Šiaurės Amerikos indėnų kosmologiniai (pasaulio sutvėrimo) mitai. Vartiklis

Prieš daugelį metų gyveno milžiniški gyvūnai ir nebuvo tokios rūšies kaip žmonės. Kai kurių gyvūnų dabar jau nėra.

Vienądien Dotson `Sa, Didysis Varnas, tarė varnui - pastatykime didelį plaustą. Šis padarė didelę valtį. Tai užėmė daug laiko, nes valtis buvo labai didelė. Kai Varnas ją baigė, Dotson `Sa pasakė, kad ji dar nėra pakankamai didelė - "Turi pastatyti dar didesnę!"

Kai ši buvo baigta, pradėjo lyti. Pradžioje - dar nesmarkiai ir Dotson `Sa Paliepė Varnui surinkti visus gyvūnus poromis. Tai nebuvo lengva, bet Varnas padarė.

Kai visi gyvūnai buvo surinkti plauste, pradėjo smarkiai lyti. Visas pasaulis patvino ir tik gyvūnai buvę plauste liko gyvi. Kai baigė lyti, Varnas liepė keliems kirams skristi į visas puses ir ieškoti žemės. Jie nuskrido, bet grįžo sakydami, kad niekur nematyti žemės. Visur tik vanduo!

Maistas beveik baigėsi. Varnas liepė ondatrai nerti iki vandenyno dugno ir padaryti salą. Didelė ondatra nėrė ir ėmė krauti iš dumblo kauburį tol, kol pasirodė sausuma.

Dotson `Sa pasinaudojo burtais ir sukūrė uogas, medžius ir augalus. Žemumose liko ežerai ir tvenkiniai. Tada Didysis varnas padarė upes, kurios tekėjo į abi puses. Viena puse vanduo tekėjo į vandenyną, o kita kilo į kalnus. Vėliau jis nusprendė, kad taip esant keliauti yra per lengva ir paliko tik vieną kryptį.

Kai tvanas baigėsi ir žemė buvo sutverta, Dotson `Sa iš akmens padarė žmogų. Bet jis negalėjo mirti, todėl Didysis varnas nusprendė žmogų lipdyti iš molio. Vėliau nulipdė moterį, su kuria žmogus apsivedė ir sulaukė vaikų. Varnas norėjo žmonos, tad pabandė vesti vieną iš moterų, bet vyrai ją atėmė iš jo.

Tad Varnas nuliūdo. Jis išdžiovino lapus ir sukrovė į didelį maišą, kurį pasiėmęs nuėjo pas žmones. Ten jis atidarė maišą iš kurio išskrido daugybė mašalų, kurie iki šiol gelia žmones.

Tlingit pasaka panaši į eskimų, Viršutinio Tanana, Tanaira, Koyukuk, Deg Hit'an, Ahtna ir Tsimshian. Kai kuriuose variantuose Varnas pasiverčia manda (nuokana?) spygliu, kad apvaisintų merginą, o kitose - melsvosios eglės spygliu, maža žuvyte ir net samanų gabaliuku.

Pradžioje naktimis nebuvo nei Mėnulio, nei žvaigždžių. Varnas buvo labai galinga būtybė. Jis sutvėrė visus gyvūnus, žuvis, medžius ir žmones. Jis sutvėrė visas gyvas būtybes. Tačiau visos jos gyveno tamsoje, nes dar nebuvo Saulės.

Vienądien Varnas sužinojo, kad prie Nass upės gyvena vadas, turintis nuostabią dukterį, kuri išraižytose kedro dėžėse turi Saulę, Mėnulį ir žvaigždes. Vadas ir jo kariai saugojo dukterį ir tuos turtus.

Varnas nusprendė tapti to vado anūku. Jis nutūpė į aukšto medžio viršūne ir pasivertė manda spygliu, kuris įkrito į dukters puoduką. Prisipylusi vandens ji išgėrė ir spyglį. Jos viduje jis virto kūdikiu ir greit gimė sūnus, kurį vadas labai mylėjo.

Saulį, Mėnulis ir žvaigždės buvo puikiai išraižytose kedro dėžėse stovinčiose ant medinių grindų. Anūkas norėjo su jomis pažaisti ir tol rėkė, kol senelis jų nedavė. Varnas mėnulį ir žvaigždes išmetė pro dūmtraukį ir jie pasklido danguje.

Nors senelis nulūdo, bet tebemylėjo anūką ir jo labai nebaudė. Tada anūkas pradėjo rėkti, kad nori Saulės. Jis nesiliovė ir net iš tikro susirgo nuo rėkimo. Galų gale senelis jam davė dėžę. Varnas su ja žaidė ilgai. Staiga jis atvirto į paukštį ir su dėže išskrido pro dūmtraukį.

Kai jis nutolo, išgirdo kalbant žmones ir priartėjo prie jų:
- Kas jūs - ir ar nenorėtumėte šviesos? - paklausė.

Žmonės atsakė, kad jis melagis ir niekas negali duoti šviesos. Kad parodytų sakąs tiesą, Varnas atidarė dėžę ir išleido Saulės šviesą. Žmonės taip išsigando, kad išbėgiojo po visus pasaulio kampelius. Štai kodėl visur sutinkame Varno žmonių.

Dangaus Senis sukūrė pasaulį, o po to išdžiovino vandenis ir juos surinko į plačias druskingas daubas vadinamas vandenynais. Žemė išdžiūvo, išskyrus upes ir ežerus.

Senasis Kojotas dažnai jausdavosi labai vienišas ir vykdavo į Dangaus pasaulį vien tik pasikalbėti. Vienąkart jis buvo toks liūdnas, kad pradėjo raudoti. Dangaus Senis paklausė:
- Kodėl esi toks nelaimingas? Ar sutvėriau per mažai žemės bėgiojimui? Ar kompanijos nesudaro Vyriausia Ondatra, Vyriausia Ūdra, Vyriausias Lokys ir Vyriausias Buivolas?

Senasis Kojotas prisėdo ir ėmė dar labiau lieti ašaras. Dangaus Senis suirzo ir ėmė jį barti:
- Kvailas Senasis Kojote, ar dera lieti tiek vandens ant žemės. Ar nedirbau daug dienų, kol ją išdžiovinau? Greit ji vėl patvins vandeniu. Kas per bėdos? Ko dar reikia, kad būtum laimingas?
- Aš liūdžiu, nes neturiu su kuo pasikalbėti. Tie pernelyg užsiėmę ir rūpinasi savo šeimomis. Jie neturi laiko ateiti pas mane. Noriu žmonių, kad galėčiau jas rūpintis.
- Ta baik lieti tą vandens srautą. Jei nustosi mane trukdyti savo apsilankymais, aš tau sukursiu žmones. Imk šį neišdirbtos odos krepšį . Nusinešk į tokią vietą kalnuose, kur raudona žemė ir jos prikrovęs atnešk man.

Senasis Kojotas paėmė odos krepšį ir daug dienų ir naktų keliavo, kol priėjo kalnus, kur buvo raudonos žemės. Jis buvo labai pavargęs po tokios ilgos kelionės, bet vis tiek dar rado jėgų prikrauti krepšį žemės. Tada jį suėmė miegas:
- Prigulsiu ir numigsiu. Nubudęs greitai nubėgsiu pas Dangaus Senį.

Jis miegojo garsiai knarkdamas. Priėjo Kalnų Avinas, pamatė krepšį ir pažvelgė, kas yra jame:
- Vargšas kvailys nuėjo tokį kelią, kad prisikrautų didelį kapšą žemės. Nežinau, ką su ja darys, bet aš padarysiu išdaigą.

Jis išvertė žemę ant kalno, krepšio dugne prikrovė balto molio, o ant viršaus užpylė raudonos žemės. Tada garsiai nusijuokė ir pasislėpė.

Netrukus Senasis Kojotas nubudo. Jis užrišo krepšį ir nubėgo pas Dangaus Senį. Kol jis sukorė tą kelią, atėjo vakaras ir laikas miegoti. Buvo taip tamsu, kad nesimatė, kokia žemė yra krepšyje. Dangaus Senis tarė:
- Aš iš šitos žemės nulipdysiu du vyrus ir dvi moteris. Paimsi juos į žemę apačioje ir galėsi su jais kalbėtis.. Tad neik daugiau į viršų ir netrukdyk man.

Jis tamsoje nulipdė du vyrus ir dvi moteris Senasis Kojotas įdėjo juos į krepšį ir nusinešė į žemę. Rytą jis juos išėmė ir įkvėpė jiems kvapą. Jis nustebo išvydęs, kad viena pora buvo balta:
- Dabar žinau, kad man miegant Kalnų Avinas pakeitė žemę. Negaliu jų laikyti kartu.

Jis trumpai pamąstė, tada baltuosius perkėlė į vietą anapus baltos druskos daubos. Raudonuosius paliko savo žemėse, kad galėtų juos lankyti. Taip žemėje atsirado indėnai ir baltieji.

Nahuatli sukūrimo mitas

Buvo sukurti penki pasauliai, kiekvienas su sava saule ir kiekvienas sekė po kito žūties. Mūsiškis yra penktasis.
Pirmasis buvo nušviestas žemės saulės. Šio pasaulio žmonės nebuvo verti pagarbos ir dievai nubaudė jiems, surengę puotą jaguarams. Su jais išnyko ir jų saulė.
Antrasis buvo nušviestas oro saulės. Jo žmonės elgėsi neprotingai ir dievai pasiuntė uraganus ir vėjus jų sunaikinimui. Su jais išnyko ir jų saulė.
Trečiasis buvo nušviestas ugnies lietaus saulės. Jo žmonės negerbė dievų ir jiems neaukojo, tad buvo sunaikinti žemės drebėjimų ir galingų ugnikalnių išsiveržimų.
Ketvirtasis buvo nušviestas vandenų saule. Jo žmonės buvo gobšūs, tad buvo nubausti didelio tvano. Aukščiausiasis pabandė išgelbėti vieną porą, liepdamas jiems į dieną suvalgyti tik vieną kukurūzo burbuolę. Taip jie darė, kol tvanas nuseko ir jiedu išvydo daug žuvų, plakančių uodega išdžiūvusią žemę. Pora nusprendė valgyti tas žuvis ir buvo paversti šunimis už nepaklusnumą.
Penktasis pasaulis nušviestas saulės, turinčios visus keturis ankstesnių saulių elementus ir dviejų dievų Nanautzio, bjauraus, negražaus, luošo dievo, ir kito dievo, kurio vardas neprisimenamas ir kuris elgėsi kaip bailys prieš aukojimą, aukos.