Pasaulio sutvėrimo mitai

Publikuojami Šiaurės Amerikos indėnų kosmologiniai (pasaulio sutvėrimo) mitai.

Papildomai:
Kitas Š.Amerikos pasaulio tvėrimo mitų puslapis
Šamanizmas: religija ar ritualas?
Indėniškosios kultūros (inujitai)

Indėnų kosmosas gimdavo kaip katastrofa (žr. mitą apie Atėnės gimimą). Dangus tiesiogine to žodžio prasme būdavo sudraskomas į gabalus. Žemė motina nukrisdavo ir būdavo apvaisinta, o jos vaikai pradėdavo brolžudišką mūšį ir būdavo išblaškomi po visą visatą.

Pietryčių indėnai

Pietryčių indėnai tikėjo esant Viršutinį, Žemutinį ir Šį pasaulį, kuriame gyvena ir mišta gyvūnai bei augalai. Kadaise į šį pasaulį iš Viršutinio pasaulio buvo nusileidę nepaprasti žmonės ir gyviai. Vėliau jie vėl grįžo į ten, nes jiems ten geriau gyventi. Tais laikais žmonės sutarė tarpusavyje ir tarp tų dviejų pasaulių. Jie užsiėmė žemdirbyste ir kūrė gyvenvietes, nes savo prigimtimi nebuvo klajokliai.

Pradžioje

Pradžioje viską dengė vanduo. Vėjas klausė: Kas sukurs sausumą?
Lok-čjū, vėžys apsiėmė: Aš padarysiu.

Jis nusileido į dugną ir pradėjo žnyplėmis ir uodega rausti dumblą, kurį nešė į vieną vietą, kur susidarė kalva. Žemės savininkai apačioje klausė: Kas drumščia mūsų žemę?

Jie pastatė sargybinius ir aptiko vėžį. Kai prie jo prisiartino, vėžys su uodega sudrumstė tiek dumblo, kad jo nesimatė. Jis tęsė darbą toliau, kol pasirodė lopinėlis sausumos. Ji buvo tokia drėgna, kad Vėjas klausė: Kas ją išdžiovins ir pavers tvirta? Native indian at crater lake

Pasirodė vanagas ir suopis. Suopio sparnai buvo didesni, tad jis pabandė pirmas. Jis skraidė ir vėdino žemę. Kai jis suplasnodavo sparnais, susidarydavo kalvos ir slėniai.

Bet buvo labai tamsu. Vėjas klausė: Kas sukurs šviesą?
Yo-hah, Žvaigždė, tarė: Aš tai padarysiu.

Tačiau jos švisos pakako tik ties pačia žvaigžde. Tad Vėjas vėl klausė: Kas duos daugiau šviesos?
Šar-pah, Mėnulis tarė: Aš duosiu daugiau šviesos visiems savo vaikams ir šviesiu amžinai.

Bet pasaulis vis tiek buvo per tamsus. Ir t-čo, Saulė tarė: Leiskite man skleisti šviesą visur ir visada.
Ji pasitraukė į Rytus ir staiga viską apšvietė šviesa. Saulei keliaujant dangumi nukrito kraujo lašas ir iš jo išaugo pirmieji žmonės, Yu-čis.

Yu-čis norėjo įveikti baisų padarą, kuris dalį jų jau pražudė. Jie nukirto jam galvą, bet kitądien ji vėl susijungė su kūnu. Jie jį nužudė antrąkart, bet padaras vėl atsigavo. Trečiąkart jie įkėlė galvą į aukštą medį, bet jis nudžiūvo ir nugriuvo ir padaras vėl atgijo. Tada jie galvą įkėlė į kedrą. Rytą jie pamatė, kad kedras visas kraujuotas iš galvos, tačiau nenudžiūvęs. Pabaisa buvo negyva.

Taip jie rado savo globėją, vėliau išmoko išgauti ugnį trindami medį į kietą daiktą. Taip kiekvienas susikūrė namuose Saulės atvaizdą.

Pradžioje visi gyvūnai mokėjo kalbėti ir visi gyveno taikoje. Yu-čis olose laikė elnius. Kai išalkdavo, jie juos užmušdavo maistui. Vėliau elniai tapo laisvi ir visiems gyvūnams duoti vardai.

Šiame mite įžvelgiau dvi paraleles su kitais žinomais mitais:

  • Su lietuvių pasaulio tvėrimo mitu (iš dumblo dugne). Panašų mitą pasakoja ir kiti Š.Amerikos indėnai (pasakojimas apie Varną) bei Tuskegee indėnai;
  • Su graikų hydra, kuriai ataugdavo galvos;

    Taip pat panaršykite VĖŽIUI skirtą puslapį.

    Tu Čei Pai pasaulio sukūrimas

    Tu-čei-pai sukūrus pasaulį, Žemė buvo moteris, o dangus - vyras. Dangus gulėjo iškart ant Žemės. O pasaulis pradžioje buvo vientisas ežeras padengtas audiniu.

    Tu Čei Pai sėdėjo su jaunesniuoju broliu toli nukeliavę ir slegiami dangaus svorio. Jis paklausė: "Ką aš dabar darysiu?"
    - Nežinau, - atsakė Yo-ko-mat-is.
    - Paeikim dar toliau, - pasiūlė Sutvėrėjas. Paėjus toliau ir prisėdus pailsėti, jis vėl paklausė: "Tai ką dabar aš darysiu?"
    - Nežinau, broli...

    Tu Čei Pai iš tikro visąlaik žinojo, ką jis ruošiasi daryti, tačiau norėjo sulaukti brolio pagalbos. Dabar jis triskart suriko: "Vūkū, vūkū, vūkū!" Tada į ranką paėmė tabako, jį sutrynė ir triskart papūtė. Kiekvienąkart dangus pakilo aukščiau ir aukščiau. Paprašytas brolis padarė taip pat - ir dangus dar aukščiau pakilo. Tada jie visa tai pakartojo kartu - "vūkū, vūkū, vūkū", sutrynė tabaką ir papūtė į dangų, kuris virto aukštu sklaiutu.

    Tada jie nustatė Šiaurė, Pietus, vakarus ir Rytus. Tu Čei Pai žemėje nubrėžė liniją. Brolis paklausė:
    - Kam tai?
    - Tai linija iš Rytų į Vakarus. Dabar tu sujunk Šiaurė ir Pietus.

    Yo-ko-mat-is.įtemptai mąstė, kaip galėtų tai padaryti. Tada nubrėžė statmeną liniją iš viršaus į apačią. Viršų pavadino Šiaure, o apačią - Pietūs, o tada paklausė:
    - O kodėl mes tai darome?
    - Aš pasakysiu. 3-4 žmonės eis iš Rytų į Vakarus, o iš Vakarų kiti 3-4 žmonės.
    - Ar 4-i eis ir iš Šiaurės, ir 4-i - iš Pietų?
    - Taip! Dabar kursiu kalvas ir slėnius bei nedidelius vandens telkinius.
    - -Kam visa tai?\- kai ateis žmonės, tada jie išeis atgal ir po visą pasaulį. Jiems reiks atsigerti, nes kitaip jie mirs.

    Nors buvo sukurti vandenynai, bet reikėjo vandens atsigėrimui. Tada jis sukūrė miškus ir paaiškino:
    - Žmonės turės medžių ir galės kurti laužą ir nesušals. O ką dabar darysiu?
    - Nežinau..., - atsakė jaunėlis.
    - Kasime žemę ir radę molį lipdysime pirmuosius žmones.

    Taip jie ir padarė pirma nulipdę vyrus, o vėliau moteris. Vyrus sukūrė lengvai, o moteris kurdami užtruko labai ilgai. Vėliau sukūrė meksikiečius ir visus kitus. Tada sušuko labai garsiai:
    - Žmonės, jūs niekada nemirsite ir nepavargsite, ir galėsite vaikščioti visą naktį.

    Vėliau jis liepė jiems eiti į rytus, iš kur ateidavo Saulės šviesa. Indėnai išėjo ir ieškoti šviesos, ir pagaliau radę žavėjosi Saule. Tada Sutvėrėjas pasišaukė brolį:
    - Laikas sukurti Mėnulį. Padaryk jį ir tegu šviečia, kaip mano sutverta Saulė. Laikas nuo laiko Mėnulis turi mirti. Jis dils, dils - tad žmonės žinos, kad jis miršta ir reikia organizuoti lenktynes, kad liktų su mirštančiu Mėnuliu.

    Visa sutvėręs Tu-čei-pai nieko daugiau nekūrė. Tačiau jis nuolat mąsto, kaip pagerinti Žemę ir Dangų, kad indėnams būtų geriau gyventi.

    Apačiai

    Pradžioje tebuvo tamsa. Staiga pasirodė mažas barzdotas vyras, Gyvenantis viršuje, trindamas akis, tarsi ką tik pabudęs. Šis Sutvėrėjas patrynė rankas ir atsirado maža Mergaitė-be-Tėvų. Sutvėrėjas patrynė veidą rankomis ir atsirado Saulės dievas. Tada Sutvėrėjas perbraukė prakaituotą kaktą ir iš jo rankų iškrito Mažas berniukas. Tad jau buvo 4 dievai. Tada jis sukūrė Tarantulą, Didįjį rausėją, Vėją, Žaibuotoją ir Griaudžiantįjį. Visi keturi dievai papurtė rankas taip, kad susimaišytų jų prakaitas. Sutvėrėjas patrynė delnus ir iš jų iškrito mažas rudas kamuoliukas. Dievai ėmė jį spardyti ir su kiekvienu spyriu jis didėjo. Sutvėrėjas paliepė Vėjui įlysti į jo vidų ir išpūsti. Tada Tarantula paėmė juodą virvutę, kurią pririšo prie kamuolio ir nuėjo į rytus tempdamas kiek gali. Tada tą patį pakartojo su mėlyna virvute į pietus, geltona į vakarus ir balta į šiaurę. Kai tai buvo padaryta rudasis kamuolys virto žeme. Tada Sutvėrėjas vėl patrynė rankas ir atsirado Kolibris. „Skrisk virš šios žemės, - pasakė Sutvėrėjas Kolibriui, - ir papasakok, ką matai“. Grįžęs Kolibris papasakojo, kad vakaruose buvo vanduo. Tačiau žemė ritinėjosi ir šokčiojo, tad Sutvėrėjas padarė 4-is, juodą, mėlyną, geltoną ir baltą ramsčius ir liepė Vėjui jais paremti žemę. Tada žemė nurimo. Tada buvo sutverti žmonės, gyvūnai, paukščiai, medžiai ir kita.

    Skaitykite: Kita Mito versija
    O taip pat >>> Saulės šokis

    Tuskegee indėnai

    Prieš tai visur tebuvo vandenai. Niekur nesimatė jokių žmonių, gyvūnų bei žemės. Tačiau buvo paukščiai, kurie susirinko norėdami nuspręsti, kas geriau - turėti žemę ar vien vandenis. Vieni jų sakė: "Tebūnie žemė - mes turėsime daugiau maisto!" Kiti prieštaravo: "telieka vandenai - nes jie mums patinka."

    Tad jie savo vyresniuoju išsirinko Erelį, kad šis nuspręstų. Erelis pasirinko žemę ir paklausė: Kas norėtų skristi ir paieškoti žemės?"

    Pirmas pasisiūlė balandis. Po 4-ių dienų jis sugrįžo ir pranešė: "Niekur neradau žemės".

    Atplaukė vėžys, kurio paukščių susirinkimas paprašė padėti surasti žemę. Keturioms dienoms jis dingo po vandeniu. Vėl iškilęs į paviršių jis savo žnyplėse iškėlė truputį dumblo. Jis rado žemę giliai vandenyse.

    Vėžys iš dumblo nulipino rutuliuką ir atidavė Ereliui, kuris su juo nuskrido tolyn. Po 4-ių dienų jis sugrįžo ir pranešė susirinkimui: "Jau turime žemę - buvo sukurta sala. Skriskite paskui mane"

    Atskridę paukščiai pamatė, kad tai labai maža salytė. Tačiau ji pradėjo plėstis ir didėti, - vandeniui senkant. Atsirasdavo vis daugiau salų, kurios kartu plėtėsi susijungdamos į vientisą žemyną.

    Sakoma, kad Tuskegee indėnai buvo pirmieji žmonės žemėje.

    Ir lietuvių mite iš gelmių dumblo buvo sutvertas pasaulis
    Skaičius keturi - švenčiausioji geometrija

    Komančai

    Kartą Didžioji Dvasia iš keturių (apie skaičių "keturi" skaitykite puslapyje "Svajų metas" krypčių surinko dulkių sūkurius, kad iš jų sukurtų komančus. Iš žemės sukurti žmonės turėjo galingųjų audrų jėgą. Tačiau kartu su jais buvo sutvertas ir kitos formos demonas, kuris pradėjo kenkti žmonėms. Didžioji Dvasia nusviedė demoną į bedugnę duobę. Norėdamas atsikeršyti demonas gavo nuodingų gyvačių dantis ir geluonis - ir per juos bando toliau pakenkti žmonėms visad, kai tik randa progą.
     

    Actekai

    Pirmapradė motina Coatlique, Gyvačių juostos ponia, vaizduojama kaip nepažini papuošta kaukolėmis, gyvatėmis ir nutrauktomis rankomis esybė, kuri neturėjo jokių įtrūkimų kūne ir buvo tobulas vienalytis monolitas (savipatė tapatybė dar neturinti jokių išskirtinių savybių).

    Jinai pirmąkart buvo apvaisinta obsido peiliu ir pagimdė Coyolxanuhqui, Mėnulio deivę, ir daugelį vyriškosios giminės palikuonių, tapusių žvaigždėmis.

    Vieną dieną Coatlique rado plunksnų kamuolį, kurį įsikišo į užantį. Ir po kurio laiko ji vėl pasijuto nėščia. Jos vaikai, mėnulis ir žvaigždės, netikėjo jos pasakojimu. Kadangi motina jiems padarė gėdą, jie nusprendė ją nužudyti. Dievybė turi gimdyti tik kartą - dieviškąjį kartą - ir ne daugiau. Per tą laiką, kol jie sąmokslavo prieš ją, Coatlique pagimdė nuožmų karo dievą Huitzilopochtli. Ugninės gyvatės pagalba jis sumušė savo brolius ir seserį, žudydamas juos iš įniršio. Jis nukirto Coyolxanuhqui galvą ir jos kūną nusviedė į gilų tarpeklį kalnuose, kue jis ir dabar tebeguli.

    Hitčiti-Mikasuki

    Žemė sudrebėjo ir atsivėrė įėjimas į olą. Žmonės lėtai išėjo ir žvalgėsi po keistą naują vietovę - tai buvo Didžioji Motina, kuri juos sutvėrė. Tačiau ola reiškė saugumą. Bet dabar prasidėjo naujas gyvenimas.

    Žmones pasveikino daug jų brolių ir sesių, kuriuos Didžioji Dvasia buvo išsiuntusi anksčiau. Senelis pakilo į dangų iš kur prižiūrėjo pasaulio tvarką ir kalbėjo žmonėms. Kiyas dangumi judėjo tamsiu paros metu ir taip pat kalbėjo žmonėms. Už Kiyas buvo Okiyas šviesos išdėstytos nustatyta tvraka, kad praneštų apie gamtos ciklus ir laiką, kada reikia sodinti, nuimti derlių ir iškeliauti. Tą tvarką nustatė Didžioji Dvasia - kol žmonės dar buvo oloje.

    Žmonės galėjo susikalbėti ir suprasti visus keturkojus, vienkojus, sparnuotuosius, šliaužiančiuosius ir plaukiojančius brolius ir seses, kurie mokė ir vadovavo žmonėms taip, kaip buvo prisakiusi Didžioji Dvasia. Kiekvienas iš brolių bendravo su atskira nedidele žmonių grupe - iš šios buvo pavadintos jų vardais.

    Vėjų dvasia įkvėpė gyvybę žmonėms ir jų šeimoms. Tada šeimos išėjo ir pasistatė sau kaimus. Nė vienas neėmė žmona savo giminės moters. Kiekviena šeima iš savo brolių, kurių vard`nešiojo, gavo dovaną. kai kurie buvo žiniuonys, kiti kariai, kiti vadai.

    Daug ciklų praėjo žmonėms gyvenant harmonijoje. Nieks nežinojo, kas yra karas, savanaudiškumas ir pavydas. Senolių kaulai ilsėjosi ramybėje. Bet atėjo metas, kai žmonės išsirinko vieną vadą, kuris vadovavo kariams. Šis vadas garbino Senelį ir visų atsakymų ieškojo tik pas jį. Kiyas ciklai ir Okiyas tebuvo Senelio pagarbinimo būdas. Tai nebuvo pagal tvarkos dėsnius ir pamažu žmonės pažino skausmą ir kančias.


    Miccosukee Indian ar Cow Creek Priedas: Trumpai apie indėnų gentis

    Tuskegee - paskutinė genties gyvenamoji vieta buvo tarp Coosa ir Tallapoosa upių, tačiau 1685 m. dalis jų buvo prie Chattahoochee upės netoli šių dienų Kolumbo, o likusieji aukštutiniame Tennessee netoli Longo salos. Pavadinimo kilmė nežinoma, tačiau galimai turi iš Alabamos kilusią šaknį „taska“ (karys). 19 a. pradžioje buvo priskaičiuota apie 200 narių. Tikėtina, kad didelę genties dalį absorbavo čerokai. Spėjama, kad jų kalba buvo pietinė muskogeanų kalbos šaka.

    Hitčiti - gentis, daugiausia gyvenusi prie Chattahoochee upės 4 km žemiau Chiaha. Jų kalba priklauso muskogeanų kalbų grupei ir artima mikasuki kalbai, kuria kalbama Floridoje. Ji turėjo archajišką formą, vadinama „moterų šneka“. Hitčiti absorbavo Creek gentis (kaip mikasuki tapo seminolų protėviais). 20 a. pabaigoje Hitčiti kalba laikoma jau išnykusia kalba.

    Mikasuki (Miccosukee) – Floridoje gyvenanti gentis, kilę nuo Žemutinės Chiaka, Muskogee įlankos genties, šimtmečius palaikiusios ryšius su seminolais, tačiau iki šiol išlaikiusios savo identitetą ir kalbą. Jų pirminė gimtinė buvo Tennessee slėnis, iš kurio migravo į Karoliną, o tada 18-19 a. į Floridą, sudarydami pagrindinę seminolų genties dalį, o po seminolų karų kėlėsi į Everglades. Šiuo metu gyvena keliuose šiaurės Floridos rezervatuose. 6-me dešimtm. atsiskyrė nuo seminolų, juos 1957 m. pripažino Floridos valstija, o 1962 m. federalinė valdžia. Kita dalis suformavo Mikasuki-Seminolų tautą, kurios nepripažino JAV, tačiau 1959 m. pripažino Kuba. Dėl pavadinimo kilmės ginčijamasi, tačiau manoma, kad jį davė ispanai, kai pasiekė Šiaurės Karoliną. Juan Ponce de Leon vieninteliame išlikusiame žurnale rašo, kad jo vyrai čia rastus vietinius vadino micos sucios (purvinos beždžionės), nes kaime jie gyveno žeminėse ir buvo purvini.


    Vorų pramotė pagrobė ugnį
    Juodakojai ir Saulės šokis
    Šamanizmas: religija ar ritualas?
    Pasaulio tvėrimo mitai (Amerika) - 3 dalis
    Kiti Š.Amerikos pasaulio tvėrimo mitai
    Žmonių aukojimas actekuose kaip kosmologija
    Ivonas Koderas. Miško pasakos ir paslaptys
    Popul Vuh -senovės majų šventoji knyga
    Strėlės, skrodžiusios laukinius Vakarus
    Airiai atrado Ameriką
    Senojo pasaulio ženklai
    Zep Tepi - pirmasis laikas
    Filipinų tvėrimo mitai
    Vaivorykštės mitai
    Baltieji bizonai
    Mitologijos puslapis
    Biblijos puslapis
    Pasaulio sukūrimo puslapis
    Vartiklis