Miegantis dievas
E. Parnovas, Žvaigždžių ženklai, 2-as leid., 1984

Pradedame esė publikavimą, deja mažais gabaliukais, nes ilgokai užtrunka išsamių komentarų paruošimas. Vis tik tikimės mažais žingsneliais baigti jos publikavimą... Netrukus tekstas ir puslapis bus dar patvarkytas ir patikslintas...

Pastaba: tekste praleisti negausūs propagandiniai ir vienpusiški vertinimai.

 

„Šventajame Kailaso¹⁾ kalne, tarp amžinųjų sniegų, nuo rūpesčių ir pasaulio bruzdesio ilsisi didysis dievas Šyva – Nepalo globėjas“. Šioje iš viduramžių rankraščio paimtoje frazėje perteikta neatskiriama triada, be kurios negalimas joks pasakojimas apie Himalajus: kalnai, dievybė ir Nepalas – deimantas su ledo karūna, gyva ir amžinai nuostabi didžiausios akmens platybės planetoje širdis.

Ši nuostabi šalis užsitarnavo keistą „pasaulio mįslės“ šlovę. Dar prieš kokius 20 m Katmandu Baltieji vartai buvo užtrenkti svetimšaliams.Užtenka pasakyti, kad iki 1951 m. Nepalą pamatyti pavyko vos nedaugeliui užsieniečių. Specialistai tvirtina, kad tokių laimingųjų tebuvo 50 - ir tai per du su puse tūkstančio rašytinės istorijos metų! Nusitęsusi 80 km juosta palei pietinį Himalajų šlaitą, paslaptinga karalystė kiūtojo amžius sustingusi tarp Indijos ir Kinijos. Toli nuo likusio pasaulio, neprieinama, sklidina slaptos dvasinės galios. Toakugoi³ šalies gyventojai žodį „nepala“ aiškina kaip „gyvenimą kalnų papėdėje“. Ir šiandien ji tebegyvena savo savitu laiku, sutikdama (kai buvo rašomos šios eilutės) 2035-us Vikramo⁴ eros metus. Apsupta aštuonkilometrininkų ledinės karūnos, ta puiki Himalajų šalis laiką skaičiuoja iškart pagal tris kalendorius – oficialųjį indiškąjį, kiniškąjį (aukštai kalnuose) ir grigališkąjį. Čia garbina indų dievus, ortodoksinio budizmo mokytojus ir lamų burtininkus, tačiau ne visai taip pat, kaip Indijoje ar Tibete. Nepalas – tai Nepalas. Jo vėliava – du smaili trikampiai – primena apie kalnų viršūnes. Jo herbe Džomolungma, Mėnulis ir Saulė, simbolizuojantys indų-budizmo kosmosą, Visatą, juosiamą kalnų žiedo. Ši sudėtingiausia emblema tarytum apima savyje visą pasaulį: šventąją upę su dieviška karve ir paukščiu jos krante, karališkąją kepuraitę, platų kukri peilį⁵, drąsų gurkhą⁶ su karabinu bei kalnietį su ietimi.

Jos širdis – senasis Katmandu slėnis – saugo beveik nežinomus pasauliui įspūdingiausius paminklus tautų, jau trečią tūkstantmetį apgyvendinančių šią dėkingą žemę, kurios dangus nematė gamyklų dūmų.

Apie Nepalo įžymybes pasakoti noriu pradėti nuo susitikimo – kitaip nepavadinsi – su rankų darbo stebuklu, savyje įkūnijusiu senąsias sampratas apie laiką ir Himalajų dvasią.

Centrinės Hanuman Dhokos⁷⁾ aikštės centre stovi grubi bazalto stela, ant kurios iškalta baisi šešiarankė dievybė, kurią vainikuoja karūna ir raištis iš kaukolių. Purtydama kardą ir trišakį, jis šoka ant drambliagalvio Ganapati – savo paties sūnaus Ganešos – ir iš taurės-kaukolės siurbčioja garuojantį kraują. Ne veltui tamsiai mėlyno giganto lūpos ir smakras nudažomi ryškiu karminu. Induistai šį griovėjo Šyvos įsikūnijimą garbina Kalos Bhairavos⁸⁾ vardu, kuris reiškia baisų visa ryjantį laiką. Budistai lenkiasi jam, kaip Mahakalai⁹⁾, t.y. Didžiajam laikui. Dar gyvi senukai, prisimenantys žmonių aukas baisiajam demonui stichinių nelaimių ir šluojančių epidemijų metu. Juk kol Šyva-Bhairava šoka ant Ganopathi lavono, laikas tarsi sulėtėja ir liaujasi triuškinęs gyvenimus. Šičia labai sudėtinga ir gili simbolika, kurią perteikti galima nebent plačiame moksliniame tyrinėjime. Net ne visi aukščiausiojo įšventinimo lamos susigaudo joje, o tuo labiau paprasti nepaliečiai. Jiems visai pakanka žinoti, kad laikas šalyje, kurią saugo Mahakala⁹⁾, teka ne taip griaunančiai kaip kitur. Tam tikra prasme tai teisinga. Beje, bet kuri tiesa dvilypė, dialektinė. Tai suprato dar senųjų Vedų ir Puranų kūrėjai, tai sakė didieji guru ir rišiai. Šyvai, griaunančiajam pradui, priešpastatomas, kartu tą papildantis, tveriantis Višnu-Brahma. Vienas ryja laiką, kitas jį audžia. Panašus dvilypumas sutinkamas visur.

10 km į šiaurę nuo Katmandu, didžiosios Himalajų sienos papėdėje, Budhanilkanthoje¹⁰⁾ ilsisi miegančioji dievybė. Šventyklos baseine, pripiltame ledynų vandens, amžinu miegu susipynusių gyvačių ložėje miega akmeninis kolosas, vaizduojantis dievą Narajaną – sutvėrėjo Višnaus inkarnaciją (įsikūnijimą). Dar visai neseniai šventyklos liūtų vartai buvo atviri tik induistams. Dabar jaunojo Narajanos dievišką veidą išvysti draudžiama tik vienam žmogui Žemėje – Nepalo karaliui, nes jis irgi laikomas Višnaus inkarnacija.

Aukščiausių kalnagūbrių grandine atkirstas nuo likusio pasaulio, „uždaras Nepalas“ per amžius išlaikė feodalinius papročius. Nesikeičiančius, kaip Himalajai. Amžinai snaudžiančius, kaip Narajana. Sustojęs laikas, tarsi Mahakala⁹⁾. Jo bazalto gigantai saugojo ne tiek anapusinio pasaulio paslaptis, kiek pasenusį, save pergyvenusį gyvenimo būdą.

 

Paaiškinimai

¹⁾ Kailašas - 6638 m aukščio kalnas Himalajų Kailašo kalnagūbryje, Kinijoje, prie Rakšastalio ir Manasarovaro ežerų. Laikomas ilgiausių Azijos upių (Satledžo, Bramaputros, Indo ir Karnali) ištakomis ir yra keturių religijų šventa vieta (induizme - dievų Šyvos ir Kuberos buveine). Į kalno viršūnę vis dar neįkopta.

“Kailaša” sanskritu reiškia „kristalas“. Tibetietiškai Kangs Rinpočė reiškia „sniegynų brangenybė“. Kitas vietinis kalno pavadinimas yra Tisė. Džainistai kalną vadina Aštapada, o bono religijoje²⁾ jis vadinamas Jundrung Gu Tse (devyniaaukštis svastikos kalnas), o kinai vadina Gandisyšanu. Kalnas išsiskiria iš kitų savo piramidės forma, o pietiniame šlaite yra vertikalus plyšys, kurį beveik centre kerta horizontalus, kas primena svastiką (dėl to, jis kartais vadinamas ir „Svastikos kalnu“).

Induizmo mitologijoje Šyva gyvena Kailašo viršūnėje. Daugelyje induizmo sektų kalnas laikomas rojumi, galutiniu sielų tikslu ir pasaulio dvasiniu centru (Meru kalno įvaizdis). Anot kai kurių tradicijų, kad Kailašas yra Šyvos lingamas (simbolis panašus į penį), o Manasarovaro ežeras – jo palydovė yoni (gimdos, makšties simbolis fizine ir dvasine reikšme). Pagal puranus, Kailašas yra pasaulio centras, jo keturi veidai padaryti iš kristalo, rubino, aukso ir lapis lazuli. Jis yra apie 420 tūkst. km aukščio pasaulio ramstis, tai pasaulio mandalos centras ir yra šešių kalnynų, simbolizuojančių lotosą, centre. Iš Kailašo išteka keturios upės, pasaulį dalinančios į keturias dalis.

Tantriniai budistai tiki, kad Kailašas yra Budos Demchoko (Demchogo ar Čakrasamvaros), simbolizuojančio aukščiausią palaimą, namai. Kalbama, kad Milarepa atvyko į Tibetą rungtis su Naro- Bončungui, bono religijos² atstovu. Tačiau nė vienas nepasiekė svaraus pranašumo, tad susitarė, kad pirmasis pasiekęs Kailašo viršūnę bus nugalėtojas. Naro-Bončungas sėdo ant stebuklingo būgno ir pašoko virš šlaito, o Milarepa liko sėdėti ir medituoti. Kai Naro-Bončungas buvo prie pat viršūnės, Milarepa jį aplenkė, jodamas ant saulės spindulių.

Džainistai tiki, kad jų religijos įkūrėjas Rišabadeva pasiekė nirvaną toje vietoje.

Bonų religijai Kailašas ir jo papėdėje esantis Manasarovaro ežeras yra senosios Zhang Zhung šalies širdis, kur nusileido bono religijos įkūrėjas Tonpa Šenrabas.

²⁾ Bono religija - senoji Tibeto religija, vyravusi Tibete karalių laikotarpiu (6-9 a.), dominavusi prieš įsigalint budizmui (8 a.). Yra greta keturių vyraujančių budistinių mokyklų. Bono religijos įkūrėju laikomas Tonpa Šenrabas. „Bon“ galima versti kaip „apeigos“; šiuo žodžiu numanomos liturginiai dainavimai, deklamavimai, „kreipimasis į dievus“. Dž. Tuči nurodė galimą „bon“ ryšį su senuoju Tibeto pavadinimu (bod, bod yul).

Tarp svarbiausių bono siekių yra ugdyti nuoširdumą, išvalyti ir nutildyti triukšmo kupiną sąmonę, atskleisti ripga – transcendentinę natūralią kūno ir proto sąsają, kai dualizmas užtemsta ir dukkha (kančia) nebeįtakoja Bonpo; sambhogakaya (astralinis kūnas) ir nirmanakaya (fizinis kūnas) yra suderinti palankiame rezonanse.

Senaisiais amžiais atstovavo vietinį šamanizmą ir animizmą Tibete bei jo apylinkėse. Pagal Bono tradiciją, kai kurios iš praktikų, tokių kaip dievų iškvietimas (lha gsol ba) ir piktųjų dvasių išvarymo (sel ba) ritualai buvo duoti paties Tonpa Šenrabo, lankantis Kongpo (pietryčių Tibete).

Vėlesnės bono fazės buvo a) Yungdrung arba Amžinasis bonas ir b) naujasis bonas.

³⁾ Thulungų tauta Nepale gyvena rytinėje kalvotoje Nepalo dalyje (dabar jų yra apie 30-60 tūkst.). Mukli kaimas Solukhumbu rajone laikomas pirmu nuolatiniu thulungų kaimu. Jie turi savo kalbą Thulung Rai (vadinami ir Toaku Lwa), priklausančią Kiranti (mongoloidų) grupei. Tačiau thulungai laiko, kad juos iš kitų išskiria jų Diumla, kurį galime apytiksliai versti kaip „religija, papročiai“, ypač, kai perteikiami vietos šventiko. Diumla apima įvairias veiklas (susirinkimus, aukojimus, keitimąsi dovanomis, šokius ir pan.), tačiau labiausiai tam tikrais pasakojimais.

Ilgus metus bendruomenės buvo engiama feodalų valdžios ir jų dalyvavimas valstybės veikloje nebuvo matomas. O kadaise turėjo ir savo karalius.

⁴⁾ Vikramo metai. Bikram Samwat (arba Vikram Samvat, sutrumpintai V.S.) – Indijos imperatoriaus Vikramaditya po pergalės prieš šakus (56 m. pr.m.e.) įvestas kalendorius, plačiai naudojamas Indijoje ir yra oficialiu kalendoriumi Bangladeše ir Nepale.

Tai Mėnulio kalendorius, besiremiantis senosiomis hindi tradicijomis. Jis grigališkąjį kalendorių lenkia 56,7 m. Nepale Naujieji metai pagal jį prasideda balandžio viduryje (tad, pvz., mūsų 2010-ieji po balandžio mėn. pagal jį būtų 2067-ieji).

⁵⁾ Kukri peilis (kartais rašomas khukri arba khukuri) - lenktas sunkokas peilis Nepale, naudojamas kaip įrankis (taip pat, kaip mačetė) arba ginklas artimame mūšyje. Charakteringas ginklo bruožas – maždaug 20 laipsnių į priekį lenkta platėjanti geležtė („sakalo sparnas“). Manoma, kad atsirado iš graikiško kopio, į Nepalą patekusio Aleksandro Didžiojo žygio metu (4 a.). Kukri buvo gurkhų⁵⁾ režimo simbolis, nes rodė kario drąsą ir šaunumą (gurkhai vienu kukri kirčiu nukirsdavo priešo galvą). Daugelio religinių grupių naudojamas apeigų (tame tarpe, vestuvių) metu. Yra 4-ios pagrindinės kukri atmainos.

⁶⁾ Gurkhai - britų kolonijiniai kariai, renkami iš nepaliečių savanorių. Pasirodė 1816 m., dalyvavo slopinant anti-kolonijinius sukilimus Indijoje (sikhų ir sipajų) bei Afganistane (1848 m.). Taip pat dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare Anglijos pusėje (Artimuosiuose rytuose ir Prancūzijoje). Antrojo pasaulinio karo metais kariavo Afrikoje, Pietryčių Azijoje ir Italijoje. 1982 m. dalyvavo Folklando salų konflikte. Šiuo metu gurkhų karių yra apie 2500. Į Anglijos karališkuosius pulkus priimami tik vyresni nei 17 m. jaunuoliai, minimalus tarnybos laikas – 5 m.

Gurkhų padaliniai turi to paties pavadinimo Nepale gyvenančios tautos, sudarančios vieną iš 25 sričių, pavadinimą. Gurkhų tauta prisiėmė indų šventojo kario guru Goraknatha, gyvenusio 18 a., vardą. Jie yra radžputų (thakuri ir četri kastos) ir brahminų persikėlėliai iš Radžastano (šiaurės Indija).

⁷⁾ Hanuman Dhoka (Hanumano vartai) - aikštė Katmandu centre, socialinis, kultūrinis ir urbanistinis traukos centras. Ją sudaro rūmų, kiemų ir šventyklų, Mala dinastijos karalių statytų 12- 18 a., kompleksas, užimantis apie 5 akrų plotą.

Hanuman Dhoka pavadinta beždžionių dievo iš „Ramajanos“ garbei. Hanumanas už kitus dievus atlikdavo didžius darbus. Mala dinastijos karaliai Hanumano atvaizdą naudojo savo karo vėliavose, o 1672 m. pastatė Hanumano statulą, kad nuvytų blogas dvasias ir ligas. Dabar čia savo namus rado daugybė beždžionių.

Prie įėjimo į Karaliaus rūmus stovi 17 a. Hanumano, apsirengusio raudonais rūmais ir laikančio skėtį, statula. Ji labai gerbiama induizmo tikinčiųjų. Kairėje yra įdomi Viešpaties Narasimha, Višnaus kaip pusiau liūto reinkarnacija, draskančio demoną Hiranyakasipu. Ją 1673 m. pastatė karalius Pratap Mala.

Toliau yra Nasal Čouk („šokančiojo“) kiemas, gavęs savo pavadinimą nuo puikaus Šokančio Šyvos atvaizdo, esančio rytinėje pusėje. Kiemas turi istorinę svarbą, nes čia 1975 m. buvo karūnuotas karalius Birendra. Jame yra ir puikus 9 aukštų Basantpuro bokštas su gausiai dekoruotomis durimis, langais ir atramomis. Rytinės sienos galima pasigėrėti auksiniu Maha-Višnaus atvaizdu, į čia iš Maha-Višnaus šventyklos perkeltu po 1934 m. žemės drebėjimo.

Toliau, Nasal Čouko šiaurės rytų kampe, yra Panč Mukhi Hanumano šventykla su 5-iais apvaliais stogais. O iš 9-ių aukštų Basantpuro („vandens šaltinio“) šventyklos bokšto atsiveria puikus rūmų ir miesto vaizdas. Jos fasadą puošia erotiniai bareljefai. Greta yra dar 3 kiti karaliaus Prithivi Narajano pastatyti bokštai.

Karališkos Mala šeimos deivės Taledžu Bhawani skirtas Mul Čouk kiemas pašvęstas religinėms apeigoms. Jo pietinėje pusėje yra nedidelė Taledžu šventykla su auksine torana. Abipus įėjimo yra upių deivių Ganga ir Yamanu atvaizdai.

Toliau yra Mohan Čouk kiemas, Mala karalių pastatytas 1649 m., kurį galima apžiūrėti tik iš tolo, nes į jį neleidžiama įeiti (kaip ir į Sundari Čouk). Jo centre yra Sun Dhara vandens telkinys, kuriame kasryt maudėsi Mala karaliai. Laikyta, kad čia turėjo gimti Mala dinastijos karaliai. Manoma, kad paskutinis karalius Džaja Prakaš Mala turėjo problemų, nes gimė ne čia.

Istorijos mylėtojams skirtas Tribhuvano muziejus, esantis vakarinėje Nasal Čouko pusėje. Jame yra puikių akmens dirbinių, įspūdingų sostų, baldų, brangakmeniais papuoštų karūnavimui naudojamų daiktų, monetų kolekcija ir t.t.

Hanuman Dhokoje rūmų sienoje yra 17 a. užrašas 15-a kalbų. Tikima, kad jei kas iššifruos visą užrašą, iš čia esančio snapo vandeniui ims tekėti pienas.

⁸⁾ Bhairava (sanskr. „baisus“, „gąsdinantis“) – yra Šyvos apraiška, siejama su naikinimu. Vaizduojamas su susipynusiomis gyvatėmis, vilki tigro kailį, ritualinė prijuostė papuošta žmonių kaulais. Kaip vahaną (transportą) naudoja šunį.Pats Bhairava turi 8-is apsireiškimus: Kala Bhairava, Asitanga Bhairava, Samhara Bhairava, Ruru Bhairava, Krodha Bhairava, Kapala Bhairava, Rudra Bhirava ir Unmatta Bhairava. Kala Bhairava konceptualizuotas kaip Saturno planetos guru.

Bhairava kiltis gali būti atsekta iki pokalbio tarp Brahmos ir Višnaus, perteikto „Šiv Maha-Purana“. Višnus klausia Brahmą, kas yra aukščiausiasis pasaulio sutvėrėjas. Brahma arogantiškai liepia Višnui garbinti jį, nes jis yra aukščiausiasis. Tai supykdė Šyvą, kuris buvo tikrasis visa ko kūrėjas, tad jis įsikūnijo kaip Bhairava, kad nubaustų Brahmą. Bhairava nukirto vieną iš 5-ių Brahmos galvų, tad nuo tada Brahma teturi tik 4-ias galvas. Kala Bhairava vaizduojamas nešinas nukirsta Brahma galva. Mat tuo veiksmu Bhairava užsitraukė nuodėmę ir privalėjo ilgus metus nešioti tą galvą, kol išpirko nuodėmę.

Kitas Bhairavos kilties pasakojimas yra susijęs su Sati, Šyvos žmona. Sati, buvusi dievų valdovo Dakšos dukra, vyru pasirinko Šyvą. Tačiau jos tėvas buvo prieš, nes laikė Šyvą neišlaidžiu asketu, kurio gyvenimas susijęs su miško žvėrimis ir šmėklomis. Dakša atliko yagną (ritualinę auką), kurią sukvietė visus dievus, išskyrus Šyva ir Sati. Į yagna Sati atėjo viena tuo metu, kai Dakša niekinamai kalbėjo apie Šyvą. Sati negalėjo pakęsti tokių kalbų, tad pati pasiaukojo šventojoje ugnyje. Kai apie tai sužinojo Šyva, jis sugriovė yagną ir nukirto Dakšai galvą. Šyva išnešė Sati kūną ir dienų dienas su juo bėgo aplink pasaulį. Višnus panaudojo savo Sudaršan čakrą (dieviškąjį diską), kuriuo sukapojo Sati kūną, kurio dalys nukrito įvairiose vietose, dabar vadinamose Šakti Peethas. Baisaus Bhairavos pavidalu Šyva dabar saugo visas tas Šaktipytų vietas.