Buvęs uždaras Tibetas

Pasaulyje aukščiausia ir sunkiausiai pasiekiama plokštikalnė leido Tibetui būti atskirtam šimtams metų kaimyniniams feodalams ėmus vienytis 7-e amžiuje. Ksenofobiška politika, draudžianti lankytis užsieniečiams, tik sustiprino paslaptingumą. 19 a. svetimų čia beveik nėra buvę. Pats Lhasa pavadinimas, reiškiantis „Dievų vietą“, tapo Uždraustojo miesto sinonimu.

Šiandien Tibetas yra sudėtinė Kinijos dalis, sudaranti aštuntadalį šalies teritorijos. Kinija Tibeto valdymą perėmė 1951 m. ir čia įsigalėjo 1959 m. numalšinusi sukilimą, kai apie 100 tūkst. gyventojų buvo ištremta. Teokratinį feodalizmą krašte pakeitė socializmas. Nuo 1965-ųjų administruojamas kaip Tibeto autonominis rajonas (T.A.R.), todėl turi daugiau teisių nei Kinijos provincijos, tačiau tikrąją valdžią turi Kinijos sostinė.

Kinija, ilgą laiką skelbusi apie Tibeto nepriklausomybę, netruko imtis jo, kai tik Mao Raudonoji armija 1949-ais sutriuškino Čiang Kai-šek. Pirmieji Liaudies išvadavimo armijos padaliniai į Tibetą įžengė 1950 m. nesulaukdama didelio vietinės policijos, nepasirengusios kautis prieš šiuolaikinius ginklus, pasipriešinimo. 15-metis Dalai Lama (nors iki pilnametystės dar trūko 3 m., tačiau jam buvo suteikti visi įgaliojimai), kartu su patarėjais, paspruko prie Sikimo sienos. Siekdamas kompromiso su kinais, valdovas-jaunuolis grįžo į Lhasą ir 1951-ais pasirašė susitarimą, garantuojantį Tibeto savivaldą, tačiau Kinijai perleidžiant karinį valdymą bei užsienio politiką.

Dalai Lama yra savitas reiškinys. Pavadinimas, kurį 16 a. davė mongolų valdovas Altanas Chanas, reiškia „išminties vandenynas“. Laikoma, kad tai dievybės Čenrezig (Indijoje - Avalokitešvara) 600 m. Tibetą valdžiusioje teokratinėje sistemoje religinė ir vykdomoji valdžia susitelkė viename asmenyje, kurio įpėdinystė parenkama remiantis tikėjimu reinkarnacija. Kai Dalai Lama miršta, prasideda vaiko, kuris gavo jo sielą, paieškos. Remiamasi ženklais ir pranašystėmis. Radus kandidatą, pradžioje jis apklausiamas, o tada leidžiami rinktis iš ankstesnio Dalai Lamos asmeninių daiktų. Jei vaikas pasirenka teisingai ir tenkina kitus reikalavimus, Tibeto Nacionalinė asamblėja išklauso įrodymus ir balsuoja. Patvirtinus, jis paskelbiamas naujuoju Dalai Lama, surengiamos iškilmės Lhasoje ir apgyvendinamas Potaloje, kur mokomas religinių dalytų tol, kol sukaks 18 m.

Dabartinis 14-asis Dalai Lama Lhasoje buvo iki 1959-ųjų ir tada, numalšinus Tibeto sukilimą, naktį pabėgo į Indiją. Po sukilimo buvo nužudyta apie 87 tūkst. tibetiečių, o skaičiuojant mirusius nuo bado, darbo stovyklose ir vėlesnės Kultūrinės revoliucijos metu, aukų skaičius siektų 200 tūkst. Arti 100 tūkst. pasitraukė ir dauguma jų dabar gyvena šiaurės Indijoje, netoli Dalai Lama.

Bet viena aišku – iki 1959 m. Tibete visuotinai dominavo religija, budizmas. Lhasoje tebestovi švenčiausia Džokango šventykla, pastatyta 650 m. ir nuo tada tapo Tibeto budistų „Meka“. Jie gali ištisus metus eiti iki jos, tada „matuoti“ savo kūnais ratais aplink ją ir melstis priešais kiekvieną iš šimtų statulų viduje.

Centrinėje salėje šimtų jakų lajaus žvakių apšviečia gausias sienų freskas, didingas 30 pėdų aukščio statulas ir austus gobelenus. Nuo kiekvieno altoriaus sklinda 1300 m. deginamo lajaus aitrus kvapas. Džokango šventykla buvo atidaryta 1979 m. po 200 m. pertraukos. Dabar čia leidžiama lankytis tris rytus per savaitę – ir joje susirenka tūkstančiai tibetiečių. Daug jų, suaugusių ir vaikų, parpuola ant žemės priešais Džovo Šakjamuni (nuo jos kilo ir Džokango pavadinimas, reiškiantis „Džovo koplyčia“) statulą, laikoma pirmąja ir seniausia Budos statula Tibete.

Savitas Tibeto budizmo variantas leido vienuolynams įgauti didelę galią. Kalnuose į vakarus nuo Lhasos įsikūręs Drepungas, milžiniškas iki baltumo nuplautų akmeninių namų masyvas, supantis centre esančias šventyklas. Tai pasaulyje didžiausias vienuolynas, kuriame gyveno 10 tūkst. vienuolių, prižiūrinčių 25 tūkst. baudžiauninkų ir piemenų. Dabar, kadaise didingas centras, virsta griuvėsiais. Apie 3000 vienuolių pasitraukė į Indiją ir įsikūrė netoliese Dalai Lamos. Čia liko tik apie 270, o likusieji grįžo į pasaulietinį gyvenimą arba mirė. Nauji vienuoliai neruošiami, tad vienuolyno ateitis neaiški. Netikra ir paties Tibeto budizmo ateitis dėl Kinijos politikos jo atžvilgiu.

1959 m. Tibete buvo apie 120 tūkst. vienuolių (ir per 2700 vienuolynų) – beveik ketvirtis visų Tibeto vyrų. Buvęs Dalai Lama sekretorius Tudeng Danda pažinojo daugelį jų. Nežinodamas apie valdovo planą sprukti, liko ir buvo įkalintas trejiems metams. Dabar jų teliko tik koks tūkstantis ir jie privalo atlikti naudingus darbus, nes Kinijos valdžia draudžia jiems gyventi išnaudojant kitų darbą. Daugelis vienuolynų sugriauta, nes laikyti sukilimo centrais, o kiti sugriauti dėl statybinių medžiagų. Kultūrinės revoliucijos metais griauta dar. Dabar telikę tik kokie 9 vienuolynai, kuriuose gyvena lamos. Ir vis tik religingumo lygis krašte labai aukštas.

Vienu Tibeto simbolių istorijos tėkmėje buvo Potala. Faktiškai pilis, pastatyta aukštai kalnuose, kurios pavadinimas reiškia „aukštai esanti karalystė“, virš Lhasos iškyla per 700 pėdų. Pradėta statyti 7 a., dauguma konstrukcijų pastatyta 1645-94 m., ji turi per 1000 kambarių, 10 tūkst. altorių ir 200 tūkst. statulų. Dabar tai jau nėra religinis ar administracinis centras, o daugiau kaip muziejus, nors ir neatidarytas viešai. Rūmus vis dar prižiūri apie 100 žmonių, kuriuos įdarbinusi Kinijos vyriausybė.

Tibeto padėtis yra jautri tema Pekinui. Darbo užmokestis yra žemas. Tačiau jame žmonių skaičius didėja, nes Tibetui nebegalioja Kinijos gimstamumo ribojimo politika. Čia įsikūrė apie 120 tūkst. kinų, didžioji dauguma jų Lhasoje, kur jie sudaro jau apie pusę visų Lhasos gyventojų. Kinijos valdžia modernizavo Tibeto ūkį, nors nemaža dalis darbų vis dar atliekama rankomis, iš dalies ir todėl, kad sunkiąją techniką yra sudėtinga atgabenti prastais keliais. Išaugo raštingumo lygis, anksčiau buvęs vos ne vienuolių privilegija. Vis didesnei gyventojų daliai tapo prieinama elektra. Bet kadangi kuro trūko visada, namai nėra šildomi net jei oro temperatūra yra neigiama. Maisto ruošimui ugnis kūrenama džiovintu karvių arba jakų mėšlu. Sausame ir gana aukštai esančiame Lhasa slėnyje beveik neauga medžiai, kuriuos būtų galima naudoti kurui.

Gyvenimo sąlygos Tibete vis dar nėra palankios turizmui, nes nėra tinkamų viešbučių, restoranų ir transporto sąlygų. Nuo 1950-ųjų tik keli šimtai užsieniečių aplankė Tibetą, pakviesti Kinijos vyriausybės ir praėję širdies ir plaučių sveikatos patikrinimą Pekine. Tačiau ši industrija plečiama ir dabar per metus Tibetą aplanko keli milijonai turistų.

Garsiakalbiai Lhasoje kiekvieną dieną primena, kad tai Kinijos dalis. Kiekvieną vasaros rytą 6:50 himnas „Rytai yra Raudoni“ aidu nuskardi palei namų ir barakų eiles, nes darbininkai ir kareiviai darbą pradeda dar tamsoje. Mat visa Kinija yra vienoje Pekino laiko juostoje, o Lhasa yra 1600 km (arba per dvi laiko juostas) į vakarus ir vasarą saulė čia teka 7:30.

Pagrindinis Tibeto maistas tebelieka tsampa, kvapnūs rankomis pagaminti makaronai iš truputį pakepintų miežinių miltų, jakų lajaus ir arbatos. Kiniškas maistas, pvz., įvairūs pomidorai ir obuoliai, kartu su tradiciniais kopūstais, ridikais ir bulvėmis lėtai skverbiasi į Tibeto valgiaraštį.

Pasaulio stogas
Kinijos piramidės
Ką nutyli būgnai?
Bokoro rūmai, Kambodža
Iki dangų remiančių kalnų
Velnių muziejus Kaune
Tibeto "Mirusiųjų knyga"
Bažnyčia už laiko gniaužtų
Miegantis Nepalo dievas
Laužai Himalajų papėdėje
Budistinis pragaras Tailande
Ankstyvoji Vietnamo istorija
Guilinas: jungtis iš amžių glūdumos
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Hun ir po, siela ir gyvybės syvai
Kinų filosofijos priešistorė
Evenkai, jakutai, eskimai
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
Korėjos tradicinė muzika
Pažintis su chazarais
Mohendžo-daro
Šambalos paieškos
Kinų kambarys
Dropa diskai
Vartiklio naujienos