Juodakojai indėnai: Blackfoot. Vartiklis

Juodakojai arba siksikai (Siksikaitsitapi, Niitsitapi) - indėnų algonkinų tauta JAV šiaurėje (Montanos valst.) ir vidurio Kanadoje, kalbėjusi siksikų kalba; apie 51 tūkst. gyv. Juodakojais praminti dėl mokasinų spalvos. Tradicinė kultūra panaši į kitų prerijų indėnų. Rengdavo kasmetinį „Saulės šokį“. Gaminosi apsiaustus iš bizonų kailių, išpieštus medžioklės ir mūšių scenomis. Iš medžio drožė tabako rūkymo vamzdžius. Dažėsi veidus. Tradicinis būstas – bizonų kailiais dengta palapinė. 18-19 m. sukūrė konfederaciją iš trijų giminingų genčių: siksikų, kainų (kraujo genties - bladų) ir pikanių. Dabar gyvena 6-iose rezervacijose.
Pasak legendos, juodakojai vadovavę algonkinų būriui, persikrausčiusiam iš Raudonosios upės slėnio (dab. šiaurės vakarų Minesota ir pietų Manitoba) į Uolinių kalnų papėdes vakaruose. Vertėsi medžiokle, žvejyba ir žemdirbyste. 18 a. iš pietinių tautų perėmė arklius ir pradėjo raitąją bizonų medžioklę. Tikybai buvo būdingi šamanizmo bruožai, dvasių-globėjų kultas. Turėjo mitą apie pasaulio sutvėrėją Napį (Senį), kuris plaukiojęs ant rąsto beribiuose vandenyse su žuvimi, varle, gyvate ir vėžliu. Jis pasiuntęs juos į vandenų dugną atnešti dumblo, bet tik vėžlys tą sugebėjęs padaryti. Iš to dumblo Napis sutvėręs žemę.

Amerikos etnografai ir istorikai Dž. Makenzis ir K. Visleris nustatė, kad indėnai juodakojai kadaise yra gyvenę Kanados šiaurėje, o jų protėvynė buvusi Vergų ežero ir Uolinių kalnų rajone. Krikų genčiai tarpininkaujant, juodakojai įsigijo arklių. Dažnai jų gaudavo ir iš kitų genčių. Juodakojai labai vertino absarokų arklius, tačiau dar labiau kutenajų ir nepersų, gyvenusių į vakarus ar į pietvakarius nuo Uolinių kalnų. Juos dažniausiai puldinėdami, tokiu būdu Juodakojai indėnai

papildydavo savo kaimenes. Būdavo atvejų, kad įsigyti arklių juodakojai vykdavo toli į pietus per visas dabartines Jungtines valstijas į Naująją Meksiką.

Arklius juodakojai labai vertino, o mylimiausius žirgus netgi pyošdavo: ant galvos uždėdavo antsnukį su skylėmis akims, išpuoštą dygliakiaulės spygliais, bizono ar elnio ragais. Toks arklys būdavo panašus į bizoną ar elnią. Apie 1880 m. juodakojai arklius puošdavo raudona medžiaga, varinėmis sagutėmis, sidabrinėmis plokštelėmis, plunksnomis.

Tapę raiteliais, šie indėnai paliko šiaurinius miškus, nusileido į pietines lygumas ir apsigyveno teritorijoje nuo šiaurinio Saskečevano iki pietinio Misurio Montanoje. Naujos gamtinės sąlygos vertė keisti ir gyvenimo būdą, keitėsi ekonominė sankloda. Taip ilgainiui miškų medžiotojai tapo prerijų medžiotojais ir gyvulių, pirmiausia arklių, augintojais. Iš rytinių kaimynų juodakojai išmoko auginti tabaką, tačiau žemdirbystė netapo svarbiausia jų pragyvenimo šaka.

Naują juodakojų istorijos puslapį atvertė jų pažintis su baltaisiais. Skirtingai nuo prerijų indėnų genčių, juodakojai nekariavo nei su anglais ir prancūzais Kanadoje, nei su amerikiečiais Jungtinėse valstijose, ir todėl niekada nebuvo genami iš savo tėvynės. Beveik nuo pat pradžių juodakojai užmezgė dalykinius prekybinius santykius su baltaisiais. Ypač draugiški jei buvo Hudzono įlankos kompanijos atstovams, nes kaip tik šie aprūpindavo juodakojus šaunamaisiais ginklais ir amunicija. Nuo XIX a. pirmojo ketvirčio juodakojai tapo pagrindiniais mėsos ir odų tiekėjais į Pietų Kanados prekybos postus.

Su kanadiečiais santykiai buvo draugiški, o amerikiečių atžvilgiu juodakojai buvo nusiteikę priešiškai, nes šie apginkluodavo juodakojų priešus. O šių turėjo paknakamai. Tai jau minėti kutenajai, nepersai, taip pat asinoboinai, lygumų krikai, siksikai, kainanai ir pieganai kariaudavo beveik su visomis kaimyninėmis gentimis, išskyrus sarsius ir atsinus, kurie buvo jų sąjungininkai.

Eidami į karą, juodakojai rengdavosi gražiausiais drabužiais, apsiaudavo juodais mokasinais (dėl to ir praminti juodakojais), kūną dažydavo karo spalvomis, ant arklių kūnų piešdavo piktogramas apie savo didvyriškus poelgius. Ginkluoti kariai lenktyniaudavo aplink stovyklą arba netoli jos. Paskui, nulipę nuo arklių, šokdavo karo šokį. Visa tai lydėdavo klyksmai ir būgnų dundesys. Į žygį vykdavo kasdieniais drabužiais, šventinius veždavosi prisirišę prie arklio. Netekti jų buvo didžiausia gėda. Kaip ir daugelis indėnų genčių, juodakojai labiau vertino gyvo priešo palietimą mūšyje nei mirusio, o nukauti priešą ietimi ar tomahauku buvo garbingiau, negu kulka ar strėle. Didžiausiu žygdarbiu buvo laikoma pagrobti priešo ginklus.

Didelis įvykis šios genties gyvenime buvo kasmetinis Saulės šokis (apie apačių Aušros šokį žr. >>>>> ). Jis dažniausiai vykdavo pavasarį. Kiekvienas karys šventei turėdavo pateikti bizonų liežuvių. Taigi, šventė vykdavo jau po Juodakojų Saulės šokis

pavasarinių bizonų medžioklių. Šokiui išrinkdavo vietą, į kurią 4 dienas rinkdavosi visa gentis. Šventiškai apsirengę kariai jodavo su visais papuošalais, stačiomis erelio plunksnų karūnomis, su skydais ir ginklais rankose. Šventę skelbdavo ir jai vadovaudavo moteris, kuri ir džiovindavo sumedžiotų bizonų liežuvius. Moterų vaidmuo šioje šventėje, matyt, yra matriarchato atspindys. Šventės centre būdavo šventasis ryšulys, kuriame laikydavo kauptuką, kaip žemdirbystės simbolį, šventąją pypkę ir tabaką, dar vadinamą saldžiąja žole (pypkes rūkydavo ir juodakojų moterys).. Šventei būdavo statoma didelė palapinė, kurioje ir vykdavo apeigos, arba viduryje aikštės įkasamas stulpas, o plotas aplink jį eglišakėmis suskirstomas į tiek dalių, kiek būdavo šokio dalyvių. Kariai, pareiškę norą dalyvauti Saulės šokyje, vienu virvės galu būdavo pririšami prie stulpo, kitas virvės galas būdavo perveriamas pro kilpas, išpjautas kario krūtinės odoje. Prieš tai kariai tris dienas pasninkaudavo. Šokdavo tol, kol nutrūkdavo kilpos. Be to, juodakojai tikėjo, kad Saulės šokis prišaukia lietų, todėl kartais šokis trukdavo tol, kol pradėdavo lyti. Šventė trukdavo nuo 3 iki 10 dienų. Nors genties žyniai puikiai suprato gamtą ir išmanė orus, bet ir jiems kartais pasitaikydavo suklysti. Tada šventė baigdavosi tragiškai, nes nė vienas karys nepasitraukdavo iš savo vietos, nenorėdamas būti apšauktas silpnavaliu ir užsitraukti gėdą visam gyvenimui.

Apie Saulės šokio atsiradimą byloja tokia legenda. Saulės ir Mėnulio sūnus Rytinė žvaigždė įsimylėjęs juodakojų merginą Sparnuotoji, paėmęs ją už žmoną ir voratinkliu pakėlęs į dangų. Ten ji pagimdžiusi sūnų, kurį pavadino Žvaigždžių berniuku. Motina Mėnulis padovanojusi Sparnuotajai kauptuką ir leidusi juo kasti įvairiausias šaknis, išskyrus Didžiąją ropę, augusią prie Voro namų. Sparnuotoji neiškentusi ir išrovusi tą ropę. Tada danguje atsivėrusi anga, pro kurią mergina pamačiusi savo tėviškę, tėvus, gentainius ir baisiai jų pasiilgusi. Saulė supykęs ant jos ir liepęs nusiųsti atgal į žemę. Su savimi Sparnuotoji pasiėmusi sūnų, kauptuką ir tabako. Žemėję ėję metai, sūnus augęs, o moteris pasiilgusi savo vyro Rytinės žvaigždės ir po kiek laiko mirusi. Žvaigždžių berniukas augo, vyriškėjo, tačiau buvo labai neturtingas. Jį atstūmusi mergina, kurią jis mylėjo, nes turėjo bjaurų randą veide. Senė žynė jam patarusi, kad tik jo senelis Saulė galįs panaikinti tą randą. Tada Žvaigždžių berniukas nutaręs eiti pas Saulę ir tėvą. Jis pasiekęs vandenyną, tris dienas pasninkavęs ant kranto, o paskui mėnulio šviesos taku vandenyje pasiekęs dangų. Senelis apsidžiaugęs anūku, išgydęs jam randą ir nutaręs jį padaryti savo pasiuntiniu pas juodakojus. Vadas Saulė prašęs perduoti, kad, jeigu juodakojai surengsią jo garbei šventę, tai pasveiksią visi genties ligoniai. Berniukas išpildęs Saulės pavedimą ir kartu su mylimąja grįžęs į dangų, o juodakojai surengę didelę šventę Saulei, ir visi sergantieji pasveikę. Nuo tada juodakojai kasmet rengia Saulės šokio šventę. O Sparnuotosios išrauta ropė taip ir likusi nepasodinta, todėl danguje paliko ir anga, pro kurią dabar sklinda šviesa iš vado Saulės namų. Ta anga – Tai Šiaurinė žvaigždė, esanti dangaus viduryje.

1904 m. JAV valdžia uždraudė šias apeigas. Dėl to, kad Saulės šokio metu kariai darydavosi žaizdas, o kartais ir mirdavo. Tą patį padarė ir Kanados valdžia. Vėliau Saulės šokis buvo atgaivintas, bet be kruvinų ritualų.

Seminolai ir Oceola

Narsieji seminolai – palikuonys krikų genties, pradžioje gyvenę JAV pietuose, o maždaug tuo pat laiku, kai europiečiai atrado Ameriką, nusikėlę į Floridą ir kartu su kitų indėnų likučiais sudarę naują seminolų gentį. 1818 m. seminolus užpuolė Šiaurės Amerikos kariuomenė, vadovaujama generolo Džeksono, jau pasižymėjusio ištremiant čerokių gentis. Amerikiečiai ne tik išžudė trečdalį seminolų, bet ir įtikino ispanų valdžią parduoti Floridos pusiasalį. 1823 m. seminolai buvo priversti pasirašyti sutartį, kurią po 9 m. JAV begėdiškai sulaužė ir įsakė seminolams vykti už Misisipės. Seminolai nepakluso ir prasidėjo 8 m. trukęs karas. Seminolams, susijungusiems su Floridos negrais, vadovavo Oceola.Nors jėgos buvo nelygios, tačiau seminolai dažnai perimdavo iniciatyvą. Fort Kinge jie nužudė vyriausiąjį vadą generolą Tompsoną, užpuolė majoro Dadeo baudžiamąjį dalinį ir visai jį sunaikino. Galiausiai Oceola buvo nugalėtas, paimtas į nelaisvę ir uždarytas Fort Moutrio tvirtovės kalėjime. Tačiau vieną dieną jis iš sargų išviliojo savo puošniuosius karo drabužius ir jais apsitaisęs pasikorė. O seminolai su čerokiais buvo ištremti už Misisipės ir uždaryti rezervate dabartinės Oklahomos valstijoje.

Algonkinai

Algonkinai – Šiaurės Amerikos indėnų tautų grupė, kalbanti algonkinų kalbomis (šajenai, kri ir kt.). Gyvena JAV ir Kanadoje šiaurės rytinėje dalyje; apie 260 tūkst. gyv. 18 a. pradžioje buvo užėmę plotą tarp Atlanto, Hadsono įlankos, Didžiųjų Ežerų ir Ohajo upės; kai kurios gentys (paminėtini juodakojai) buvo pasiekusios Uolinius kalnus. Senovinių tikėjimų tradicijos išlaikomos iki šių dienų. Pagrindinis tikėjimas dievu Manitu. Kultūrinis mitų veikėjas – Nanobožo (Didysis triušis), laikomas Manitu hipostaze.

Mandanai

Mandanai - sijų grupei priklausanti indėnų tauta JAV šiaurėje, Šiaurės Dakotoje. Belikę per 1000 gyv. Jų kalba iš vartosenos jau praktiškai išnykusi. 18 a. turėjo 9 gyvenvietes Harto upės slėnyje, tačiau dėl asiniboinų bei dakotų antpuolių ir epidemijų jų smarkiai sumažėjo. 1870 m. kartu su arikarais ir hidatsais perkelti į Fort Bertoldo rezervatą. Tradicinei tikybai buvo būdingas šamanizmas, tikėjimas dvasiomis-globėjomis (su kuriomis susijusi ir pagrindinė vasaros apeiga – okipa). Apeiginiai rūbai puošti kalnų avinų pūkais. Bizono odos drabužoiai puošti vaizdais iš jų herojiškų kautynių. Vyrai pindavosi kasas, jas apsukdavo bebrų odomis. Jaunuoliai, priklausę „Juodaburnių“ karinei draugijai, išsijuodindavo dantis.

Sijai (Sioux) - JAV ir Kanados indėnų tautų grupė; gyvena JAV šiauriniame pakraštyje, o taip pat Kanados prerijose. Kalba sijų kalba, priklausančia sijų kalbų šeimai. Apie 170 tūkst. gyv. Save vadina dakhota, lakhota, nakhota. Kilę nuo Apalačų kalnų, kur kadaise vertėsi žemdirbyste. Nuo 16 a. ėmė traukti į vakarus ir išsiskirstė į 3 pagrindines grupes: dhegijų, čiverų ir mandanų. Atskirą grupę sudaro stouniai, Kanados asiniboinai (nakotai). Sijai priklauso lygumų indėnų kultūrinei tradicijai. Ilgai ir nuožmiai priešinosi amerikiečių vykdytai okupacijai; dalis ir dabar tebesipriešina (Lakotos Respublika).
Tradicinės religijos pagrindas – tikėjimas nuasmeninta jėga (vakan-tanka) ir jos apraiškoms (vakan): taku škanškan („tai, kas judina“, energija), saule, mėnuliu, Keturiais vėjais, griaustinio esybėmis, akmeniu, žeme, Baltąja bizone, dvikojais, daugybe nematomų dvasių... Žmogus gali kreiptis pagalbos į vakan-tanką; tarpininku yra pypkė. Buvo šamanai: vičaša-vakan ir pežuta-vičaša (žiniuonys). Pagrindinis vakarinių ir centro dakotų ritualas – Saulės šokis. Paplitę sukūrimo mitai apie herojų Vorą (Iktomi). Turėjo piktografinį raštą, vedė metraščius („žiemų išvardijimus“).