Sibiro ir šiaurės tautos

Evenkai

Evenkai, oročonai (save vadina) – iki 1931 m. kartu su kitomis tautomis Evenks vadinti tungusais. Šiuo metu jie gyvena nuo kairiojo Jenisiejaus kranto iki Ochotsko jūros ir nuo Užpoliarės tundros iki Angaros ir Amūro. Gyvena ir Kinijos šiaurės rytuose (20 tūkst.) bei Mongolijoje. Rusijoje – arti 30 tūkst. gyv. Priklauso mongoloidų rasei. Giminystės sistema irokėzų tipo.

Evenkų kalba turi tris dialektus: šiaurės, pietų ir rytų. Savo kalbą gimtąja laiko 29,5%, rusų – 29,1% evenkų. Kiti – jakutų, buriatų kalbas. Raštas lotynų abėcėlės pagrindu sukurtas 1931 m., 1936-37 m. pakeistas į kirilicą. Literatūrinės kalbos pagrindu paimtas Irkutsko srities pietų dialekto nepsko tarmė, 1952 m. pakeista į Akmenuotosios Tunguskos baseino (Evenkų AS) tarmę. Evenkų kalba išleisti vadovėliai iki 8 kl., žodynai, metodinės priemonės, leista grožinė literatūra. Jos mokoma paruošiamosiose ir pradinėse klasėse, kaip fakultatyvas – iki 8 kl. Dėstoma aukštosiose mokyklose (St. Peterburgo, Jakutsko, Chabarovsko, Ulan-Ude), pedagoginiuose institutuose (Igarka, Nikolajevskas prie Amūro). Kai kuriuose rajonuose rengiamos radij laidos ir leidžiami laikraščiai.

Pagal antropologinius, archeologinius ir lingvistinius duomenis, evenkai susiformavo susimaišius vietos gyventojams, giminingiems jukagirams, tungusų gentims, apie 1 tūkstantm. pr.m.e. atsikėlusių iš Pribaikalės ir Užbaikalės. Evenkai turėjo susidūrimų su jakutais, kurie įsikurdavo jų žemėse, ir mongolais ir mandžiūrais (Užbaikalėje). Pribaikalėje jie buvo priklausomi nuo buriatų, o prie kairiųjų Amūro intakų – nuo daurų. Kontaktai su rusais prasidėjo nuo 1606 m. Link 17 a. vidurio į rytus traukiant kazokams, evenkai buvo priversti mokėti duoklę, įsigalėjo amanatų sistema. Nuo 17 a. evenkus iš jų vietų stūmė jakutai, rusai ir buriatai. 19 a. evenkų pasirodė prie žemutinio Amūro, Sachaline, šiaurės Kinijoje; nuo Evenks children Jenisiejaus dalis persikėlė prie Tazo ir Obės. 18 a. evenkų buvo suskaičiuota 70-80 tūkst.; 1926-27 m. surašymo duomenis TSRS jų gyveno 17,5 tūkst.

Iki šiol tradiciniu verslu laikoma medžioklė ir elnininkystė. Medžiojo su savadarbėmis šaudynėmis, lankais, spąstais ir kilpomis. Elnius ir briedžius medžiojo su varovais pavasarį. Kaip jauką naudojo ir apmokytą elnią, su specialiai diržu apraišiotais ragais – kad įsipainiotų į kovą su juo stoję elniai. Elnininkystė buvo dviejų tipų: evenkų ir oročonkų.

Gyvenimui buvo paplitę vasaros ir žiemos žieve (daugiausia lapuočių) dengtos čumos. Rengėsi labai įvairiai. Pas vakarų evenkus buvo paplitęs vadintas nesusegamas drabužis "fraku" (tiek vyrų, tiek moterų – skyrėsi tik antkrūtinis) – iš odos. Pas visus evenkus (tiek vyrų, tiek moterų) labiausiai paplitęs drabužis buvo "parka", siuvamas iš elnių odų. Jis buvo trumpas. Pagrindiniu galvos apdaru (tiek vyrų, tiek moterų) buvo kaporas – daugiausia iš elnių kailių.

Naudojo kelių tipų valtis. Taigoje naudojo slides, slidžių lazda (sevgure) gale turėjo kablį, kurį naudojo kabinimuisi į medžius kylant į kalvą. Krovinį vežė ant rogučių bei nartų, o taip pat vilkdavo ant ledu padengto kailio.

Dvasinė kultūra

Šamaniškajai kosmologijai būdingas pasaulio skirstymas į tris dalis, kuriame kiekviena dalis daugiasluoksnė. Viršutinis pasaulis ten, kur teka saulė – jame randasi saulė, mėnulis ir žvaigždės. Žemutinis pasaulis – mirusiųjų protėvių šalis – joje gyvenimas yra tiksli gyvųjų pasaulio kopija. Skirtumas tik tas, kad maitinasi ne įprastu "žemišku" maistu, o vien tik Evenk`s shaman žiogais, o kūnai šalti ir neplaka širdis. Antrasis žemutinio pasaulio lygis – upė, įveikaima tik stiprių šamanų. Trečias lygis – chargi (piktosios dvasios) buveinė. Chargi panašus į evenką, tik aukštesnis ir stipresnis. Dešinės plaštakos vietoje baisi žmogaus galva su iššieptais dantimis, kairė plaštaka su milžinišku nagu. Galva plika, kūnas apžėlęs. Turi pagalbininką. Vietoje kojų – basliai.

Turima daug legendų apie pasaulio sutvėrimą. Pradžioje tebuvo vanduo ir dangus. Vandeny gyveno gyvatė ir varlė. Gyvatė buvo sena, jai buvo šalta ir todėl ji paprašė varlę, kad iš dangaus atneštų trupučiuką žemės ir uždėtų ant vandens, kad galėtų ten šildytis saulėje. Tačiau žemė skendo, tad varlė, bijodama, kad ant jos barsis, apsivertė ant nugaros ir kojomis prilaikė žemę – ir taip liko iki šiol.

Pradžioje tebuvo vanduo. Gyveno du broliai: gerasis Sevki viršuje ir piktasis Chargi apačioje. Sevki pagalbininkais buvo antis klykuolė ir naras. Naras panėrė ir iš dugno pakėlė truputį žemės. Pamažu žemė plėtėsi, kol įgavo dabartinį pavidalą.

Laidojama buvo nedalyvaujant šamanui. Mirusįjį aprengdavo puošniais drabužiais, nieko neužsegdavo, neužrišdavo. Įdėdavo į naują kailį. Žmona ant mirusiojo krūtinės padėdavo savo plaukų sruogą (o vyras – savo plaukų sruogą įkišdavo į pažastį). Šalia vyro dėdavo lanką, strėles, peilį, slides, katiliuką, pypkę, kapšą. Prie moters – odų tvarkymo įrankius, ilgą kelionės lazdą, pypkę, smulkius asmeninius daiktus… Laidojo skobtame kamiene arba karste. Per laidotuves skersdavo elnią, šunį, arklį, palikdami laidotuvių vietoje. Mirusiuosius savo mirtimi laidoju gulsčius, savižudžius – sėdinčius (be to, asmeninius daiktus sudegindavo, kad mirtis nepereitų gyviesiems).


Jakutai

Jakutai, sachai (taip save vadinantys; "jakutų", "jakolcų" pavadinimą rusai perėmė iš evenkų) – viena gausiausių Sibiro tautų (380,2 tūkst., iš jų Sacha resp. – Yakut rides 365,2 tūkst.). Jie gyvena Lenos vidurupyje, prie Aldano, Viliujės, Olekmos žemupyje, Šiaurėje. Priklauso mongoloidų šiauriniam variantui. Kalba jakutų kalba (Sacha resp. valst. kalba), priklausančia Altajaus tiurkų kalbų grupei. 19 a. viduryje raštas sukurtas kirilicos pagrindu.

Jakutų etnogenezė gana sudėtinga. Jie gerokai nutolę nuo tiurkų kalbomis kalbančių tautų, tačiau išlaikė galvijų auginimą. Matyt, jų protėviai atsikėlė nuo Baikalo. Atėjus rusams, jakutai jau buvo susiformavusi kaip tauta, pasidalinusi į gentis: nancai, kangalasai, megincai, borogoncai, betiuncai, baturusai ir t.t. (apie 40 genčių), kurie tarpusavyje neretai kaudavosi. Stambiausias gentis sudarė 2-5 tūkst. Gentys dalijosi į smulkesnes "tėvų gimines" (aga-uusa) bei "motinos gimines" (ije-uusa). Tuo metu gyvavo kraujo kerštas, paprastai pakeičiamas išpirka. Gyvavo bendros žūklės, keitimosi dovanomis papročiai. Iki 19 a. tebebuvo daugpatystė, - paprastai žmonos gyveno atskirai ir kiekviena tvarkė savo ūkį. Išsiskyrė karinė aristokratija, tojonai, turėję vergų, kurie galėjo turėti šeimas, gyveno atskirose jurtose ir paprastai tarnavo tojonų būriuose.

Žemė daugiausia buvo bendro naudojimo. Rusai neskatino nuosavybės teisių atsiradimo. Jiems valdant, jakutai buvo skirstomi į "gimines" (angauusa), kurias valdė išrinkti "kunigaikščiai" (kinees). Jie buvo pavaldūs "didžiajam kunigaikščiui" (ulachan kinees).

Jakutai daugiausia vertėsi arklininkyste ir raguočių auginimu. Arklius prižiūrėjo daugiausia vyrai, o galvijus – moterys. Šiaurėje augino elnius. Šieną pjovė dar prieš pasirodant rusams. Išsivysčiusi žvejyba – vargšams, neturėjusiems galvijų, tai buvo pagrindinis užsiėmimas. Medžioklė daugiausia paplitusi šiaurėje. Pagrindiniai medžioklės įrankiai buvo lankas, ietis, spąstai. Gyvavo rinkimas (iš uogų – nerinko aviečių, kurią laikė "nešvaria"). Iš rusų perėmė haymaking žemdirbystę, augino miežius, kiek rečiau – kviečius. Gyvavo amatai: medžio, kailių, odos apdirbimas, lipdomoji keramika, mamuto kaulų drožinėjimas. Turėjo kalvius – lydė ir kalė sidabrą, varį.

Žiemą gyveno jurtose (djije) ir vertikalių rąstų, iš lauko apteptų moliu su mėšlu, plokščiu dvišlaičiu stogu su pristatytu "chotonu" – tvartu galvijams. Asla molinė, turtingų – grindys iš lentų. Įėjimas rytuose, langai į pietus ir vakarus, stogas – į šiaurę ir pietus. Dešinėje įėjimo – židinys, palei sienas – naros iš lentų (kairėje – vyrams, dešinėje – moterims). Vasaros būstas – kūgio formos jurta (urasa), kurią šiaurėje užklodavo velėna.

Keliavo slidėmis, valtimis, nartomis, rogėmis ir raiti elniais. Slidės nebuvo labai paplitę – dėl sėslaus gyvenimo būdo ir nesant išvystytai medžioklei. Labiausiai paplitę išlenktos evenkų tipo slidės (tuut).

Vyrų ir moterų drabužiai buvo vienodi, skyrėsi tik ilgis ir papuošimai. Drabužiai siūti iš odos ir kailių, vėliau audinių. Kailiniai (sangyjach) turėjo specifinį papuošimą ant nugaros – klostes tarsi kokius sparnus. Buvo ir kitokie moteriški kailiniai (son) su kiškių kailių vidumi. Vasarinius drabužius siuvo iš audinių. Ypač didelė galvos apdangalų įvairovė. Iš jų labiausiai paplitęs aukštas kūgio formos kaporas, kurį siuvo iš kailių arba pliso, aplink veidą apvestas voveries ar kitokiu kailiuku. Žiemą avėjo batais iš elnio ar arklio odos, vasarą – minkštus aulinius.

Pagrindiniai buvo pieno produktai, ypač vasarą. Sviestą gėrė lydytą arba su kumysu. Grietinę (suorat) ruošdavo žiemai užšaldydami dideliuose kubiluose, įdėdami uogų, šaknelių, kaulų. Žuvį daugiausia valgė vargšai ir šiauriniuose rajonuose – žalią, virtą, keptą, šaldytą ir raugintą duobėse (syma) žiemai. Mėsą valgė daugiausia turtingesni – ypač vertino arklieną. 19 a. pradėta naudoti miežiniai miltai.

Sacred tree Dvasinė kultūra

Iki 18-19 a. buvo paplitęs šamanizmas, tikėta dvasiomis: gerosiomis (aijy), priešiškomis (abasai), mirusiš šamanų ir ne savo mirtimi (juer), šeimininko dvasiomis (ičči). Išliko totemizmo elementai – gentis turėjo gyvūną, kurio nebuvo galima žudyti.

Šamanizmo pasaulis dalijosi į tris dalis: viešutinis, apatinis ir vidurinis. Ypač svarbus buvo moteriškos vaisingumo deivės Aijyysyt kultas. Šamanai – vyrai (oijuun) ir moterys (udangan) – kilę iš tos pačios šeimos. Kiekvienas šamanas turėjo savo dvasią-globėją (emeget), kurios atvaizdą nešiojo varinėje plokštelėje ant krūtinės.

Jakutų būgnas (tiunguras, diungiuras) buvo kiaušinio formos arba ovalinis – vidutiniškai 60 cm pločio. Apvadą darė iš lapuočių lentos. Išorinėje pusėje buvo keletas rezonatorių – 7 ar 9 – medinių stulpelių pavidalu. Tuo būgnai buvo labai panašūs į evenkų būgnus. Prie stulpelių rišo sausgysles, apvade išpjaudavo rezonuojančius plyšius. Būgnas buvo traktuojamas kaip šamano žirgas – dainuota: "Apvalų būgną paverčiu žirgu galingu, paverčiu greitu arkliu iš būgno". Be to, būgnas laikytas šamano apsauga.

Mušimo lazdelę darydavo iš lapuočių šerdies, briedžio ar elnio ragų. Ji priminę lenktą lopetėlę. Iš vienos pusės apsiūdavo elniuko oda. Kitoje pusėje pritvirtindavo keletą dyglių. Rankeną dažnai papuošdavo vilko ar lokio galva. Yakut Shaman with a drum

Pagrindinė jakutų šventė – pavasario-vasaros kumyso šventė (jysyach): su žaidimais, varžybomis. Jai vadovavo baltieji šamanai (aijyy oijuuna).

Iš folkloro pagarsėjęs epas (olonho), kurį rečityvu didelėse žmonių sueigose pasakoja specialūs pasakotojai (olonhosut), pasakos, patarlės, mįslės, giesmės. Išskiriami du giedojimo būdai: iškilmingas su falceto gaidomis, sukeliantis dviejų balsų efektą – juo atliekama muzikiniai olonho fragmentai, kreipiamasi į dvasias-globėjas, pagarbinimai; paprastai dainuojamos meilės, šokių, šmaikščios dainos. Tradiciniai muzikos instrumentai yra varganas, smuikas ir mušamieji. Iš šokių paplitęs įvairių atmainų rateliai, žaidybiniai šokiai (atach-tepsii, djijerengkei, kulun-kulurusu).


Eskimai

Eskimai - etninė tautų grupė: 38 tūkst. Aliaskoje, 28 tūkst. Kanados šiaurėje, 47 tūkst. Grenlandijoje (Danija), 1,5 tūkst. Rusijos Čiukotkos srityje.

Eskimų-aleutų kalbų grupė skirstoma į eskimų ir aleutų šakas. Eskimų šaką sudaro inuitų ir jupikų kalbų grupės. Inuitų kalbomis kalba Grenlandijos, Kanados ir šiaurės Aliaskos eskimai. Grenlandijoje pagrindinis eskimų (vakarų) dialektas yra valstybinė kalba. Be jo, dar yra rytų ir Tule dialektai. Kanados eskimų kalba, inuktitutas, turi kelis dialektus: Labradoro, Eskimos centro (iglulikas, netsilikas ir karibu), Bafino žemės, Koperio upės ir Makenzi. Aliaskoje yra šie dialektai: Barrou, Kocebu įlankos, Sluaedo pusiasalio, ir Beringo sąsiaurio (Velso princo iškyšulio ir Inaliko salos). Jupikų kalbos dialektai: centro (Nunivako salos – ir Chuperio įlankos), aliukiko (Aliaskos pusiasalio, Kadjako salos ir Princo Viljamo įlankos), čaplino (Naujojo Čaplino ir Velkalio gyvenvietės, Sirenikos, Nušvitimo, šv. Laurentijaus sala), naukano (buvusios Naukano gyv., dabar Ueleno, Lorino, Laurentijaus gyv.). Išskirtinas Sirenikos dialektas, kaip manoma, priklausęs trečiai eskimų kalbų šakai. Dabar jis išnykęs ()20 a. pask. dešimtm.)

Eskimų etnosas susiformavo iki 2 tūkstantm. pr.m.e. pabaigos Beringo sąsiaurio srityje. 1 tūkstantm. eskimų protėviai, priklausę tule kultūrai, įsikūrė Čiukotkoje ir palei Amerikos arkties pakrantę iki pat Grenlandijos.

Eskimai skirstomi į 15 etnokultūrinių grupių, iš jų vakarų Aliaskos daugiausia išlaikę kalbą ir tradicinį gyvenimo būdą. Eskimams būdingas gentinės organizacijos, giminių klanų nebuvimas (išskyrus, Beringo sąsiaurio eskimus).

Per daugelį amžių eskimai sukūrė kultūrą, pritaikytą Arkties sąlygoms: harpūną su pasukamu antgaliu, kajaką (valtį medžioklei), uždarus kailių drabužius, pusiau žeminę ir kupolo formos būstą iš sniego (iglu), taukų lempą maisto ruošimui, apšvietimui ir patalpos šildymui ir t.t. Jie saugo akis nuo saulės – nešioja kaulinius skydelius su siauromis įpjovomis.

Būdinga veikla: stambių jūros gyvūnų medžioklė (jūros vėplių ir banginių), ruonių medžioklė, žvejyba, karibu elnių medžioklė. Įsitvirtinus rinkos santykiais, pereita prie kailinių žvėrelių medžioklės (spąstais), pramoninės žvejybos (Grenlandija). Grenlandijoje ir Aliaskoje susiformavo pasiturintis sluoksnis ir inteligentija.

Nors kai kurios grupės buvo pakrikštytos, eskimai iš esmės išsaugojo animistinius tikėjimus, šamanizmą.

Sibiro eskimai (besivadinantys arba jugitaisjujitai) įsikūrę Čiukotkos pusiasalio pakrantėje nuo Beringo pusiasalio iki Kryžiaus įlankos. Nuo 1932 m. raštas kirilicos pagrindu.

Pagr. maistas – jūros vėplių, ruonių ir banginių mėsa – šaldyta, rauginta, vytinta, virta. Ypač vertinta elniena. Prieskoniais naudoti augalai, jūros kopūstai, moliuskai.

Iki XIX a. gyveno didelėse gyvenvietėse pusiau žeminėse, kurios buvo ir bendruomeninės, didelės, kuriose gyveno po kelias šeimas. 17-18 a. čiukčių įtakoje Eskimos woman working with a seal pagrindiniu būstu tapo jarangos, dengtos elnių kailiais. Jarangų sienas dažnai apdėdavo velėna, akmenimis ir lentomis. Vasaros būstai – keturkampės jarangos mediniu karkasu ir dengtos vėplių odomis, nuožulnu stogu.

Pagrindinės keliavimo priemonės žiemą buvo šunų kinkiniai (nartos- k`imuchsik) ir vaikščiojamosios slidės (walgujagyk), vandeniu – odiniai kajakai. Iki 19 a. vidurio nartos buvo riestomis pavažomis ir kimkomos vėduokle, o vėliau paplito rytų Sibiro kinkymo cugu būdas. Kajakas buvo iš karkaso, aptempto oda, paliekant tik siaurą apvalia angą prie juosmens. Yrėsi vienu dviyriu irklu arba dviem vienyriais irklais. Buvo ir daugiairklių Čiukotkos tipo baidarių po 20-30 irklininkų (an`japik).

Iki 19 a. vidurio nešiojo uždarą drabužį, kuchlianką, iš paukščių odų plunksnomis į vidų. Vystantis mainams su čiukčiais, imta siūti drabužius iš elnių odų. Vasaros drabužiu buvo uždara kamleika (k`ipag`ak), iš nerpos storųjų žarnų, vėliau – pirktinių audinių. Tradicinis apavas – kailio untai (kamgyk). Moterys pynė plaukus į dvi kasas, o vyrai nuskusdavo palikdami nedidelį kuokštą ant pakaušio. Vyrai tatuiruodavo mažus apskritimus prie burnos, moterys sudėtingas geometrines figūras ant veido ir rankų. Apsaugai nuo ligų dar dažydavo veidus ochra ir grafitu.

Eskimai laikėsi patristinės giminystės linijos su patristine santuoka su atidirbimu už jaunąją.

Kultūra

Tradicinis dekoratyvinis menas – mozaika iš kailių, siuvinėjimas spalvotomis sausgyslėmis, vėplio kaulo drožiniai.

Eskimai tikėjo gerąsias ir blogąsias dvasias. Iš gyvūnų labiausiai garbinta kosiatka, laikyta jūrų medžioklės globėja. Ji piešta ant baidarių, jos medinius atvaizdus vyrai nešiojosi ant diržo. Pagrindinis kosmogoninių padavimų veikėjas – Varnas (Koškli), pagrindiniai pasakų siužetai susiję su banginiu. Pagrindinės apeigos susiję su veikla: Galvų šventė, skirta vėplių medžioklei, Banginio šventė (Polja) ir pan.

Šamanizmas egzistuoja, tačiau plačiai nepaplito, kaip kad pas čiukčius.
Eskimos

Eskimų etimologija

Žodis eskimai kilęs iš Š. Amerikos indėnų atapaskų, kurie kaimynus vadino eskimantsik (kurie valgo žalią mėsą). Tą žodį 18 a. perėmė prancūzai (Eskimos) ir anglai (Eskimo).

Sibiro tautos: Buriatai
Sibiro ir šiaurės tautos
Samurajų ideologija
Baikalas ir jo paslaptys
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Indėniškosios kultūros: inuitai
Umai – lyginamoji charakteristika
Šiaurės Amerikos indėnų mitai
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Nan Madolis - apleistas paslapčių miestas
Sibiras ir pirmieji amerikiečiai
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Trys chano Batyjaus gyvenimai
Šorcų religiniai tikėjimai
Kadaise nebuvome vieni
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
Meru kalnas ir B. Tilakas
Ankstyvojo Vietnamo valdovai
Baikalas ir jo apylinkės
Ugnies kultas Rusijoje
Šamanų ratu einant
Kai tokie keliai...
Karelijos Adomas
Šiaurės Atlantida
Sniego karalienė
Mąstymo aušra