Vorų pramotė pagrobė ugnį: Šiaurės Amerikos indėnų kosmologiniai mitai. Vartiklis

Toliau publikuojami Šiaurės Amerikos indėnų kosmologiniai (pasaulio sutvėrimo) mitai.

Vorų pramotė pagrobė ugnį
Tenesio ir Misisipės Čoktau^*) indėnų sakmė

Čoktavų gentis sakė, kad pirmąkart iš žemės pasirodę žmonės buvo kokonuose, akys užvertos, o galūnes standžiai prispaustos prie kūno. Tokie buvo visi, Paukščiai, Žvėrys, Vabzdžiai ir Žmonės. Didžioji dvasia pasigailėjo jų ir pasiuntė žemyn, kad išlaisvintų jų galūnes, išdžiovintų ir atmerktų akis. Tačiau atsimerkę jie nieko nematė, nes buvo tamsu – nebuvo nei Saulės, nei Mėnulio ir net žvaigždžių. Visi žmonės judėjo apgraibomis – ir kai rasdavo kažką, ko iki tol nebuvo valgęs, jie valgė tai žalią, nes neturėjo ugnies.

Tada visi žmonės susirinko didžiojoje Pow-wow, kuriai vadovavo Žvėrys ir Paukščiai, kurie nusprendė, kad tamsa nėra gerai, nes joje šalta ir liūdna. Reikėjo rasti išeitį. Kažkas tarė iš tamsos: "Girdėjau, kad kažkas rytuos turi ugnį".

Suopis nuskrido į rytus plasnodamas savo galingais sparnais, praskriejo pro ugnies saugotojus ir pačiupęs mažą degančio medžio gabalėlį ir įkišo į savo galvos plunksnas, kurios iškart pradėjo rūkti, o po to liepsnoti. Rytų gyventojai sušuko: "Žiūrėkite, Suopis vogė mūsų ugnį". Ir jie atėmė ją ir jį nuvijo. O dabar suopio galva plika ir raudona.

Pow-wow pasiuntė Varną ištirti padėtį, nes Varnas buvo labai gudrus. Tuo metu jis buvo baltut baltutėlis ir iš visų paukščių turėjo maloniausią balsą. Jis taip ilgai išbuvo virš ugnies rinkdamasis geriausią gabalėlį, kad jo plunksnos aprūko. Ir jis prisikvėpavo tiek daug dūmų, kad tegari ištarti "kar, kar"…

Susirinkimas tarė: "Oposumui nepavyko, Suopiui ir Varnui nepavyko. Ką mums siųsti!?"

Vorų pramotė sušuko iš visų jėgų: "Prašau. Leiskite man!" Nors Susirinkimas manė, kad ji turi nedaug galimybių, jis sutiko, kad ji pabandytų. Ji tada atrodė taip, kaip ir dabar. Ji savo visomis kojomis nuėjo prie šaltinio, kur rado molio. Savo kojomis nulipdė mažą indą su dangteliu turinčiu mažą notch orui. Ji indą užsidėjo ant nugaros ir visą kelią į rytus audė voratinklį kol patyliukais priėjo prie ugnies. Ji buvo tokia maža, kad rytų gyventojai jos nepastebėjo. Ji paėmė mažą ugnies gabaliuką ir įdėjo į indelį ir uždengė dangteliu. Tada patyliukais nuėjo atgal pagal savo voratinklį. Kadangi gyvūnai nematė ugnies, jie sakė: "Vorų pramotei nepavyko!"

"Ne", - tarė ji. JI nukėlė indelį nuo nugaros ir pakėlė dangtelį ir liepsna pasirodė. Paukščiai ir Žvėrys pradėjo svarstyti, kam turi tekti ši puiki šiluma. Lokys sakė: "Aš ją paimsiu". Bet kai jis nudegė letenas, buvo nuspręsta, kad ugnis ne žvėrims.

Paukščiai jos nenorėjo, nes matė, kas nutiko Suopiui ir Varnui, kurie tebesigydė žaizdas. Vabzdžiai taip pat traukėsi nuo jos.

Tada silpnas balsas tarė: "Mes paimsime, jei Vorų pramotė mums padės". Pasisiūlė timid žmonės, apie kuriuos žvėrys ir paukščiai net negalvojo. Vorų pramotė išmokė žmones kaip reikia kurstyti ugnį pagaliais ir šakomis ir neleisti jai užgęsti, kaip saugiai deginti rate iš akmenų, kad ji neuždegtų jų namų. Taip pat ji išmokė iš molio žiesti puodus ir juos išdegti, verpti ir austi, - tuose dalykuose Vorų pramotė buvo didis žinovas.

Nuo tada Čoktavai puošia namus jos atvaizdu – su dviem kojų porom žemyn, dviem aukštyn ir ugnies simboliu ant nugaros.

Čoktavai turi pasakojimų apie šešėliškas būtybes. Nalusa Čito (taip pat vadinama Impa Šilup), didžioji tamsioji esybė, yra sielų ėdikas. Jei žmogus įsileidžia blogas ar liūdnas mintis, Impa Šilup gali įsibrauti į juos ir suėsti jų sielas. Nemažai čoktavų tiesiog netaria jo vardo, bijodami jį prisišaukti.

Nalusa Falaya (ilgoji tamsioji esybė) primena žmogų, tačiau yra su labai mažas akis, smailias ausis. Jis kartais gąsdina medžiotojus arba perduoda jo galias žalos darymui. Kai kurie tiki, kad Nalusa Falaya linkęs užšliaužti ant pilvo tarsi gyvatė.

Tikima, kad Hašok Okva Huidža (Rasos lašas) turi ryšį su žaltvykštėmis, tačiau tematoma tik jų širdis ir tik naktimis. Jis paklaidina užsižiūrėjusius į jį.

Taip pat čoktavai tiki, kad turi šilombiš (išorinį šešėlį), visad sekantį jį, ir šilup (vidinį šešėlį, arba vaiduoklį), kuris po mirties keliauja į vaiduoklių šalį, tuo tarpu šilombiš lieka žemėje ir be paliovos klajoja netoliese asmens gyventų vietų, dažnai dejuodamas ir tuo bauginantis jo gyvuosius draugus. Jis bando juos palikti ir pakeisi gyvenamą vietą. Taip pat laikoma, kad jis gali įgauti lapęs arba pelėdos formą.

Čoktavai skiria šilombiš ir gyvūvus, kuriais jis apsimeta. Kai loja lapė ar ūkauja pelėda, atsiliepia kita lapė ar pelėda. Bet kai šilombiš apsimeta jomis, jie nesulaukia jokio atsako. Šešėlinės esybės gali dažnai persekioti vaikus ar paauglius.

Kašehotapolo yra būtybė, nesanti nei žmogumi, nei žvėriu. Turėdamas kojas ir kanopas kaip elnias, jo kūnas yra kaip žmogaus. Jos galva yra maža ir susiraukšlėjusi. Kai medžiotojai prisiartina prie pelkės, kurioje ji gyvena, ji prisėlina iš užnugario, suklykdamas prieš skubiai išnykstant. Nors ji nepadaro žalos žmogui, tačau jį išgąsdina garsu, primenančiu moters spiegimą. Todėl ji ir pavadinta kašehotapolo (kašešo - moteris, tapalo - riksmas).

Činukai - indėnų tautų grupė JAV šiaurės vakaruose (dabart. Oregono ir Vašingtono valst.). Gentys kalbėjo atskiromis činukų šeimos kalbomis (dabar praktiškai išnykusiomis). Dabar išlikę apie 2700 gyventojų. Jie gyveno prie Kolumbijos upės žemupio ir skirstėsi į žemutinius ir aukštutinius. Jų kultūra artima kitiems šiaurės vakarų indėnams. Genčiai vadovauja vadas, tą titulą paveldantis. Pradžioje kaip mainų atsiskaitymo priemonę naudojo dentalijų kriaukles, vėliau – karoliukus. Keliaudavo skobtinėmis kanojomis su aukštu priekiu ir bangolaužiu. Būstas stačiakampis, iš kedrinių lentų, karkasiniais rėmais. Vasariniai būstai būdavo dengiami žolių dembliais. Tikybai būdingas šamanizmas, tikėjimas dvasiomis-globėjomis. Žemutinių činukų šamanai jungėsi į slaptąsias draugijas. Anksčiau kai kurios gentys praktikavo kaukolės deformacijas. Šiuo metu dalis činukų gyvena gyvena Vorm Springso rezervacijoje Oregone, kita rezervate Vašingtono valstijos Olimpiko pusiasalyje.

Klakamasai - činukų gentis, gyvenusi prie Klakamaso upės Vilametės slėnyje (Oregono valst.). 19 a. pradžioje jų buvo apie 1800 gyv. Praktikavo galvos „suplokštinimą“ (kaukolės deformaciją), kai vaiko galva buvo suspaudžiama tarp lentelių priverčiant kaktą pasislinti atgal. 1855 m. išlikę 88 asmenys buvo perkelti į Grand Ronde rezervatą Oregono valst. (apie 30 km į rytus nuo Linkolno). Garbina Tomanowos meteoritą, kurį sieja su Mėnuliu.

Čoktavai - vietinių Šiaurės Amerikos indėnų tauta, kilusi iš pietrytinės jos dalies (Misisipės, Alabamos ir Luizianos) ir priklausanti muskogių kalbų grupei. Jie priklausė Misisipės kultūrai (gyvavusiai 800-1200 m.). 19 a. jie laikyti viena iš „Penkių civilizuotų tautų“, mat priėmė daugelį buitinių bei kultūrinių europiečių kolonizatorių įpročių. Endriui Džeksonui pradėjus indėnų iškeldinimą, čoktavai pirmieji keliavo savuoju Ašarų keliu (1831-38 m. vykęs priverstini sindėnų iškeldinimas). Čoktavai taip pat prisimenami dėl savo dosnumo per Didįjį airių badą (1845-1849 m.), kai aprūpino svetimą tautą humanitarine pagalba ir pinigais.
Ši gentis atsirado visai netikėtai. Žinomas pasakojimas apie čoktavų kelionę iš vakarų:

Prieš daugybę žiemų, čoktavai nusprendė palikti žemes, kuriose jie gyveno ir kurios buvo nutolusios toli į vakarus prie didelės upės ir kalnų, padengtų sniegu, ir jie keliavo daug metų. Didis žiniuonis juos vedė visą laiką ir kiekvieną naktį, kai jie įkurdavo stovyklą, jis įsmeigdavo į žemę raudoną stulpą. Šis stulpas kiekvieną rytą būdavo randamas pakrypęs į rytus ir žiniuonis sakydavęs, jog jie turį keliauti į tą pusę tol, kolei stulpas būsiąs tiesus, ir toje vietoje Didžioji dvasia nurodysianti jiems gyventi.