is etapus. Paskutiniajai skirtas Ratnakarašančio „Hevadža-sahadža-sadjoga“, kur apie šia jogą sakoma taip: „Ir ši joga, dėl skaidymo į [atskiras] būsenas, egzistuoja kaip susidedanti iš keturių [koncentracijų]: panašios į debesis, panašios iliuzijai, panašios sapnui bei panašios sapnui ir budravimui. Iki [bendrai pagimdomo] įvykimo – [atliekama koncentracija] panaši debesims, tarsi pilnatis, besislepianti už plonų debesų, nes [jame realizacijos būsena] nėra visiškai aiški. Kai [bendrai pagimdomas] įvyksta – [atliekama koncentracija] panaši į iliuziją dėl aiškaus pasireiškimo per [sąjungą] su žmona, sukurtą sąmonės. Tada [atliekama koncentracija] panaši į sapną, nes [ji] netikėtai kyla [praktikuojančiam], įėjusiam į jogos sapno [būseną] dėl skiemenų susijungimo vyriškame organe. Po to [atliekama koncentracija,] panaši į sapną ir budravimą. Kaip ji panaši į budravimą? Nes [ji] pagimdyta susijungimu su išorine [t.y. fiziškai realia] žmona. Kaip [ji] panaši į sapną? Nes nesuvokiamas [padalijimas į] save ir kitus. Ir šios [keturios koncentracijos] viena kitą viršija didėjančia seka, nes kiekviena kita [koncentracija įvykdoma] ankstesnės jėga. Kaip galutinė [koncentracija tampa] aukščiau visų? Net esant dėmesio atitraukimo priežasčiai, [galutinė koncentracija, panaši į sapną ir budravimą] yra iki galo kieta ir sudaro visišką įžadą“. Galima dėmesio atitraukimo priežastimi, matyt, yra išorinė, fiziškai reali, nevizualizuojama žmona (bahirvidya).

^*) Akšobja (iš sanskr. „nepajudinamas“) - vienas iš 5-ių Išminties budų vadžrajanos budizme; tarp 5-ių sandhų jis atitinka rupą (forma, materija). Laikoma, kad jis yra į rytus nuo Vadžros karalystės ir valdo rytinę Tyrąją Abhiratos žemę. Jo šakti (sutuoktine) yra Ločana. Abšobjos kūnas mėlynos spalvos (kas yra asociacija su vandeniu, galinčiu atspindėti taip aiškiai kaip veidrodis), jo atributais yra varpelis, trys drabužiai, brangakmenis, lotosas, maldų būgnelis ir kalavijas. Jis turi kelias emanacijas.
Jis, tarsi su veidrodžiu, žmogaus pyktį paverčia gryna išmintimi, leidžiančia matyti dalykus tokiais, kokie jie yra iš tikro, nesuskaidytus ir neužstotus. Veidrodis ir rožę, ir kruviną peilį atspindi tokiais, kokie jie yra.
Taip pat ˛r. >>>>>

^**) Vadžragarbha („deimanto prigimtis“) - bodhisatva, vienas iš 16-os Bhadrakalpos, sukompiliavęs dzogčeno mokymus. Taip vadina ir pagrindinį pašnekovą daugelyje jogos tantrų (kaip Hevadžra tantra). Jo spalva kaip lotuso vainiklapių mėlyna spalva, dešinėje rankoje laikantis vadžrą, o kairėje „Dašabhukikos“ knygą.

^***) Sakja arba sakjapa (iš tibet. sa skya - „pilkoji žemė“) – viena iš 4-ių pagrindinių tibetietiško budizmo mokyklų, kuri, pasak legendos, įkurta Sakjos mieste Dzano provincijoje 1073 m. tibetiečių kunigaikščio Končogo Gjalpo (1034–1102). Viduramžiais jos vadovas (sakja tridzinas) turėjo didelę politinę įtaką vidurio Tibete ir bandė apjungti visą šalį. 17 a. sakjapa galutinai pralaimėjo kovą dėl įtakos gelugpai ir pasiliko gyvuoti nedidelėje Lhasai pavaldžioje Sakjos karalystėje.
Priešingai nei geluga, sakjapa leidžia vienuoliams kurti šeimas, tačiau po vaiko gimimo vienuolis turi laikytis celibato. Sakja tridzino titulas perduodamas paveldėjimo, o ne pergimimo (tulku), kaip gelugoje, principu. Nuo pat mokyklos įkūrimo sakjapai vadovauja Khono giminė. Dabartinis sakja tridzinas nuo 1951 m. yra Ngavangas Kunga Tegčenas Palbaras; jis reziduoja Indijoje. Šiuo metu dauguma sakja mokyklos pasekėjų gyvena Mustange (iš esmės visi karalystės gyventojai) ir Sikime.
Sakjapa remiasi indų mahasidho Virūpos mokymu apie kelią (lamdre) bei Hevadžros tantra. Labai daug dėmesio skiriama bardo jogos praktikai. Filosofijoje jungia madhjamakos ir jogačaros principus.

^****) Ratnakarašantis - indų įtakingas budistų filosofas 10 a. pabaigoje-11 a. pradžioje, vadžrajana adeptas, laikomas vienu 84 mahasidhų (didžiųjų jogų). Jis parašė per 40 veikalų, tarp kurių yra komentarai „Mahajanos sutrai“ bei „Havadžra tantrai“. Jo filosofija buvo bandymas suderinti madhjamaka ir jogačara (ypač jos trijų prigimčių teoriją).