Miegantis dievas
E. Parnovas, Žvaigždžių ženklai, 2-as leid., 1984

Pradedame esė publikavimą, deja mažais gabaliukais, nes ilgokai užtrunka išsamių komentarų paruošimas. Vis tik tikimės mažais žingsneliais baigti jos publikavimą... Netrukus tekstas ir puslapis bus dar patvarkytas ir patikslintas...

Pastaba: tekste praleisti negausūs propagandiniai ir vienpusiški vertinimai.

 

„Šventajame Kailašo1) kalne, tarp amžinųjų sniegų, nuo rūpesčių ir pasaulio bruzdesio ilsisi didysis dievas Šyva – Nepalo globėjas“. Šioje iš viduramžių rankraščio paimtoje frazėje perteikta neatskiriama triada, be kurios negalimas joks pasakojimas apie Himalajus: kalnai, dievybė ir Nepalas – deimantas su ledo karūna, gyva ir amžinai nuostabi didžiausios akmens platybės planetoje širdis.

Ši nuostabi šalis užsitarnavo keistą „pasaulio mįslės“ šlovę. Dar prieš kokius 20 m Katmandu Baltieji vartai buvo užtrenkti svetimšaliams.Užtenka pasakyti, kad iki 1951 m. Nepalą pamatyti pavyko vos nedaugeliui užsieniečių. Specialistai tvirtina, kad tokių laimingųjų tebuvo 50 - ir tai per du su puse tūkstančio rašytinės istorijos metų! Nusitęsusi 80 km juosta palei pietinį Himalajų šlaitą, paslaptinga karalystė kiūtojo amžius sustingusi tarp Indijos ir Kinijos. Toli nuo likusio pasaulio, neprieinama, sklidina slaptos dvasinės galios. Toakugoi3 šalies gyventojai žodį „nepala“ aiškina kaip „gyvenimą kalnų papėdėje“. Ir šiandien ji tebegyvena savo savitu laiku, sutikdama (kai buvo rašomos šios eilutės) 2035-us Vikramo4 eros metus. Apsupta aštuonkilometrininkų ledinės karūnos, ta puiki Himalajų šalis laiką skaičiuoja iškart pagal tris kalendorius – oficialųjį indiškąjį, kiniškąjį (aukštai kalnuose) ir grigališkąjį. Čia garbina indų dievus, ortodoksinio budizmo mokytojus ir lamų burtininkus, tačiau ne visai taip pat, kaip Indijoje ar Tibete. Nepalas – tai Nepalas. Jo vėliava – du smaili trikampiai – primena apie kalnų viršūnes. Jo herbe Džomolungma, Mėnulis ir Saulė, simbolizuojantys indų-budizmo kosmosą, Visatą, juosiamą kalnų žiedo. Ši sudėtingiausia emblema tarytum apima savyje visą pasaulį: šventąją upę su dieviška karve ir paukščiu jos krante, karališkąją kepuraitę, platų kukri peilį5, drąsų gurkhą6 su karabinu bei kalnietį su ietimi.

Jos širdis – senasis Katmandu slėnis – saugo beveik nežinomus pasauliui įspūdingiausius paminklus tautų, jau trečią tūkstantmetį apgyvendinančių šią dėkingą žemę, kurios dangus nematė gamyklų dūmų.

Apie Nepalo įžymybes pasakoti noriu pradėti nuo susitikimo – kitaip nepavadinsi – su rankų darbo stebuklu, savyje įkūnijusiu senąsias sampratas apie laiką ir Himalajų dvasią.

Centrinės Hanuman Dhokos7) aikštės centre stovi grubi bazalto stela, ant kurios iškalta baisi šešiarankė dievybė, kurią vainikuoja karūna ir raištis iš kaukolių. Purtydama kardą ir trišakį, jis šoka ant drambliagalvio Ganapati – savo paties sūnaus Ganešos – ir iš taurės-kaukolės siurbčioja garuojantį kraują. Sleeping Vishnu Ne veltui tamsiai mėlyno giganto lūpos ir smakras nudažomi ryškiu karminu. Induistai šį griovėjo Šyvos įsikūnijimą garbina Kalos Bhairavos8) vardu, kuris reiškia baisų visa ryjantį laiką. Budistai lenkiasi jam, kaip Mahakalai9), t.y. Didžiajam laikui. Dar gyvi senukai, prisimenantys žmonių aukas baisiajam demonui stichinių nelaimių ir šluojančių epidemijų metu. Juk kol Šyva-Bhairava šoka ant Ganopathi lavono, laikas tarsi sulėtėja ir liaujasi triuškinęs gyvenimus. Šičia labai sudėtinga ir gili simbolika, kurią perteikti galima nebent plačiame moksliniame tyrinėjime. Net ne visi aukščiausiojo įšventinimo lamos susigaudo joje, o tuo labiau paprasti nepaliečiai. Jiems visai pakanka žinoti, kad laikas šalyje, kurią saugo Mahakala9), teka ne taip griaunančiai kaip kitur. Tam tikra prasme tai teisinga. Beje, bet kuri tiesa dvilypė, dialektinė. Tai suprato dar senųjų Vedų ir Puranų kūrėjai, tai sakė didieji guru ir rišiai. Šyvai, griaunančiajam pradui, priešpastatomas, kartu tą papildantis, tveriantis Višnu-Brahma. Vienas ryja laiką, kitas jį audžia. Panašus dvilypumas sutinkamas visur.

10 km į šiaurę nuo Katmandu, didžiosios Himalajų sienos papėdėje, Budhanilkanthoje10) ilsisi miegančioji dievybė. Šventyklos baseine, pripiltame ledynų vandens, amžinu miegu susipynusių gyvačių ložėje miega akmeninis kolosas, vaizduojantis dievą Narajaną – sutvėrėjo Višnaus inkarnaciją (įsikūnijimą). Dar visai neseniai šventyklos liūtų vartai buvo atviri tik induistams. Dabar jaunojo Narajanos dievišką veidą išvysti draudžiama tik vienam žmogui Žemėje – Nepalo karaliui, nes jis irgi laikomas Višnaus inkarnacija.

Aukščiausių kalnagūbrių grandine atkirstas nuo likusio pasaulio, „uždaras Nepalas“ per amžius išlaikė feodalinius papročius. Nesikeičiančius, kaip Himalajai. Amžinai snaudžiančius, kaip Narajana. Sustojęs laikas, tarsi Mahakala9). Jo bazalto gigantai saugojo ne tiek anapusinio pasaulio paslaptis, kiek pasenusį, save pergyvenusį gyvenimo būdą.

Budhanilakantha Sleeping Vishnu Tačiau grįštu į šventyklą po atviru dangumi, kur sapnuoja tūkstantmetis Narajana.

Ten praleidau visą dieną, stebėdamas, kaip brahminai baltais drabužiais atveria akis dievybei, padažydami jas dažais, nuplauna jo puikų veidą, ryškiu karminu paryškina lūpas. Statulą papuošia girliandomis gėlių, violetinių, raudonų ir, aišku, baltų su gelsvu viduriuku, čampos11) žiedų, kurie auga priešais Pietryčių Azijos pagodas: nuo Vietnamo iki Šri Lankos, nuo Tailando iki Singapūro. Jų kvapas, kiek kartokas ir tarsi vėsus, sukelia malonius sapnus. Stebėjau, kaip maitina gigantą šafraniniais ryžiais iš gėlėmis ir vaisiais papuošto indo, kaip jį girdo pienu, skambant varpeliams ir kylant sandalo dūmams iš smilkytuvo, kuriuo mosuoja jaunas patarnautojas. Tačiau nesujudėjo kiek mieguista šypsena sudėtos lūpos; ir balta pieno srovelė, aiškiai matoma ant juodo akmens, sruveno į vandenį. Šimtai balandžių sukosi virš puotos vietos, lesiodami garuojančius grūdus, tritonai ir varlės iškilo į įprastą puotą. Tik vargšai kantriai laukė nuošaliai, kada ateis jų eilė suvalgyti likučius nuo dievų stalo.

Senas vediškasis šventikas su aukščiausios kastos tašku virš tarpuakio ir virvute ant peties, pirmasis, aišku, po Narajanos, prie burnos pakėlė žiupsnelį ryžių. Tada pavaišino mane. Vien iš mandagumo, nes ne induistą vis tiek nepalies dalyvavimo malonė. Skirtingai nuo visų kitų religijų, tapti induistu, taip sakant, priimti induizmą, negalima. Juo galima tik gimti. Prie Himalajų, šeimos ir kastos rate.

Padėkojau guru ir pasakiau, kad suprantu, kokią garbę jis man padarė. Indijoje tai būtų neįmanoma. Ne todėl, kad indai mažiau svetingi. Tiesiog indų brahmanai griežčiau laikosi nurodymų, kurie liepia, tarp kitko, nesuteršti maisto žemesnės kastos žmogaus prisilietimu. Tuo labiau kastai nepriklausančio.

- Nieko tokio, - Nepalo šventikas suprato užuominą. – Tikiuosi tavo karma dabar pagerės ir kitame įsikūnijime gimsi čia, pas mus.

Šventiko žodžiai buvo paliesti tradicinės nepalietiškos kantrybės su neabejotina budistų, neigiančių bet kokį skirstymą į kastas, įtaka. Kaip ir daugelį Nepalo šventenybių, Budhanilakanthą10) garbina ne tik Šyvos ir Višnaus adeptai, bet ir budistai. Nuostabi persikūnijimų doktrina leidžia kurti bet kokius genealoginius stebuklus. Kai kuriose sektose Budą, pavyzdžiui, laiko žemiškuoju Višnaus įsikūnijimu, kaip ir karalių Šachą Devą12).

 

Paaiškinimai

Path to Kailash by N. Rerich, 1933 1) Kailašas - 6638 m aukščio kalnas Himalajų Kailašo kalnagūbryje, Kinijoje, prie Rakšastalio ir Manasarovaro ežerų. Laikomas ilgiausių Azijos upių (Satledžo, Bramaputros, Indo ir Karnali) ištakomis ir yra keturių religijų šventa vieta (induizme - dievų Šyvos ir Kuberos buveine). Į kalno viršūnę vis dar neįkopta.

“Kailaša” sanskritu reiškia „kristalas“. Tibetietiškai Kangs Rinpočė reiškia „sniegynų brangenybė“. Kitas vietinis kalno pavadinimas yra Tisė. Džainistai kalną vadina Aštapada, o bono religijoje2) jis vadinamas Jundrung Gu Tse (devyniaaukštis svastikos kalnas), o kinai vadina Gandisyšanu. Kalnas išsiskiria iš kitų savo piramidės forma, o pietiniame šlaite yra vertikalus plyšys, kurį beveik centre kerta horizontalus, kas primena svastiką (dėl to, jis kartais vadinamas ir „Svastikos kalnu“).

Induizmo mitologijoje Šyva gyvena Kailašo viršūnėje. Daugelyje induizmo sektų kalnas laikomas rojumi, galutiniu sielų tikslu ir pasaulio dvasiniu centru (Meru kalno įvaizdis). Anot kai kurių tradicijų, kad Kailašas yra Šyvos lingamas (simbolis panašus į penį), o Manasarovaro ežeras – jo palydovė yoni (gimdos, makšties simbolis fizine ir dvasine reikšme). Pagal puranus, Kailašas yra pasaulio centras, jo keturi veidai padaryti iš kristalo, rubino, aukso ir lapis lazuli. Jis yra apie 420 tūkst. km aukščio pasaulio ramstis, tai pasaulio mandalos centras ir yra šešių kalnynų, simbolizuojančių lotosą, centre. Iš Kailašo išteka keturios upės, pasaulį dalinančios į keturias dalis.

Tantriniai budistai tiki, kad Kailašas yra Budos Demchoko (Demchogo ar Čakrasamvaros), simbolizuojančio aukščiausią palaimą, namai. Kalbama, kad Milarepa atvyko į Tibetą rungtis su Naro-Bončungui, bono religijos2 atstovu. Tačiau nė vienas nepasiekė svaraus pranašumo, tad susitarė, kad pirmasis pasiekęs Kailašo viršūnę bus nugalėtojas. Naro-Bončungas sėdo ant stebuklingo būgno ir pašoko virš šlaito, o Milarepa liko sėdėti ir medituoti. Kai Naro-Bončungas buvo prie pat viršūnės, Milarepa jį aplenkė, jodamas ant saulės spindulių.

Džainistai tiki, kad jų religijos įkūrėjas Rišabadeva pasiekė nirvaną toje vietoje.

Bonų religijai Kailašas ir jo papėdėje esantis Manasarovaro ežeras yra senosios Zhang Zhung šalies širdis, kur nusileido bono religijos įkūrėjas Tonpa Šenrabas.

Monk of Bon 2) Bono religija - senoji Tibeto religija, vyravusi Tibete karalių laikotarpiu (6-9 a.), dominavusi prieš įsigalint budizmui (8 a.). Yra greta keturių vyraujančių budistinių mokyklų. Bono religijos įkūrėju laikomas Tonpa Šenrabas. „Bon“ galima versti kaip „apeigos“; šiuo žodžiu numanomos liturginiai dainavimai, deklamavimai, „kreipimasis į dievus“. Dž. Tučis nurodė galimą „bon“ ryšį su senuoju Tibeto pavadinimu (bod, bod yul).

Tarp svarbiausių bono siekių yra ugdyti nuoširdumą, išvalyti ir nutildyti triukšmo kupiną sąmonę, atskleisti ripga – transcendentinę natūralią kūno ir proto sąsają, kai dualizmas užtemsta ir dukkha (kančia) nebeįtakoja Bonpo; sambhogakaya (astralinis kūnas) ir nirmanakaya (fizinis kūnas) yra suderinti palankiame rezonanse.

Senaisiais amžiais atstovavo vietinį šamanizmą ir animizmą Tibete bei jo apylinkėse. Pagal Bono tradiciją, kai kurios iš praktikų, tokių kaip dievų iškvietimas (lha gsol ba) ir piktųjų dvasių išvarymo (sel ba) ritualai buvo duoti paties Tonpa Šenrabo, lankantis Kongpo (pietryčių Tibete).

Vėlesnės bono fazės buvo a) Yungdrung arba Amžinasis bonas ir b) naujasis bonas.
Daugiau skaitykite: Bono religija

3) Thulungų tauta Nepale gyvena rytinėje kalvotoje Nepalo dalyje (dabar jų yra apie 30-60 tūkst.). Mukli kaimas Solukhumbu rajone laikomas pirmu nuolatiniu thulungų kaimu. Jie turi savo kalbą Thulung Rai (vadinami ir Toaku Lwa), priklausančią Kiranti (mongoloidų) grupei. Tačiau thulungai laiko, kad juos iš kitų išskiria jų Diumla, kurį galime apytiksliai versti kaip „religija, papročiai“, ypač, kai perteikiami vietos šventiko. Diumla apima įvairias veiklas (susirinkimus, aukojimus, keitimąsi dovanomis, šokius ir pan.), tačiau labiausiai tam tikrais pasakojimais.

Ilgus metus bendruomenės buvo engiama feodalų valdžios ir jų dalyvavimas valstybės veikloje nebuvo matomas. O kadaise turėjo ir savo karalius.

4) Vikramo metai. Bikram Samwat (arba Vikram Samvat, sutrumpintai V.S.) – Indijos imperatoriaus Vikramaditya po pergalės prieš šakus (56 m. pr.m.e.) įvestas kalendorius, plačiai naudojamas Indijoje ir yra oficialiu kalendoriumi Bangladeše ir Nepale.

Tai Mėnulio kalendorius, besiremiantis senosiomis hindi tradicijomis. Jis grigališkąjį kalendorių lenkia 56,7 m. Nepale Naujieji metai pagal jį prasideda balandžio viduryje (tad, pvz., mūsų 2010-ieji po balandžio mėn. pagal jį būtų 2067-ieji). Kukri Knife

5) Kukri peilis (kartais rašomas khukri arba khukuri) - lenktas sunkokas peilis Nepale, naudojamas kaip įrankis (taip pat, kaip mačetė) arba ginklas artimame mūšyje. Charakteringas ginklo bruožas – maždaug 20 laipsnių į priekį lenkta platėjanti geležtė („sakalo sparnas“). Manoma, kad atsirado iš graikiško kopio, į Nepalą patekusio Aleksandro Didžiojo žygio metu (4 a.). Kukri buvo gurkhų5) režimo simbolis, nes rodė kario drąsą ir šaunumą (gurkhai vienu kukri kirčiu nukirsdavo priešo galvą). Daugelio religinių grupių naudojamas apeigų (tame tarpe, vestuvių) metu. Yra 4-ios pagrindinės kukri atmainos.

6) Gurkhai - britų kolonijiniai kariai, renkami iš nepaliečių savanorių. Pasirodė 1816 m., dalyvavo slopinant anti-kolonijinius sukilimus Indijoje (sikhų ir sipajų) bei Afganistane (1848 m.). Taip pat dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare Anglijos pusėje (Artimuosiuose rytuose ir Prancūzijoje). Antrojo pasaulinio karo metais kariavo Afrikoje, Pietryčių Azijoje ir Italijoje. 1982 m. dalyvavo Folklando salų Gurkhs konflikte. Šiuo metu gurkhų karių yra apie 2500. Į Anglijos karališkuosius pulkus priimami tik vyresni nei 17 m. jaunuoliai, minimalus tarnybos laikas – 5 m.

Gurkhų padaliniai turi to paties pavadinimo Nepale gyvenančios tautos, sudarančios vieną iš 25 sričių, pavadinimą. Gurkhų tauta prisiėmė indų šventojo kario guru Goraknatha, gyvenusio 18 a., vardą. Jie yra radžputų (thakuri ir četri kastos) ir brahminų persikėlėliai iš Radžastano (šiaurės Indija).

7) Hanuman Dhoka (Hanumano vartai) - aikštė Katmandu centre, socialinis, kultūrinis ir urbanistinis traukos centras. Ją sudaro rūmų, kiemų ir šventyklų, Mala dinastijos karalių statytų 12-18 a., kompleksas, užimantis apie 5 akrų plotą.

Hanuman Dhoka pavadinta beždžionių dievo iš „Ramajanos“ garbei. Hanumanas už kitus dievus atlikdavo didžius darbus. Mala dinastijos karaliai Hanumano atvaizdą naudojo savo karo vėliavose, o 1672 m. pastatė Hanumano statulą, kad nuvytų blogas dvasias ir ligas. Dabar čia savo namus rado daugybė beždžionių.

Prie įėjimo į Karaliaus rūmus stovi 17 a. Hanumano, apsirengusio raudonais rūmais ir laikančio skėtį, statula. Ji labai gerbiama induizmo tikinčiųjų. Kairėje yra įdomi Viešpaties Narasimha, Višnaus kaip pusiau liūto reinkarnacija, draskančio demoną Hiranyakasipu. Ją 1673 m. pastatė karalius Pratap Mala.

Toliau yra Nasal Čouk („šokančiojo“) kiemas, gavęs savo pavadinimą nuo puikaus Šokančio Šyvos atvaizdo, esančio rytinėje pusėje. Kiemas turi istorinę svarbą, nes čia 1975 m. buvo karūnuotas karalius Birendra. Jame yra ir puikus 9 aukštų Basantpuro bokštas su gausiai dekoruotomis durimis, langais ir atramomis. Rytinės sienos galima pasigėrėti auksiniu Maha-Višnaus atvaizdu, į čia iš Maha-Višnaus šventyklos perkeltu po 1934 m. žemės drebėjimo.

Toliau, Nasal Čouko šiaurės rytų kampe, yra Panč Mukhi Hanumano šventykla su 5-iais apvaliais stogais. O iš 9-ių aukštų Basantpuro („vandens šaltinio“) šventyklos bokšto atsiveria puikus rūmų ir miesto vaizdas. Jos fasadą puošia erotiniai bareljefai. Greta yra dar 3 kiti karaliaus Prithivi Narajano pastatyti bokštai.

Karališkos Mala šeimos deivės Taledžu Bhawani skirtas Mul Čouk kiemas pašvęstas religinėms apeigoms. Jo pietinėje pusėje yra nedidelė Taledžu šventykla su auksine torana. Abipus įėjimo yra upių deivių Ganga ir Yamanu atvaizdai.

Toliau yra Mohan Čouk kiemas, Mala karalių pastatytas 1649 m., kurį galima apžiūrėti tik iš tolo, nes į jį neleidžiama įeiti (kaip ir į Sundari Čouk). Jo centre yra Sun Dhara vandens telkinys, kuriame kasryt maudėsi Mala karaliai. Laikyta, kad čia turėjo gimti Mala dinastijos karaliai. Manoma, kad paskutinis karalius Džaja Prakaš Mala turėjo problemų, nes gimė ne čia.

Istorijos mylėtojams skirtas Tribhuvano muziejus, esantis vakarinėje Nasal Čouko pusėje. Jame yra puikių akmens dirbinių, įspūdingų sostų, baldų, brangakmeniais papuoštų karūnavimui naudojamų daiktų, monetų kolekcija ir t.t.

Hanuman Dhokoje rūmų sienoje yra 17 a. užrašas 15-a kalbų. Tikima, kad jei kas iššifruos visą užrašą, iš čia esančio snapo vandeniui ims tekėti pienas. Bhairava at Kathmandu

8) Bhairava (sanskr. „baisus“, „gąsdinantis“) – yra Šyvos apraiška, siejama su naikinimu. Vaizduojamas su susipynusiomis gyvatėmis, vilki tigro kailį, ritualinė prijuostė papuošta žmonių kaulais. Kaip vahaną (transportą) naudoja šunį.Pats Bhairava turi 8-is apsireiškimus: Kala Bhairava, Asitanga Bhairava, Samhara Bhairava, Ruru Bhairava, Krodha Bhairava, Kapala Bhairava, Rudra Bhirava ir Unmatta Bhairava. Kala Bhairava konceptualizuotas kaip Saturno planetos guru.

Bhairava kiltis gali būti atsekta iki pokalbio tarp Brahmos ir Višnaus, perteikto „Šiv Maha-Purana“. Višnus klausia Brahmą, kas yra aukščiausiasis pasaulio sutvėrėjas. Brahma arogantiškai liepia Višnui garbinti jį, nes jis yra aukščiausiasis. Tai supykdė Šyvą, kuris buvo tikrasis visa ko kūrėjas, tad jis įsikūnijo kaip Bhairava, kad nubaustų Brahmą. Bhairava nukirto vieną iš 5-ių Brahmos galvų, tad nuo tada Brahma teturi tik 4-ias galvas. Kala Bhairava vaizduojamas nešinas nukirsta Brahma galva. Mat tuo veiksmu Bhairava užsitraukė nuodėmę ir privalėjo ilgus metus nešioti tą galvą, kol išpirko nuodėmę.

Kitas Bhairavos kilties pasakojimas yra susijęs su Sati, Šyvos žmona. Sati, buvusi dievų valdovo Dakšos dukra, vyru pasirinko Šyvą. Tačiau jos tėvas buvo prieš, nes laikė Šyvą neišlaidžiu asketu, kurio gyvenimas susijęs su miško žvėrimis ir šmėklomis. Dakša atliko yagną (ritualinę auką), kurią sukvietė visus dievus, išskyrus Šyva ir Sati. Į yagna Sati atėjo viena tuo metu, kai Dakša niekinamai kalbėjo apie Šyvą. Sati negalėjo pakęsti tokių kalbų, tad pati pasiaukojo šventojoje ugnyje. Kai apie tai sužinojo Šyva, jis sugriovė yagną ir nukirto Dakšai galvą. Šyva išnešė Sati kūną ir dienų dienas su juo bėgo aplink pasaulį. Višnus panaudojo savo Sudaršan čakrą (dieviškąjį diską), kuriuo sukapojo Sati kūną, kurio dalys nukrito įvairiose vietose, dabar vadinamose Šakti Peethas. Baisaus Bhairavos pavidalu Šyva dabar saugo visas tas Šaktipytų vietas.

9) Mahakala - Vadžrajanos budizme dharmapala13) („dharmos saugotojas“), o kinų ir japonų budizme – dievybės. Mahakala priklauso 4-ai dievybių hierarchijai. Induizme Mahakala nurodo Šyvos Para Brahmano (Aukščiausiojo Brahmano) saguną (formą). Sanskrite „maha“ – didysis ir „kala“ – „juodas“. Mahakala with six hands Mahakala yra rūščioji bodhisatvos Avalokitešvaros forma. Jis turi nuo 2 iki 6 rankų, yra iššokusiomis akimis ir liepsnomis vietoje antakių ir barzda iš kablių. Dėvi karūną iš 6 kaukolių. Jis yra Tibeto klajoklių palapinių ir vienuolynų globėjas. Jo paskirtis yra šalinti kliūtis, pagerinti gyvenimą ir patraukti žmones į budizmą (taip pat žr. Čenrazie bei Diolma).

Mahakala vaizduojamas daugybe variantų, kurių kiekvienas perteikia atskirus aspektus. Dažniausiai skiriasi rankų skaičius, tačiau yra skirtumų ir kitose detalėse. Taip pat laikomas įvairių dievybių emanacija. Paprastai yra juodos spalvos – ir kaip visos spalvos pranyksta juodoje, taip visi vardai ir formos susilydo Mahakaloje. Visada vaizduojamas su karūna iš 5-ių kaukolių, simbolizuojančių 5-ių klešų transmutaciją į 5-ias išmintis.

10) Budhanilkantha - kaimelis šiaurinėje Katmandu slėnio dalyje, maždaug 9 km nuo Katmandu miesto. Čia esanti šventykla turi nedidelį tvenkinį, kuriame ant 11-kagalvės Ananta Šešos gyvatės žiedų guli ant nugaros milžiniška (5 m) Višnaus Džalasayana akmeninė skulptūra. Ji iškalta iš vientiso juodojo bazalto, randamo pietinėse kalbose, luito. Manoma, kad ji sukurta valdant Ličhavi karaliui Višnuguptai (7 a.). Induistams leidžiama nusileisti laipteliais ir paliesti Višnaus pėdas. Šventikai nuolat juo rūpinasi, valo ir tepa skulptūrą, o taip pat gieda tūkstančius Višnaus vardų. Spalį ar lapkritį čia surengiama šventė, sutraukianti tūkstančius tikinčiųjų.

Tuo pačiu metu buvo sukurti trys Višnaus atvaizdai. Kiti du yra Baladžu soduose bei prie Katmandu karališkųjų rūmų. Budhanilkanthoje esančio negali matyti Nepalo karalius, tačiau dėl kitų dviejų nėra draudimo. Laikoma, kad draudimas įsigaliojo 17 a., kai karaliui Pratap Mala18) sapne pasirodęs Višnus perspėjo, kad jis ir jo įpėdiniai mirtų, jei išvystų šį atvaizdą.

Budhanilkantha pavadinimas sukelia daugybę nesusipratimų. Jie nieko bendra neturi su Buda („budha” arba „butha“ reiškia „senas“), tačiau tai netrukdo nevarų budistams jį garbinti kaip Lokešvarą, gailestingąjį bodhisatvą. Atributas Budhanilkantha („senasis mėlynburnis“) siejamas su Šyva, tačiau čia jis priskiriamas Višnui. Nepale populiari legenda apie tai, kaip dievai plakė vandenyną ir netyčia išpylė nuodus, kurie grėsė sunaikinti pasaulį. Jie maldavo Šyvą, kad jis išgelbėtų. Šyva išgėrė nuodus, jo gerklė degė, jis nulėkė į Katmandu šiaurę, kur trenkė trišakiu į kalnus ir susidarė Gosainkundo ežeras, kuriame jis užgesino savo deginantį troškulį, tačiau jo gerklė liko mėlyna nuo nuodų.

Hindi mitologijoje (Bhagavata puranoje) kiekviena juga prasideda ir baigiasi Višnu, miegančiu kosminiame vandenyne milijonus metų. Visata randasi, kai Brahma gimsta iš Višnaus bambos. Kai juga baigiasi, viskas įsiurbiama Brahmos įkvėpimu ir Brahma vėl dingsta Višnaus bamboje, o Višnu miega iki kito ciklo.

11) Čampa - Indijoje, Indonezijoje ir gretimuose kraštuose augantis visžalis medis, kuris pasiekia 18-21 m aukštį, su smailiu kūgio formos vainiku, sudarytu iš aukštyn kylančių šakų. Įdomiausia medžio dalis yra jo žiedai, nelabai išvaizdūs, su keletu siaurų gelsvai baltų vainiklapių, tačiau labai stipriu kvapu. Dėl šio kvapo čampos žiedai tapo svarbia Indijos kultūros dalimi, naudojami daugelyje religinių apeigų. Drėgną šiltą naktį kvapai gali sklisti kelis šimtus metrų. Čampos žiedai naudojami labai brangiems Amerikoje kvepalams „Joy“.

12) Gyanendra Bir Bikramas Šachas Devas (g. 1947 m. liepos 4 d.) – paskutinis Nepalo monarchas. Karaliaus titulą turėjo dukart: 1950-51, kai jo senelis Tribhuvanas buvo tremtyje Indijoje ir 2001-08. 2008 monarchija buvo panaikinta ir Nepalas tapo respublika. Karalius tapo paprastu piliečiu, netekdamas karališkųjų titulų ir statuso. Jam pasitraukus, šalis pateko į visišką suirutę ir chaosą. Šalis ir toliau Šachą Devą laikė tarsi karaliumi, 2010-ais jis buvo pakviestas į šventyklos atidarymą, kur atvirai vadintas valdovu. Vyksta svarstymai, ar Nepalui nevertėtų grįžti prie monarchijos.

13) Dharmapala (Dharmos saugotojas) – budizmą (dharma) ir kiekvieną budistą saugančios rūščios dievybės. Dharmapalų grupė nėra griežtai nustatyta – tarp jų dažnai pasitaiko ir jidamai14), ir įvairių tautų vietinės dievybės. Tibete tai Palden Lhamo (Šri-devi arba Kala-devi), Baltasis Brahma arba Pecharas, Begce (Prana Atma) (Džamsaranas), Jama, Kubera (Vaišravana), Mahakala9), Hajagriva, Jamantaka, Ekadžati, Vadžrasadhu, o taip pat dar daugybė kitų dharmapalų.
Tibete greta dharmapalos pavadinimo naudoja ir Dragšed (baisus, kerštingas budelis), iš kurio kilęs mongolų terminas „dokšit“.

Praktika pasikliauti dharmapalomis atsirado Indijoje kaip tantrinio budizmo dalis ir vėliau išplito į Tibetą ir Japoniją. Dharmapalų idėjoje ypač aiškiai pasireiškia viena budizmo ypatybių – atvirumas naujovėms ir sąmoningas neužbaigtumas. Yra legendų, kaip vietinės dievybės didžiųjų mokytojų magine galia buvo paverstos dharmapalomis. Taip Padmasambhava pajungė daug bono religijos2) dievybių, iki tol trukdžiusių įvesti budizmą Tibete.
Tibete daugelis vienuolynų turi „priskirtas“ dharmapalas. Japonijos šingono budizme kai kurios laikomos Išminties valdovais, o kitos priskiriamos tenbu (devams), 4-am dievybių hierarchijos lygmeniui.

Vadžrajanos ir tankų pavaizdavimuose jos yra baisios, žemo ūgio būtybės su trimis krauju pasruvusiomis akimis, dažnai su daug galvų, rankų ar kojų; neretai mėlynos, juodos ar raudonos spalvos oda, bauginančios išvaizdos su išsikišusiais iltiniais dantimis (tuo jos siekia indų Šyvos ir Kali kultus). Tačiau visos jos yra bodhisatvos ar budos, t.y. besielgiančios piktai juslinių būtybių labui. Pagrindine jų funkcija yra pašalinti vidines ir išorines kliūtis dvasinio tobulėjimo kelyje.

Dharmapalų pagerbimui vyksta kostiumuoti cam pasirodymai, kai vienuolių grupės užsideda medines dievybių kaukes ir gryname ore vaizduoja jų žygius palydint muzikai. Jie derinami su Naujųjų metų šventimu ir iš dalies primena kinų liūto šokį. Ne šventimo metu dharmapalos minimos mantrose ir aukose dharmapalų atvaizdams specialiose šventyklose.

14) Jidamas (tibetietiško yid-kyi-dam-tshig sutrumpinimas) - nušvitusi būtybė (Vadžrajanoje). Su jidamais susiję tantrinės praktikos, meditacijos, atvaizdai, skulptūros ir mantros. Jidamai – sugalvotos formos, džiaugsmingos, taikios arba piktos, įvairių pavidalų, dažnai turi daug rankų, galvų ir akių. Tantristui idamas perteikia nušvitusio proto bei Budos savybes, į kurio vizualizaciją jis koncentruoja dėmesį meditacijos, mantrų kartojimo metu, kasdieniniame gyvenime. Tai ideali forma, su kuria medituojantysis tapatina save, atskleisdamas savąją Budos prigimtį. Nuolatinis idamo praktikavimas padeda išlaikyti sąmonę bardo būsenoje gilios meditacijos ar mirties metu.

Himalajų legendos
Apie Nepalo stupas
Buvęs uždaras Tibetas
Beždiondievis Hanumanas
Laužai Himalajų papėdėje
Į šventyklą pasidaryti tatuiruotės
Umai – lyginamoji charakteristika
Budistinis pragaras Tailande
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
J.Ivanauskaitė: Tarp dviejų pasaulių
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Indonezijos mirusiųjų kultas
Omaras Chajamas. Rubajatai
Tibeto 'Mirusiųjų knyga'
Madhyamika - Vidurio Kelias
Trys budistinės ontologijos
Samurajų ideologija
Ganapati Upanišada
Kinijos piramidės
Šambalos paieškos
Nan Madolis
Ganeša
Vartiklis