Indonezijos mirusiųjų kultas

Vaikščiojančių lavonų apeigos Tana Toraja
(Indonezijos Sulawesi saloje)

Pasakojama, kad Sillanang‘o kaime esančioje oloje esantys mirusiųjų kūnai iki šiol nesuirę nuo pat 1905 m. Ir tie kūnai nėra balzamuoti kaip senovės Egipte.

Pasakojama, kad senaisiais laikais, kai Tana Toraja kaimai buvo labai izoliuoti ir sunkiai aplankomi, buvo Funeral in Tana Toraja tam tikri žmonės, turėję galią priversti mirusįjį žmogų ateiti į kaimą ir dalyvauti savo laidotuvėse. Tokiu būdu mirusiojo giminaičiams nebūdavo galimybės nešti jo lavoną. Ypač tuo garsėjo Vakarų Toraja esantis Mamasa rajonas. Šio rajono gyventojai nėra tiksliai ta pati etninė grupė kaip Tana Toraja – ir ją kiti vadina Toraja Mamasa. Abi etninės grupės yra labai panašios, nors turi ir savo išskirtinių charakteristikų, pvz., skiriasi jų medžio drožinėjimo stiliai.

Pagal mamasų tikėjimą, mirusiojo siela privalo grįžti į savo gimtąjį kaimą. Svarbu jam susitikti su giminaičiais, kad jie galėtų jį palydėti į pomirtinį gyvenimą, atlikus reikiamas apeigas. Praeityje šio rajono žmonės bijojo keliauti toli, kad mirties atveju nebūtų toli ir negalėtų grįžti į savo gimtinę. Jei žmogus miršta kelionėje, ir jei jis neturi stiprių magiškų galių, jam būtina patyrusio specialisto pagalba, kad padėtų mirusiajam grįžti.

Čia sugrįžimas suprantamas ne metaforiškai – mirusysis tikrai turi paržygiuoti į ten, iš kur kilęs. Mirusysis tiri eiti tvirtai, be jokios išraiškos veide, tarsi koks robotas. Jei kas užkalbindavo mirusįjį, tasai galėjo nugriūti ir nepajėgti tęsti kelionės. Tad lydintysis jį turėjo perspėti sutiktus žmones, kad tie neužkalbintų mirusiojo. Buvo stengiamasi rinktis nuošalesnius takus, kur mažesnė tikimybė ką nors sutikti. Dabartiniais laikais mirusiojo grįžimas į gimtinę išėjo iš mados.

Tana Toraja kaimus jungia geri keliai ir žmonės naudoja patogesnes mirusiųjų transportavimo priemones. Tačiau mirusiojo „atgaivinimo“ sugebėjimai galutinai dar neišnykę. Sugebėjimai pritaikomi gyvūnams. Kai per laidotuves paaukojamas jautis, nukirtus jo galvą kūnas pasikelia ir vaikšto kokias 10 min.

Rambu Soloq

Toraja bendruomenėje laidotuvių apeigos yra įmantriausias ir brangiausias įvykis. Tai, kad nemažai gyventojų yra priėmę krikščionybę, netrukdo šioms apeigoms. Toraja gyventojams mirties nėra priešingybė gyvenimui. Gimimas ir mirtis tik tam tikri atskaitos taškai asmens gyvenime. Tai yra pagal Alluk Todolo religiją. Ir būtent mirtis, o ne vestuvės atspindi šeimos socialinį statusą. Kuo turtingesnis ir įtakingesnis asmuo, tuo prabangesnės laidotuvės. Aluko religijoje tik kilmingieji turi teisę iškelti gausią laidotuvių puotą, kurioje dalyvauja tūkstančiai žmonių ir kuri trunka kelias dienas. Apeigų vieta, kuri vadinama Rante, rengiama plačiame lauke, kuriame pastatomos pastogės. Kaip laidotuvių apeigų dalis, pagarbioje vietoje, priešais atvirą lauką, pastatomas bokštas (lakkian), kuriame laikomas mirusiojo kūnas. Pučiamųjų muzika, laidotuvių giesmės, dainos ir deklamavimai, verksmai ir raudos yra tradiciniai Toraja sielvarto išraiškos jaunuoliams bei vargšams.

Apeigos dažnai atliekamos savaites, mėnesius ir metus po mirties, tad mirusiojo šeimai tenka didelės išlaidos joms [Nenuostabu, kad neretai jaunuoliai atideda ar atsisako vedybų, jei jų mylimosios senelis ar senelė yra labai seni, nes baiminasi, kad laidotuvės paskandins juos skolose]. Tikima, kad mirtis nėra staigus įvykis, o palaipsnis procesas link Puya (sielų ar pomirtinį pasaulį). Remiamasi tvirtu tikėjimu, kad mirusiojo siela keliauja į amžinąjį kraštą pietuose, kuriame jai reiks visų kasdienio gyvenimo reikmių, kaip ir gyvam Buffalo sacrifice in Indonesia žmogui. Gedėjimo metu kūnas apvyniojamas keliais audeklo sluoksniais ir laikomas Tongkonan‘e. Manoma, kad mirusiojo dvasia klaidžioja aplink kaimą tol, kol neužbaigiamos apeigos, o tik tada ima keliauti į Puya. Asmuo tol nelaikomas visiškai mirusiu, kol neatliktos visos apeigos ir siela nėra išlaisvinta.

Kitas apeigų elementas yra buivolo pjovimas. Nors galima aukoti visus buivolus, tačiau pirmenybė teikiama albinosams (su tam tikru dėmėtu kailiu), kurie yra gana reti ir jie tesudaro tik 8%. Tad nenuostabu, kad jų kaina yra 15-30 mln. rupijų, priklausomai nuo jų grožio. Bandymai veisti juos nebuvo labai sėkmingi.
Kuo įtakingesnis asmuo miršta, tuo daugiau buivolų skerdžiama. Buivolų skerdienos, kartu su galvomis, paprastai išrikiuojamos lauke, laukdamos savo savininko, kuris yra „miego būsenoje“. Tikima, kad mirusiajam prireiks buivolo kelionės metu, ir tuo greičiau atvyks į Puya, kuo daugiau buivolų turės. Dešimčių buivolų it šimtų kiaulių nužudymas mečete yra apeigų kulminacija lydima muzikos ir šokių, bei berniukų, kurie bando surinkti trykštantį kraują į bambuko vamzdelius. Kai kuriuos gyvulius avė svečiai kaip „dovanas“, kas ypatingai pabrėžiama, nes tai laikoma skola mirusiojo šeimai. Gyvulių aukos turi užtikrinti amžiną pomirtinį gyvenimą ir aprūpinti mirusįjį [ Iš tikro dauguma žmonių ten gana retai valgo mėsą, ir laidotuvės jiems yra viena iš retų progų pasisotinti ].
O prieš buivolų paaukojimą, išbandomas jų stiprumas, kas vadinama tedong silaga. Toji procedūra vadinama tinggoro.

Sudėtine apeigų dalimi yra ir gaidžių peštynės (bulangan londong). Jos irgi laikomos šventomis, nes jos susiję su kraujo nuliejimo ant žemės. Tradicija reikalauja, kad būtų paaukoti bent trys gaidžiukai. Tačiau įprasta išstatyti 25 poras gaidžių. Paprastai, dalyvių malonumui už apeigų lauko ribų rengiami „papildomi turai“. Tačiau šiais laikais šios apeigos degeneravo iki paprastų komercinių lažybų. Apeigoms pasiekus kulminaciją, net į mažesnius kaimus vedantys keliai pilni atvykstančių lažybų dalyvių.

Taip pat per apeigas atliekamas gedulingas šokis ma‘badong, kai giminaičiai ratu susikabina už rankų. Šokį lydi deklamavimas eilių apie žmogaus kelią nuo įsčių, gimstant, gyvenant ir pagaliau mirštant.

Funeral carriage in Indonesia Toraja tikima, kad kilmingieji turi būti palaidojami tarp dangaus ir žemės – iš čia jų įspūdingi kapai. Aukštai ant kalkakmenio uolų įrengiami kapai, iškirsti iš uolos ir saugomi žmogaus atvaizdo, vadinamo Tau tau, stebinčio apylinkes.

Karstas talpinamas oloje arba iškirstame kape arba pakabinamas virš uolos. Jame yra visi reikmenys, kurių gali prireikti pomirtiniame pasaulyje. Turtingieji dažni laidojami uoloje iškirstame kape. Tokio kapo parengimas trubka kelis mėnesius. Kai kuriose vietose, randama ola, kurioje gali tilpti visa šeima. Vaiko kapas gali būti ant virvių pakabinamas priešais uolą ar iš medžio. Jis gali kaboti kelis metus. Kol virvės sutrūnija ir karstas nukrenta ant žemės.

Toraja gyventojų kapai

Mirusysis ne laidojamas, o jo kūnas išsaugojamas formaline (praeityje buvo naudojami tam tikri lapai). Tada kūnas iškeliamas ant namo. Laikoma, kad mirusiajam skauda galvą; ir žmonės ja, tebeduoda maisto ir gerti. Namuose kūnas laikomas 2-5 m., priklausomai nuo to, kada šeima galės surengti laidotuvių apeigas.

Yra keli kapų tipai:

Lemo kapas

Šeima prašo to pande batu (akmenskaldžio) iškirsti nišą uoloje – apie 3 m ilgio ir 1 m aukščio. Kūnas įvyniojamas į sarung (tradicinį audinį) ir įdedamas į karstą, kuris patalpinamas toje nišoje. Kilmingieji visada pastato tau-tau (žmogaus pavidalo statulą), panašią į mirusįjį. Tam žmonės turi kreiptis į to minah (tradicijos saugotoją, gerbiamą, kaip ir senoliai). Be to, reikia dar ir laiką suderinti. Vyrui skirtas tao-tao dėvi kelnes, o moterims – sijoną. Tao-tao meistras vadinamas to pande tao-tao. Tau-tau tebėra animalistinis tikėjimas.

Paprasti žmonės negamina tau-tau; po 2 d. kūnas dedamas į karstą, kuris vadinamas tongkonan. Vienoje Batu Lemo kapo nišoje gali tilpti 3-5 kūnai, nes kūno dydis gali susitraukti iki 0,5 m. Kai niša užsipildo, netoli jos įrengiama nauja niša.

Erong kapas, Marante

Mirusysis dedamas į didelį karstą, kuriame gali tilpti 2-5 kūnai. Tada karstas dedama į olą. Marante galima rasti daug žmonių kaulokių ir kaulų. Tomb in Indonesia

Patane kapas

Tai šiuolaikinis krikščionio toradžano kapas. Jis namo formos, nes sakoma, kad tai antrieji žmogaus namai. Name gali būti palaidoti 20-25 asmenys, suguldyti karstuose. Tas namas dar vadinamas „anua tang marambu“ (namas, kur daugiau nerūksta dūmai). Kapas skirtas vienai šeimai.

Mirusiųjų valymo apeigos

Kartą metuose, kartą per 5 ar 10 m. toradžanai atlieka specialias apeigas mirusiųjų drabužių ir karstų pakeitimui. Valymo diena yra speciali diena, dėl kurios susitaria tradicijos saugotojai. Žmonės nuvalo mirusiuosius, pakeičia jų drabužius ir pažeistus karstus, surenkami išsimėtę kaulai. Statulų (tau-tau) drabužiai taip pat pakeičiami.

Zombių armija
Mirtis - Jama
Trobriando salos
Helovyno istorija
Ateiviai iš pragaro
Juodoji Nigerijos magija
Egipto „Mirusiųjų knyga“
Klaidžiojančių sielų šventė
Arijai: Mirusiųjų garbinimas
Tikėjimas gyvenimo prasme
Apie Tibeto mirusiųjų knygą
Laužai Himalajų papėdėje
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Umai – lyginamoji charakteristika
Budistinis pragaras Tailande
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Karma. Tibeto mirusiųjų knyga
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Czi Čen. Sodų sutvarkymas
Amžinojo gyvenimo siekis
Tarp sapno ir tikrovės
Šorcų religiniai tikėjimai
Evenkai, jakutai, eskimai
Reinkarnacijos idėja
Samurajų atsiradimas
Samurajų ideologija
Kinijos piramidės
Sielos klajonės
Vartiklis